Biblijos požiūris

Ar Dievas pritaria karams šiais laikais?

KALBĖDAMAS apie savo karybos patirtį karalius Dovydas sakė: „[Dievas] taip lavina mano rankas kovai, kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką” (Psalmyno 18:35 [18:34, Brb]).

Krikščionims apaštalas Paulius rašė: „Vis dėlto, gyvendami kūne, mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški“ (2 Korintiečiams 10:3, 4).

Ar šios Biblijos eilutės prieštarauja viena kitai? O gal yra svarių priežasčių manyti, jog senovės Izraelio tautai Dievas leido kariauti, bet pirmajame amžiuje krikščionims taip elgtis jau draudė? Ar Dievo požiūris į karą pasikeitė? Atsakymai paaiškės, jei palyginsime, kuo Izraelio tauta skyrėsi nuo tikrųjų krikščionių bendruomenės.

Trys pagrindiniai skirtumai

1. Senovės Izraelis buvo tauta, kuriai Dievas davė Pažadėtąją žemę ir nustatė jos geografines ribas, o už jų gyveno priešiškai nusiteikę kaimynai. Todėl Dievas liepė izraelitams ginti savo žemę ir net padėdavo jiems nugalėti priešus (Teisėjų 11:32, 33). Tačiau krikščionys negyvena viename krašte; jie išsibarstę po visą pasaulį. Jeigu Kristaus sekėjai vienoje šalyje eitų už ją kovoti ir pakeltų ginklą prieš kitą tautą, jie stotų prieš bendratikius, — dvasinius brolius bei seseris, kuriuos prisakyta mylėti ir už juos paaukoti net gyvybę (Mato 5:44; Jono 15:12, 13).

2. Senovės Izraelis turėjo karalių, kurio sostas buvo Jeruzalėje. O tikrieji krikščionys paklūsta galingai dvasinei būtybei Jėzui Kristui, valdančiam iš dangaus (Danieliaus 7:13, 14). Pats Jėzus kalbėjo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jono 18:36). Todėl nė vienas politinis režimas ar valdžia negali tvirtinti, jog yra pavaldus Kristui. Kokią reikšmę tai turi Jėzaus tarnams, arba sekėjams? Skaitykime toliau.

3. Kaip ir visos tautos, senovės Izraelis dažnai į kitas šalis siųsdavo pasiuntinius, šiais laikais vadinamus ambasadoriais (2 Karalių 18:13-15; Luko 19:12-14). Kristus padarė tą patį, tik yra du esminiai skirtumai. Pirma, ambasadoriais tarnauja visi jo sekėjai. Todėl apaštalas Paulius apie savo bendratikius galėjo pasakyti: „Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas“ (2 Korintiečiams 5:20). Būdami taikūs ambasadoriai, jie neima ginklo. Antra, Jėzaus sekėjai Biblijos žinią skelbia kiekvienam, kas jos klausosi. Jėzus išpranašavo: „Bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“ (Mato 24:14). Ir pridūrė: „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, [...] mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mato 28:19, 20).

Deja, ne visuomet Kristaus tarnai sutinkami maloniai. Ne veltui evangelizuotojui Timotiejui Paulius rašė: „Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys“ (2 Timotiejui 2:3). Be abejo, Timotiejaus ginklai buvo dvasiniai, kitaip tariant, rašytinis Dievo Žodis, arba „dvasios kalavijas“ (Efeziečiams 6:11-17).

Kodėl Dievas paliko Izraelį ir įkūrė krikščionių bendruomenę?

Maždaug 1500 metų Izraelio tauta buvo susisaisčiusi su Dievu ypatingais sandoros, arba sutarties, ryšiais (Išėjimo 19:5). Šią sandorą, užrašytą per Mozę, sudarė dešimt Dievo įsakymų ir kiti įstatymai, parodę, koks turi būti teisingas garbinimas ir kokių moralės normų privalu laikytis (Išėjimo 19:3, 7, 9; 20:1-17). Apmaudu, bet Izraelio tauta nebuvo ištikima Dievui ir net žudė jo siųstus pranašus (2 Metraščių 36:15, 16; Luko 11:47, 48).

Galiausiai Jehova siuntė savo sūnų Jėzų Kristų, gimusį žydų šeimoje. Užuot priėmusi kaip Mesiją, žydų tauta jį atstūmė. Todėl Dievas nutraukė ilgalaikę sandorą su Izraeliu, ir simbolinė siena, skyrusi žydus nuo kitataučių, griuvoa (Efeziečiams 2:13-18; Kolosiečiams 2:14). Maždaug tuo pat metu Dievas įkūrė krikščionių bendruomenę, o jos vadovu paskyrė Jėzų. Be to, jau pirmajame mūsų eros amžiuje ši bendruomenė iš tikro tapo tarptautine. Kaip rašė apaštalas Petras: „Jam [Dievui] brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:35).

Jehovos liudytojai seka pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Todėl, kaip visi gerai žino, skelbia Dievo Žodį, laikosi politinio neutralumo, nekariauja (Mato 26:52; Apaštalų darbų 5:42). Jie skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, vienintelę valdžią, išrausiančią blogį su šaknimis ir grąžinsiančią žemei taiką. Jehovos liudytojai neleidžia, kad jokia kita veikla atitrauktų juos nuo to darbo. Kalbėdamas apie šitą neįkainojamą viltį, apaštalas Paulius sakė: „Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’ “ (2 Korintiečiams 5:20). Šiandien jo žodžiai dar reikšmingesni, juk gyvename paskutinių šios piktos santvarkos dienų pabaigoje (2 Timotiejui 3:1-5).

[Išnaša]

AR ŽINOTE?

● Kokią svarbiausią savybę krikščionys privalo rodyti vienas kitam? (Jono 13:34, 35)

● Koks pagrindinis krikščionio ginklas? (Efeziečiams 6:17)

● Kokią svarbią žinią skelbia Jėzaus sekėjai? (Mato 24:14; 2 Korintiečiams 5:20)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Jehovos liudytojai yra tarptautinė brolija ir karuose nedalyvauja