Mozė buvo nuolankus

KAS YRA NUOLANKUMAS?

Nuolankumas yra visiška priešingybė išdidumui ir arogancijai. Nuolankus žmogus kitų nelaiko žemesniais už save. Taip pat jis yra kuklus — prisimena esąs netobulas, suvokia savo ribotumus.

KAIP MOZĖ RODĖ NUOLANKUMĄ?

Įgyta valdžia Mozei galvos neapsuko. O juk dažnai būna, kad vos tik žmogus gauna bent kiek valdžios, tuoj pasimato, koks jis išdidus. Devynioliktojo amžiaus amerikiečių visuomenės veikėjas Robertas Ingersolis sakė: „Priešiškumą dauguma ištveria. Bet jei nori sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, duok jam valdžią.“ O Mozė šiuo atžvilgiu paliko nuostabų nuolankumo pavyzdį. Pakalbėkime apie tai.

Jehova Mozei suteikė didelę galią — paskyrė vadovauti Izraeliui. Tačiau Mozė dėl to nepasikėlė į puikybę. Kad jis liko kuklus, matoma, pavyzdžiui, iš to, kaip jis sprendė sunkų paveldėjimo teisių klausimą (Skaičių 27:1-11). Klausimas buvo reikšmingas, nes jo sprendimas taptų teisiniu precedentu, kuriuo vadovautųsi ir ateities kartos.

Ką tad Mozė darė? Gal manė, jog jis, Izraelio vadovas, puikiai žino, kokį sprendimą priimti? Gal pasikliovė savo gabumais, didele patirtimi, geru Jehovos pažinimu?

Išdidus žmogus tikriausiai taip ir būtų pasielgęs, bet ne Mozė. Biblijoje skaitome: „Mozė pateikė jų atvejį Viešpačiui“ (Skaičių 27:5). Pagalvokime: net po 40 vadovavimo Izraeliui metų Mozė pasitikėjo ne savimi, o Jehova. Kaip akivaizdžiai tai byloja apie Mozės nuolankumą!

Mozė savo valdžios pavydžiai nesaugojo. Jis džiaugėsi, kai Jehova ir kitus izraelitus paskyrė pranašais (Skaičių 11:24-29). Taip pat kai uošvis patarė pasidalyti kai kuriomis pareigomis su kitais vyrais, Mozė nuolankiai paklaũsė (Išėjimo 18:13-24). O į gyvenimo pabaigą Mozė, nors dar gana stiprus, paprašė Jehovos paskirti jam įpėdinį. Kai Dievas į jo vietą parinko Jozuę, Mozė iš visos širdies rėmė šį už save jaunesnį vyrą, skatino tautą paklusti jo vadovavimui žengiant į Pažadėtąją žemę (Skaičių 27:15-18; Pakartoto Įstatymo 31:3-6; 34:7). Vadovauti izraelitams Mozė, žinoma, laikė didele garbe, tačiau išlaikyti valdžios jis nesiekė kitų gerovės sąskaita.

KO PASIMOKOME?

Jei esame gavę kokių įgaliojimų ar pasižymime gabumais, niekada neturėtume pūstis. Atsiminkime: kad Jehovai būtume naudingi tarnai, mūsų nuolankumas visada turi viršyti gabumus (1 Samuelio 15:17, Brb). Būdami iš tikrųjų nuolankūs stengsimės laikytis išmintingo Biblijos patarimo: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga“ (Patarlių 3:5, 6).

Iš Mozės taip pat pasimokome nesureikšminti savo padėties ar įgaliojimų.

Ar mums verta sekti Mozės nuolankumo pavyzdžiu? Be jokios abejonės! Jei rodome tikrą nuolankumą, kitiems maloniau su mumis bendrauti, todėl esame labiau mylimi. Dar svarbiau: tada mus labiau myli ir Jehova — Dievas, kuris pats rodo nuolankumą išaukštindamas savo tarnus (Psalmyno 18:36 [18:35, Brb]). „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (1 Petro 5:5). Kokia svari priežastis būti nuolankiems kaip Mozė!