Apaštalas Petras buvo nusistatęs likti Dievui ištikimas, kad ir kas nutiktų. Kartą Jėzus pasakė kai ką sunkiai suprantamo (Jn 6:68). Kai kurie mokiniai pasipiktino. Nė nepasiteiravę, ką tie žodžiai reiškia, jie nusprendė su Jėzumi nebevaikščioti. Tačiau Petras nuo Mokytojo nenusigręžė. Jis suvokė, kad tik Jėzus „turi amžino gyvenimo žodžius“. Jėzus žinojo, kad atėjus lemtingam išbandymų metui Petras ir kiti mokiniai išgąsčio apimti jį paliks. Tačiau buvo tikras, kad Petro tikėjimas neužges (Lk 22:​31, 32). Jėzus sakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:38). Tad netgi tada, kai Petras išsigynė jį pažįstąs, Jėzus apaštalu nenusivylė. Prisikėlęs jis susitiko su Petru, reikia manyti, atskirai nuo kitų (Mk 16:7; Lk 24:34; 1 Kor 15:5). Kokį palengvėjimą Petras turėjo tada pajausti! w23.09 22 ¶9–10

Dievas jį įtikėjusiems žmonėms nuodėmes dovanoja ir jų nebeįskaito (Ps 32:​1, 2). Dėl tikėjimo Jehova laiko tokius žmones nenusikaltusiais ir teisiais. Nors ir pripažinti teisiais, Abraomas, Dovydas ir kiti Dievo garbintojai buvo netobuli, nuodėmingi. Vis dėlto dėl tikėjimo jie Jehovai buvo tarsi be kaltės, ypač lyginant su tais, kuriems jis buvo svetimas (Ef 2:12). Apaštalas Paulius savo laiške pabrėžia, kad be tikėjimo draugystė su Dievu neįmanoma. Tikėjimo reikėjo Abraomui, Dovydui, jis būtinas ir mums. w23.12 3 ¶6–7

Šiandien visi krikščionys skiria Jehovai savo laiką, jėgas ir išteklius. Visi darbuojamės jo Karalystės labui. Atiduodame jam geriausia, ką galime. Apaštalas Paulius išvardija kai kuriuos labai svarbius mūsų tarnybos aspektus (Hbr 10:​22–25). Turime nuolatos bendrauti su Jehova maldoje, kalbėti apie savo viltį kitiems žmonėms, rinktis į bendruomenės sueigas ir drąsinti vienas kitą – „ypač dabar, kai [regime] artėjančią dieną“. Apreiškimo pabaigoje angelas dukart pabrėžia: „Dievą garbink“ (Apr 19:10; 22:9). Tad niekad nepamirškime šių jo žodžių ir branginkime didžiulę garbę aukštinti savo Kūrėją jo didžiojoje šventykloje! w23.10 29 ¶17–18