Kaip bendruomenė yra organizuota ir prižiūrima

APAŠTALAS Paulius savo pirmame laiške korintiečiams pabrėžė vieną svarbią Jehovos savybę: „Dievas yra ne sumaišties, o ramybės Dievas.“ Toliau, rašydamas apie bendruomenės sueigas, jis sakė: „Viskas tegul vyksta padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14:33, 40).

² Paulius jau pačioje laiško pradžioje išreiškė didelį susirūpinimą, kad Korinto bendruomenė stokoja vienybės. Tenykščius jis paragino: „Tenebūna tarp jūsų susiskaldymų – tevienija jus vienokia galvosena ir vienoks supratimas“ (1 Kor 1:10, 11). Tada apaštalas patarė, kaip derėtų spręsti įvairias problemas, keliančias grėsmę krikščionių vienybei. Pabrėždamas, kaip svarbu yra palaikyti santarvę ir darbuotis išvien, Paulius vaizdžiai prilygino bendruomenę kūnui. Kaip kūno nariai sklandžiai sąveikauja, taip ir krikščionys – visi be išimties – turi su meile rūpintis vieni kitais (1 Kor 12:12–26). Kad vyrautų tokia darna, būtinas geras veiklos organizavimas.

³ Taigi, kaip krikščionių bendruomenę derėjo organizuoti? Kam priklausė tai daryti? Kokia turėjo būti jos struktūra? Ir kas buvo tinkamas eiti atsakingas pareigas? Atsakymus į šiuos klausimus randame Biblijoje (1 Kor 4:6).

TEOKRATINĖ ORGANIZACIJA

⁴ Krikščionių bendruomenė buvo įkurta per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines. Ką apie ją žinome? Ji buvo organizuota ir prižiūrima teokratiškai, kitaip tariant, jos Vadovas yra Dievas (graikiškai theós – Dievas, krátos – galybė, valdžia). Tai pripažįstama, pavyzdžiui, 1 Petro 5:10, 11, kur randame abu šiuos žodžius. Taip pat evangelistas Lukas šventosios dvasios įkvėptas aprašė, kas įvyko Jeruzalėje beveik prieš 2000 metų. Šis pasakojimas irgi aiškiai rodo, kad pateptųjų krikščionių bendruomenę įkūrė pats Jehova (Apd 2:1–47). Todėl ji buvo pavadinta Dievo statiniu, o visi pateptieji krikščionys – jo namiškiais (1 Kor 3:9; Ef 2:19). Šiais laikais krikščionių bendruomenės yra organizuotos ir tvarkosi taip pat kaip pirmajame amžiuje.

⁵ Per minėtas Penkiasdešimtines išsipildė pranašystė, užrašyta Joelio 2:28, 29. Maždaug 120 Jėzaus Kristaus sekėjų buvo patepti šventąja dvasia (Apd 2:16–18). Tą pačią dieną pasikrikštijo ir į bendruomenę įsiliejo dar apie trys tūkstančiai asmenų. Jie priėmė Kristaus žodį ir „tvirtai laikėsi apaštalų mokymo“. Nuo tada „Jehova kasdien gausino jų gretas – vis daugiau žmonių stojo į išgelbėjimo kelią“ (Apd 2:41, 42, 47).

⁶ Jeruzalėje krikščionių skaičius augo išties labai sparčiai. Žydų vyriausiasis kunigas išreiškė nepasitenkinimą, kad savo mokymu Kristaus sekėjai miestą tiesiog užtvindė. Vis dėlto netgi daugelis žydų kunigų įtikėjo ir tapo krikščionimis (Apd 5:27, 28; 6:7).

⁷ Jėzus savo mokiniams sakė: „Būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Tie žodžiai ėmė pildytis, kai priešininkai nužudė Steponą ir Jeruzalėje kilo didelis persekiojimas. Tenykščiai krikščionys išsisklaidė po visą Judėją ir Samariją. Kur tik jie keliavo, visur skelbė gerąją naujieną, tad bendruomenės gretas papildė daug samariečių ir kitų žmonių (Apd 8:1–13). Kiek vėliau krikščionys sėkmingai darbavosi tarp kitataučių (Apd 10:1–48). Toks uolus liudijimas ir mokinių ruošimo darbas davė puikių rezultatų – naujos bendruomenės kūrėsi įvairiuose kraštuose (Apd 11:19–21; 14:21–23).

⁸ Ko imtasi, kad kiekviena nauja bendruomenė veiktų pagal Dievo nustatytą teokratinę tvarką? Šventajai dvasiai vadovaujant kaimenės priežiūra buvo patikėta patyrusiems broliams. Antai per pirmąją misionierišką kelionę Paulius ir Barnabas aplankė nemažai bendruomenių ir jose paskyrė vyresniuosius (Apd 14:23). Lukas Apaštalų darbų knygoje papasakojo apie Pauliaus susitikimą su Efezo bendruomenės vyresniaisiais. Apaštalas juos paragino: „Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kurios prižiūrėtojais šventoji dvasia jus paskyrė. Ganykite Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju“ (Apd 20:17, 28). Bendruomenės ganytojai buvo dvasiškai brandūs vyrai. Jie galėjo eiti šias pareigas, nes atitiko Šventojo Rašto reikalavimus (1 Tim 3:1–7). Savo bendradarbį Titą Paulius įgaliojo skirti vyresniuosius Kretos bendruomenėse (Tit 1:5).

⁹ Kuriantis naujoms bendruomenėms, Jeruzalėje veikianti vadovaujančioji taryba, sudaryta iš apaštalų ir vyresniųjų, toliau prižiūrėjo didžiulę įvairiatautę krikščionių broliją.

¹⁰ Laiške Efezo bendruomenei Paulius paaiškino, kad vienybę krikščionys išsaugos, jeigu laikysis Dievo dvasios vadovavimo ir paklus Jėzui Kristui. Apaštalas tenykščius paragino ugdytis nuolankumą ir sergėti „vienybę, kurią dvasia ugdo“, – puoselėti santarvę su visais broliais ir sesėmis (Ef 4:1–6). Paskui, remdamasis Psalmyno 68:18, jis paaiškino, kad Jehova dvasingus vyrus įpareigojo rūpintis bendruomenės reikmėmis: tarnauti apaštalais, pranašais, evangelizuotojais, ganytojais ir mokytojais. Jie yra tikra dovana bendruomenei – stiprina ją, padeda jai dvasiškai bręsti ir pelnyti Dievo malonę (Ef 4:7–16).

ŠIANDIEN BENDRUOMENĖS TVARKOSI TAIP KAIP APAŠTALŲ LAIKAIS

¹¹ Visos Jehovos liudytojų bendruomenės organizuotos pagal apaštalų paliktą pavyzdį. Drauge jos sudaro pasaulinę bendruomenę, kurios branduolys – dvasia patepti krikščionys (Zch 8:23). Mūsų brolija vieninga, nes Jėzus Kristus tesi pažadą remti savo pateptuosius sekėjus „per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“. Daug žmonių priima Dievo gerąją naujieną, pasiaukoja jam ir krikštijasi. Taip jie tampa Jėzaus sekėjais ir įsilieja į augančią broliją (Mt 28:19, 20; Mk 1:14; Apd 2:41). Jie pripažįsta, kad visai kaimenei – tiek pateptiesiems, tiek žemiškąją viltį puoselėjantiems krikščionims – vadovauja „gerasis ganytojas“ Jėzus Kristus (Jn 10:14, 16; Ef 1:22, 23). Kaimenė, būdama klusni Kristui ir jo paskirtam „ištikimam ir nuovokiam vergui“, yra vieninga. Tad ir toliau visada pasikliaukime ištikimuoju vergu (Mt 24:45).

JURIDINIAI ASMENYS

¹² Kad mūsų brolijai būtų laiku tiekiamas dvasinis maistas ir geroji naujiena apie Karalystę būtų paskelbta dar iki ateinant galui, organizacija yra įregistravusi ne vieną juridinį asmenį. Šios institucijos bendradarbiauja ir jas pripažįsta daugelio šalių įstatymai. Juridiniai asmenys pasaulinį evangelizacijos darbą labai palengvina.

KAIP ORGANIZUOTI FILIALAI

¹³ Įsteigus filialą, iš trijų ar daugiau vyresniųjų sudaromas filialo komitetas. Komitetui pavedama rūpintis veikla šalyje arba keliose šalyse, priklausančiose filialo teritorijai. Vienas iš tų brolių eina filialo komiteto koordinatoriaus pareigas.

¹⁴ Filialo prižiūrimos bendruomenės yra suskirstytos į teokratinius rajonus. Jų dydis priklauso nuo geografinių ir kalbinių aplinkybių, taip pat nuo bendruomenių skaičiaus filialui paskirtoje teritorijoje. Kiekviename rajone bendruomenėms lankyti paskiriamas rajono prižiūrėtojas. Kad padėtų rajono prižiūrėtojams atlikti savo pareigas, filialas duoda jiems tam tikrų nurodymų.

¹⁵ Organizacijoje nustatyta tvarka naudinga visai mūsų brolijai. Bendruomenės pripažįsta savo ganytojų, taip pat filialų ir rajonų veiklą prižiūrinčių vyresniųjų įgaliojimus. Visos bendruomenės reikiamu metu gauna iš ištikimo ir nuovokaus vergo dvasinį maistą. O vergas stropiai laikosi Biblijos principų, visada paklūsta Kristui ir šventosios dvasios vadovavimui. Darbuojamės vieningai, todėl apie mus galima pasakyti kaip ir apie pirmojo amžiaus krikščionis: „Bendruomenių tikėjimas stiprėjo ir jos kasdien didėjo skaičiumi“ (Apd 16:5).