Gyvendami paprastai jie patiria daug džiaugsmo

DANIELIS IR MIRJAM susituokė 2000-ųjų rugsėjį ir įsikūrė Barselonoje, Ispanijoje. „Gyvenome vadinamą normalų gyvenimą, – pasakoja Danielis. – Abiejų uždarbis leido lankytis geruose restoranuose, keliauti į svečias šalis, vilkėti aukštos kokybės drabužius. Reguliariai skirdavome laiko ir evangelizacijos darbui.“ Tačiau sykį į jų gyvenimą atėjo permainos.

Danielį labai paveikė viena kalba 2006 metų kongrese. Kalboje buvo iškeltas klausimas: „Ar visomis jėgomis stengiamės padėti „svyruojantiems į nužudymą“ stoti į kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą?“ (Pat 24:11, Jr) Buvo pabrėžiama, kad pranešti gyvybes gelbstinčią Biblijos žinią yra mūsų pareiga (Apd 20:26, 27). Danielis prisimena: „Jaučiausi taip, tarsi Jehova kalbėtų tiesiai man.“ Be to, kalbėtojas paminėjo, jog krikščionys, atsidėdami tarnybai, patiria daugiau džiaugsmo. Kad tai tiesa, Danielis matė savo akimis – žmona jau buvo pradėjusi pionierės tarnybą ir labai tuo džiaugėsi.

Danielis sako: „Nusprendžiau, kad atėjo metas iš esmės pakeisti savo gyvenimą.“ Sutrumpinęs darbo dieną jis irgi pradėjo tarnauti pionieriumi. Be to, su žmona ėmė svarstyti, kaip smagu būtų persikelti ten, kur labiau reikia skelbėjų.

PIRMA SUNKUMAI, TADA DŽIUGI ŽINIA

2007-ųjų gegužę Danielis ir Mirjam išėjo iš darbo ir nukeliavo į šalį, kurioje buvo lankęsi anksčiau, – Panamą. Jų naujoji evangelizacijos teritorija apėmė keletą salų Karibų jūroje esančiame Bokas del Toro salyne, kur daugiausia gyvena gvaimių genties čiabuviai. Danielis ir Mirjam planavo, kad iš savo santaupų Panamoje galės gyventi aštuonis mėnesius.

Pagrindinės jų transporto priemonės buvo motorinė valtis ir dviratis. Jau pati pirmoji kelionė dviračiu porai įsiminė ilgam. Tąkart kepinant saulei jie 30 suvirš kilometrų mynė stačiais kalvų šlaitais. Išsekęs Danielis kone apalpo. Tačiau pakeliui jie sutiko ne vieną gvaimių šeimą. Tenykščiai svetingai keliautojus priėmė, ypač kai pora išmoko vieną kitą frazę vietine kalba. Netrukus Danielis ir Mirjam jau vedė 23 Biblijos studijas.

Vis dėlto baigiantis santaupoms jų džiaugsmas ėmė blėsti. Danielis prisimena: „Su ašaromis akyse ėmėme planuoti kelionę atgal į Ispaniją. Labai liūdėjome, kad turėsime palikti Biblijos studijuotojus.“ Tačiau prabėgus mėnesiui juos pasiekė džiugi žinia. Mirjam sako: „Mus pakvietė tarnauti specialiaisiais pionieriais. Kaip džiaugėmės, kad galėsime likti ten, kur tarnaujame!“

DIDŽIAUSIAS JŲ DŽIAUGSMAS

2015-aisiais dėl pokyčių mūsų organizacijoje specialioji Danielio ir Mirjam tarnyba baigėsi ir jų buvo paprašyta toliau tarnauti reguliariaisiais pionieriais. Ko jie ėmėsi? Abu tikėjo pažadu, užrašytu Psalmyno 37:5: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės.“ Pora Panamoje rado darbą ir dabar tarnauja reguliariaisiais pionieriais Veragvaso provincijoje.

Danielis pasakoja: „Prieš palikdami Ispaniją nebuvome tikri, ar mokėsime gyventi kukliai. Šiandien jau mokame, ir būtinų dalykų mums tikrai netrūksta.“ Kuo sutuoktiniai labiausiai džiaugiasi? Jie sako: „Nėra didesnio džiaugsmo už galimybę padėti nuolankiems žmonėms pažinti Jehovą!“