17 O vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų. Jis apsėstas dvasios, todėl negali kalbėti.*+ 18 Toji dvasia sugriebia jį, bloškia ant žemės, tada jis apsiputoja, ima griežti dantimis ir netenka jėgų. Prašiau tavo mokinių, kad ją išvarytų, bet jie nepajėgė.“ 19 Jėzus tarė: „O netikinti karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“+ 20 Jie atvedė berniuką pas jį. Pamačiusi Jėzų, dvasia tuojau ėmė vaiką tąsyti. Tas parkrito ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi. 21 Jėzus paklausė vaiko tėvą: „Kiek seniai jam taip darosi?“ Tėvas atsakė: „Nuo pat mažens. 22 Ji dažnai bloškia jį tai į ugnį, tai į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką nors gali, pagailėk mūsų ir padėk.“ 23 Jėzus jam tarė: „‘Jei gali’?! Tikintis gali viską.“+ 24 Berniuko tėvas tuojau sušuko: „Tikiu! Padėk man tikėti tvirčiau!“+

25 Matydamas atskubančią minią, Jėzus paliepė netyrajai dvasiai: „Nebylumo ir kurtumo dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau negrįžti!“+ 26 Klykdama ir smarkiai berniuką tąsydama, dvasia išėjo, ir jis liko gulėti tarsi negyvas. Daugelis sakė: „Jis mirė!“ 27 Bet Jėzus paėmęs už rankos berniuką pakėlė, ir jis atsistojo. 28 Jėzui įėjus į namus, jo mokiniai atskirai jo klausė: „Kodėl mums nepavyko jos išvaryti?“+ 29 Jis atsakė: „Šita padermė neišvaroma niekaip kitaip, tik malda.“