Nikaragvos ežere yra įspūdinga vešlia augalija apsidengusi Ometepės sala su dviem masyviais ugnikalnių kūgiais, kuriuos jungia sąsmauka
ŠALYS IR ŽMONĖS
Viešnagė Nikaragvoje
NIKARAGVA dažnai vadinama ežerų ir ugnikalnių šalimi. Ji gali didžiuotis Nikaragvos ežeru, didžiausiu Centrinėje Amerikoje. Vietinių genčių jis vadinamas Kosibolka (gėlavandenė jūra). Jame yra šimtai salų, ir tai vienintelis gėlavandenis ežeras, kuriame veisiasi vandenynų gyvūnai: rykliai, kardžuvės, tarpūnai.
Nacionalinė Nikaragvos gėlė – jostras, arba plumerija
Be to, šalyje yra vienas labiausiai izoliuotų regionų Centrinėje Amerikoje – Moskitų lagūna. Tai 65 kilometrų pločio rytinės pakrantės ruožas, kurio dalis priklauso kaimyniniam Hondūrui. Miskitai (dar vadinami moskitais) – viena iš keleto vietinių Nikaragvos tautelių; jų istorija siekia laikus dar iki XVI amžiaus, kai čia išsilaipino pirmieji europiečiai.
Miskitus sieja glaudūs bendruomeniniai ryšiai. Jie turi savitų papročių, pavyzdžiui, jų kalboje nėra kreipinių „pone“ ar „panele“. Kaime jaunesni žmonės į vyresnius, ar jie būtų giminės ar ne, kreipiasi „dėde“ arba „teta“. Dar senesnio papročio laikosi miskitų moterys – artimos draugės ar giminaitės sveikinasi, viena prie kitos glustelėdamos skruostais. Tuomet pirmoji priėjusi pasisveikinti per nosį įkvepia oro.
Vietiniai gyventojai
Jehovos liudytojų išleisti bibliniai leidiniai majangnų ir miskitų kalbomis