Mozė. Ko pasimokome iš jo gyvenimo?

DAUGELIUI mokslininkų bei kritikų Mozė tėra legendinis personažas. Jie atmeta šį biblinį asmenį vadovaudamiesi kriterijais, pagal kuriuos mitiniais derėtų laikyti ir Platoną bei Sokratą.

Tačiau, kaip įsitikinome, netikėti Šventojo Rašto pasakojimu apie Mozę svarių priežasčių nėra. Priešingai, tikintieji mato daugybę įrodymų, kad visa Biblija yra „Dievo žodis“.a (1 Tesalonikiečiams 2:13; Hebrajams 11:1) Tyrinėdami Mozės gyvenimą tokie žmonės siekia ne vien įgyti naujų žinių, bet sustiprinti tikėjimą.

Koks Mozė buvo iš tikrųjų

Filmų kūrėjai neretai pabrėžia Mozės didvyriškumą ir drąsą — žiūrovams patrauklias savybes. Tiesa, Mozei drąsos nestigo. (Išėjimo 2:16-19) Bet, svarbiausia, jis rodė tvirtą tikėjimą. Dievas jam buvo realus — toks realus, jog vėliau apaštalas Paulius pasakė, kad Mozė „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“. (Hebrajams 11:24-28, kursyvas mūsų)

Mozė padeda mums suvokti būtinybę ugdytis draugystę su Dievu. Mes irgi kasdien galime elgtis taip, tarsi Jį regėtume. Tuomet savo veiksmais niekada jo neįskaudinsime. Be to, atkreipkime dėmesį, kad tikėjimas Mozei buvo įdiegtas dar kūdikystėje. Ir jis buvo toks tvirtas, jog atsilaikė prieš „visą Egipto išmintį“. (Apaštalų darbų 7:22) Koks paskatinimas tėvams mokyti vaikus apie Dievą nuo pat mažumės, net nuo kūdikystės! (Patarlių 22:6, Brb; 2 Timotiejui 3:15)

Nepamirškime ir Mozės nuolankumo. Jis buvo „romiausias iš visų žmonių žemėje“. (Skaičių 12:3, Brb) Noriai pripažino savo klaidas. Net aprašė, kaip dėl aplaidumo neapipjaustė sūnaus. (Išėjimo 4:24-26) Jis atvirai papasakojo, kaip kartą neatidavė Dievui šlovės ir kokios sunkios bausmės už tai susilaukė. (Skaičių 20:2-12; Pakartoto Įstatymo 1:37) Be to, Mozė mielai klausė, ką jam patardavo kiti. (Išėjimo 18:13-24) Ar ne išmintinga būtų vyrams, tėvams ir kitiems, turintiems valdžią, sekti Mozės pavyzdžiu?

Tiesa, kai kurie kritikai nurodo atvejus, kai Mozė griebėsi jėgos, ir reiškia abejones, ar jis išties buvo romus. (Išėjimo 32:26-28) Rašytojas Džonatanas Kiršas sako: „Biblijoje aprašytas Mozė retai kada nuolankus ir niekada nebuvo švelnus, jo veiksmai ne visuomet pateisinami... Tam tikrais lemtingais momentais... Mozė pasirodo esąs išdidus, kraugeriškas ir žiaurus.“ Tačiau tokie kritikai turi išankstinę nuostatą. Jie nepaiso fakto, kad veikti Mozę skatino ne žiaurumas, o didelė meilė teisingumui ir nepakanta blogiui. Mūsų dienomis, kai taip toleruojamas amoralumas, Mozės pavyzdys primena apie būtinybę laikytis tvirtų moralės normų. (Psalmyno 97:10)

Mozės raštų vertė

Mozė paliko stulbinantį raštų rinkinį. Tai ir poezija (Jobo knyga, 90 psalmė), istorinė proza (Pradžios, Išėjimo, Skaičių knygos), genealoginiai sąrašai (5, 11, 19, 22, 25 Pradžios knygos skyriai) ir teisynas, vadinamas Mozės įstatymu (20—40 Išėjimo knygos skyriai, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo knygos). Dievo įkvėpto Įstatymo idėjos, įsakai bei valdymo principai šimtmečiais aplenkė tų laikų mokslo žinias.

Kraštuose, kuriuose valstybės galva yra ir bažnyčios galva, dažnai nekenčiami ar net persekiojami kitatikiai, piktnaudžiaujama valdžia. Tačiau Mozės įstatyme buvo principas, atskiriantis bažnyčią nuo valstybės. Karalius neturėjo teisės eiti kunigo pareigų. (2 Metraščių 26:16-18)

Mozės įstatyme buvo nurodymų ir dėl higienos bei ligų; jie derinasi su dabartinėmis mokslo žiniomis. Pavyzdžiui, ligonius reikėjo atskirti, žmonių išmatas užkasti. (Kunigų 13:1-59; 14:38, 46; Pakartoto Įstatymo 23:14 [23:13, Brb]) Tie nurodymai kelia nuostabą, kai pagalvoji apie pavojingą Mozės laikų Egipto mediciną — neišmanymo ir prietarų mišinį. Mūsų dienomis besivystančiuose kraštuose milijonai išvengtų ligų bei mirties, jei laikytųsi higienos normų, kurių mokė Mozė.

Krikščionys neįpareigoti vadovautis Mozės įstatymu. (Kolosiečiams 2:13, 14) Tačiau patyrinėti jį tikrai verta. Įstatymas skatino izraelitus būti atsidavusius vien Dievui ir saugotis stabmeldystės. (Išėjimo 20:4; Pakartoto Įstatymo 5:9) Vaikams liepė gerbti tėvus. (Išėjimo 20:12) Draudė žudyti, svetimauti, vogti, meluoti, geisti to, kas priklauso kitam. (Išėjimo 20:13-17) Dabartiniai krikščionys brangina šiuos principus.

Pranašas kaip Mozė

Gyvename sunkiais laikais. Žmonėms reikia tokio vadovo kaip Mozė — ne tik galingo bei autoritetingo, bet ir doro, drąsaus, atjautaus, nuoširdžiai mylinčio teisingumą. Po Mozės mirties izraelitai tikriausiai svarstė: „Ar sulauksime ko nors panašaus?“ Pranašas pats atsakė į šį klausimą.

Mozės raštuose paaiškinama, kaip atsirado ligos bei mirtis ir kodėl Dievas leidžia negerovėms tęstis. (Pradžios 3:1-19; Jobo 1 ir 2 skyriai) Pradžios 3:15 — pirmojoje pranašystėje — užrašytas Dievo pažadas pašalinti visą blogį. Kaip tai bus padaryta? Pranašystėje netiesiogiai nurodoma, kad gims išgelbėtojas. Šis pažadas suteikė viltį, jog atėjęs Mesijas išgelbės žmoniją. Bet kas jis? Mozė padeda jį neklystamai atpažinti.

Prieš mirtį jis išpranašavo: „Viešpats, tavo Dievas, pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane — jo klausykite!“ (Pakartoto Įstatymo 18:15, Brb) Vėliau apaštalas Petras šiuos žodžius pritaikė Jėzui. (Apaštalų darbų 3:20-26)

Dauguma žydų komentatorių smarkiai prieštarauja Mozės ir Jėzaus sugretinimui. Jie tvirtina, jog šiuos žodžius galima pritaikyti bet kuriam tikrajam pranašui, gyvenusiam po Mozės. Tačiau Žydų leidybos draugijos išleistoje Biblijoje „Tanakh“ Pakartoto Įstatymo 34:10 verčiama taip: „Niekad Izraelyje nebebuvo tokio pranašo kaip Mozė, su kuriuo VIEŠPATS būtų kalbėjęs veidas į veidą.“

Taip, po Mozės iškilo nemažai ištikimų Dievo pranašų, tarp jų Izaijas bei Jeremijas. Tačiau nė vienas neturėjo tokių ypatingų santykių su Dievu kaip Mozė, kalbėjęs su juo „veidas į veidą“. Todėl Mozės žodžiai apie pranašą ‘kaip jis’ turėjo būti skirti tik vienam asmeniui — Mesijui. Verta atkreipti dėmesį, kad panašiai manė ir žydų mokslininkai, kol atsirado krikščionybė bei netikri krikščionys pradėjo persekioti kitatikius. Jų požiūrį galima įžvelgti žydų raštuose, pavyzdžiui, Midrash Rabbah, kur Mozė vadinamas „ateinančio Išpirkėjo“, arba Mesijo, pirmtaku.

Kad Jėzus daug kuo panašus į Mozę — neginčijama. (Žiūrėkite rėmelį „Jėzus — pranašas kaip Mozė“.) Jėzus turi galią ir valdžią. (Mato 28:19) Yra „romus ir nuolankios širdies“. (Mato 11:29) Nekenčia nedorybės ir neteisingumo. (Hebrajams 1:9) Taigi jis būtų puikus vadovas! Kaip tik Jėzus netrukus ir pašalins blogį bei atkurs žemėje Rojaus sąlygas, apie kurias rašoma Biblijoje.b