1 Karalių

13 Jeroboamui stovint prie aukuro+ ir aukojant aukas*, į Betelį iš Judo atėjo Dievo vyras,+ paties Jehovos siųstas, 2 ir kreipėsi į aukurą, kaip Jehova jam buvo liepęs: „Aukure, aukure! Štai ką sako Jehova: ‘Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas.+ Ant tavęs jis atnašaus šventaviečių kunigus – tuos, kurie aukas ant tavęs aukoja,* – ir degins ant tavęs žmonių kaulus.’“+ 3 Tą dieną jis davė pranašišką ženklą, tardamas: „Toks yra ženklas nuo Jehovos: šis aukuras suskils ir pelenai*, kurie yra ant jo, išbirs.“

4 Išgirdęs, kokį nuosprendį Betelio aukurui skelbia Dievo vyras, karalius Jeroboamas pasisuko nuo aukuro ir, ištiesęs ranką į tą vyrą, sušuko: „Griebkit jį!“+ Ištiesta ranka iškart sustingo,* jis nebegalėjo jos nuleisti.+ 5 Tada aukuras suskilo ir išbiro pelenai – apie tokį ženklą nuo Jehovos ir buvo sakęs Dievo vyras.

6 Karalius Dievo vyro ėmė prašyti: „Maldauk Jehovą, savo Dievą, malonės ir melskis už mane, kad mano ranka pagytų.“+ Dievo vyras maldavo Jehovą malonės, ir karaliaus ranka tapo tokia, kokia buvo pirmiau. 7 Karalius Dievo vyrui tada pasiūlė: „Eime pas mane į namus. Tave aš pavaišinsiu ir duosiu tau dovaną.“ – 8 „Neičiau su tavimi net jei duotumei man pusę savo namų, – karaliui atsakė Dievo vyras. – Šioje vietoje nei duonos valgysiu, nei vandens gersiu, 9 nes štai ką Jehova man liepė: ‘Duonos nevalgysi ir vandens negersi, ir keliu, kuriuo atėjai, negrįši.’“ 10 Taigi Dievo vyras pasuko kitu keliu – ne tuo pačiu, kuriuo buvo atėjęs į Betelį.

11 Betelyje gyveno senas pranašas. Jo sūnūs parėję namo papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną Betelyje buvo padaręs, ir pakartojo žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. Kai tėvui viską papasakojo, 12 tas jų paklausė: „O kuriuo keliu jis pasuko?“ Ir sūnūs parodė, kuriuo keliu Dievo vyras iš Judo buvo nuėjęs. 13 „Pabalnokit man asilą“, – paprašė tėvas. Sūnums pabalnojus asilą, jis išjojo.

14 Jis jojo įkandin Dievo vyro ir surado jį sėdintį po dideliu medžiu. „Ar tu esi tas Dievo vyras, atkeliavęs iš Judo?“+ – paklausė. „Taip, aš“, – atsakė tas. 15 „Eime pas mane į namus, duosiu tau užvalgyti“, – pakvietė senasis pranašas. 16 „Negaliu priimti tavo kvietimo ir grįžti su tavimi, – atsiliepė Dievo vyras. – Šioje vietoje su tavimi negaliu nei duonos valgyti, nei vandens gerti, 17 nes Jehova man liepė: ‘Duonos ten nevalgysi ir vandens negersi, ir keliu, kuriuo atėjai, negrįši.’“ – 18 „Aš irgi esu pranašas, kaip ir tu, – tikino anas. – Jehovos siųstas angelas man pasakė: ‘Parsivesk jį į savo namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti.’“ (Pranašas jam pamelavo.) 19 Taigi Dievo vyras patraukė su juo atgal ir jo namuose valgė ir gėrė.

20 Jiems sėdint prie stalo, pranašą, kuris buvo jį parsivedęs, pasiekė Jehovos žodis, 21 ir Dievo vyrui iš Judo jis tarė: „Taip sako Jehova: ‘Kadangi nepaklusai Jehovos žodžiui ir neįvykdei to, ką Jehova, tavo Dievas, buvo tau įsakęs, – 22 grįžai atgal, valgei ir gėrei toje vietoje, apie kurią tau buvo pasakyta: „Duonos ten nevalgysi ir vandens negersi“, – tavo kūnas nebus palaidotas tavo protėvių kape.’“+

23 Kai atgal pargrįžęs pranašas pavalgė ir atsigėrė, senasis pranašas pabalnojo jam asilą 24 ir Dievo vyras leidosi į kelią. Tačiau kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė.+ Jo kūnas tįsojo ant kelio, o asilas stovėjo šalia, liūtas irgi stovėjo šalia kūno. 25 Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tįsantį lavoną ir greta stovintį liūtą. Atėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, papasakojo, ką matę.

26 Apie tai išgirdęs, pranašas, kuris buvo parsivedęs Dievo vyrą, tarė: „Tai Dievo vyras. Jis nepakluso Jehovos žodžiui.+ Todėl Jehova ir atidavė jį liūtui, kad sudraskytų, kad jį nužudytų, kaip Jehova jam buvo kalbėjęs.“+ 27 Savo sūnums jis paliepė: „Pabalnokit man asilą.“ Kai tie pabalnojo, 28 jis iškeliavo ir surado ant kelio tįsantį lavoną ir šalia stovinčius asilą su liūtu. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė. 29 Pranašas paėmęs užkėlė Dievo vyro kūną ant asilo ir pargabeno į savo miestą apraudoti ir palaidoti. 30 Kūną paguldė savo paties kape ir jį apverkė: „Ak, brolau!“ 31 Jį palaidojęs, savo sūnums prisakė: „Kai aš mirsiu, palaidokit mane ten pat, kur palaidotas Dievo vyras. Mano kaulus paguldykit prie jo kaulų.+ 32 Jehovos nuosprendis, kurį jis paskelbė Betelio aukurui ir visiems garbinimo namams, esantiems Samarijos miestų šventavietėse,+ tikrai bus įvykdytas.“+

33 Net ir po viso šito Jeroboamas nepaliko savo nedoro kelio. Kunigus šventavietėms jis ir toliau skyrė iš paprastų žmonių,+ įšventindavo kunigais visus, kas tik panorėdavo. „Na ir tebūna jis šventavietės kunigu“, – sakydavo.+ 34 Dėl šios nuodėmės Jeroboamo namai+ galiausiai turėjo būti sunaikinti, pašalinti nuo žemės paviršiaus.+