1 Karalių
21 Po visų šių įvykių atsitiko toks dalykas. Jezreelietis Nabotas šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų Jezreelyje+ turėjo vynuogyną. 2 Sykį Ahabas kreipėsi į Nabotą: „Duok man savo vynuogyną. Pasidarysiu iš jo daržą, nes jis visai šalia mano rūmų. Už jį aš tau duosiu geresnį vynuogyną arba, jei pageidausi, sumokėsiu pinigais tiek, kiek jis vertas.“ 3 Bet Nabotas atsakė Ahabui: „Tesaugo Jehova net nuo tokios minties! Savo protėvių paveldo tau neatiduosiu.“+ 4 Kadangi jezreelietis Nabotas pasakė „savo protėvių paveldo tau neatiduosiu“, Ahabas grįžo namo paniuręs ir suirzęs. Jis atsigulė į lovą, nusisuko į sieną ir nieko nevalgė.
5 Jo žmona Jezabelė,+ atėjusi pas jį, paklausė: „Kodėl tu toks nusiminęs ir nieko nevalgai?“ – 6 „Aš jezreelietį Nabotą paprašiau: ‘Parduok man savo vynuogyną arba, jei nori, už tavo vynuogyną duosiu tau kitą’, – ėmė pasakoti Ahabas, – bet jis pasakė: ‘Savo vynuogyno tau neduosiu.’“ 7 Tada jo žmona Jezabelė tarė: „Argi tu ne Izraelio karalius? Kelkis, užkąsk ir pralinksmėk. Aš gausiu tau jezreeliečio Naboto vynuogyną.“+ 8 Taigi ji parašė laiškus Ahabo vardu, užantspaudavo jo antspaudu+ ir pasiuntė to miesto, kur gyveno Nabotas, seniūnams+ ir didžiūnams. 9 Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką, duokite Nabotui atsisėsti matomiausioje vietoje tarp žmonių, 10 o priešais jį pasodinkite du niekšelius, kad prieš jį liudytų,+ sakydami: ‘Tu keikei Dievą ir karalių!’+ Tada jį išveskite ir užmėtykite akmenimis.“+
11 Miesto, kuriame Nabotas gyveno, vyrai – seniūnai ir didžiūnai – padarė taip, kaip savo laiškuose jiems buvo liepusi Jezabelė: 12 paskelbė pasninką ir davė Nabotui atsisėsti matomiausioje vietoje tarp žmonių. 13 Paskui atėjo du niekšeliai ir, atsisėdę priešais, ėmė žmonių akivaizdoje liudyti prieš Nabotą, sakydami: „Nabotas keikė Dievą ir karalių!“+ Tad jis buvo išvestas už miesto ir užmėtytas akmenimis.+ 14 Jezabelė gavo žinią: „Nabotas užmuštas akmenimis.“+
15 Kai tik sužinojo, kad Nabotas jau užmuštas, Jezabelė tarė Ahabui: „Eik ir pasiimk sau jezreeliečio Naboto vynuogyną,+ kurį jis atsisakė tau parduoti, nes Naboto nebėra gyvo. Jis mirė.“ 16 Išgirdęs, kad jezreelietis Nabotas nebegyvas, Ahabas tuojau pat nuėjo užgrobti jo vynuogyno.
17 Tada tišbietį Eliją+ pasiekė Jehovos žodis: 18 „Eik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje.+ Štai jis atėjo pasisavinti Naboto vynuogyno – ten jį ir surasi. 19 Perduok jam: ‘Taip sako Jehova: „Užmušei žmogų,+ o dabar ir jo nuosavybę pasigrobei?!“’+ Ir dar pridurk: ‘Taip sako Jehova: „Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys ir tavo kraują.“’“+ –
20 „Tai radai mane, mano prieše!“+ – prakalbo Ahabas. „Radau, – atsiliepė Elijas ir tęsė: – Taip sako Dievas: ‘Kadangi užsispyrei* daryti, kas pikta Jehovos akyse,+ 21 užtrauksiu tau nelaimę, nušluosiu tave, išnaikinsiu iš Ahabo šeimos visus vyrus*,+ net Izraelio bejėgius ir silpnuosius.+ 22 Tu pykdai mane ir vedi Izraelį į nuodėmę, todėl tavo namams padarysiu tą patį, ką padariau Nebato sūnaus Jeroboamo namams+ ir Ahijos sūnaus Bašos namams.’+ 23 O dėl Jezabelės štai ką Jehova pasakė: ‘Jezreelio šunys ės Jezabelę atvirame lauke.+ 24 Kas tik iš Ahabo šeimos žus mieste, tą ės šunys; kas žus laukuose, tą les padangių paukščiai.+ 25 Tikrai, dar niekas nebuvo taip užsispyręs* daryti pikta Jehovos akyse kaip Ahabas,+ kurstomas savo žmonos Jezabelės.+ 26 Jis eina paskui bjauriuosius stabus* ir daro šlykščiausius dalykus, kaip kad amoritai, kuriuos Jehova pašalino izraelitams iš kelio.’“+
27 Po šių žodžių Ahabas persiplėšė drabužius ir apsivilko ant nuogo kūno ašutinę. Jis pasninkavo, gulėjo apsisiautęs ašutine ir vaikščiojo liūdnas. 28 Tada tišbietį Eliją vėl pasiekė Jehovos žodis: 29 „Ar matei, kaip Ahabas prieš mane nusižemino?+ Kadangi prieš mane jis nusižemino, jam gyvam esant nelaimės neužtrauksiu. Nelaimę jo namams užtrauksiu jo sūnaus dienomis.“+