Jobo
29 Jobas tęsė savo kalbą*:
2 „O kad man būtų kaip ankstesniais mėnesiais,
kaip dienomis, kai Dievas mane globojo,
3 kai virš galvos savo žiburį žibino,
kai tamsoje jo apšviestas vaikščiojau,+
4 kai gyvenau geriausias dienas,
kai mano palapinėj glaudės Dievo bičiulystė,+
5 kai Visagalis tebebuvo su manim
ir mano vaikai* – šalia,
6 kai pienu* plūdo mano žingsniai
ir iš uolų man liejosi aliejaus upės!+
7 Kada tik eidavau prie miesto vartų+
ir sėsdavau aikštėj į savo vietą,+
8 jaunuoliai pasitraukdavo mane išvydę,
pakildavo ir likdavo stovėt senoliai,+
9 paliaudavo kalbėt didžiūnai,
ranka jie užsiimdavo sau burną.
10 Nutildavo vadų balsai,
liežuvis jų prilipdavo prie gomurio.
11 Ausis, mane išgirdusi, laimingu skelbė,
akis, mane pamačiusi, už mane liudijo.
13 Iš pražūties ištrūkęs, mane jis laimino.+
Pripildydavau našlei širdį džiaugsmo.+
14 Teisumu it kokiu drabužiu vilkėjau,
teisingumas buvo man apsiaustas ir turbanas.
15 Aklajam akimis buvau
ir kojomis luošajam.
17 Žandikaulį sutrupindavau piktadariui,+
jam grobį iš dantų išplėšdavau.
18 Sakydavau: ‘Savam lizde numirsiu+
ir mano dienos gausios bus kaip smiltys,
19 o mano šaknys vandenį pasieks,
rasa šakas per naktį vilgys.
20 Mano garbė nevysta,
ir lankas mano rankoj nenurims – strėles vis laidys.’
21 Žmonės klausydavo manęs su lūkesčiu
ir mano patarimo laukdavo nuščiuvę,+
22 o man pabaigus, neturėdavo nė ką pridurti,
jiems ant ausų lašnojo mano žodžiai.
23 Manęs ilgėdavosi kaip lietaus,
žodžius jie mano gėrė it pavasarinį lietų.+