Ar tavo planai derinasi su Dievo tikslu?
ŠIAURĖS AMERIKOS miškuose gali išvysti nuo šakos ant šakos tupinėjantį pilkšvą paukštį giesmininką — riešutinę. Ruošdamasi žiemos šalčiams ji kasmet prirenka iki 33000 sėklų ir suslapsto kur tik gali — kartais net į daugiau kaip 2500 vietų. Iš tiesų šis plunksnuotis „instinktyviai išmintingas“, nes apsirūpina maistu iš anksto (Patarlių 30:24, NW).
Žmonių sugebėjimai nepalyginti pranašesni. Iš visų Jehovos žemiškųjų kūrinių tik žmogus geba mokytis iš praeities ir įvertindamas tai, kas buvo, planuoti ateitį. „Daug sumanymų žmogaus širdyje“, — pasakė išmintingasis karalius Saliamonas (Patarlių 19:21, Brb).
Vis dėlto ateitis mums nežinoma ir galime daryti tik prielaidas. Štai rytdienos darbus planuoji tikėdamasis, kad pakils saulė ir kad būsi gyvas. Pirmoji prielaida pagrįsta, bet dėl antrosios negali būti tikras. Vienas Biblijos rašytojų, Jokūbas, ne veltui pasakė: „Juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia“ (Jokūbo 4:13, 14).
O Jehova Dievas numato viską į priekį. Jis žino „pabaigą nuo pat pradžios“. Tai, ką jis pasakė, neabejotinai išsipildys. „Mano užmojis bus įvykdytas! — skelbia jis. — Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta“ (Izaijo 46:10). Kas atsitinka, kai žmonių planai nesiderina su Dievo tikslu?
Kai žmonės eina prieš Dievo valią
Maždaug prieš 4000 metų Babelio bokšto statytojai bandė sutrukdyti išplisti žmonėms žemėje. „Eime, — sakė jie, — pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“ (Pradžios 11:4).
Tačiau Dievas buvo sumanęs visiškai kitaip. Nojui ir jo sūnums jis buvo paliepęs: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pradžios 9:1). Kaip tad jis reagavo į Babelio gyventojų maištą? Sumaišė jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito. Taigi Jehova „išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių“ (Pradžios 11:5-8). Šie statytojai gavo skaudžią pamoką. Jeigu žmonių planai prasilenkia su Dievo tikslu, „tik Viešpaties valia įvyksta“ (Patarlių 19:21, Brb). Ar pasimokai iš tokių praeities įvykių?
Kvailas turtuolis
Mintis statyti bokštą galbūt kyla nedaugeliui, bet turėti apvalią sumelę banke ir užsitikrinti ramią senatvę rūpi ne vienam. Žinoma, nėra nieko bloga pasidžiaugti tuo, ką nuveikei. „Kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana“, — rašė Saliamonas (Mokytojo 3:13).
Už tai, kaip naudojamės ta dovana, turėsime atsiskaityti Jehovai. Beveik prieš 2000 metų šią mintį Jėzus pabrėžė savo mokiniams tokiu palyginimu: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’“ (Luko 12:16-19). Turtuolio sprendimas atrodytų lyg ir protingas. Kaip ta minėtoji riešutinė, šis vyras irgi rūpinosi savo ateitimi.
Vis dėlto jis mąstė netinkamai. Jėzus tęsė: „O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’“ (Luko 12:20). Ar Jėzus paneigė Saliamono žodžius, kad darbas ir jo vaisiai yra nuo Dievo? Ne. Ką tuomet jis norėjo pasakyti? „Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“, — pabaigė Jėzus (Luko 12:21).
Kaip mokė Jėzus, Jehova nori, jog bet ką planuodami atsižvelgtume į Jo valią. Anas vyras galėjo būti turtingas pas Dievą tik tada, jei būtų ugdęsis atsidavimą jam, išmintį ir meilę. Tačiau iš jo žodžių aišku, kad jam visa tai nerūpėjo. Jis taip pat nemanė palikti derliaus likučių vargšams ir neatnašavo aukų Jehovai. Turtuolis neturėjo jokių dvasinių siekių ir nesistengė padėti kitiems. Jis galvojo tik apie save, norėjo tenkinti tik savo troškimus.
Tikriausiai pastebėjai, kad daug žmonių šiandien mąsto panašiai. Pasiturintys mes ar vargšai, greit galime užsikrėsti materialistine dvasia ir tada gyvenimo rūpesčiai užgoš dvasinius dalykus. Ką daryti, kad taip neatsitiktų?
„Normalus“ gyvenimas
Galbūt tu, kitaip nei turtuolis iš Jėzaus palyginimo, nesi visko pertekęs. Be abejo, jeigu esi vedęs, turi tikslą aprūpinti šeimą tuo, kas būtina, ir suteikti savo vaikams gerą išsilavinimą. O jei gyveni vienas, tikriausiai nori susirasti darbą arba neprarasti to, kurį turi, kad nepasidarytum našta kitiems. Tokie tikslai iš tikrųjų svarbūs (2 Tesalonikiečiams 3:10-12; 1 Timotiejui 5:8).
Vis dėlto, jei žmogus darbuojasi, valgo, geria — gyvena, taip sakant, normalų gyvenimą, — jis nebūtinai turi Dievo pritarimą. Kodėl? Jėzus pasakė: „Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir žmogaus Sūnui čia esant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kai Nojus įlipo į laivą, ir nekreipė dėmesio, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir žmogaus Sūnui čia esant“ (Mato 24:37-39, NW).
Žmonėms prieš tvaną galbūt atrodė, kad jų gyvenimas visiškai normalus. Kas tad buvo blogai? Jie „nekreipė dėmesio“ į tai, jog Dievas ruošiasi nušluoti tą sugedusį pasaulį visuotiniu tvanu. Jų nuomone, Nojaus gyvenimo būdas buvo nenormalus. Tačiau tvanui prasidėjus paaiškėjo, kad gyventi taip kaip Nojus ir jo šeima buvo tikrai išmintinga.
Visi turimi įrodymai liudija, kad dabar yra pabaigos metas (Mato 24:3-12; 2 Timotiejui 3:1-5). Netrukus Dievo Karalystė „sutrupins“ dabartinę santvarką ir „padarys [jai] galą“ (Danieliaus 2:44). Valdant tai Karalystei, žemė per laiką taps rojumi. Tada nebus ligų ir mirties (Izaijo 33:24; Apreiškimo 21:3-5). Tarp Dievo kūrinių vyraus harmonija, niekas nebadaus (Psalmyno 72:16; Izaijo 11:6-9).
Bet iki tai įvyks, Jehovos tikslas yra, kad geroji naujiena apie jo Karalystę būtų „paskelbta [...] visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“ (Mato 24:14). Atsiliepdami į tai, maždaug septyni milijonai Jehovos liudytojų skelbia šią gerąją naujieną 236 šalyse daugiau kaip 400 kalbų.
Visuomenei Jehovos liudytojų gyvensena gali atrodyti keistoka, netgi absurdiška (2 Petro 3:3, 4). Dauguma žmonių šiandien, kaip ir prieš tvaną, paskendę gyvenimo rūpesčiuose. Bet kurį, mėginantį elgtis kitaip nei visi, jie laiko nenormaliu. Tačiau tikintys Dievo pažadais mano, kad gyvenimo būdas, kai svarbiausią vietą užima tarnyba Dievui, kaip tik yra normalus.
Tad ar būtum turtingas, ar ne, išmintinga retsykiais stabtelėjus permąstyti savo artimiausius planus ir pagalvoti: „Ar mano planai derinasi su Dievo tikslu?“
[Iliustracija 11 puslapyje]
Kai žmonių planai nesutampa su Dievo tikslu, įvyksta taip, kaip nori Dievas
[Iliustracija 12 puslapyje]
Planuodamas savo ateitį, turtuolis iš Jėzaus palyginimo neatsižvelgė į Dievo valią