Pradžios
3 Gyvatė+ buvo atsargiausia* iš visų laukinių gyvūnų, kuriuos Dievas Jehova buvo padaręs. Ji paklausė moters: „Ar Dievas tikrai leido valgyti ne nuo visų medžių, augančių sode?“+ 2 Moteris gyvatei atsakė: „Valgyti vaisius nuo sodo medžių mes galime.+ 3 Negalime valgyti tik nuo to medžio, kuris sodo viduryje.+ Dievas įsakė: ‘Nuo jo nevalgysite, net nesiliesite prie jo, kad nemirtumėte.’“ – 4 „Visai jūs nemirsite,+ – tarė moteriai gyvatė. – 5 Dievas žino, kad tą dieną, kai paragausite jo vaisiaus, atsivers jums akys ir būsite kaip Dievas – žinosite, kas gera ir kas bloga.“+
6 Ir moteris pamatė, kad medžio vaisiai tinkami valgyti. Tas medis traukė akį, gražiai atrodė, tad ji skynė jo vaisių ir valgė.+ Paskui davė ir savo vyrui, kai buvo su juo. Jis irgi valgė.+ 7 Tuomet atsivėrė jiedviem akys ir abu susivokė esą nuogi. Tad jie susiuvo figmedžio lapus ir jais apsijuosė.+
8 Vėliau žmogus ir jo žmona išgirdo Dievo Jehovos balsą (tuo metu, pavakario vėjeliui dvelkiant, jis vaikščiojo sode). Išgirdę balsą, jiedu pasislėpė nuo Dievo Jehovos tarp sodo medžių. 9 „Kur tu?“ – Dievas Jehova šaukė žmogų. 10 Šis po kurio laiko atsiliepė: „Išgirdęs tavo balsą išsigandau ir pasislėpiau, nes esu nuogas.“ – 11 „Kas tau pasakė, kad tu nuogas?+ – paklausė Dievas. – Ar tik nevalgei nuo medžio, nuo kurio tau valgyti uždraudžiau?“+ 12 Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man davei, – ji davė man vaisių nuo to medžio, tad aš ir valgiau.“ 13 Dievas Jehova tarė moteriai: „Ką tu padarei?!“ Moteris atsakė: „Gyvatė mane apgavo, todėl ir valgiau.“+
14 Tada Dievas Jehova pasakė gyvatei:+ „Kadangi tu taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvūnų – naminių ir laukinių. Pilvu šliaužiosi ir visas savo gyvenimo dienas ėsi dulkes. 15 Aš sukelsiu priešiškumą+ tarp tavęs+ ir moters,+ tarp tavo palikuonių+ ir jos palikuonio*.+ Tu kirsi jam į kulną,+ o jis sutrins tau galvą.“+
16 Moteriai Dievas pasakė: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus, skausmuose vaikus gimdysi. Tu trokši savo vyro artumo, o jis tau viešpataus.“
17 Adomui* jis tarė: „Kadangi paklausei žmonos balso ir valgei nuo medžio, dėl kurio buvau perspėjęs:+ ‘Nuo jo nevalgysi’, tebus dėl to prakeikta žemė.+ Visas savo gyvenimo dienas sunkiai dirbsi, kad ji užaugintų tau maisto.*+ 18 Dygiakrūmius ir dagius ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. 19 Valgysi prakaitu pelnytą duoną, kol grįši į žemę, nes iš jos esi paimtas.+ Dulkė esi ir į dulkę vėl pavirsi.“+
20 Savo žmoną Adomas pavadino Ieva*, nes ji yra visų gyvųjų motina.+ 21 Dievas Jehova padarė Adomui ir jo žmonai kailio apdarus* ir juodu aprengė.+ 22 Tada Dievas Jehova tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų – žino, kas gera ir kas bloga.+ O dabar, kad jis neištiestų rankos, neskintų vaisiaus nuo gyvybės medžio,+ nevalgytų jo ir negyventų amžinai...“ 23 Ir Dievas Jehova išvarė žmogų iš Edeno sodo+ dirbti žemės, iš kurios šis buvo paimtas.+ 24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus*+ ir besisukantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią prie gyvybės medžio.