Suklupimo akmuo man buvo apranga
PAPASAKOJO AILIN BREMBA
MANO tėvai priklausė Senajai vokiečių baptistų brolijai — tikyba panaši į Jakobo Amano sekėjų ir menonitų. Broliškųjų Bažnyčių judėjimas prasidėjo 1708 metais Vokietijoje kaip pietistų reformacijos šaka. Pietizmas „pripažino, kad žmonijai reikia Kristaus Evangelijos“, — rašoma vienoje religijos enciklopedijoje (The Encyclopedia of Religion). Todėl šis judėjimas įvairiuose kraštuose suorganizavo ne vieną sėkmingą misiją.
Nedidelė grupė, vadovaujama Aleksandro Mako, 1719 metais persikėlė į Ameriką ir įsikūrė dabartinės Pensilvanijos teritorijoje. Paskui bendruomenių daugėjo, vyko skilimas. Kiekviena grupė Aleksandro Mako mokymus aiškino vis savaip. Mūsų bažnyčia buvo maža — apie 50 narių. Mums vis primindavo, kaip svarbu skaityti Bibliją ir laikytis oficialių bažnyčios sprendimų.
Šią tikybą išpažino ir taip gyveno bent trys mūsų šeimos kartos. Aš į bažnyčią įstojau ir pasikrikštijau trylikos metų. Buvau auklėjama, kad nuodėmė turėti ar naudoti automobilį, traktorių, telefoną, netgi radiją ir apskritai bet kokį elektros prietaisą. Mūsų moterys rengdavosi paprastai, neišvaizdžiai. Plaukų nesikirpdavom ir visada dėvėdavom galvos apdangalą. Vyrai nešiojo barzdas. Manėme, kad nebūti iš pasaulio reiškia atsisakyti šiuolaikiškų drabužių, makiažo, papuošalų, nes tai, esą, tik nuodėmingo išdidumo apraiškos.
Mus mokė labai gerbti Bibliją — ji buvo mūsų dvasinis penas. Kasdien prieš pusryčius susirinkdavome svetainėje. Tėtis iš Biblijos perskaitydavo vieną skyrių ir pakomentuodavo. Tada suklaupdavome ir jis pasimelsdavo. Paskui mama sukalbėdavo „Tėve mūsų“. Visada laukdavau rytmetinio garbinimo, nes šeima sueidavo draugėn ir atsidėdavome dvasiniams reikalams.
Gyvenome ūkyje netoli Delfio, Indianos valstijoje. Vertėmės žemdirbyste. Ką išaugindavome, sukrovę į vežimaitį ir pasikinkę arklį gabendavome į miestelį. Pardavinėdavome gatvėse arba siūlydavome eidami per namus. Manėme, jog Dievui tarnaujame savo sunkiu triūsu. Todėl ir plušome kiauras dienas, išskyrus sekmadienį, kai nevalia buvo dirbti „vergiško darbo“. Kartais ūkis bemaž nustelbdavo dvasinius dalykus.
Vedybos ir šeima
1963-iaisiais, būdama septyniolikos, ištekėjau už Džeimso, irgi iš Senosios brolijos. Jo šaknys bendruomenėje buvo gilios — šią tikybą išpažino dar proseneliai. Abu labai norėjome tarnauti Dievui ir tikėjome, kad tik mūsų bažnyčia teisinga.
Iki 1975-ųjų mums gimė šeši vaikai, o 1983-iaisiais susilaukėme septintojo, paskutinio. Vienintelė dukra, Rebeka, buvo pirma po vyriausiojo. Dirbome sunkiai, gyvenome taupiai ir kukliai. Vaikams skiepijome tuos pačius Biblijos principus, kurių išmokė tėvai bei kiti Senosios brolijos nariai.
Mūsų bendruomenė daug reikšmės teikė išvaizdai. Samprotavome, jog širdies nematai, tad apie žmogų gali spręsti iš išorės. Jei kuri įmantriau susišukuodavo, sakydavome, kad tai byloja apie išdidumą. Taip pat smerkdavome jeigu primityvaus drabužio raštas atrodydavo per stambus. Kartais tie dalykai net užgoždavo Šventąjį Raštą.
Į kalėjimą
Septintojo dešimtmečio pabaigoje mano svainis Džesis, irgi išauklėtas pagal Senosios brolijos tikybą, atsisakė eiti į kariuomenę ir už tai pateko į kalėjimą. Atlikdamas bausmę susipažino su Jehovos liudytojais, kurie taip pat tiki, jog užsiimti karo reikalais — nusižengimas Biblijos principams. (Izaijo 2:4; Mato 26:52) Džesis su liudytojais daug kalbėjosi Šventojo Rašto temomis ir matė, kokie tai žmonės. Ilgėliau pastudijavęs Bibliją, mūsų nusivylimui, pasikrikštijo kaip Jehovos liudytojas.
Džesis apie tai, ką išmokęs, šnekėdavosi su mano vyru ir pasirūpino, kad tas reguliariai gautų žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Skaitydamas šią literatūrą Džeimsas dar labiau susidomėjo Biblija. Kadangi visada norėjo tarnauti Dievui, bet dažnai jausdavo, jog skiria nuo jo kažkokia praraja, labai norėjo žinoti, kas gi su Dievu suartintų.
Bažnyčios vyresnieji ragino skaityti Amano sekėjų, menonitų ir kitų Senosios brolijos pakraipų religinius žurnalus, nors tas tikybas ir laikėme pasaulio dalimi. O prieš liudytojus mano tėvas buvo smarkiai nusistatęs. Sakydavo, jog žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! nieku gyvu negalima skaityti. Taigi nustėrau pamačiusi Džeimsą juos skaitant. Bijojau, kad tik nepersiimtų klaidingų mokymų.
Džeimsui jau nuo seno knietėjo išsiaiškinti kai kurias Senosios brolijos doktrinas, jo manymu, prieštaraujančias Biblijai, — ypač mokymą, kad sekmadienį nuodėmė dirbti „vergišką darbą“. Pavyzdžiui, buvo tvirtinama, jog tądien leistina pagirdyti gyvulius, bet nevalia išrauti nė vienos piktžolės. Vyresnieji šios taisyklės neįstengė pagrįsti Šventuoju Raštu. Ilgainiui ir aš tokiais teiginiais suabejojau.
Kadangi visąlaik tikėjom priklausą Dievo bažnyčiai ir žinojom, ką jaustume ją palikę, atsiskirti nuo Senosios brolijos buvo išties nelengva. Tačiau išpažinti religijos, kuri nevisiškai derinasi su Biblija, nebeleido sąžinė. 1983-iaisiais laiške išdėstėme priežastis, kodėl išeiname, ir paprašėme, kad jį perskaitytų susirinkimui. Taip su bendruomene nutraukėme ryšius.
Ieškome teisingos religijos
Paskui pradėjome ieškoti teisingos religijos. Žiūrėjome, kad žodžiai sutaptų su darbais — kad tikintieji patys darytų, ko kitus moko. Pirmiausia atmetėme visas religijas, kurios dalyvauja karuose. Mus tebetraukė „paprastos“ bendruomenės. Primityvi gyvensena ir apranga, mūsų požiūriu, turėjo rodyti, kad religija nėra iš pasaulio. Nuo 1983-iųjų iki 1985-ųjų skyrėme laiko keliauti skersai išilgai šalies ir tikrinome vieną religiją po kitos: menonitus, kvakerius bei kitas „paprastas“ grupes.
Tuo tarpu į mūsų ūkį Kamdene, Indianos valstijoje, užsukdavo ir Jehovos liudytojų. Išklausydavome ir prašydavom remtis tiktai Karaliaus Jokūbo Biblija. Gerbiau liudytojų požiūrį į karą. Bet trikdė štai kas: jeigu jie nemato reikalo dėvėti „paprastus“ drabužius ir tuo atsiskirti nuo pasaulio, maniau, jų religija negali būti teisinga. „Šiuolaikiškai rengiamasi dėl išdidumo“, — svarsčiau pati sau. Atrodė, jog žmogų išdidų daro turtas, daiktai.
Džeimsas pradėjo lankyti Jehovos liudytojų Karalystės salę ir vestis kai kuriuos mūsų berniukus. Labai sielojausi. Vyras kvietė ir mane, bet nėjau. Kartą pasakė: „Net jeigu nesutinki su visais jų mokymais, nueik ir pažiūrėk, kaip jie elgiasi tarpusavyje.“ Jam tai darė įspūdį.
Galiausiai pasiryžau, bet nusprendžiau būti labai atsargi. Atėjau į Karalystės salę apsirengusi neišvaizdžiai, be jokių puošmenų, apsigobusi kyku. Kai kurie mūsų vaikai buvo basi, vilkėjo prastus drabužėlius. Vis dėlto liudytojai priėjo pašnekinti, parodė meilę. „Esam kitokie, bet vis tiek mus priima“, — stebėjausi.
Jų meilė tiesiog sužavėjo, tačiau ryžausi tik stebėti viską iš šalies. Nesistojau ir negiedojau giesmių. Po sueigos apipyliau juos klausimais. Norėjau išsiaiškinti, kodėl, mano požiūriu, kai ką daro ne taip ir ką reiškia viena ar kita Šventraščio eilutė. Nors teiravausi ir nelabai taktiškai, kiekvienas pašnekovas buvo dėmesingas. Patiko ir tai, jog skirtingi žmonės į tą patį klausimą atsako vienodai. Kartais atsakymą užrašydavo ant lapelio ir vėliau pati galėdavau patyrinėti.
1985-ųjų vasarą visa šeima nuvykome į Jehovos liudytojų kongresą Memfyje, Tenesio valstijoje, — tiktai kaip stebėtojai. Džeimsas vis dar nešiojo barzdą ir dėvėjome savo neišvaizdžius apdarus. Per pertraukas nuolat kas nors šnekindavo. Mus patraukė meilė, dėmesys, svetingumas. Įspūdį darė vienybė: sueigose visur mokė vienodai.
Džeimsas paveiktas liudytojų dėmesingumo sutiko, kad jam padėtų studijuoti Bibliją. Viską pats kruopščiai tyrė — norėjo įsitikinti tikrumu to, ko mokosi. (Apaštalų darbų 17:11; 1 Tesalonikiečiams 5:21) Po kurio laiko Džeimsas suprato radęs tiesą. O mane draskė vidiniai prieštaravimai. Troškau daryti, kas teisinga, bet nenorėjau tapti „šiuolaikiška“ ir „pasaulietiška“. Kai pirmą kartą sutikau dalyvauti Biblijos studijų užsiėmime, ant vieno kelio laikiau pasidėjusi Karaliaus Jokūbo Bibliją, ant kito — šiuolaikiškesnį „Naujojo pasaulio vertimą“. Kiekvieną eilutę palygindavau abiejose knygose — kad neapgautų.
Kas mane įtikino
Studijuodami su liudytojais sužinojome, kad mūsų dangiškasis Tėvas yra vienas Dievas, ne trys asmenys viename, ir kad nemirtingos sielos neturime, o pats žmogus yra siela. (Pradžios 2:7, Brb; Pakartoto Įstatymo 6:4; Ezechielio 18:4, Brb; 1 Korintiečiams 8:5, 6) Išsiaiškinome, jog pragaras tėra bendras žmonijos kapas, ne ugninio kankinimo vieta. (Jobo 14:13; Psalmyno 16:10; Mokytojo 9:5, 10; Apaštalų darbų 2:31) Tiesa apie pragarą buvo ypač svarbi, mat Senoji brolija dėl jo reikšmės nesutardavo.
Vis dėlto pati sau svarsčiau: ar liudytojų religija gali būti teisinga, jeigu jie, mano požiūriu, yra iš pasaulio? Liudytojai negyveno primityvaus gyvenimo, o man tai atrodė būtina. Bet negalėjau nepripažinti, kad jie vykdo Jėzaus priesaką skelbti visiems žmonėms gerąją naujieną apie Karalystę. Kaip aš susipainiojau! (Mato 24:14; 28:19, 20)
Nenuleisti rankų ir nemesti studijų tuo kritišku laikotarpiu padėjo liudytojų meilė. Dėmesį mūsų šeimai rodė visas susirinkimas. Tai vienas, tai kitas užsukdavo įvairiomis dingstimis, pavyzdžiui, nusipirkti pieno ar kiaušinių. Matėme, kad jie tikrai geri žmonės. Nors vienas liudytojas su mumis jau studijavo, kiti mūsų namų irgi nevengė. Jeigu tik būdavo šalimais, užeidavo. Tokių pažinčių išties reikėjo. Nuoširdus domėjimasis, meilė palietė širdį.
Ir ne vien artimiausias susirinkimas rūpinosi mumis. Kai aprangos klausimas nedavė man ramybės, į svečius atėjo Kei Brigs, liudytoja iš kaimyninio susirinkimo. Ji mėgo rengtis paprastai, nesidažė. Tad galėjau pasišnekėti laisviau, nesivaržydama. Kitąsyk užsuko Luisas Flora, kuriam „paprasta“ religija irgi buvo skiepyta nuo mažumės. Jis išskaitė mano veide dilemą ir atsiuntė dešimties puslapių laišką nerimastingoms mintims užglostyti. Sujaudinta tokio gerumo apsipyliau ašaromis ir dar ilgai negalėjau padėti laiško į šalį.
Keliaujantįjį prižiūrėtoją brolį O’Delį paprašiau išaiškinti Izaijo 3:18-23 ir 1 Petro 3:3, 4 žodžius. „Ar šios eilutės nerodo, kad Dievui įtinkame dėvėdami tiktai nekrintančią į akis aprangą?“ — paklausiau. Brolis samprotavo: „Kuo bloga gobtis kyku? Ar nuodėmė pintis kasas?“ Senojoje brolijoje mažoms mergytėms pindavome kasas ir moterys pasirišdavo kyką — tokią kepuraitę. Supratau, koks čia slypi prieštaravimas. Keliaujančiojo prižiūrėtojo malonus elgesys bei kantrybė įsiminė ilgam.
Pamažu abejonės sklaidėsi, bet vienas neaiškumas dar kamavo: kodėl moterys kerpasi? Krikščionių vyresnieji man aiškino, jog kai kurioms plaukai apskritai neužauga ilgi. Tad negi vienų plaukai geresni už kitų? Broliai padėjo suprasti, kad apranga ir išvaizda — sąžinės reikalas, be to, davė pačiai apie tai pasiskaityti.
Pritaikome, ką išmokę
Ieškojome gerų vaisių — ir suradome. Jėzus sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:35) Įsitikinome, kad Jehovos liudytojai rodo tikrą meilę. Bet mūsų du vyriausi vaikai, Neitanas ir Rebeka, jau buvo priėmę Senosios brolijos tikėjimą bei pasikrikštiję. Dabar ir jiems reikėjo persilaužti. Dalijomės su jais Biblijos tiesomis ir kiti liudytojai rodė meilę. Galiausiai tai palietė jų širdį.
Štai Rebeka visada troško nuoširdžių santykių su Dievu. Jai pasidarė lengviau melstis, kai suvokė, jog Dievas neužprogramuoja žmogaus veiksmų ir nenulemia ateities. Jis — ne kokia paslaptinga Trejybė, o tikras asmuo, kurio pavyzdžiu galima sekti. (Efeziečiams 5:1) Kada tai įsisąmonino, Dievas jai tapo dar artimesnis. Rebeka džiaugėsi, kad į Aukščiausiąjį nereikia kreiptis archajiškais žodžiais iš Karaliaus Jokūbo Biblijos. Supratusi, kokia malda Dievui patinka ir ką nuostabaus jis numatęs žmonėms — amžiną gyvenimą žemės rojuje, — mūsų dukra dar mieliau glaudėsi prie Kūrėjo. (Psalmyno 37:29; Apreiškimo 21:3, 4)
Kokie mes apdovanoti
Mudu su Džeimsu ir penki vyriausi vaikai — Neitanas, Rebeka, Džordžas, Danielis ir Džonas — pasikrikštijome kaip Jehovos liudytojai 1987-ųjų vasarą. Harlis pasikrikštijo 1989-aisiais, o Saimonas — 1994-aisiais. Dabar visa šeimyna esame atsidavę darbui, kurį Jėzus Kristus pavedė savo sekėjams, būtent skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę.
Penki vyriausieji sūnūs — Neitanas, Džordžas, Danielis, Džonas ir Harlis — bei duktė Rebeka ėjo tarnauti į Jehovos liudytojų bendrijos Jungtinių Valstijų filialą. Džordžas tarnauja ten iki šiol, jau 14 metų. Saimonas, baigęs mokyklą 2001-aisiais, neseniai irgi tapo filialo darbuotoju. Visi sūnūs Jungtinių Valstijų Jehovos liudytojų susirinkimuose yra arba vyresnieji, arba tarnybiniai padėjėjai. Mano vyras tarnauja vyresniuoju Tejerio susirinkime (Misūrio valstija), ir aš neapleidžiu tarnybos.
Turime tris vaikaičius: Džesiką, Latišą ir Kalebą. Gera matyti, kaip jų imliose širdelėse tėvai skiepija meilę Jehovai. Visa šeimyna neatsidžiaugiam, kad Jehova patraukė prie savęs ir leido patirti savo garbintojų krikščionišką meilę — iš to ir atpažinome jo vardo tautą.
Atjaučiame žmones, kurie trokšta įtikti Dievui, bet kurių sąžinę formavo ne Šventasis Raštas, o gyvenimo aplinkybės. Linkime jiems tokio pat džiaugsmo: eiti per namus ne su daržovėmis, o su Dievo Karalystės žinia ir nuostabia viltimi. Akys paplūsta dėkingumo ašaromis, kai prisimenu, kokią kantrybę ir meilę mums parodė Jehovos vardo liudytojai!
[Iliustracijos 19 puslapyje]
Kai man buvo maždaug septyneri ir jau suaugusi
[Iliustracija 20 puslapyje]
Paprastai apsirengę Džeimsas, Džordžas, Harlis ir Saimonas
[Iliustracija 21 puslapyje]
Į turgų vežu, ką išauginusi savo ūkyje. Šią nuotrauką išspausdino vietinis laikraštis
[Šaltinio nuoroda]
Journal and Courier, Lafayette, Indiana
[Iliustracija 23 puslapyje]
Šiandieną su šeima