AR SKAITYDAMAS garsiai neužsikerti prie tam tikrų frazių? O atsistojęs sakyti kalbos galbūt pastebi, jog dažnai ieškai tinkamų žodžių? Jei taip, tavo bėda tikriausiai — nesklandus dėstymas. Sklandžiai kalbant žodžiai ir mintys plaukia lygiai, laisvai. Tai nereiškia, kad asmuo nuolat kalba, šneka greitai ar nemąstydamas. Jo kalba patraukli. Sklandumui Teokratinės tarnybos mokykloje skiriamas didelis dėmesys.

Kalba būna nesklandi dėl daugelio priežasčių. Gal reikėtų ypač atkreipti dėmesį į šias: 1) skaitant kitiems galima užsikirsti, jeigu nežinomi tam tikri žodžiai; 2) per dažnai sustojant kalba pasidaro trūkčiojanti; 3) laisvai kalbėti trukdo menkas pasiruošimas; 4) kalbant grupei sklandumo pritrūksta, jeigu medžiaga nėra logiškai susisteminta; 5) dėl ribotos žodžių atsargos tenka ieškoti tinkamų frazių, todėl asmuo jaudinasi; 6) sklandumas pablogėja, kai akcentuojama per daug žodžių; 7) įtakos turi gramatikos taisyklių nežinojimas.

Jei kalbėsi nesklandžiai, klausytojai iš Karalystės salės neišeis, bet jų mintys gali pradėti klajoti. Todėl daug išsakytų minčių nueis perniek.

Kita vertus, reikia žiūrėti, kad kalba, turinti būti įtaigi ir sklandi, nevirstų arogantiška, galbūt netgi trikdančia klausytojus. Jei dėl kultūrų skirtumų žmonės laikytų tavo kalbėseną netaktiška ir nenuoširdžia, nepasiektum tikslo. Pažymėtina, jog apaštalas Paulius, patyręs kalbėtojas, kreipėsi į korintiečius ‛silpnas, išsigandęs ir labai drebėdamas’, kad neatkreiptų bereikalingo dėmesio į save (1 Kor 2:3, Brb).

Ko reikėtų vengti. Daugelis žmonių turi įprotį kalbėdami vis įterpti tokius garsus kaip „aaa“. Kiti, ką besakytų, dažnai mintį pradeda žodeliu „na“, „žinai“, „žinoma“, nuolat įterpia „vis dėlto“, „iš tikrųjų“ bei kitokias frazes. Galbūt pats nepastebi, kiek dažnai vartoji tokius žodžius. Galėtum paprašyti, kad kas nors pasiklausytų tavo kalbos ir pakartotų tuos posakius kaskart, kai tik juos ištari. Rezultatai tikriausiai nustebintų.

Kai kurie žmonės skaitydami ir kalbėdami vis grįžta prie to paties, tai yra pradeda sakinį, viduryje jį pertraukia ir pakartoja, ką jau buvo sakę.

Dar kiti kalba gana greitai, bet pradėję vieną mintį po pusės sakinio peršoka prie kitos. Nors žodžiai plaukia laisvai, netikėti minties pokyčiai kenkia sklandumui.

Kaip kalbėti sklandžiau. Jeigu jauti, kad dažnai nerandi tinkamo žodžio, turi stengtis pildyti savo žodžių atsargą. Ypač atkreipk dėmesį į nežinomus žodžius, kuriuos randi skaitydamas Sargybos bokštą, Atsibuskite! ir kitus leidinius. Paieškok jų žodyne, patikrink tarimą bei reikšmę ir pasistenk kai kuriuos įsiminti. Jei neturi žodyno, paprašyk pagalbos kieno nors, kas gerai moka tą kalbą.

Pratindamasis reguliariai garsiai skaityti, tobulėsi. Įsidėmėk sunkius žodžius ir tark juos garsiai po keletą kartų.

Kad galėtum sklandžiai skaityti, būtina suprasti, kaip žodžiai siejasi sakinyje. Norint perduoti tekste išreikštą mintį, paprastai žodžius reikia skaityti grupėmis. Į tokias žodžių grupes atkreipk ypatingą dėmesį. Jei naudinga, jas kaip nors pasižymėk. Tikslas nėra vien teisingai perskaityti žodžius, bet ir aiškiai perteikti mintis. Išnagrinėjęs vieną sakinį, eik prie kito, kol baigsi visą pastraipą. Stenkis perprasti minties eigą. Paskui lavinkis garsiai skaityti. Skaityk pastraipą keletą kartų, kol nebeužsikirsi ir nebesustosi netinkamose vietose. Tada pereik prie kitos pastraipos.

Dabar gali padidinti tempą. Jeigu supranti, kaip žodžiai siejasi sakinyje, vienu kartu aprėpsi daugiau nei vieną žodį ir numatysi, koks eina toliau. Taip labai pagerinsi skaitymą.

Labai naudinga reguliariai lavintis skaityti ekspromtu. Pavyzdžiui, iš anksto nesiruošęs garsiai skaityk dienos citatą bei komentarus; stenkis tai daryti kasdien. Įprask žvilgsniu aprėpti žodžių grupes, išreiškiančias visą mintį, užuot sekęs po vieną žodį.

Kad šneka būtų sklandi, pirmiau reikia pagalvoti, paskui kalbėti. Tai turėtų būti nuolatinis įprotis. Nuspręsk, kokias mintis norėtum pasakyti ir kokia seka; paskui kalbėk. Stenkis neskubėti. Mėgink išreikšti visą mintį nesustodamas ir jos nepakeisdamas. Galbūt bus lengviau kalbėti trumpais, paprastais sakiniais.

Jeigu gerai žinai, ką nori pasakyti, žodžiai plauks savaime. Konkrečių žodžių rinktis nebūtina. Lavinantis svarbiau turėti galvoje aiškią mintį ir tik paskui, kalbant, rikiuoti žodžius. Jeigu protą sukoncentruoji į mintį, o ne į žodžius, kuriuos tarsi, kalba liesis daugmaž savaime ir bus tikrai nuoširdi. Bet jei tik imsi galvoti apie žodžius, o mintį pamirši, tavo kalba ims trūkčioti. Sklandus dėstymas — svarbus gero kalbėjimo bei skaitymo aspektas. Praktikuodamasis jo tikrai išmoksi.

Paskirtas būti Jehovos atstovu Izraelio tautai ir Egipto faraonui, Mozė jautėsi nesugebėsiąs atlikti tos užduoties. Kodėl? Jis nebuvo iškalbus, nes, matyt, turėjo kalbos trūkumų (Iš 4:10; 6:12). Mozė atsiprašinėjo, tačiau jo pasiteisinimų Dievas nepriėmė. Jehova siuntė drauge Aaroną, bet padėjo kalbėti ir pačiam Mozei. Daug kartų Mozė įtaigiai kalbėjo ne tik atskiriems žmonėms bei mažoms grupėms, bet visai tautai (Įst 1:1-3; 5:1; 29:2; 31:1, 2, 30; 33:1). Stropiai lavindamasis ir pasitikėdamas Jehova, tu irgi gali savo kalba girti Dievą.

TINKAMOS pauzės būtinos, nesvarbu, ar sakytum kalbą, ar šnekėtumeisi su kuo nors dviese. Nedarant jų, kalba būtų sunkiai suprantama, mintys neaiškios. Derami stabtelėjimai suteikia kalbai aiškumo. Be to, jie leidžia pabrėžti ir įtvirtinti atmintyje svarbiausius kalbos punktus.

Kaip nustatyti, kada daryti pauzę? Kiek ji turi trukti?

Gramatinė pauzė. Skyrybos ženklai yra svarbi rašytinės kalbos dalis. Jie gali nurodyti teiginio pabaigą ar klausimą. Kai kuriose kalbose jie vartojami citatoms išskirti. Tam tikri skirtukai nurodo, kaip viena sakinio dalis siejasi su kita. Jei asmuo skaito vienas, skirtukus jam pakanka matyti tekste. Bet skaitydamas garsiai kitiems, prasmę jis turi perteikti balsu, remdamasis tais skyrybos ženklais. (Plačiau apie tai žiūrėk 1 pamoką „Tikslus skaitymas“.) Jeigu nedarai gramatinių pauzių, gali būti sunku suprasti, ką skaitai, ar net pakisti teksto prasmė.

Be skirtukų, pauzės vietą sakinyje lemia minties raiškos būdas. Vienas įžymus pianistas kartą pasakė: „Natas aš sugroju ne geriau už daugelį kitų muzikantų. Tačiau pauzės tarp natų — štai kas rodo tikrąjį meistriškumą.“ Taip ir su kalbėsena. Tinkamos pauzės gerai paruoštai medžiagai suteiks žavumo ir prasmės.

Ruošiantis skaityti viešai, skaitinyje pravartu kai ką pasižymėti. Nubrėžk mažą vertikalų brūkšnį ten, kur reikės įterpti trumpą vos jaučiamą pauzę. Ilgėlesnę pauzę pažymėk dviem suglaustais vertikaliais brūkšniais. Jei kai kurios frazės sunkiai pasiduoda ir vis sustoji netinkamoje vietoje, apsibrėžk jas pieštuku. Paskui skaityk jas nuo pradžios iki galo. Taip daro daugelis įgudusių kalbėtojų.

Daryti pauzes kasdienėje kalboje nėra sunku, nes žinai, kokias mintis nori išsakyti. Tačiau jei turi įprotį stabčioti vienodais tarpais nepaisydamas minties, kalbai trūks įtaigumo ir aiškumo. Patarimai, kaip pataisyti šį trūkumą, duoti 4 pamokoje „Sklandus dėstymas“.

Pauzė keičiantis minčiai. Kai pereini nuo vieno esminio punkto prie kito, pauzė leidžia klausytojams pagalvoti, persiorientuoti, atpažinti minties pokytį bei aiškiau suvokti, kas bus sakoma toliau. Keičiant kalbos mintį stabtelėti tiek pat svarbu, kiek ir sulėtinti greitį ties posūkiu iš vienos gatvės į kitą.

Kodėl oratoriai nesustodami skuba nuo vienos minties prie kitos? Vienų problema ta, kad bando aprėpti per daug medžiagos. O kai kurie taip kalba kasdien. Galbūt netgi visi aplink juos įpratę šitaip kalbėti. Bet tai nepadeda našiai mokyti. Jeigu turi pasakyti kažką naudinga, ką verta išgirsti ir prisiminti, skirk pakankamai laiko tai minčiai išryškinti. Suprask: pauzės būtinos, norint aiškiai išreikšti mintis.

Jeigu ruošiesi sakyti kalbą pagal planą, medžiagą susistemink taip, kad būtų aišku, kur daryti pauzes tarp pagrindinių punktų. Jeigu skaitysi iš rankraščio, pasižymėk vietas, kur nuo vieno pagrindinio punkto pereinama prie kito.

Pauzės keičiantis minčiai paprastai ilgėlesnės negu gramatinės, tačiau ne tokios ilgos, kad kalbą ištęstų. Jeigu jos per ilgos, atrodys, jog blogai pasiruošei ir nežinai, ką sakyti toliau.

Pabrėžiamoji pauzė. Pabrėžiamoji pauzė dažnai būna ryški; ji daroma prieš svaresnį tvirtinimą ar klausimą arba po jo. Tokia pauzė leidžia auditorijai pagalvoti, kas ką tik buvo pasakyta, arba skatina įdėmiai klausytis, ką oratorius pasakys toliau. Šiedu metodai skiriasi. Pasirink tinkamesnį. Tačiau turėk omenyje, kad pabrėžiamosios pauzės darytinos tik iškeliant tikrai reikšmingus teiginius. Kitaip tų teiginių vertė nublanksta.

Skaitydamas garsiai iš Rašto Nazareto sinagogoje, Jėzus puikiai pritaikė tokią pauzę. Pirmiausia iš pranašo Izaijo ritinio jis perskaitė, kas buvo paskirta. Tačiau prieš paaiškindamas tos Rašto vietos pritaikymą, suvyniojo ritinį, grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo. Visi sinagogoje buvusieji įsmeigė akis į jį. Tuomet Jėzus prabilo: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4:16-21).

Pauzė pagal aplinkybes. Dėl įvairių kliūčių kartais tau gali tekti padaryti pauzę kalboje. Pravažiuojančios mašinos ūžesys ar vaiko verksmas gali nutraukti pokalbį su šeimininku, kuriam skelbi. Sambūrio vietoje, jeigu trikdymas ne per didelis, galbūt įstengsi pakelti balsą ir tęsti. Bet jei garsai stiprūs ir nesiliauja, turėsi sustoti, nes auditorija vis tiek nieko negirdės. Pauzę išnaudok tinkamai — padėk klausytojams turėti kuo daugiau naudos iš tų gerų dalykų, kuriuos nori jiems pateikti.

Pauzė, leidžianti atsakyti. Net jei per tavo kalbą klausytojams komentuoti nereikia, leisk jiems atsakyti, — ne girdimai, o mintimis. Jeigu užduodi klausimus, skatinančius auditoriją pamąstyti, o paskui nepadarai reikiamos pauzės, tie klausimai beveik nebeteks prasmės.

Žinoma, pauzes svarbu daryti ne tik kalbant iš tribūnos, bet ir liudijant kitiems. Kai kurie žmonės, atrodo, niekada nedaro pauzių. Jeigu tai sunku ir tau, uoliai lavink šią kalbos ypatybę. Taip lengviau bendrausi su kitais bei našiau skelbsi. Pauzė yra trumpa tyli pertraukėlė, ir teisingai sakoma, kad tokios pertraukėlės kalbą suskirsto, leidžia pabrėžti, sutelkia klausytojų dėmesį ir skatina suklusti.

Kasdieniai pokalbiai vyksta tarp dviejų ar daugiau asmenų. Kiti labiau linkę klausytis tavęs, jeigu klausaisi jų ir domiesi tuo, ką jie sako. Dėl to turi padaryti pakankamai ilgą pauzę, kad jie galėtų išsakyti savo mintis.

Skelbimas dažnai būna veiksmingesnis, jeigu liudydami keičiamės mintimis. Daug liudytojų pastebi, jog geriausia pasisveikinus paaiškinti, kokia tema nori pasikalbėti, o paskui užduoti klausimą. Jie palaukia, kol asmuo atsako, ir pripažįsta jo nuomonę. Kalbėdamiesi jie suteikia šeimininkui daug progų išreikšti savo mintis. Liudytojai suvokia, kad paprastai asmeniui galės padėti geriau, jei žinos jo požiūrį į svarstomą dalyką (Pat 20:5).

Žinoma, ne kiekvienas atsakys į klausimus maloniai. Bet tai nesulaikė Jėzaus: jis išlaukdavo, kad jo priešininkai galėtų pasakyti savo nuomonę (Mk 3:1-5). Leisdami kitam asmeniui kalbėti, skatiname jį pamąstyti, ir dėl to jis kartais atveria širdį. Iš tiesų vienas iš mūsų tarnybos tikslų yra sužadinti žmones nuoširdžiai atsakyti pateikiant jiems iš Dievo Žodžio svarbius klausimus, kuriais jie turi apsispręsti (Hbr 4:12).

Daryti tinkamas pauzes kalbant iš tiesų yra menas. Sumaniai pasitelkiant jas, mintys perteikiamos aiškiau ir dažnai ilgai įsimenamos.

KALBANT ar garsiai skaitant, būtina ne tik teisingai tarti pavienius žodžius, bet ir tinkamai pabrėžti sakinio prasmei svarbų žodį ar žodžių junginį, kad mintys būtų aiškios.

Tinkamai logiškai kirčiuoti nereiškia vien stipriau ištarti vieną ar keletą žodžių. Išryškinti reikia tinkamus žodžius. Jei pabrėžiami ne tie žodžiai, kalbos prasmė klausytojams gali likti neaiški ir jų mintys nukryps į kitus dalykus. Net jeigu medžiaga būtų informatyvi, dėstymas be loginio kirčiavimo nepaskatintų auditorijos.

Loginiam kirčiui išryškinti yra daug priemonių, dažnai taikomų kartu: balso garsumas, jausmo intensyvumas, lėta kalbėsena, pauzės prieš teiginį ar po jo (arba ir tai, ir tai) ir gestai bei veido išraiška. Kai kuriose kalbose pabrėžti galima ir nuleidus ar pakėlus balso toną. Atsižvelgdamas į medžiagą ir situaciją pasirink, kas tiktų labiau.

Mąstydamas, ką akcentuoti, apsvarstyk štai ką: 1) kiekviename sakinyje stipriau pabrėžtini žodžiai nustatomi ne vien pagal kitas sakinio dalis, bet ir iš konteksto; 2) loginiu kirčiu gali būti pabrėžiama prasidedanti nauja mintis — ar ji būtų pagrindinė, ar tiesiog kitoks samprotavimas. Kirtis taip pat nulemia tam tikro samprotavimo baigtį; 3) loginį kirtį kalbėtojas gali pasitelkti išreikšti savo jausmams; 4) tinkamas loginis kirtis dar vartojamas pagrindiniams kalbos punktams išryškinti.

Norėdamas šitaip vartoti loginį kirtį, kalbėtojas ar viešasis skaitovas turi aiškiai suprasti dėstomą medžiagą ir nuoširdžiai trokšti, kad auditorija ją įsimintų. Apie tai, koks buvo mokymas Ezros dienomis, Nehemijo 8:8 (NW) sakoma: „Jie balsu skaitė iš knygos, iš tikrojo Dievo įstatymo, aiškindami jį ir įprasmindami; jie padėjo suprasti, kas skaitoma.“ Akivaizdu, kad skaičiusieji ir aiškinusieji Dievo Žodį tuo metu suvokė svarbą padėti klausytojams pagauti skaitomų dalykų esmę, įsiminti juos ir pritaikyti.

Kas kelia sunkumų. Šiaip kalbėdamiesi dauguma žmonių sugeba viską išdėstyti aiškiai. Tačiau skaitydami kitų parašytas mintis, kai kurie sunkiai suvokia, kuriuos žodžius ar frazes turėtų pabrėžti. Esmė yra gerai suprasti medžiagą. Tam reikia kruopščiai ją tyrinėti. Taigi gavęs pavedimą skaityti ką nors per susirinkimo sueigą turi stropiai pasiruošti.

Kai kas vietoj loginio kirčio vartoja periodinį. Jie pabrėžia žodžius tam tikrais tarpais, nežiūrėdami, ar tas pabrėžimas prasmingas, ar ne. Kiti akcentuoja funkcinius žodžius, galbūt perdėtai išskirdami prielinksnius ir jungtukus. Jeigu pabrėžimas nepadeda paaiškinti minties, jis greitai tampa trikdančiu manierizmu.

Stengdamiesi vartoti loginį kirtį, kai kurie kalbėtojai taip pakelia toną, kad auditorija pasijunta barama. Žinoma, tai vargu ar duoda gerų rezultatų. Jeigu loginis kirtis nenatūralus, susidaro įspūdis, kad kalbėtojas pamokslauja. Juk daug geriau į auditoriją kreiptis paprastai, su meile, padedant suvokti, jog dėstomos mintys remiasi Raštu ir yra protingos!

Kaip pasitobulinti. Asmuo dažnai pats nesuvokia nemokąs gerai logiškai kirčiuoti. Į tai jo dėmesį turėtų atkreipti kas nors kitas. Jei šioje srityje turi pasitobulinti, tau padės mokyklos prižiūrėtojas. Be to, drąsiai kreipkis į kiekvieną gerą kalbėtoją. Paprašyk jo atidžiai pasiklausyti, kaip skaitai bei kalbi, ir patarti, kur pasitaisyti.

Iš pradžių patarėjas galbūt pasiūlys tau lavintis skaitant straipsnį iš Sargybos bokšto. Jis, be abejo, patars analizuoti kiekvieną sakinį ir nustatyti, kuriuos žodžius ar frazes reikėtų pabrėžti, kad prasmė būtų lengvai suvokiama. Jis galbūt primins labiau atkreipti dėmesį į tam tikrus kursyvu išskirtus žodžius. Atmink, kad žodžiai sakinyje yra susiję. Dažnai reikia pabrėžti ne pavienius žodžius, o žodžių grupę. Kai kuriose kalbose tinkamą loginį kirtį lemia ir diakritikai, tad mokiniai gali būti skatinami atidžiau juos patyrinėti.

Mokydamas, ką pabrėžti, patarėjas tikriausiai paskatins tave apsvarstyti ir sakinio kontekstą. Kokia pagrindinė mintis plėtojama pastraipoje? Kaip nuo jos priklauso, ką dera pabrėžti tam tikruose sakiniuose? Pažvelk į straipsnio ir jo dalių pavadinimus. Kaip nuo jų priklauso, kurias frazes tiktų akcentuoti? Visa tai būtina apsvarstyti. Tačiau nesistenk stipriai pabrėžti pernelyg daug žodžių.

Ar kalbėtum ekspromtu, ar skaitytum, patarėjas gali paskatinti tave nustatant loginio kirčio vietą atsižvelgti į minčių seką. Tau reikia žinoti, kur argumentas baigiasi ar kur nuo vienos svarbios minties pereinama prie kitos. Klausytojai bus dėkingi, jei savo dėstymu padėsi jiems pastebėti tas vietas. Tai galima padaryti pabrėžiant tokius žodžius kaip visų pirma, panašiai yra, kitaip tariant, kaip matome, vis dėlto, maža to, antra vertus ir kitus.

Patarėjas taip pat atkreips tavo dėmesį į mintis, kurias vertėtų pasakyti ypatingai. Jas galėtum pabrėžti žodžiais neabejotinai, savaime suprantama, be abejo, aišku, visada ir kitais. Tai turėtų poveikį klausytojų reakcijai. Daugiau ta tema bus kalbama 11 pamokoje „Šiluma ir įsijautimas“.

Kad geriau pritaikytum loginį kirtį, būsi paskatintas aiškiai turėti omenyje pagrindinius punktus, kuriuos nori įteigti klausytojams. Tai bus plačiau aptariama nagrinėjant viešojo skaitymo aspektus 7 pamokoje „Pagrindinių minčių pabrėžimas“ bei kalbėjimo aspektus 37 pamokoje „Pagrindinių punktų išskyrimas“.

Jeigu nori veiksmingiau skelbti, būtinai kreipk dėmesį į Rašto skaitymą. Įprask savęs klausti: ‛Kodėl skaitau šią eilutę?’ Mokant svarbu ne vien pasakyti žodžius tinkamai. Nepakanka ir tik emocingai skaityti. Atsakant į kieno nors klausimą ar dėstant esmines tiesas, būtina pabrėžti tuos Rašto eilutės žodžius ar frazes, kurie pagrindžia tai, kas svarstoma. Kitaip klausytojas gali nesuprasti minties.

Kadangi loginiu kirčiu išskiriami tam tikri žodžiai ir frazės, nepatyręs kalbėtojas galbūt linkęs tuos žodžius ir frazes skaityti per daug pabrėždamas. Žodžiai jam išeina panašiai kaip natos asmeniui, tik pradedančiam mokytis groti kokiu nors muzikos instrumentu. Tačiau įgudus kiekviena „nata“ tampa nuostabios, išraiškingos „muzikos“ garsu.

Perpratęs kai kuriuos elementarius dalykus, sugebėsi pasisemti naudos stebėdamas patyrusius oratorius. Greitai suvoksi, ko galima pasiekti įvairiai pabrėžiant. Be to, suprasi, koks svarbus toks pabrėžimas norint aiškiai perteikti mintį. Išmokęs tinkamai vartoti loginį kirtį, daug geriau skaitysi ir kalbėsi.

Nesitenkink pagrindinėmis žiniomis apie loginį kirtį. Norėdamas kalbėti įtaigiai, lavinkis toliau, kol įvaldysi loginį kirtį tiek, kad kalba skambės natūraliai.

GERAS skaitovas mato ne vien sakinį ar pastraipą, kurioje tas sakinys yra. Skaitydamas jis turi omenyje visos pateikiamos medžiagos svarbiausias mintis. Tai lemia, ką jis pabrėš.

Jeigu šio principo nesilaikoma, kalboje nebus kulminacinių taškų. Niekas nebus aiškiai išskirta. Oratoriui baigus, gali būti sunku ką nors prisiminti.

Deramai pabrėžiant pagrindines mintis, Biblijos pranešimo skaitymas dažnai būna gyvesnis. Toks pabrėžimas skaitymą daro prasmingesnį, — ar skaitytum per namų Biblijos studijas, ar susirinkimo sueigoje. Tai itin svarbu sakant kalbą iš rankraščio, kaip kartais būna per kongresus.

Kaip tai daryti. Teokratinės tarnybos mokykloje tau gali būti paskirta skaityti Biblijos ištrauką. Ką turėtum pabrėžti? Jei skaitomoje medžiagoje plėtojama kokia nors svarbi mintis ar pasakojamas reikšmingas įvykis, būtų tinkama tai išryškinti.

Ar skaitomas fragmentas būtų poezija, ar proza, patarlė ar pasakojimas, klausytojams bus nauda, jeigu skaitai gerai (2 Tim 3:16, 17). Todėl skaitant dera atsižvelgti, ką ir kam skaitai.

Jeigu turi skaityti per Biblijos studijas ar per susirinkimo sueigą, kokias mintis turėtum pabrėžti? Tokiomis mintimis gali laikyti atsakymus į studijuojamos medžiagos klausimus. Dar pabrėžk mintis, susijusias su juodu šriftu parašytu skyrelio pavadinimu, po kuriuo išdėstyta medžiaga.

Nerekomenduojama įprasti naudotis rankraščiu sakant kalbas susirinkime. Tačiau kai kurios kongresų kalbos sakomos iš rankraščio, kad visuose kongresuose būtų perteiktos tokios pat mintys. Norėdamas iš tokio rankraščio pabrėžti pagrindines mintis, kalbėtojas turi pirmiau kruopščiai išanalizuoti medžiagą. Kokios mintys svarbiausios? Jis turi jas atpažinti. Svarbiausios mintys nėra tos, kurios jam rodosi įdomios. Tai esminiai punktai, kurie plėtojami visoje medžiagoje. Kartais pagrindinė mintis glaustu teiginiu suformuluojama prieš ją plėtojant ar argumentuojant. Dar dažniau svarus teiginys pateikiamas išdėsčius jį palaikančius įrodymus. Radęs tas pagrindines mintis, kalbėtojas turi pasižymėti jas rankraštyje. Paprastai jų būna tik keletas, ne daugiau kaip keturios ar penkios. Tuomet kalbėtojas turi lavintis skaityti taip, kad auditorija galėtų lengvai jas atpažinti. Tai kalbos kulminaciniai taškai. Jeigu medžiaga dėstoma tinkamai pabrėžiant, šios svarbiausios mintys tikrai geriau įsimins. Tai turėtų būti kalbėtojo tikslas.

Kad klausytojai išskirtų pagrindines mintis, kalbėtojas gali pabrėžti jas įvairiopai. Jis galėtų išreikšti jas entuziastingiau, lėčiau ar greičiau kalbėdamas, labiau įsijausdamas, tinkamai gestikuliuodamas ar kaip kitaip.