„Laimingi tie, kas renkasi ištikimybės kelią“

1, 2. a) Kokių veiksmų kai kur valdžia imasi prieš Jehovos liudytojus ir kaip šie laikosi? b) Kodėl Dievo tarnai laimingi net kai yra persekiojami? (Atkreipk dėmesį į nuotraukas viršelyje.)

ŠIUO metu mūsų veikla suvaržyta arba uždrausta daugiau kaip 30 šalių. Kai kuriose mūsų broliai ir sesės atlieka įkalinimo bausmę. Kuo jie nusikalto? Jehovos požiūriu – niekuo. Juos persekioja todėl, kad studijuoja Bibliją, kalba apie savo įsitikinimus su kitais žmonėmis ir lanko bendruomenės sueigas. Taip pat todėl, kad yra politiškai neutralūs. Tačiau net ir nuožmūs persekiojimai nepalaužė tų krikščionių ištikimybės Dievui.b Ir dėl to jie yra laimingi.

² Tikriausiai nuotraukose esi pastebėjęs, kad tie drąsūs Jehovos tarnai šypsosi. Jie laimingi, nes savo ištikimybe džiugina dangiškojo Tėvo širdį (1 Met 29:17a, išn.). Jėzus sakė: „Laimingi, kuriuos persekioja dėl teisumo [...]. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia dosnus atlygis“ (Mt 5:10–12).

PIRMOJO AMŽIAUS KRIKŠČIONIŲ PAVYZDYS

3. Kaip apaštalai reagavo į teisėjų grasinimus ir kodėl būtent taip? (Apaštalų darbų 4:19, 20)

³ Panašius persekiojimus dėl Jėzaus pirmajame amžiuje iškentė ir apaštalai. Žydų aukščiausiojo teismo taryba ne sykį buvo prisakiusi jiems „nebekalbėti Jėzaus vardu“ (Apd 4:18; 5:27, 28, 40). Kaip jie į tai reagavo? (Perskaityk Apaštalų darbų 4:19, 20.) Apaštalai puikiai suvokė, kad „paskelbti ir paliudyti žmonėms“ apie Kristų yra įpareigoti daug aukštesnės valdžios (Apd 10:42). Todėl Petras ir Jonas drąsiai pareiškė, kad klausys Dievo ir kalbėti apie Jėzų nenustos. Iš esmės jie tų teisėjų tarsi klausė: „Nejau dedatės viršesni už Dievą?“

4. Kokį sektiną pavyzdį parodė apaštalai? (Apaštalų darbų 5:27–29)

⁴ Tokia tvirta nuostata „klausyti Dievo, o ne žmonių“, yra sektinas pavyzdys visiems tikriesiems krikščionims. (Perskaityk Apaštalų darbų 5:27–29.) Apaštalus nuplakdino, tačiau išėję iš Sinedriono jie „džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl [Jėzaus] vardo“, ir toliau drąsiai skelbė gerąją naujieną (Apd 5:40–42).

5. Koks kyla klausimas?

⁵ Tačiau kyla svarbus klausimas. Romiečiams 13:1 apaštalas Paulius rašė: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus valdžioms.“ Taip pat ir Titą jis prašė vis priminti bendratikiams, „kad būtų klusnūs, klausytų vadovybių, valdžių“ (Tit 3:1). Kaip galime būti klusnūs valdžioms ir sykiu likti ištikimi Dievui, mūsų aukščiausiajam Valdovui?

„KIEKVIENAS [...] TEBŪNA KLUSNUS VALDŽIOMS“

6. a) Kas yra „aukštesnės valdžios“, paminėtos Romiečiams 13:1, ir kas prisakyta krikščionims? b) Kiek galios turi žmonių valdžios?

⁶ Perskaityk Romiečiams 13:1 ir išnašą. Apaštalas Paulius rašo, kad krikščionys yra pavaldūs „aukštesnėms valdžioms“. Kas jos? Tai žmonių valdžios. Jos palaiko viešąją tvarką, rūpinasi teisėsauga ir kartais netgi apgina Dievo tarnus (Apr 12:16). Todėl turime mokėti joms mokesčius ir rodyti deramą pagarbą (Rom 13:7). Bet tos valdžios turi tik tiek galios, kiek joms yra suteikęs Jehova. Jėzus tai paaiškino romėnų valdytojui Poncijui Pilotui. Kai šis pareiškė Jėzui turįs galią jį paleisti ir galią nubausti mirtimi, Jėzus atsakė: „Neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių“ (Jn 19:11). Taigi visų žemės valdžių ir politinių institucijų galia yra ribota.

7. Kada žmonių valdžioms nepaklūstame ir kam jos turės atsiskaityti?

⁷ Krikščionys klauso valdžios išleistų potvarkių, neprieštaraujančių Jehovos įstatymams. Bet jeigu ji liepia daryti, ką Dievas draudžia, arba jeigu draudžia daryti, ko Dievas reikalauja, paklusti negalime. Pavyzdžiui, valdžia gali pašaukti visus jaunus vyrus į kariuomenę.c Arba ji gali uždrausti mūsų išleistą Biblijos vertimą, leidinius, evangelizacijos darbą ar sueigas. Jeigu valdovai šitaip peržengia savo įgaliojimų ribas ir ima krikščionis persekioti, jie turės už tai atsakyti Dievui. Jehova viską mato (Mok 5:8).

8. Kodėl Biblijoje žmonių valdžios pavadintos „aukštesnėmis“?

⁸ Kaip jau minėjome, žmonių valdžias apaštalas Paulius pavadino „aukštesnėmis valdžiomis“. „Aukštesniu“ laikome tą, kuris geresnis, didesnis, viršesnis ir panašiai. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra pats geriausias, didžiausias, viršiausias. Tad nors žmonių valdžias galime pavadinti „aukštesnėmis valdžiomis“, už jas yra daug viršesnė – aukščiausioji – valdžia. Biblijoje daug kartų Aukščiausiuoju pavadintas Dievas Jehova (Dan 7:18, 22, 25, 27).

„AUKŠČIAUSIASIS“

9. Ką vizijose regėjo pranašas Danielius?

⁹ Danieliui vizijose buvo aiškiai apreikšta, kad Jehovos valdžia yra viršesnė už visas kitas. Pranašas regėjo keturis didžiulius žvėris. Ką tie žvėrys vaizduoja? Pirmasis – Babiloniją, antrasis – Mediją ir Persiją, trečiasis – Graikiją, o ketvirtasis – Romą ir iš jos kilusią, šiuo metu viešpataujančią Anglijos ir Amerikos jungtinę galybę (Dan 7:1–3, 17). Paskui Danielius išvydo Dievą Jehovą, sėdintį savo dangiškajame soste (Dan 7:9, 10). O tai, ką jis matė toliau, yra rimtas perspėjimas visiems žemės valdovams.

10. Kam, remiantis Danieliaus 7:13, 14, 27, Jehova paves valdyti žemę ir kodėl jis turi tokią teisę?

¹⁰ Perskaityk Danieliaus 7:13, 14, 27. Danielius regėjo, kaip Dievas valdžią iš žmonių atima ir atiduoda pranašesnei, galingesnei vadovybei. Kas ją sudaro? Pranašas matė, kad prie Jehovos sosto buvo privestas ir valdžią gavo „kažkas panašus į žmogaus sūnų“, tai yra Jėzus Kristus. Valdžia taip pat buvo suteikta „Aukščiausiojo šventiesiems“. Tai 144 000 asmenų, pašauktų iš žemės: „jų karalystė – amžina karalystė“. (Palygink su Danieliaus 7:18.) Tik Jehova gali duoti tokią valdžią, nes jis yra Aukščiausiasis.

11. Kaip dar Danielius pabrėžia, kad Jehova viršesnis už bet kurią kitą valdžią?

¹¹ Danielius jau ir anksčiau buvo sakęs, kad Dievas „vienus karalius nušalina, kitus pasodina į sostą“. Pranašo žodžiais tariant, „žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis“ ir „duoda ją kam panorėjęs“ (Dan 2:19–21; 4:17). Kokių žinome istorinių pavyzdžių, patvirtinančių šiuos Danieliaus žodžius?

12. Pateik pavyzdžių, iš kokių karalių praeityje Jehova atėmė valdžią. (Žiūrėk iliustraciją.)

¹² Jehova akivaizdžiai parodė, kad su juo negali lygintis joks kitas valdovas. Prisiminkime tris epizodus iš istorijos. Faraonas nuožmiai engė izraelitus ir nenorėjo jų išleisti. Tačiau Dievas savo tautą išvadavo, o Egipto valdovas atsidūrė Raudonosios jūros dugne (Iš 14:26–28; Ps 136:15). Babilono karalius Belšacaras iškėlęs didelį pokylį aukštinosi prieš Jehovą ir šlovino dievus, „padarytus iš sidabro, aukso, medžio ir akmens“ (Dan 5:22, 23). Jam prastai baigėsi: dar tą pačią naktį Belšacaras žuvo, o jo karalystė atiteko medams ir persams (Dan 5:28, 30, 31). Palestinos valdovas Erodas Agripa nukirsdino apaštalą Jokūbą. Paskui įkalino Petrą, norėdamas ir su juo susidoroti. Tačiau Dievas jo užmačias pavertė niekais. „Jehovos angelas nubaudė Erodą liga“ ir šis mirė (Apd 12:1–5, 21–23).

13. Kokie faktai liudija, kad žemiškieji valdovai net susivieniję negali įveikti Jehovos?

¹³ Žemiškieji valdovai net suvieniję pajėgas negali pasipriešinti Jehovai. Antai senovėje Kanaano karaliai – iš viso 31 – stojo į kovą prieš Izraelį. Tačiau Dievas suteikė savajai tautai pergalę ir ji pamažu užkariavo Pažadėtąją žemę (Joz 11:4–6, 20; 12:1, 7, 24). Vėliau jis sudavė triuškinamą smūgį karaliui Ben Hadadui ir dar 32 sirų valdovams, susitelkusiems pulti Izraelį (1 Kar 20:1, 26–29).

14, 15. a) Ką pripažino karaliai Nebukadnecaras ir Darijus? b) Ką apie Jehovą ir jo tautą pasakė psalmininkas?

¹⁴ Ir dar daug kartų Jehova įrodė, kad yra Aukščiausiasis. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip jis pamokė Babilono karalių Nebukadnecarą. Valdovas puikavosi: „Argi ne didis tas Babilonas, kurį pats savo jėgomis ir savo galybe pastačiau, kad būtų mano karališkieji namai, mano pasididžiavimas ir šlovė?“ Užuot nuolankiai dėkojęs Jehovai ir jį aukštinęs, Nebukadnecaras nuopelnus prisiėmė sau. Už tai Jehova jį nubaudė – kuriam laikui atėmė protą. Pasveikęs Nebukadnecaras šlovino Aukščiausiąjį ir pripažino, kad „jo viešpatavimas amžinas“. Karalius sakė: „Nėra nė vieno, kuris galėtų jam sutrukdyti“ (Dan 4:30, 33–35). Ir prisiminkime, ką paskelbė persų valdovas Darijus, kai Jehova apsaugojo savo ištikimą pranašą Danielių nuo liūtų: „Žmonės visose mano karalystės valdose turi drebėti iš baimės prieš Danieliaus Dievą. Jis yra gyvasis Dievas ir gyvuoja per amžius. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir jo viešpatavimas amžinas“ (Dan 6:7–10, 19–22, 26, 27).

¹⁵ „Tautų užmačias Jehova sužlugdo, niekais paverčia jų sumanymus“, – giedojo Dovydas. Jis džiūgavo: „Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova, tauta, kurią jis išsirinko savo nuosavybe“ (Ps 33:10, 12). Kaip tad svarbu, kad liktume ištikimi savo Dievui Jehovai!

PASKUTINĖ KOVA

16. Kuo galime neabejoti ir kodėl? (Žiūrėk iliustraciją.)

¹⁶ Aptarėme kai kuriuos įvykius iš praeities. O kas laukia artimoje ateityje? Jehova per didįjį suspaudimą išgelbės savo ištikimus tarnus (Mt 24:21; Dan 12:1). Kai tautų koalicija, pavadinta Gogu iš Magogo žemės, nuožmiai puls Jehovos tautą, jis pakils savųjų ginti. Net jeigu prieš mus susivienytų visos 193 Jungtinių Tautų narės, jos nė iš tolo neprilygs Aukščiausiajam ir jo dangiškosioms pajėgoms. Jehova pažadėjo: „Aš apreikšiu savo didybę ir šventumą daugelio tautų akyse. Tada jos žinos, kad aš esu Jehova“ (Ez 38:14–16, 23; Ps 46:10).

17. Kas laukia žemės karalių, o kas – ištikimų Jehovos tarnų?

¹⁷ Gogui pradėjus puolimą, Jehova stos su juo į kovą ir kils Armagedono karas. Dievas sutriuškins „visos žemės karalius“ (Apr 16:14, 16; 19:19–21). Tada išsipildys šie Biblijos žodžiai: „Tik dorieji gyvens žemėje, tik tie, kurie be priekaišto, joje pasiliks“ (Pat 2:21).

TURIME BŪTI DIEVUI IŠTIKIMI

18. Kam buvo pasiryžę daugelis krikščionių ir kodėl? (Danieliaus 3:28)

¹⁸ Bėgant amžiams daugybė tikrųjų krikščionių iš meilės Jehovai rizikavo laisve ir net gyvybe. Jie liko savo Dievui ištikimi, kaip ir trys Danieliaus draugai, nepabūgę ugnimi plieskiančios krosnies. (Perskaityk Danieliaus 3:28.)

19. Kodėl turime likti ištikimi Jehovai?

¹⁹ Ištikimybė Dievui – mūsų išsigelbėjimo laidas. Apie tai liudija šie Dovydo žodžiai: „Jehova tautoms skelbs nuosprendį. Pagal mano teisumą teisk mane, Jehova, pagal mano ištikimybę“ (Ps 7:8). Tokį pat troškimą jis išreiškė ir kitoje psalmėje: „Te ištikimybė ir dorumas mane saugo“ (Ps 25:21). Tad net per sunkiausius išmėginimus nesileiskime atitraukiami nuo Jehovos ir atminkime: „Laimingi tie, kas renkasi ištikimybės kelią ir kas įstatymu Jehovos vadovaujasi!“ (Ps 119:1, išn.).