Apsisprendžiau dar vaikystėje, džiaugiuosi iki šiol

Buvau dešimties, kai 1985-aisiais mano mokykloje Kolambuse (Ohajo valstija, JAV) pradėjo mokytis vaikai, atvykę iš Kambodžos. Vienas berniukas mokėjo kelis žodžius angliškai. Rodydamas piešinius, jis papasakojo man siaubingų istorijų apie kankinimus, žudynes, pabėgėlius. Daug galvodavau apie tuos vaikus, prieš miegą verkdavau. Bandydavau papasakoti jiems apie viltį, kad ateityje bus rojus ir kad mirusieji bus prikelti, bet vaikai nesuprasdavo, ką sakau. Nors buvau tik mažas berniukas, pasiryžau išmokti khmerų kalbą, kad galėčiau savo bendramoksliams iš Kambodžos pasakoti apie Jehovą. Tada dar nesuvokiau, kokią įtaką toks sprendimas turės mano ateičiai.

Mokytis khmerų kalbos buvo sunku. Du kartus norėjau viską mesti, bet mane labai palaikė tėvai — jaučiau, kad per juos mane drąsina pats Jehova. Kai paaugau, mokytojai ir bendraklasiai ėmė skatinti mane siekti karjeros. Bet aš troškau tarnauti pionieriumi. Kad pasiekčiau šį tikslą, mokydamasis vidurinėje mokykloje lankiau kursus, kurie vėliau padėtų man susirasti darbą ne visu etatu. Po pamokų laiką leisdavau su pionieriais, kartu su jais skelbdavau gerąją naujieną. Taip pat mokiau anglų kalbos kitakalbius moksleivius. Šie įgūdžiai vėliau labai pravertė.

Kai buvau šešiolikos, išgirdau, kad Long Biče (Kalifornijos valstija, JAV) yra khmerų grupė. Apsilankiau joje ir pramokau skaityti khmerų kalba. Vos baigęs mokyklą, ėmiausi pionieriaus tarnybos ir toliau skelbiau netoliese mano namų gyvenantiems khmerams. Būdamas aštuoniolikos jau svarsčiau apie persikėlimą į Kambodžą. Ten vis dar buvo pavojinga, bet žinojau, kad gerąją naujieną apie Dievo Karalystę buvo girdėję vos saujelė iš dešimties milijonų žmonių. Tuo metu šalyje buvo tik viena bendruomenė, sudaryta iš trylikos skelbėjų. Kambodžoje pirmą kartą apsilankiau būdamas devyniolikos. Po dvejų metų nusprendžiau ten persikelti. Radau darbą ne visu etatu: dirbau vertėju, taip pat mokiau anglų kalbos. Uždarbio užteko, kad galėčiau išsilaikyti ir tęsti tarnybą. Po kurio laiko vedžiau. Abu su žmona gyvenime siekiame to paties ir labai džiaugiamės galėdami padėti daugeliui khmerų tapti Jehovos liudytojais.

Jehova dovanojo man tai, ko troško širdis (Ps 37:4). Daryti žmones Jėzaus mokiniais — pats prasmingiausias darbas. Per pastaruosius šešiolika metų, kai esu Kambodžoje, trylikos Jehovos tarnų saujelė išaugo iki dvylikos bendruomenių ir keturių grupių! (Papasakojo Džeisonas Blekvelas.)