Kalbėjimas kalbomis. Ar tai nuo Dievo?

„NIEKO nesuprantu, — sako Devonas. — Kiekvieną savaitę mano bažnyčioje daugelis, atrodo, gauna šventosios dvasios ir stebuklingai pradeda kalbėti kalbomis. Kai kurie iš jų gyvena amoraliai. Aš stengiuosi laikytis moralės normų, tačiau kiek maldoje beprašyčiau suteikti man šią dvasios dovaną, niekada jos negaunu. Kodėl?“

Gabrielis taip pat lanko bažnyčią, kurioje kai kas, regis, gavę šventosios dvasios kalba kalbomis. „Mane erzina, — aiškina jis, — kad kai meldžiuosi, kiti man trukdo garsiai kalbėdami kalbomis, kurių nesuprantu nei aš, nei jie patys. Iš tokio kalbėjimo nėra jokios naudos. Argi Dievo dvasios dovana neturėtų būti kuo nors naudinga?“

Iš to, ką pasakė Devonas ir Gabrielis, kyla įdomus klausimas: ar šiandien kalbėjimas kalbomis kai kuriose bažnyčiose tikrai yra nuo Dievo? Atsakymą rasime patyrinėję, kas žinoma apie stebuklingą kalbėjimo kalbomis dovaną, kurią turėjo kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys.

Jie „pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“

Biblijoje rašoma, jog kai kuriems vyrams ir moterims buvo suteiktas gebėjimas kalbėti tokiomis kalbomis, kokių jie niekada nesimokė. Pirmą kartą tai įvyko praėjus kelioms savaitėms po Jėzaus Kristaus mirties — per 33 metų Sekmines. Tą dieną Jeruzalėje apie 120 Jėzaus mokinių „pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“. Mieste buvo žmonių iš įvairių kraštų ir jie „didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant“ (Apaštalų darbų 1:15; 2:1-6).

Iš Biblijos sužinome, jog ir kiti pirmojo amžiaus Jėzaus sekėjai turėjo šią nepaprastą dovaną. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius veikiamas šventosios dvasios stebuklingai gebėdavo kalbėti daugeliu kalbų (Apaštalų darbų 19:6; 1 Korintiečiams 12:10, 28; 14:18). Tačiau logiška manyti, kad kiekviena Dievo šventosios dvasios dovana buvo duota tam tikru tikslu. Tad koks buvo kalbėjimo kitomis kalbomis tikslas Biblijos laikais?

Dievo paramos ženklas

Rašydamas Korinto krikščionims, tarp kurių tikriausiai buvo kalbančių kalbomis, Paulius paaiškino, jog „kalbos yra ženklas [...] netikintiems“ (1 Korintiečiams 14:22). Taigi kalbėjimas kitomis kalbomis, kaip ir kiti stebuklingi gebėjimai, buvo ženklas aplinkiniams, jog Dievas yra palankus ką tik įsikūrusiai krikščionių bendruomenei ir ją remia. Tos stebuklingos dovanos buvo tarsi kelio rodyklė, padedanti tiesos ieškantiems žmonėms surasti Dievo išrinktąją tautą.

Įdomu, kad Biblijoje nesakoma, jog Jėzus ar kas nors iš ikikrikščioniškųjų laikų pranašų gebėjo kalbėti kalbomis, kurių nesimokė. Vadinasi, Jėzaus mokiniams kalbų dovana tikriausiai buvo duota ir dėl kitos priežasties.

Pagalba skelbiant gerąją naujieną

Tarnybos pradžioje Jėzus savo mokiniams nurodė gerąją naujieną apie Dievo Karalystę skelbti tiktai žydams (Mato 10:6; 15:24). Todėl jo mokiniai retai kada išeidavo iš žydų gyvenamų vietovių. Tačiau vėliau viskas turėjo pasikeisti.

33 metais, netrukus po mirties prikeltas Jėzus savo sekėjams nurodė ‘daryti jo mokiniais visų tautų žmones’. Taip pat sakė, kad jie bus jo liudytojai „ligi pat žemės pakraščių“ (Mato 28:19; Apaštalų darbų 1:8). Kad taip plačiai paskelbtų gerąją naujieną, jiems reikėjo mokėti ne tik hebrajų kalbą, bet ir nemažai kitų.

Tačiau daugelis tuometinių Jėzaus mokinių buvo „paprasti, nemokyti žmonės“ (Apaštalų darbų 4:13). Kaip jie galėjo liudyti tolimuose kraštuose, kur kalbama svetimomis, galbūt jiems net negirdėtomis kalbomis? Šventoji dvasia kai kam iš tų uolių skelbėjų suteikė unikalų gebėjimą laisvai kalbėti kalbomis, kurių jie niekada nebuvo mokęsi.

Taigi kalbų dovana buvo duota dėl dviejų svarbių priežasčių. Pirma, ji liudijo apie Dievo paramą. Antra, padėjo pirmojo amžiaus krikščionims įvykdyti pavedimą skelbti gerąją naujieną žmonėms, kalbantiems įvairiomis kalbomis. Ar šiandien daugelyje bažnyčių praktikuojamas kalbėjimas kalbomis padeda siekti šių dviejų tikslų?

Ar kalbėjimas kalbomis šiandien — Dievo paramos ženklas?

Kur jūs pakabintumėte ženklą, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių? Nedidelio pastato viduje? Žinoma, ne! Prisiminkime, kaip buvo per 33 metų Sekmines. Rašoma, jog „daugybė žmonių“ matė ženklą — Jėzaus mokinius, stebuklingai kalbančius kitomis kalbomis. Todėl tą dieną „prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius“! (Apaštalų darbų 2:5, 6, 41) Jeigu šiais laikais kai kas tvirtina kalbantys kalbomis, bet tai daro tiktai bažnyčioje, ar toks veiksmas gali būti koks nors ženklas kitiems žmonėms?

Dievo Žodyje pasakyta, jog ištvirkavimas ir kiti „kūno darbai“ yra kliūtis asmeniui gauti šventosios dvasios, ir priduriama: „Tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Galatams 5:17-21). Matydami abejotinos moralės žmones kalbančius kalbomis, galbūt susimąstote: „Argi Dievas duotų šventosios dvasios tiems, kurie nesiliauja darę paties Dievo Žodyje smerkiamus darbus?“ Tikrai, tai būtų tarsi kelio ženklas, nukreipiantis eismą neteisinga kryptimi.

Ar kalbėjimas kalbomis šiandien — pagalba skelbiant gerąją naujieną?

O kaip dėl kitos stebuklingos kalbų dovanos paskirties: ar kalbėjimas kalbomis bažnyčiose šiais laikais yra priemonė paskelbti gerąją naujieną visokių tautų žmonėms? Kaip žinome, per Sekmines Jeruzalėje buvo žmonių iš daugelio šalių ir jie aiškiai suprato, ką sakė Jėzaus mokiniai, mat kiekvienas girdėjo juos kalbant savo kalba. Tačiau šių dienų kalbantieji kalbomis paprastai taria žodžius, kurių niekas nesupranta.

Akivaizdu, kalbėjimas kalbomis mūsų dienomis labai skiriasi nuo tos šventosios dvasios dovanos, kurią gavo pirmieji Jėzaus mokiniai. Be to, nėra patikimų įrodymų, kad toks nepaprastas gebėjimas kam nors buvo suteiktas po apaštalų mirties. Biblijos skaitytojams tai ne naujiena, nes Dievo įkvėptas apaštalas Paulius pranašavo, kad stebuklingos dovanos, taigi ir kalbėjimas kalbomis, „paliaus“ (1 Korintiečiams 13:8). Bet kaip tad šiais laikais galima atpažinti tuos, kas turi šventosios dvasios?

Kas akivaizdžiai turi šventosios dvasios?

Jėzus gerai žinojo, kad susikūrus krikščionių bendruomenei gana greitai stebuklingas kalbėjimas kalbomis liausis. Prieš pat savo mirtį jis paminėjo ženklą, kuris visais laikais padės atpažinti tikruosius jo mokinius. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, — sakė Jėzus, — jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Ir toje pačioje Biblijos eilutėje, kur pranašaujama, jog stebuklingos dovanos ilgainiui paliaus, sakoma: „Meilė niekada nesibaigia“ (1 Korintiečiams 13:8).

Tarp devynių savybių, iš kurių susideda Dievo šventosios dvasios vaisius, meilė paminėta pirmoji (Galatams 5:22, 23). Taigi tie, kas tikrai turi Dievo dvasios, — o tai liudija Dievo paramą — rodo nuoširdžią meilę vienas kitam. Trečioji tų savybių sąraše yra ramybė. Vadinasi, žmonės, kurie šiandien turi šventosios dvasios, yra taikdariai, jie šalinasi tokių blogybių kaip fanatizmas, rasizmas ir smurtas.

Taip pat reikia prisiminti Apaštalų darbų 1:8 užrašytą Jėzaus pranašystę. Jis sakė, kad jo mokiniai gaus galios būti jo liudytojai „ligi pat žemės pakraščių“. Jėzus, be to, nurodė, jog tas darbas tęsis „iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:20). Iš to galima suprasti, kad tarptautinis skelbimo darbas turėjo ir tebeturi padėti atpažinti žmones, kuriems Dievas duoda šventosios dvasios.

Kaip manote, kokia žmonių grupė šiandien akivaizdžiai turi šventosios dvasios? Kas parodo esą išsiugdę dvasios vaisių, ypač tokias savybes kaip meilė, ramybė, ir netgi visame pasaulyje kenčia valdžios persekiojimus, nes atsisako imti į rankas ginklą? (Izaijo 2:4) Kas vengia kūno darbų, pavyzdžiui, ištvirkavimo, ir net pašalina iš savo tarpo tuos, kurie neatgailauja taip pasielgę? (1 Korintiečiams 5:11-13) Kas visoje žemėje skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę kaip vienintelę žmonijos viltį? (Mato 24:14)

Šio žurnalo leidėjai nedvejodami atsako, kad būtent Jehovos liudytojai yra tie žmonės, kurie, remiantis Biblijoje duotais kriterijais, turi šventosios dvasios. Gal vertėtų jums su jais geriau susipažinti ir pačiam įsitikinti, ar tikrai juos remia Dievas?