Pradžios
8 Dievas nepamiršo Nojaus*, taip pat visų žvėrių ir gyvulių, esančių su juo laive.+ Jis sukėlė virš žemės vėją ir vandenys pradėjo slūgti. 2 Gelmių šaltiniai ir dangaus vandenų užtvaros užsidarė ir lietus iš dangaus paliovė.+ 3 Tada vandenys žemėje ėmė sekti ir po 150 dienų jau buvo gerokai nusekę. 4 Septinto mėnesio septynioliktą dieną laivas sustojo Ararato kalnuose. 5 Vandenys toliau slūgo iki dešimto mėnesio, ir pirmą dešimto mėnesio dieną pasirodė kalnų viršūnės.+
6 Po 40 dienų Nojus atidarė langą,+ kurį buvo laive įtaisęs, 7 ir išleido kranklį. Paukštis išskrisdavo ir parskrisdavo – taip skraidžiojo, kol vanduo žemėje išdžiūvo.
8 Paskui, norėdamas sužinoti, ar vanduo žemės paviršiuje nusekęs, Nojus išleido balandį. 9 Balandis vietos nutūpti nerado ir sugrįžo pas jį į laivą, nes vandenys tebedengė visą žemės paviršių.+ Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į laivą. 10 Palaukęs septynias dienas, jis išleido balandį antrą kartą. 11 Paukščiui į pavakarę sugrįžus, Nojus jo snape pamatė šviežią alyvmedžio lapelį ir suprato, kad vandenys žemėje nusekę.+ 12 Palaukęs kitas septynias dienas, jis išleido balandį dar kartą, ir šįsyk paukštis pas jį nebegrįžo.
13 Šeši šimtai pirmųjų metų+ pirmo mėnesio pirmą dieną vandenys žemėje buvo nusekę. Laivo viršuje atvėręs angą Nojus pamatė, kad žemės paviršius jau džiūsta. 14 Antro mėnesio dvidešimt septintą dieną žemė buvo sausa.
15 Tada Dievas Nojui tarė: 16 „Išeik iš laivo tu, tavo žmona ir sūnūs su žmonomis.+ 17 Ir išleisk iš laivo visų rūšių gyvus padarus:+ sparnuočius*, gyvulius, visus žemės roplius*. Tepasklinda jie žemėje, tesiveisia ir tegausėja.“+
18 Nojus išėjo iš laivo drauge su sūnumis,+ žmona ir sūnų žmonomis. 19 Visi gyvi padarai – visi ropliai, visi sparnuočiai ir visi kiti sausumos gyvūnai – kiekvienas su savo būriu išėjo iš laivo.+ 20 Tada Nojus pastatė Jehovai aukurą.+ Paėmęs keletą švariųjų gyvulių ir švariųjų paukščių,+ paaukojo juos ant aukuro kaip deginamąją auką.+ 21 Jehova užuodė malonų kvapą. Ir tarė Jehova sau širdyje: „Daugiau niekada neprakeiksiu žemės*+ dėl žmogaus kaltės, nes žmogaus širdis nuo pat jaunumės linkusi į bloga.+ Daugiau niekada nenaikinsiu visos gyvybės, kaip kad padariau.+ 22 Nuo dabar nepaliaus žemėje nei sėja, nei pjūtis, nei šaltis, nei karštis, nei vasara, nei žiema, nei diena, nei naktis.“+