Mokytojo

12 Tad atmink savo didįjį Kūrėją jaunystės dienomis,+ kol neatėjo vargo dienos+ ir metai, apie kuriuos sakysi: „Jie man nemalonūs“, – 2 metai, kai prigęsta saulės, mėnulio, žvaigždžių šviesa+ ir po liūties* vėl grįžta debesys. 3 Atmink jį, kol neatėjo diena, kai namų sargai* ima drebėti, galiūnai klumpa, malėjos nebemala, nes jų mažai belikę, ir mergelės, žvelgiančios pro langą, mato tik tamsą,+ 4 kai vartai į gatvę užsiveria, nutyla girnų ūžesys, kai net paukščio čiulbėjimas prižadina ir kai dukterys giesmininkės nuščiūva,+ 5 kai bijomasi aukštumų ir gatvėje darosi baugu, kai migdolas pražysta,+ kai žiogas vos bepasivelka ir kai kapario uoga subliūkšta. Juk žmogus tada jau eina link savo namų, kur ilgus amžius ilsėsis,+ ir gatvėje ima būriuotis raudotojai.+ 6 Nutrūks sidabro gija, subyrės aukso dubuo, ąsotis suduš prie šaltinio ir šulinio ratas sulūš. 7 Tada dulkės sugrįš į žemę,+ kurioje ir buvo, o dvasia* – pas Dievą, kuris ją davė.+

8 „Tuštybių tuštybė, – sako mokytojas.+ – Viskas yra tuštybė.“+

9 Mokytojas buvo išmintingas ir to, ką žinojo, mokė kitus.+ Jis viską apmąstė, nuodugniai ištyrė ir užrašė daugybę patarlių.+ 10 Mokytojas stengėsi surasti gražių posakių+ ir tiksliai perteikti tiesos žodžius.

11 Išmintingų žmonių žodžiai yra lyg akstinai+ ir jų surinkti posakiai – lyg tvirtai įkaltos vinys. Visi jie – nuo vieno ganytojo. 12 O dėl viso kito, mano sūnau, būk atsargus: knygų rašymui nebus galo, ir kas į jas įninka, nuvargina kūną.+

13 Visa tai išklausius, išvada tokia: bijok Dievo+ ir laikykis jo įsakymų+ – tai kiekvieno žmogaus pareiga.+ 14 Juk Dievas pašauks atsiskaityti už kiekvieną darbą, netgi slaptą, ir įvertins, ar jis geras, ar blogas.+