Jobo
30 O dabar mane išjuokia,+
išjuokia vyrai, amžium jaunesni.
Jų tėvams nebūčiau patikėjęs prižiūrėt šunų,
prie mano kaimenės sargaujančių.
2 Ką pelniau iš jų rankų stiprumo?
Jų jėgos jau išsekusios.
3 Nuskurdę, nusilpę iš bado,
jie kremta, ką randa žemėj sausoj,
nuniokotoj ir nualintoj.
4 Nuo krūmų skabosi druskingų lapų,
jų maistas – krūmokšnių šaknys.
5 Iš žmonių tarpo jie išvaryti,+
apšaukti, lyg būtų vagys.
6 Gyvena jie tarpeklių šlaituose,
žemės ir uolų landose.
7 Krūmynuose jie aimanuoja
ir glaudžias dilgėlynuose.
8 Tie neišmanėlių, bevardžių sūnūs,
kadais iš krašto išguiti,
9 dabar mane išjuokia dainose,+
jiems priežodžiu tapau.+
12 Iš dešinės pakyla jų gauja,
mane priverčia bėgti
ir stato užtvaras ant tako, kad pražūčiau.
13 Kelius jie man išardo,
pasunkina nelaimę.+
Nėra kas juos sudraustų.*
14 Jie lyg pro plačią spragą sienoj įsiveržia,
į griuvėsius atsirita.
15 Mane pagauna siaubas,
orumą mano it koks vėjas nupučia,
išgelbėjimas mano tarsi debesis pranyksta
16 ir gyvastis mane apleidžia,+
užgriūva vargo dienos.+
19 Dievas nubloškė mane į purvą
ir beliko iš manęs vien dulkės, pelenai.
20 Šaukiuos tavęs, bet tu neatsakai,+
aš stojuosi, o tu tik pažiūri.
21 Tu man tapai žiaurus,+
galingą ranką prieš mane pakėlei.
22 Pagriebęs nuneši mane su vėju
ir audroje blaškai*.
23 Žinau – nuvesi tu mane į mirtį,
į namus, kur susieis visi gyvieji.
25 Ar neverkiau dėl tų, kuriems dabar sunku gyventi?
Ar nesisielojau dėl vargšo?+
26 Nors gera vyliausi, atėjo bloga,
tikėjausi šviesos, bet užgulė tamsa.
27 Savy aš nerandu ramybės,
man užėjo vargo dienos.
28 Niūrus aš vaikštau,+ saulės nematau,
pakilęs minioje šaukiuos pagalbos.
29 Tapau šakalams broliu,
stručiams bičiuliu.+
30 Oda juoduoja, lupasi,+
nuo karščio kaulai dega.
31 Mano lyra – tik gedului,
fleita – tik verksmui.