Priimkime Dievo, ne pasaulio, dvasią

„Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas“ (1 KOR 2:12).

1, 2. a) Kodėl galima sakyti, jog krikščionys yra mūšio lauke? b) Kokius klausimus aptarsime?

TIKRIEJI krikščionys yra tarsi kariai mūšio lauke. Priešas stiprus, klastingas, kovų užgrūdintas. Savo arsenale jis turi veiksmingą ginklą, prieš kurį diduma žmonių neatsilaiko. Tačiau mums nereikia jaustis bejėgiams, pasmerktiems pralaimėti (Iz 41:10). Juk turime tokią gynybos priemonę, kuri nuo visų puolimų saugo tarsi tvirčiausias mūras.

² Apie karą, aišku, kalbame ne tiesiogine prasme, nes grumiamės dvasinėje plotmėje. Mūsų priešas — Šėtonas, ir pagrindinis jo ginklas, nukreiptas prieš mus, yra „pasaulio dvasia“ (1 Kor 2:12). Piktojo antpuoliams atremti pasitelkiame geriausią gynybos priemonę — Dievo dvasią. Kad netaptume karo aukomis ir liktume sveiki, gyvybingi, turime Dievą melsti dvasios ir savo gyvenime puoselėti tos dvasios vaisių (Gal 5:22, 23). O kas gi yra pasaulio dvasia? Kaip visuomenė ja užsikrėtė? Kaip žinoti, ar pasaulio dvasia neveikia ir mūsų? Taip pat pakalbėkime apie Jėzų. Kaip jis gaudavo Dievo dvasios ir priešinosi pasaulio dvasiai? Ko iš jo pavyzdžio pasimokome?

Kodėl pasaulio dvasia taip išplitusi?

3. Kas yra pasaulio dvasia?

³ Pasaulio dvasią, kuri yra priešingybė šventajai Dievo dvasiai, sėja Šėtonas, „šio pasaulio kunigaikštis“ (Jn 12:31; 14:30; 1 Jn 5:19). Pasaulio dvasia — tai visuomenėje įsigalėjusi mąstymo ir elgesio kryptis, galingas stimulas eiti prieš Dievo valią, kliudyti jo sumanymams.

4, 5. Kaip Šėtono dvasios užkratas visur išplito?

⁴ Kaip Šėtono dvasios užkratas visur išplito? Pirmiausia Edeno sode Šėtonas apgavo Ievą — įkalbėjo, kad nepriklausomybė nuo Dievo jos gyvenimą tiktai pagerins (Pr 3:13). Kaip akiplėšiškai jis melavo! (Jn 8:44) Paskui per moterį piktasis paveikė Adomą: sugundė nebepaklusti Jehovai. Kadangi Adomas šitaip apsisprendė, žmonija pateko į nuodėmės vergiją. Visi iš prigimties todėl yra linkę persiimti šėtoniškos maišto dvasios. (Perskaityk Efeziečiams 2:1-3.)

⁵ Šėtonas paskui save patraukė taip pat nemažai angelų, ir jie tapo demonais (Apr 12:3, 4). Jehovą jie išdavė dar anksčiau, negu Nojaus dienomis užėjo tvanas. Tie angelai nusprendė, kad Dievo skirtąją dangaus buveinę jiems verčiau palikti, nusileisti į žemę ir čia nevaržomai tenkinti nenatūralius geismus (Jud 6). Kartu su demonais, vėl sugrįžusiais į dvasinę sritį, Šėtonas dabar ‘suvedžioja visą pasaulį’ (Apr 12:9). Bet diduma žmonijos apie demonų įtaką, deja, nieko nenutuokia (2 Kor 4:4).

Ar kartais pasaulio dvasia neveikia ir tavęs?

6. Tiktai kokiu atveju pasaulio dvasia gali mus paveikti?

⁶ Daugelis nė neįtaria, kokią įtaką Šėtonas daro žmonėms, bet tikrieji krikščionys apie jo taktiką gerai žino iš Biblijos (2 Kor 2:11). Tiesą sakant, jei pasaulio dvasiai patys nepasiduodame, ji mūsų nepaveiks. Kad būtų lengviau susivokti, ar mus veda Dievo ar pasaulio dvasia, apsvarstykime keturis klausimus.

7. Koks yra vienas Šėtono metodas atitolinti žmones nuo Dievo?

⁷ Kokius laisvalaikio užsiėmimus renkuosi ir ką tai apie mane pasako? (Perskaityk Jokūbo 3:14-18.) Šėtonas, stengdamasis atitolinti mus nuo Dievo, daro viską, kad tik pamėgtume smurtą. Juk tokio žmogaus, kuris smurtą mėgsta, Jehova nekenčia, ir piktasis tai žino (Ps 11:5). Į kūno geismus Šėtonas apeliuoja per visokią literatūrą, filmus, muziką, taip pat per kompiuterinius žaidimus, kurių žaidėjas pats tampa veiksmo dalyviu ir gali imituoti amoraliausius, žiauriausius poelgius. Jeigu širdis yra pasidalijusi — branginame, kas teisu ir dora, tačiau sykiu ir mėgstame blogį, — Šėtonas lieka patenkintas (Ps 97:10).

8, 9. Ką dėl savo laisvalaikio vertėtų apsvarstyti?

⁸ Visai kitaip veikia Dievo dvasia — ji duoda paskatą žmogui būti tyram, taikingam, pilnam gailestingumo. Todėl derėtų pamąstyti: ar renkuosi tokius laisvalaikio užsiėmimus, kurie padėtų atsiskleisti mano gerosioms savybėms? Iš aukštybių kilusi išmintis yra nuoširdi, neveidmainiška. Tie, kas leidžiasi Dievo dvasios vedami, negali namie, kur pašalinė akis nemato, su pasimėgavimu žiūrėti sadistinio smurto ir amoralumo scenų, o paskui kalbėti kitiems apie tyrumą, taikingumą.

⁹ Jehova iš mūsų tikisi išimtinio atsidavimo. O Šėtonas pasitenkintų ir vienu garbinimo aktu. Štai Jėzus irgi buvo įkalbinėjamas Šėtoną pagarbinti vieną vienintelį kartą (Lk 4:7, 8). Imkime ir pasvarstykime. Ar, pasižadėjęs ištikimai tarnauti Jehovai, dėl savo pomėgių ir pramogų neinu į kompromisą? Ar, pasirinkus tokius užsiėmimus, yra lengviau ar sunkiau priešintis pasaulio dvasiai? Gal laisvalaikį man reikėtų leisti kitaip?

10, 11. a) Kaip žmonės, paveikti pasaulio dvasios, žiūri į materialinius dalykus? b) Kokį požiūrį skiepija Dievo įkvėptasis Žodis?

¹⁰ Kokia yra mano nuostata dėl materialinių dalykų? (Perskaityk Luko 18:24-30.) Pasaulio dvasia skatina godumą ir materializmą, žadina „akių geismą“ (1 Jn 2:16). Toji dvasia daugeliui įkvepia norą žūtbūt praturtėti (1 Tim 6:9, 10). Žmonės ima manyti, kad materialiai viskuo apsirūpinę bus tikrai saugūs (Pat 18:11). Tačiau jeigu pinigų meilė mūsų širdyje nustelbtų Dievo meilę, tai reikštų, kad Šėtonas laimėjo. Pamąstykime: gal kartais materialiniam komfortui ir malonumams teikiu itin daug reikšmės?

¹¹ Visai kitaip žiūrėti į pinigus moko Biblija, Dievo dvasios įkvėpta knyga, — skiepija saikingumą, kartu ir primena, jog sau ir savo šeimai duoną turime pelnyti sąžiningu darbu (1 Tim 5:8). Jehova yra dosnus Dievas, ir tie, kuriuos veda jo dvasia, taip pat stengiasi rodyti dosnumą. Jie mieliau duoda, o ne ima, ir žmonės jiems brangesni negu daiktai. Jeigu tik išgali, savo turtu jie noriai dalijasi (Pat 3:27, 28). Materialiniams interesams jie niekada neleidžia užgožti Dievo tarnystės.

12, 13. Kaip Dievo dvasia, skirtingai nei pasaulio dvasia, gali kreipti mus į gera?

¹² Kuri dvasia — Dievo ar pasaulio — formuoja mano asmenybę? (Perskaityk Kolosiečiams 3:8-10, 13.) Pasaulio dvasia skatina daryti kūno darbus (Gal 5:19-21). Kokia dvasia mus veikia, ypač pasimato ne tada, kai viskas einasi sklandžiai, o kai kyla sunkumų, pavyzdžiui, kai bendratikis ima šaltai elgtis, mus užgauna ar net padaro didelę skriaudą. Kuri dvasia ima viršų, darosi akivaizdu ir namų aplinkoje, nuošaly nuo svetimų akių. Dėl to reikėtų save ištirti. Kiekvienas pasvarstykime: ar per pastarąjį pusmetį labiau supanašėjau su Kristumi? O gal grįžau prie kai kurių senų įpročių — vėl kalbu ir elgiuosi kaip kadaise?

¹³ Dievo dvasia padės mums ‘nusivilkti senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkti naują’. Tapsime maloningesni, geresni, būsime labiau linkę vienas kitam kilniaširdiškai atleisti, net jeigu atrodytų, kad turime pagrindą skųstis. Į neteisybę — ar ji būtų tikra ar tik numanoma — neatsakysime „šiurkštumais, piktumais, rūstybėmis, riksmais ir piktžodžiavimais“. Ne, mes labai stengsimės būti „malonūs, gailestingi“ (Ef 4:31, 32).

14. Kaip daugelis pasaulio žmonių žiūri į Dievo Žodį?

¹⁴ Ar gerbiu Biblijoje nubrėžtas moralės normas ir myliu Dievo įstatymą? (Perskaityk Patarlių 3:5, 6.) Pasaulio dvasiai būdinga maištauti prieš Dievo Žodį. Šios dvasios veikiami žmonės ignoruoja sau neparankias Biblijos eilutes ir mieliau vadovaujasi tradicijomis, pasaulio filosofija (2 Tim 4:3, 4). Kai kurie Dievo Žodį išvis atmeta — tardamiesi esą išmintingi, ginčija Biblijos patikimumą, sako, kad ji nebėra aktuali. Į aiškius, konkrečius Dievo priesakus dėl svetimavimo, homoseksualizmo ir skyrybų tokie žmonės žiūri pro pirštus. Jie vadina „piktą geru, o gerą — piktu“ (Iz 5:20). Ar neužsikrėtėme šia dvasia ir mes? Gal problemas esame linkę spręsti taip, kaip diktuoja žmogiška išmintis ar kaip patys išmanome? O gal vis dėlto stengiamės įsiklausyti į Biblijos patarimus?

15. Ką turime daryti, užuot kliovęsi savo pačių išmintimi?

¹⁵ Dievo dvasia mums skiepija pagarbą Biblijai. Kaip ir psalmininkas, Dievo žodį laikome žibintu savo žingsniams, šviesa savo takui (Ps 119:105). Spręsdami, kas yra gera ir kas bloga, kliaujamės ne savo pačių išmintimi, o patikimiausiu šaltiniu — Dievo rašytiniu Žodžiu. Mes mokomės Dievo įstatymą ne tik gerbti, bet ir mylėti (Ps 119:97).

Mokykimės iš Jėzaus

16. Kas yra būtina, jei norime turėti „Kristaus išmonę“?

¹⁶ Jei norime gauti Dievo dvasios, privalome ugdytis „Kristaus išmonę“ (1 Kor 2:16). O kad būtume „vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu“, turime žinoti, kaip jis mąstė, kaip elgėsi, ir turime stengtis patys atitinkamai mąstyti ir elgtis (Rom 15:5; 1 Pt 2:21). Pakalbėkime, ką konkrečiai reikia daryti.

17, 18. a) Ko iš Jėzaus pasimokome dėl maldos? b) Kodėl turime nepaliauti prašę?

¹⁷ Melskime Dievą šventosios dvasios. Pasitikdamas sunkiausius išmėginimus, Jėzus meldė Dievą, kad pagelbėtų savąja dvasia (Lk 22:40, 41). Mes irgi turime Dievą prašyti šventosios dvasios. Visiems, kurie tikėdami prašo, Jehova duoda jos dosniai, negailėdamas (Lk 11:13). Jėzus pasakė: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7:7, 8).

¹⁸ Kada kreipiamės į Jehovą pagalbos ir šventosios dvasios, būkime atkaklūs, greitai nepaliaukime prašę. To paties galbūt reikės melsti daug sykių ir ne paskubomis. Jehova, prieš atsakydamas į maldą, kartais prašytojui leidžia parodyti, kiek tas ar kitas dalykas jam rūpi, kiek nuoširdus yra jo tikėjimas.a

19. Ką Jėzus visada darė ir kodėl turime juo sekti?

¹⁹ Visiškai pakluskime Jehovai. Jėzus visada darė tai, kas patinka Tėvui. Bent vienu atveju Jėzus buvo linkęs pasielgti kitaip, negu Tėvas norėjo, tačiau maldoje su pasitikėjimu tarė: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22:42). Kiekvienas pamąstykime: ar Dievui paklūstu netgi tada, kai nėra lengva? Nuo šitokio klusnumo priklauso pati mūsų gyvybė. Jehova yra Kūrėjas, jis gyvybę dovanoja ir palaiko, todėl paklusti jam turime be jokių išlygų (Ps 95:6, 7). Alternatyvų klusnumui nėra, ir Dievo malonės be klusnumo pelnyti neįmanoma.

20. Kokia buvo Jėzaus gyvenimo esmė ir kaip galėtume juo sekti?

²⁰ Gerai pažinkime Bibliją. Tiesioginį Šėtono puolimą Jėzus atrėmė cituodamas šventuosius Raštus (Lk 4:1-13). Ir kad nuginkluotų savo religinius priešininkus, taip pat rėmėsi Dievo Žodžio autoritetu (Mt 15:3-6). Dievo įstatymo pažinimas ir vykdymas buvo Jėzaus gyvenimo esmė (Mt 5:17). Mums irgi reikia Dievo Žodžiu nuolatos maitinti savo protą, stiprinti tikėjimą (Fil 4:8, 9). Aišku, rasti laiko asmeninėms ir šeimos studijoms kai kam būna ypač sunku. Bet laiko galbūt reikia ne rasti, o jį atimti iš kitų užsiėmimų (Ef 5:15-17).

21. Kokių savo šeimoje turime progų geriau pažinti Dievo Žodį ir išmokti jį taikyti?

²¹ „Ištikimas ir nuovokus vergas“ pasirūpino, kad krikščionių namuose kas savaitę būtų rengiamas šeimos dvasinio ugdymo vakaras, taigi kad turėtume laiko asmeninėms ir šeimos studijoms (Mt 24:45, NW). Ar gerai išnaudojame tam skirtą vakarą? Kad būtų lengviau įgyti Kristaus išmonę, gal galėtume pasirinkti kokias sau rūpimas temas ir per studijas sistemingai panagrinėti, ko Jėzus vienu ar kitu klausimu mokė? Informacijos tomis temomis padėtų rasti mūsų leidinių rodyklė, taip pat labai praverstų kompiuterinė biblioteka. Štai nuo 2008-ųjų iki 2010-ųjų plačiajai visuomenei skirtuose šio žurnalo numeriuose buvo išspausdinta dvylika straipsnių su rubrika „Ko Jėzus mokė“. Kodėl gi tų straipsnių nepasitelkus studijoms? Nuo 2006-ųjų į žurnalą Atsibuskite! buvo dedamas skyrelis „Kaip atsakytumėte?“ Ta viktorina leidžia praplėsti ir pagilinti savo Biblijos žinias. Kodėl šeimos dvasinio ugdymo vakarą bent kartais tokių skyrelių nepanaudoti?

Mes galime nugalėti pasaulį

22, 23. Ką privalome daryti, kad nugalėtume pasaulį?

²² Kad mus vestų Dievo dvasia, privalome priešintis pasaulio dvasiai. O priešintis nelengva. Galbūt teks grumtis, gerokai pakovoti (Jud 3). Bet šią kovą tikrai galime laimėti! Jėzus savo mokiniams pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16:33).

²³ Jeigu priešinamės pasaulio dvasiai ir darome viską, kad gautume Dievo dvasios, mes irgi nugalėsime. Išties, „jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8:31). Priimdami Dievo dvasią ir vadovaudamiesi pamokymais, surašytais Biblijoje tos dvasios įkvėpimu, jau dabar jausime pasitenkinimą, vidinę ramybę, būsime laimingi, o netrukus įžengsime ir į žadėtą naująjį pasaulį, kur laukia amžinas gyvenimas.

[Išnaša]

Pakartokime

• Kodėl pasaulio dvasia taip išplitusi?

• Kokius keturis klausimus kiekvienas turėtume apsvarstyti?

• Kokius tris dalykus, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, turime daryti, kad gautume Dievo dvasios?

[Iliustracija 8 puslapyje]

Kaip kai kurie angelai tapo demonais?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Žmones, veikiamus pasaulio dvasios, lengvai valdo Šėtonas, bet iš tos dvasios įtakos įmanoma išsivaduoti