JOBO KNYGA
1 Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas*.+ Jis buvo doras*, teisus,+ dievobaimingas žmogus ir šalinosi to, kas bloga.+ 2 Jobui buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys. 3 Jis turėjo daugybę tarnų ir gausias bandas – 7000 avių, 3000 kupranugarių, 1000 galvijų* ir 500 asilių. Jobas buvo žymiausias iš visų rytiečių.
4 Jo sūnūs paeiliui* keldavo vaišes savo namuose. Drauge valgyti ir gerti kviesdavosi ir savo tris seseris. 5 Kai vaišių dienų ratas pasibaigdavo, Jobas susikviesdavo juos pas save, norėdamas pašventinti. Tada, ankstų rytą atsikėlęs, už kiekvieną aukodavo deginamąsias aukas,+ mat sakydavo: „Gal mano sūnūs nusidėjo ir širdyje piktžodžiavo prieš Dievą.“ Šitaip Jobas darė visada.+
6 Vieną dieną, kai Jehovos akivaizdon rinkosi Dievo sūnūs*,+ į jų būrį atėjo ir Šėtonas.+
7 Jehova kreipėsi į Šėtoną: „Kur buvai?“ – „Klajojau po žemę, skersai išilgai ją išvaikščiojau“,+ – atsakė Jehovai Šėtonas. 8 „Ar pastebėjai mano tarną Jobą? – paklausė Jehova. – Kito tokio žemėje nėra. Jis doras, teisus,+ dievobaimingas žmogus, besišalinantis to, kas bloga.“ 9 Bet į tai Šėtonas Jehovai atsakė: „Argi veltui Jobas bijo Dievo?+ 10 Argi neaptvėrei jo tvora iš visų pusių,+ taip pat jo namų ir viso, ką jis turi? Tu laimini jo rankų darbą,+ ir jo gyvulių krašte yra daugybė. 11 Bet tik ištiesk ranką, atimk visa, ką jis turi, ir jis tikrai iškeiks tave į akis.“ 12 Jehova tarė Šėtonui: „Tebūnie. Visa, ką jis turi, – tavo rankose. Tiktai jo paties neliesk!“ Tada Šėtonas pasišalino iš Jehovos akivaizdos.+
13 Sykį, kai Jobo sūnūs ir dukterys buvo susirinkę valgyti ir gerti vyno savo vyriausiojo brolio namuose,+ 14 pas Jobą atskubėjo vienas iš jo tarnų ir pranešė tokią žinią: „Galvijai arė lauką, netoli ganėsi asilės. 15 Tada užpuolė šebiečiai ir gyvulius pagrobė, o tarnus išžudė kalaviju. Aš vienintelis išsigelbėjau ir atbėgau tau pranešti.“
16 Jam dar tebekalbant, atskubėjo kitas ir pranešė: „Dievo ugnis* krito iš dangaus ant avių ir tarnų ir įsiliepsnojusi juos prarijo. Aš vienintelis išsigelbėjau ir atbėgau tau pranešti.“
17 Jam tebekalbant, atskubėjo dar kitas ir pranešė: „Trys chaldėjų+ gaujos užpuolė ir pagrobė kupranugarius, o tarnus išžudė kalaviju. Aš vienintelis išsigelbėjau ir atbėgau tau pranešti.“
18 Jam tebekalbant, atskubėjo dar vienas ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. 19 Staiga iš dykumos atūžė vėtra ir taip smogė į visus keturis namo kampus, kad namas sugriuvo ir tavo vaikai žuvo. Aš vienintelis išsigelbėjau ir atbėgau tau pranešti.“
20 Tada Jobas pakilo, persiplėšė drabužį ir nusiskuto galvą. Parpuolęs ant žemės jis nusilenkė 21 ir pasakė:
„Nuogas išėjau iš motinos įsčių,
nuogas ir sugrįšiu.+
Jehova davė,+ Jehova ir atėmė.
Tebūna šlovė Jehovos vardui!“
22 Nors nutiko tokie dalykai, Jobas nenusidėjo ir Dievo dėl nieko nekaltino.
2 Vieną dieną, kai Jehovos akivaizdon vėl rinkosi Dievo sūnūs*,+ į jų būrį taip pat atėjo Šėtonas ir atsistojo Jehovos akivaizdoje.+
2 Jehova kreipėsi į Šėtoną: „Kur buvai?“ – „Klajojau po žemę, skersai išilgai ją išvaikščiojau“,+ – atsakė Jehovai Šėtonas. 3 „Ar pastebėjai mano tarną Jobą? – paklausė Jehova. – Kito tokio žemėje nėra. Jis doras, teisus,+ dievobaimingas žmogus, besišalinantis to, kas bloga. Jis tvirtai laikosi ir tebėra man ištikimas.+ O tu mane kurstai,+ kad jį sunaikinčiau be jokios priežasties.“ 4 Bet į tai Šėtonas Jehovai atsakė: „Oda už odą. Žmogus už savo gyvybę* atiduos viską. 5 Tik ištiesk ranką, užgauk jo kaulus ir kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis.“+
6 Jehova tarė Šėtonui: „Tebūnie. Jis tavo rankose. Tik gyvybės jam neatimk.“ 7 Pasišalinęs iš Jehovos akivaizdos, Šėtonas ėmė varginti Jobą baisiais skauduliais+ – skauduliai Jobą nusėjo nuo padų iki viršugalvio. 8 Jobas atsisėdo į pelenus+ ir paėmęs molio šukę grandėsi kūną.
9 Žmona galiausiai jam tarė: „Tu vis dar nepasiduodi ir tebesi Dievui ištikimas?!* Prakeik Dievą ir mirk!“ 10 Bet jis atsakė: „Kalbi kaip kokia kvaila moteris. Negi nuo Dievo turėtume priimti tiktai gera? Negi neturėtume priimti ir bloga?“+ Nors Jobui nutiko tokie dalykai, savo lūpomis jis nenusidėjo.+
11 Apie visas Jobą ištikusias nelaimes išgirdo trys jo bičiuliai* – temanas Elifazas,+ šuachas+ Bildadas+ ir naamatietis Cofaras.+ Kiekvienas išsiruošė iš savo namų ir pakeliui susitiko, kaip buvo sutarę. Tada visi kartu keliavo Jobo užjausti ir paguosti. 12 Jobą vyrai pamatė iš tolo, tačiau negalėjo pažinti. Jie pratrūko garsiai raudoti, persiplėšė drabužius, ėmė svaidyti į orą žemes ir berti jas sau ant galvos.+ 13 Paskui susėdo ant žemės ir taip prasėdėjo su juo septynias dienas ir septynias naktis. Nė vienas nepratarė jam nė žodžio, nes matė, kad jo skausmas labai didelis.+
3 Tada Jobas pravėrė lūpas ir ėmė keikti dieną, kurią buvo gimęs*.+ 2 Jobas kalbėjo:
3 „Tepražūva diena, kurią gimiau,+
ir toji naktis, kai buvo ištarta: ‘Berniukas pradėtas!’
4 Tepavirsta ta diena tamsybe,
tepamiršta ją aukštybių Dievas
ir šviesa jai tenešviečia.
6 O toji naktis – tegul tamsa ją pasigrobia!+
Tenesidžiaugia ji su metų dienomis,
į jokį metų mėnesį ji tenepatenka.
7 Tegul naktis toji tampa nevaisinga,
tenesigirdi joje džiūgavimo
8 ir teprakeikia ją tie, kas prakeikia dieną,
9 Tegul priešaušrio žvaigždės aptemsta,
tenesulaukia ji dienos šviesos,
teneišvysta aušros spindulių.
10 Juk ji neuždarė mano motinos įsčių,+
nepaslėpė vargo nuo mano akių.
11 Kodėl aš nemiriau gimdamas?
Kodėl išeidamas iš įsčių nežuvau?+
12 Kamgi paėmė mane ant kelių
ir davė žįsti krūtis?
13 Gulėčiau dabar sau ramus,+
miegočiau ir ilsėčiau+
14 su žemės karaliais ir jų patarėjais,
kurie statėsi buveines, griuvėsiais jau virtusias,*
15 ar su didžiūnais, turėjusiais aukso
ir savo namus pripildžiusiais sidabro.
16 Kodėl nepražuvau kaip slapta išėjęs vaisius,
kaip vaikelis, šviesos neišvydęs?
17 Juk ir nedorėliai ten nurimsta,
ir visi nuvargusieji ilsisi.+
18 Kaliniai ten randa ramybę,
nebegirdi balso, varančio juos dirbti.
19 Mažas ir didelis ten lygūs+
ir vergas laisvas nuo savo šeimininko.
20 Kam Dievas beduoda šviesą kenčiantiems,
gyvybę – karčiai sielvartaujantiems?+
21 Kodėl nemiršta tie, kurie mirties taip trokšta,+
kurie jos ieško labiau nei lobio,
22 kurie džiūgaute džiūgautų,
linksmi būtų, radę sau kapą?
23 Kam Dievas beduoda šviesą paklydusiam,
jei visus kelius yra jam užkirtęs?+
25 Mane ištiko tai, ko baiminausi,
užgriuvo tai, ko bijojau.
26 Nebeturiu atilsio, rimasties nei ramybės –
nelaimės nuo manęs neatstoja.“
4 Tada prabilo temanas Elifazas:+
2 „Jei kas drįs tau tarti žodį, ar neužsigausi?
Bet kaip susilaikyti nekalbėjus?
3 Tiesa, tu daugelį pataisydavai,
rankas pasilpusias sustiprindavai,
4 savo žodžiais pakeldavai klumpantį,
linkstančius kelius sutvirtindavai.
5 Bet dabar palūžai, kai pačiam taip atsitiko,
puolei į neviltį, kai patį tai palietė.
6 Būdamas dievobaimingas, ar neturėtum jaustis tvirtas?
Būdamas ištikimas*,+ ar neturėtum guostis viltimi?
7 Pagalvok, ar nekaltasis yra kada pražuvęs?
Ar teisusis buvo pragaišintas?
8 Iš patirties žinau: kas aria nedorybę,
kas nelaimę sėja, tokį derlių ir pjauna.
9 Dievui pūstelėjus, jie pražūva,
jo rūstybės gūsiui užėjus, gauna galą.
10 Liūtas riaumoja, liūtukas urzgia,
bet ir stipriems liūtams lūžta dantys.
11 Be grobio liūtas nugaišta,
liūto jaunikliai išsibėgioja.
12 Slapta mane pasiekė žodis,
ausis išgirdo jo šnabždesį.
13 Nakčia, kai žmonės kietai miega,
regėjimai mane sukrėtė,
14 baisus drebulys pagavo,
siaubas persmelkė kaulus.
15 Priešais mano veidą prašmėžavo dvasia,
ir mano kūnas pagaugais nuėjo.
Ir tylą pertraukė balsas:
17 ‘Ar gali mirtingasis būti teisesnis už Dievą,
žmogus – tyresnis už savo Kūrėją?’
19 O ką jau kalbėti apie molio būstuose gyvenančius,
apie tuos, kurių pamatas dulkėse,+
kuriuos lengva sutrinti it kandį!
20 Čia rytas, čia vakaras – ir jie jau sutrupinti,
jie amžiams pražūva – to niekas nė nepastebi.
21 Susmunka jie kaip palapinė virves ištraukus.
Taip ir numiršta išminties neįgiję.
5 Šaukis pagalbos! Bet ar kas atsilieps?
Į kurį iš šventųjų* kreipsiesi?
2 Kvailį jo paties apmaudas pražudys,
neišmanėlį pavydas nuvarys į kapus.
3 Mačiau kvailį giliai leidžiant šaknis,
bet staiga jo buveinę užgriūva prakeiksmas.
4 Jo sūnūs nebesaugūs,
miesto vartuose jų teisės trypiamos,+ niekas jų neapgina.
5 Alkanieji suryja jo derlių,
net tai, kas tarp dygiažolių, išgrobsto,
jo turtai spąstuose atsiduria.
6 Tačiau blogis ne iš dulkių dygsta,
vargas ne iš žemės želia.
7 Žmogus gimęs vargą vargti,
kaip kibirkštis – dangun lėkti.
8 Bet, tavim dėtas, aš kreipčiausi į Dievą,
pateikčiau Dievui savo bylą,
9 nes jo darbai didingi ir neištiriami,
nuostabūs ir nesuskaičiuojami.
10 Žemei jis siunčia lietaus,
laukus vandenimis pagirdo.
11 Vargdienį jis išaukština,
prislėgtąjį pakelia ir išgelbsti.
12 Jis suardo suktųjų užmačias
ir jų rankų darbas nueina niekais.
13 Jis išmintinguosius sugauna jų pačių gudrumu+
ir apsukriųjų sumanymai žlunga.
14 Dieną juos pasitinka tamsybė,
vidudienį jie vaikšto apgraibomis lyg naktį.
15 Jis gelbsti žmogų nuo jų piktų žodžių*,
iš galingojo rankos vargšą išvaduoja,
16 todėl vargdienis turi viltį
ir neteisumo burna užčiaupiama.
17 Suprask: laimingas žmogus, kurį Dievas drausmina.
Tad Visagalio auklybos neatmeski.
18 Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto,
sulaužo, bet savąja ranka ir pagydo.
19 Iš šešių nelaimių jis tave išgelbės,
ir septintoji tavęs nepalies.
20 Badmečiu jis išpirks tave iš mirties,
karui siaučiant – iš kalavijo valdžios.
21 Jis pridengs tave nuo liežuvio kirčių,+
negandoms užėjus tu neišsigąsi,
22 iš pražūties ir bado tik pasijuoksi,
ir žemės žvėrys tavęs nebaugins.
23 Akmenys dirvoje tau netrukdys,*
su žvėrimis sugyvensi taikiai.
24 Žinosi, kad tavo palapinė saugi,
ir, apėjęs savo ganyklą, nieko nepasigesi.
25 Matysi, kokie gausūs tavo palikuoniai,
tavo vaikų bus kaip žolės žemėje.
26 Į kapą nužengsi tebebūdamas tvirtas –
tarsi javų pėdas per pačią pjūtį.
27 Štai mes viską ištyrėme ir viskas pasitvirtino.
Klausykis ir tai pripažink.“
6 Jobas į tai atsakė:
2 „O kad mano sielvartas+ būtų pasvertas,
su mano nelaime padėtas ant svarstyklių!
4 Visagalio strėlės pervėrė mane
ir mano dvasia geria jų nuodus,+
siaubai nuo Dievo prieš mane išsirikiavo.
5 Argi bliauna laukinis asilas+ turėdamas žolės?
Ar baubia jautis stovėdamas prie pašaro?
6 Kas valgys valgį prėską, nepasūdytą?
Negi dedešvos syvai turi skonį?
7 Prie tokių negaliu net prisiliesti,
toks maistas man it pašvinkęs.
8 O kad įvyktų tai, ko prašau!
Kad Dievas suteiktų, ko trokštu!
9 Kad malonėtų Dievas mane sutriuškinti,
kad, ištiesęs ranką, mane sudorotų!+
10 Tai būtų man tikra paguoda.
Net varstomas skausmų iš džiaugsmo šokinėčiau,
nes Šventojo+ žodžių nesu išsižadėjęs.
11 Ar beturiu jėgų aš laukti?+
Ir ar sulauksiu ko nors, dėl ko verta gyventi?
12 Nejaugi aš tvirtas tarytum akmuo?
Nejau mano kūnas iš vario?
13 Ar begaliu sau kuo pagelbėti,
jei visokia pagalba nuo manęs atimta?
15 Mano broliai nuvilia mane+ lyg koks upokšnis,
lyg vandenų srautai, kurie išdžiūsta.
16 Štai susidrumsčia jie nuo ledo
ir sniegas slepiasi juose,
17 bet metui atėjus išdžiūsta jie, nutyla,
išsausta karščiams prasidėjus.
18 Jie pasuka iš savo kelio,
į dykumą nubėga ir išnyksta.
19 Jų ieško Temos vilkstinės,+
surasti viliasi keliautojai iš Šebos,+
20 bet apsigauna – pasirodo, jie tikėjosi tuščiai
ir atkeliavo tik tam, kad nusiviltų.
21 Tokie ir jūs man esate.+
Pamatę mano negandas, jūs išsigandote.+
22 Argi kada prašiau, kad man ką duotumėt
ar kad iš savo turto už mane ką dovanotumėt?
23 Ar maldavau išgelbėti mane iš priešo rankos
ar išvaduot* iš prispaudėjų?
24 Pamokykit mane – ir aš tylėsiu,+
padėkite suprasti, kur suklydau.
25 Nuoširdūs* žodžiai juk nežeidžia.+
O jūsų priekaištai – ką jie duoda?+
26 Negi taisysite mano žodžius,
nevilties apimto žmogaus šneką,+ kurią vėjas išsklaido?
28 Tad atsigręžkit ir į mane pažvelkit –
aš į akis jums nemeluosiu.
29 Meldžiu, atsitokėkit ir be reikalo manęs nesmerkit!
Atsitokėkit, mano teisumas juk niekur nedingo!
30 Ar mano liežuvis kalba netiesą?
Ar mano gomurys nejaučia, kad kažkas ne taip?
7 Ar mirtingojo gyvenimas žemėje nėra tik sunki prievolė?
Ar jo dienos – ne samdinio dienos?+
2 Lyg vergas jis geidžia pavėsio,
lyg samdinys laukia algos.+
3 Taip ir man skirti tuštybės mėnesiai,
atskaičiuotos sielvarto naktys.+
4 Vos atgulęs galvoju: ‘Kada ateis metas keltis?’+
Naktis prailgsta, iki paryčių neramiai vartausi.
7 Atmink, kad gyvenimas mano tėra vėjas,+
kad mano akys neberegės nieko gera.
8 Akis, į mane žvelgianti, manęs nebematys.
Tavo akys ieškos manęs, bet aš būsiu dingęs.+
11 Todėl nesulaikysiu savo lūpų,
savo dvasios sielvarte kalbėsiu,
karčios širdgėlos apimtas skųsiuosi.+
12 Ar aš jūra ar jūrų milžinas,
kad turėtum statyti sargybą prie manęs?
13 Sakau: ‘Mane paguos mano guolis,
mano lova palengvins man kančią’,
14 bet tu taip įgąsdini sapnais,
įbaugini regėjimais,
15 kad verčiau jau man uždusti –
16 Savo būtimi bjauriuosi,+ gyventi nebenoriu.
Palik mane, nes mano dienos – lyg atodūsis.+
17 Kodėl taip domiesi mirtinguoju,
laikai įsmeigęs į jį savo žvilgsnį?+
18 Kodėl jį kas rytą tikrini,
kiekvieną akimirką bandai?+
19 Kada gi nugręši akis nuo manęs
ir paliksi ramybėje, kad bent seiles nuryčiau?+
20 Jei ir nusidedu, kaipgi galiu, žmonijos Sarge,+ tau pakenkti?
Kodėl į mane nusitaikei?
Negi tapau tau našta?
21 Kodėl nusižengimo neatleidi,
nedovanoji man kaltės?
Juk tuoj atgulsiu į dulkes.+
Tada ieškosi manęs, bet manęs nebebus.“
8 Į tai šuachas+ Bildadas+ atsakė:
2 „Ar dar ilgai tu šitaip kalbėsi?+
Tavo lūpų žodžiai – tarsi vėjo šėlsmas.
3 Negi iškreips Dievas teisingumą?
Negi Visagalis iškraipys teisumą?
4 Jei tavo sūnūs jam nusidėjo,
tai už maištavimą jie buvo nubausti.
5 Bet jei tik gręžtumeis į Dievą+
ir maldautum Visagalį malonės,
6 jei tikrai būtum tyras ir doras,+
tavimi jis pasirūpintų
ir kas teisėtai tau priklauso, sugrąžintų.
7 Tada, nors pradžia tavo buvo menka,
didi ateitis tavęs lauktų.+
8 Paklausk senosios kartos,
dėmėkis, ką jų tėvai ištyrė.+
9 Juk mes tik vakar gimę ir nieko neišmanom,
juk mūsų dienos žemėje tėra šešėlis.
10 Negi tavęs jie nepamokys?
Negi nepasakys, ką žino?
11 Ar gali papirusas išaugti, kur nėra pelkės?
Ar gali nendrė išsistiebti be vandens?
12 Dar nepražydusi, dar nenupjauta
ji sudžiūtų pirmiau už kitus augalus.
13 Toks galas laukia kiekvieno, kuris Dievą pamiršta,
bedievio* viltys nueis niekais.
14 Jo lūkesčiai tušti
ir tai, kuo jis pasitiki, tėra voratinklis*.
15 Jis atsirems į savo tinklą*, bet tas neatlaikys,
įsikibs, bet tas sutrūks.
16 Jis – lyg saulėkaitoj tarpstantis augalas,
kuris leidžia atžalas per visą sodą.+
17 Akmenyne raizgosi jo šaknys,
tarp akmenų jis ieško sau namų*.
18 Bet kai jį iš ten išrauna,
toji vieta jo išsižada, sakydama: ‘Tavęs aš nepažįstu.’+
19 Va taip jis pražus,+
o iš dulkių išdygs kiti.
20 Juk negi Dievas atstumtų tuos, kas jam ištikimi*?
Nejau ištiestų pagalbos ranką piktadariams?
21 Žinok, jis dar pripildys tavo burną juoko
ir tavo lūpas – džiaugsmo šūksnių.
22 O tie, kurie tavęs nekenčia, bus gėda apvilkti,
nedorėlio palapinės nebeliks.“
9 Jobas į tai atsakė:
2 „Aš tikrai žinau, kad taip yra.
Bet kaipgi mirtingasis gali būti prieš Dievą teisus?+
4 Jis išmintingos širdies ir labai galingas.+
Kas jam pasipriešintų ir liktų sveikas?+
5 Kalnus jis perkelia* niekam nežinant,
nuverčia juos užsirūstinęs,
6 žemę išjudina iš vietos,
net šulai jos dreba,+
7 saulei įsako nešviesti,
žvaigždes užantspauduoja,+
8 dangų pats vienas išskleidžia,+
žengia per jūrų bangas.+
11 Jis praeina pro šalį, o aš nematau,
praskuba pro mane, bet jo neįžiūriu.
12 Jeigu jis ką atima, kas jį sustabdys?
Kas paklaus: ‘Ką tu darai?’+
14 Tad ką jam atsakysiu?
Kaip rasiu žodžių su juo pasikalbėti?
15 Ne, aiškintis su juo aš nedrįsčiau,+ nors ir būčiau teisus, –
tik maldaučiau savo teisėją* pasigailėti.
16 Jei šaukčiaus jo, ar atsilieptų?
Netikiu, kad mano žodžių jis klausytų.
17 Jis juk talžo mane vėtros gūsiais,
nepelnytai daugina mano žaizdas.+
18 Jis neleidžia man atgauti kvapo,
sotina mane kartybėmis.
19 Kalbant apie jo stiprumą, jis tikrai stiprus,+
apie teisingumą – jis paklaustų: ‘Negi kas pašauks mane atsiskaityti*?’
20 Nors ir būčiau teisus, mano paties lūpos pasmerktų mane,
21 Bet ar tikrai aš be kaltės? Pats nebežinau.
Gyventi man nebemiela.
22 Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau:
‘Jis sugniuždo ir nekaltą, ir piktadarį.’
23 Jei staigus potvynis pražūtį atneštų,
jis tik juoktųsi iš nekaltųjų siaubo.
Jei tai ne jis, tada kas?
25 Mano dienos už bėgiką greitesnės,+
jos prabėga nieko gero neišvydusios,
26 kaip nendrinės valtelės praskrieja,
kaip erelis, neriantis prie grobio.
27 Jei sakyčiau: ‘Pamiršiu savo skundą,
atsikratysiu liūdno veido, pralinksmėsiu’,
28 vis tiek, patyręs šitiek skausmo, gūžčiausi iš baimės.+
Žinau: manęs tu neišteisintum,
29 kaltu* aš būčiau pripažintas.
Tad kam tuščiai dar stengtis?+
30 Jei ir sniego vandeniu nusiprausčiau,
šarmu rankas nusimazgočiau,+
31 tu įmurkdytum mane į purvo duobę,
net mano drabužiai manęs bodėtųsi.
32 Juk jis nėra žmogus kaip aš, kad galėčiau su juo aiškintis,
kad stotume abu prieš teismą.+
O kalbėti su baime – tai ne man.
10 Mano siela bjaurisi gyvenimu.+
Savo skundą aš išliesiu,
iš didelio kartėlio kalbėsiu.
2 Dievui tarsiu: ‘Nelaikyk manęs kaltu.
Sakyk, kodėl su manim galynėjies?
4 Negi tavo akys kūniškos?
Negi tu matai kaip mirtingasis?
5 Ar tavo dienos kaip mirtingojo,
ar tavo metai – kaip žmogaus,+
6 kad turėtum ieškoti mano kaltės
ir dairytis mano nuodėmės?+
7 Žinai, kad nesu kaltas.+
Betgi iš tavo rankų niekas manęs neišvaduos.+
8 Savo rankomis mane supavidalinai ir padarei,+
o dabar ketini sunaikinti?
9 Atmink – padarei mane iš molio.+
Negi nori vėl į dulkes sugrąžinti?+
10 Argi neįliejai manęs kaip pieno
ir nesutraukinai kaip varškės?
11 Oda ir kūnu apvilkai,
iš kaulų ir sausgyslių suaudei.+
13 Bet štai ką širdyje slėpei,
žinau, kad tu tai sumanei:
14 mano nuodėmes dėmėjaisi+
ir mano kalčių neatleidai.
15 Jei esu prasikaltęs, vargas man!
16 Jei pakeliu akis, tu kaip liūtas imi mane medžioti+
ir vėl visu smarkumu puoli.
17 Naujų liudytojų prieš mane kvieti,
dar labiau ant manęs niršti,
ir vargas po vargo prieš mane atkyla.
18 Kam tad išvedei mane iš įsčių?+
Verčiau jau būčiau miręs, kol jokia akis manęs nematė.
19 Tada manęs tarsi nebūtų buvę,
iš įsčių būčiau paimtas į kapą.’
20 Argi mano dienų nėra maža?+ Tepalieka jis mane,
tenugręžia akis nuo manęs, kad bent kiek atsikvėpčiau*,+
21 kol išeisiu ten, iš kur negrįžtama,+ –
22 į šalį tamsybių tamsybės,
juodžiausių šešėlių ir maišaties,
kur net šviesa yra tamsa.“
11 Tada prabilo naamatietis Cofaras:+
2 „Nejau į šias kalbas nebus atsakyta?
Argi daug šnekėdamas kas tapo teisesnis?*
3 Savo plepalais, manai, nutildysi žmones?
Negi tokio šaipūno niekas nesugėdins?+
5 O kad Dievas į tave prabiltų,
kad atvertų savo lūpas!+
6 Tada jis atskleistų tau išminties slėpinius,
nes išmintis labai įvairialypė.
Tada pamatytum, kad dalį tavo kaltės Dievas pamiršta.
7 Nejau gali suvokti Dievo gelmes,
suvokti viską apie Visagalį*?
8 Išmintis juk aukštesnė už dangų – ar tau ją pasiekti?
Ji gilesnė už kapą* – ar tau ją permanyti?
9 Ji didesnė už žemę,
platesnė už jūrą.
10 Jei praeidamas jis ką sučiups ir patrauks teisman,
kas jam pasipriešins?
11 Juk suktą žmogų Dievas kiaurai mato.
Nejau, regėdamas piktybę, ims ir nusigręš?
12 Bet tuščiagalvis susipras
tik kai laukinė asilė pagimdys žmogų*.
13 O kad paruoštum savo širdį,
tiestumei į jį rankas!
14 Jei tavo rankoj nedorybė, šalin ją mesk,
ir neteisumą išguik iš savo palapinių.
15 Tada galėsi žengt aukštai iškėlęs galvą*
ir būsi tvirtas, nieko nebijosi.
16 Tada pamirši vargus,
kaip vandenis praplaukusius teprisiminsi.
17 Gyvenimas taps šviesesnis už vidudienį,
net jo tamsybė bus kaip rytas.
18 Jausiesi ramus, nes turėsi viltį.
Viską aplink apžvelgęs, eisi ilsėtis be rūpesčio.
19 Gulsiesi, ir nebus tau ko bijoti.
Tavo prielankumą stengsis įgyti daugelis.
20 O nedorėliams akys apžlibs,
jie neras kur pabėgti.
Mirtis jiems bus vienintelė viltis.“+
12 Jobas į tai atsakė:
2 „Jūs iš tikrųjų viską žinot,
išmintis numirs kartu su jumis!
3 Bet ir aš turiu proto,
nesu už jus menkesnis.
Kas gi nežino visų tų dalykų?
Teisus, doras žmogus tapo pajuoka.
5 Lengvabūdžiai šaiposi iš negandos,
mãno, kad nelaimė ištinka tik silpnuosius*.
6 Plėšikų palapinėse ramu.+
Saugūs jaučiasi, kas Dievą pykdo,+
kas savo dievą rankose nešioja.
7 Tačiau paklauski gyvulių, ir jie tave pamokys,
paklausk dangaus sparnuočių, ir jie tau pasakys.
8 Pažvelk į žemę,* ir ji tave pamokys,
jūrų žuvys tau paaiškins.
9 Kas iš jų visų nežino,
kad Jehovos ranka tai padarė?
11 Ar ne ausis tiria žodžius taip,
kaip gomurys ragauja maistą?+
12 Ar ne žilagalviai yra prikaupę išminties?+
Ar ne su amžiumi ateina supratimas?
14 Ką jis nugriauna, nebeatstatysi,+
ką jis uždaro, joks žmogus nebeatidarys.
16 Jam priklauso jėga ir išmanymas,+
jo rankose ir klystantis, ir klaidinantis.
18 Jis pančius atriša, karalių užmazgytus,+
ir jiems patiems raiščiu suveržia juosmenį.
20 Patarėjams jis atima kalbą,
senoliams* – nuovoką,
21 ant didžiūnų panieką išlieja,+
nusilpnina galinguosius*.
22 Jis atidengia, kas slypi giliai tamsoje,+
tamsybes iškelia į šviesą.
23 Tautas išaukština, kad sunaikintų,
pagausina, kad jas ištremtų.
25 Jie vaikšto apgraibom tamsybėje,+ ten, kur nėra šviesos,
nes jis palieka juos bastytis tarytum girtuoklius.+
13 Taip, mano akis visa tai matė,
mano ausis girdėjo ir suprato.
2 Ką žinote jūs, žinau ir aš,
nesu už jus menkesnis.
3 Mieliau aš kreipsiuosi į Visagalį,
Dievo akivaizdoje ginsiu savo bylą.+
4 O jūs štai drabstote mane melais,
visi jūs – niekam tikę gydytojai.+
5 Geriau tylėtumėt,
tai būtumėte išmintingi.+
6 Prašyčiau paklausyti, kaip save ginu,
dėmėtis, kaip mano lūpos pasiaiškina.
7 Ar, Dievą gindami, kalbėsite netiesą?
Dėl jo šnekėsite melus?
8 Ar stosite jo pusėn
ir ginsite jo bylą?
9 Bet jeigu Dievas jus ištirs, ar baigsis jums geruoju?+
Gal it mirtingą žmogų jį apkvailinti ketinat?
10 Net jei mėginsit savo šališkumą slėpti,
neabejoju – jis sudraus jus.+
11 Ar jo didybė siaubo jums neįvarys?
Ar nesigūšite prieš jį iš baimės?
13 Patylėkit, leiskit man kalbėti.
Ir kas su manim atsitiks, teatsitinka!
14 Kodėl statau save pavojun?*
Kodėl deduosi savo gyvastį į delną?
15 Nors jis mane ir nužudytų, vis tiek jo lauksiu,+
vis tiek savo bylą jo akivaizdoj ginsiu.
17 Atidžiai klausykitės mano žodžių,
dėmėkitės, ką kalbėsiu.
18 Štai parengiau savo bylą
ir žinau, kad teisybė mano pusėje.
19 Kas ateis su manim bylinėtis?
Juk jei nekalbėsiu, mirsiu!*
20 Tik dviejų dalykų, Dieve, prašau* –
tada nuo tavęs nesislėpsiu:
21 patrauk nuo manęs savo slegiančią ranką
ir neleisk tavo baimei manęs bauginti.+
22 Tada pašauk ir aš atsiliepsiu
arba leisk kalbėti man pirmam ir tu man atsakyk.
23 Kur suklydau? Kur nusidėjau?
Parodyk mano nusižengimą ir nuodėmę.
25 Nejau bauginsi vėjo blaškomą lapą,
gainiosi sausą šiaudą?
26 Tu prirašai man karčių kaltinimų
ir už jaunystės nuodėmes verti atsiskaityti.
27 Įrakini mano kojas į šiekštą,
visus mano takus ištyrinėji,
sužiūri kiekvieną mano žingsnį.
28 Žmogus štai pūva it puvena,
irsta kaip kandžių ėdamas drabužis.
4 Iš nešvaraus ar gali kilt švarus?+
Tikrai negali.
5 Jo dienos nustatytos,
jo mėnesių skaičius tavo žinioje.
Tu nubrėžei jam ribą, ir jis niekaip jos neperžengs.+
6 Tad nugręžk savo žvilgsnį ir leisk jam atsikvėpti,
kol tarsi samdinys užbaigs dienos darbą.+
7 Net ir medis turi vilties.
Nukirstas jis ataugs,
leis naujas atžalas.
8 Nors jo šaknis žemėje pasensta,
nors kelmas dulkėse apmiršta,
9 nuo vandens kvapo jis atželia,
lyg sodinukas leidžia šakeles.
10 O žmogus numiršta ir bejėgis guli.
Kai paskutinįkart atsikvepia, kur jis tada?+
11 Kaip vandenys iš jūros išgaruoja,
kaip upė nusenka ir išdžiūsta,
12 taip ir žmogus – atgula ir nebesikelia.+
Kol nepranyks dangus, tol jis nepabus,
tol iš miego nebus pažadintas.+
13 O kad kape* mane paslėptum,+
kad laikytum slaptoje, kol praeis tavo pyktis,
ir, nustatęs man laiką, mane atsimintum!+
14 Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?+
Visas savo prievolės dienas aš lauksiu,
kol ateis man išvadavimas.+
15 Tu pašauksi ir aš atsiliepsiu.+
Tu juk ilgėsiesi savo rankų kūrinio.
16 Tačiau dabar skaičiuoji kiekvieną mano žingsnį,
žiūri tik į mano nuodėmę.
17 Mano nusižengimas užantspauduotas maišelyje,
mano kaltę tu klijais esi užtvirtinęs.
18 Kaip kalnas suskeldėja ir suyra,
kaip uola pajuda iš savo vietos,
19 kaip vanduo pagraužia akmenis
ir jo srautai išplauna žemės dirvą,
taip tu sužlugdai mirtingojo viltį.
21 Jeigu jo sūnūs gerbiami, jis to nežino,
jeigu niekinami, jis to nenumano.+
22 Skauda jam tik tol, kol gyvas,
ir liūdna tik tol, kol gyvena.“
15 Tada vėl prabilo temanas Elifazas:+
2 „Negi išmintingas kalbės tuštybes?
Nejau pripildys pilvą rytų vėjo?
3 Vien žodžiais mokyti – jokios naudos,
beprasmiška vien tik šnekėti.
4 Tu galią atimi iš Dievo baimės
ir dievotumą paverti niekais.
5 Tavo kaltė nurodinėja, ką turi sakyti,*
ir tu renkiesi suktą kalbą.
6 Ne aš – tavo paties burna tave pasmerkia,
tavo paties lūpos prieš tave paliudija.+
7 Bene gimei pirmiau už visus žmones?
Bene anksčiau už kalvas buvai pagimdytas?
8 Nejau girdi, ką slapta kalba Dievas?
Nejaugi vienas esi išmintingas?
9 Ką tu žinai, ko mes nežinotume?+
Ką supranti, ko mes nesuprastume?
10 Yra tarp mūsų žilagalvių ir senolių+ –
vyrų, už tavo tėvą vyresnių.
11 Ar negana tau Dievo paguodos,
maloniai ištarto žodžio?
12 Kodėl širdis tave neša į šalį?
Kodėl tavo akys pykčiu žaibuoja?
13 Tu nukreipi savo rūstybę prieš patį Dievą,
leidi tokiems žodžiams plūsti tau iš burnos!
14 Kas tas mirtingasis, kad būtų tyras?
Kas tas iš moters gimęs, kad būtų teisus?+
17 Štai ką pasakysiu, paklausyk manęs.
Papasakosiu, ką mačiau,
18 ką išminčiai apsakė, ko nenuslėpė,+
iš savo tėvų sužinoję,
19 mat kraštas buvo atiduotas tik jiems
ir niekas svetimas tarp jų nevaikščiojo.
20 Nedorėlis kenčia per visas savo dienas,
per visus engėjui skirtus metus.
21 Jam ausyse baisybės skamba,+
taikos metu užklumpa jį plėšikai.
22 Nėra vilties jam iš tamsos ištrūkti,+
jam skirta krist nuo kalavijo.
23 Klajoja jis duonos ieškodamas – kur ji?
Supranta, kad tamsos diena čia pat.
24 Rūpestis ir sielvartas jį baugina,
it koks karalius, stojęs mūšin, jį įveikia,
25 nes jis prieš patį Dievą kelia ranką,
jis Visagaliui meta iššūkį*
26 ir, pasičiupęs savo storą, tvirtą skydą*,
įžūliai jį puola.
27 Jo veidas ištukęs,
juosmuo nuo riebumo išsipūtęs.
28 Jis gyvena miestuose, kurie griuvėsiais virs,
namuose, kur nieks nebegyvens,
iš kurių teliks vien krūvos akmenų.
29 Jis nepralobs ir turto nesukaups,
žemėje savų valdų neplės.
31 Tegu savęs jis neapgaudinėja ir į tuštybes tenesudeda vilčių,
nes tik tuštybę jis ir gaus mainais.
32 Šitaip nutiks dar jo dienai neatėjus.
Jo šakelės nebesužaliuos.+
33 Jis bus kaip vynmedis, kuris nusipurto dar nesunokusias vynuoges,
kaip žiedus nubarstantis alyvmedis.
35 Jie pradeda vargą ir pagimdo blogybę,
iš jų įsčių išeina apgaulė.“
16 Tada Jobas tarė:
2 „Daug panašių kalbų esu girdėjęs.
Užuot paguodę, dar labiau kamuojat!+
3 Argi nebus galo tuštiems žodžiams?
Kas tave* kursto taip kalbėti?
4 Ir aš galėčiau šitaip pašnekėti.
6 Jei ir kalbu, neslopsta mano širdgėla.+
Jei nutylu, nė kiek man ne lengviau.
7 Dabar gi jis mane išvargino+
ir nusiaubė visus manuosius.
8 Mane tu sučiupai – tai liudijimas prieš mane.
Mano paties liesumas stoja liudyt man į veidą.
9 Aš jo rūstybės draskomas,
jis laiko pyktį ant manęs+ ir griežia dantį,
it priešas varsto mane akimis.+
10 Jie plačiai prieš mane išsižioja,+
man su panieka kerta per skruostus,
visas pulkas prieš mane susitelkęs.+
11 Dievas vaikigaliams mane atiduoda,
įstumia piktavaliams į rankas.+
12 Gyvenau ramiai, kol manęs jis nesutriuškino,+
kol pagriebęs už sprando manęs nesutrynė,
kol nepavertė savo taikiniu.
13 Jo lankininkai mane apsupa.+
Negailestingai jis perveria man inkstus,+
išlieja žemėn mano tulžį.
14 Mane it mūrą jis pralaužia, spragą po spragos,
lyg karžygys mane jis puola.
16 Mano veidas paraudęs nuo verksmo,+
akių vokus tamsus šešėlis* užgulęs,
17 nors mano rankose nėra jokios blogybės,
nors mano malda tyra.
18 Neslėpk mano kraujo, o žeme!+
Tenebus atilsio vietos mano šauksmui!
19 Betgi turiu liudytoją danguje,
turiu gynėją aukštybėse.
21 Tegu kas nors sprendžia žmogaus ir Dievo bylą,
kaip kad spręstų bylą žmogaus ir jo artimo.+
17 Dvasia mano palūžusi, mano dienos užgesusios,
kapai manęs jau laukia.+
2 Aplink mane – šaipūnai,+
mano akys priverstos žiūrėt, kaip jie maištauja.
3 Meldžiu, pats sau laiduoki už mane.
Su kuo daugiau galiu sukirsti rankomis?+
4 Nuo jų širdies tu įžvalgą slepi,+
todėl neleisi jiems manęs įveikti.
5 Šie žmonės kelia pokylį bičiuliams,
nors jų pačių vaikams iš alkio temsta akys.
7 Akis man niaukia širdgėla,+
visi mano nariai tėra šešėlis.
8 Dorieji, pamatę tai, apstulbsta,
nekaltasis piktinasi bedieviais*.
9 Bet savo kelyje teisusis laikosi tvirtai.+
Tas, kurio rankos nesuteptos, stiprėja.+
10 Tad eikit šen, vėl pulkite mane –
tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.+
12 Naktį jie diena paverčia,
sakydami: ‘Tamsu – vadinas, tuoj prašvis.’
14 Kapui+ tarsiu: ‘Tu mano tėvas!’,
kirmėlei: ‘Mano motina! Mano seserie!’
15 Tai kurgi mano viltis?+
Ar dar kas mato mano viltį?
18 Šuachas Bildadas+ į tai atsakė:
2 „Kada jūs* baigsite tokias šnekas?
Susiprotėkit, tada galėsime pasikalbėti.
3 Kodėl mus laikot gyvuliais?+
Kodėl mes jūsų akyse kvaili*?
4 Iš pykčio jei save ir sudraskytum,
nejaugi žemė ištuštėtų dėl tavęs,
nejau uola iš vietos pajudėtų?
5 Tikrai, užges nedorėlio šviesa
ir jo ugnies liepsna nebešvytės.+
6 Šviesa jo palapinėje išblės
ir žiburys virš jo bus užgesintas.
7 Smarkūs jo žingsniai sutrumpės,
paties užmačios jį parklupdys.+
8 Kojos nuves jį į tinklą,
įžengs jis į pinkles.
9 Spąstai už kulno jį nutvers,
žabangai jį pagaus.+
10 Raizgai jam paslėpti ant žemės,
kilpos išdėstytos ant tako.
11 Iš visų pusių jį gąsdina siaubai,+
vejasi ir mina ant kulnų.
13 Oda jo suėsta,
mirtina liga* jo kūną ryja.
15 Jo palapinėj svetimi gyvens,
namai jo bus apiberti siera.+
16 Apačioje sudžius jo šaknys,
viršuje išsaus jo šakos.
17 Jo atminimas pranyks nuo žemės,
gatvėse niekas nebežinos jo vardo.
18 Iš šviesos jį išvarys į tamsą,
išvys jį iš pasaulio.
19 Nei atžalos, nei palikuonių savo tautoje jis neturės.
Ten, kur jis gyvena, nebeliks nė vieno.
20 Jo dienai atėjus, vakariečiai bus priblokšti,
rytiečius pagaus siaubas.
21 Šitaip nutinka piktadario palapinėms,
buveinei to, kuris Dievo nepažįsta.“
19 Tada vėl prabilo Jobas:
2 „Kiek dar varginsite mano sielą?+
Kiek dar triuškinsite mane savo žodžiais?+
4 Jei aš tikrai prasikaltau,
toji kaltė yra mano paties.
5 Tad jeigu prieš mane didžiuojatės,
jei tvirtinat, kad gėdijamas aš pelnytai,
6 žinokite: tai Dievas mane paklaidino,
tai jis įvarė mane į tinklą.
8 Jis mūru man užtvėrė taką ir negaliu praeiti,
tamsybe uždengė mano kelius.+
9 Jis garbę nuo manęs nuvilko,
nuėmė nuo galvos vainiką.
10 Iš visų pusių triuškina mane ir aš pražūvu,
kaip medį jis išrauna mano viltį.
11 Pykčiu jis dega ant manęs
ir laiko mane priešu.+
12 Pulkai jo telkiasi ir apgulą man rengia,
aplinkui mano palapinę statosi stovyklą.
13 Net mano brolius nuo manęs jis atitolino,
pažįstami nuo manęs nusigręžė.+
15 Savo namų svečiams+ ir vergėms tapau svetimas,
jų akyse aš – svetimšalis.
16 Kviečiuosi savo tarną, bet tas neatsiliepia,
mano lūpos jį maldauja, kad pasigailėtų.
18 Net vaikai mane niekina,
šaipytis pradeda, kai stojuosi.
21 Pagailėkite manęs, bičiuliai, pagailėkite,
nes Dievo ranka mane užgavo.+
22 Kodėl mane persekiojat, kaip persekioja Dievas?+
Ko puolate mane be paliovos*?+
23 Jei tik mano žodžiai būtų surašyti,
jei tik būtų sudėti į knygą!
24 O kad juos įamžintų akmenyje
geležiniu rėžikliu ir švinu!
26 Nors liga ir suės mano odą,
Dievą viliuosi išvysti dar su šiuo kūnu.
27 Pats jį regėsiu,
savo – ne kieno kito – akimis jį matysiu.+
Tačiau dabar jaučiuosi sugniuždytas*,
28 nes sakote: ‘Kaipgi jį persekiojam?’+ –
tarsi nelaimės šaknis manyje glūdėtų.
29 Bijokit patys kalavijo,+
nes kalaviju baudžiama už kaltę.
Žinokite: yra teisėjas.“+
20 Tada prašneko naamatietis Cofaras:+
2 „Nerimastingos mintys ragina mane kalbėti,
susiturėti negaliu.
3 Girdžiu aš priekaištus, kurie mane įžeidžia,
tad mano išmanymas verčia į tai atsakyti.
4 Tau turi būt seniausiai žinoma,
kad nuo tada, kai atsirado žemėje žmogus*, yra tik šitaip:+
5 nedorėlio linksmybė trunka neilgai,
6 Nors jo didybė kiltų lig dangaus,
nors jo galva pasiektų debesis,
7 pražus jis amžiams – taip kaip ir jo mėšlas.
O tie, kas jį matydavo, stebėsis: ‘Kur jis?’
8 Lyg sapnas jis nuskris, jo niekas neberas,
pranyks lyg koks nakties regėjimas.
9 Akis, kuri jį matė, jo nebematys
ir jo paties buveinė jo nebeišvys.+
10 Ką susigrobė, tą bus priverstas grąžinti,+
tad jo vaikai turės maldaut vargšus malonės.
11 Jo kaulai kupini jaunatviškų jėgų,
bet ta stiprybė guls su juo į dulkes.
12 Nors ir saldi jo burnoje blogybė,
nors ją po liežuviu paslėpęs laiko,
13 nors ja gardžiuojasi, jos neišspjauna,
prie gomurio ją glaudžia,
14 viduriuose tas valgis jam apkars,
pavirs į kobros tulžį.
15 Turtus, kuriuos surijo, jis išvems,
juos Dievas išvarys iš pilvo.
16 Kobrų nuodus jis čiulps
ir geluonis angies jį nužudys.
17 Jis neberegės vandens versmių,
medaus ir pieno* upių.
18 Grąžins, ką susikrovęs, – nepasinaudos,
savo prekybos pelnu nepasidžiaugs.+
19 Vargšą jis sutrypia ir palieka,
namus, kurių nestatė, pasigrobia.
20 Bet savyje jis neturės ramybės,
jo neišgelbės turtai.
21 Daugiau jam nebeliko, ką praryti,
todėl gerovė jo netvers.
22 Kai bus jau visko pertekęs, jį nerimas pagaus,
užgrius nelaimė smarkumu visu.
23 Jam pilvą bekemšant,
liepsnojančią rūstybę Dievas siųs
ir lies ant jo tarytum lietų, pačius jo vidurius pasieks.
24 Nuo ginklų geležies jis bėgs,
bet pervers jį varinio lanko strėlės.
26 Aklina tamsa laukia jo lobių,
ugnis, ne žmogaus įžiebta, jį pasiglemš,
ir tų, kurie gyvi jo palapinėje bus likę, tykos nelaimė.
27 Dangus atskleis jo paklydimą
ir žemė stos prieš jį.
28 Namus jo potvynis nušluos,
srovė galinga juos nuneš Dievo rūstybės dieną.
29 Tokia dalis nuo Dievo tenka nedorėliui,
tokį paveldą Dievas yra jam skyręs.“
21 Jobas į tai atsakė:
2 „Mane bent išklausykit
ir tai man bus paguoda.
3 Pakęskit mane, kol kalbėsiu,
o kai pabaigsiu, galėsit išjuokti.+
4 Negi aš skundžiuosi žmogui?
Jeigu taip būtų, ar neprarasčiau kantrybės?
5 Pažvelkit į mane ir liksite nustėrę,
ranka sau burną užsiimsit.
6 Kai pagalvoju, daros neramu,
net visas kūnas dreba.
8 Vaikai jų visados čia pat,
vaikų vaikus jiems duota pamatyti.
9 Namai jų saugūs, nieko jie nebijo+
ir savo rykšte Dievas jų nebaudžia.
10 Jų jaučiai visuomet apvaisina,
karvės apsiveršiuoja, neišsimeta.
11 Berniukai jų laksto kaip kaimenės avys,
aplinkui vaikai strikinėja.
12 Būgneliu, lyra pritardami jie dainas dainuoja,
linksminasi skambant fleitai.+
14 Dievui jie sako: ‘Pasitrauk nuo mūsų!
Apie tavus kelius nenorim nė girdėti!+
15 Kas tas Visagalis, kad jam tarnautume?+
Ir ką laimėtume su juo susipažinę?’+
16 Bet aš žinau, kad jų gerovė – ne jų rankose.+
Nedorėlių galvosena* man svetima.+
17 Ar dažnai nedorėlių žibintas užgęsta?+
Ar dažnai užklumpa juos nelaimė?
Ar dažnai Dievas užsirūstinęs siunčia jiems pražūtį?
18 Ar būna jie kada kaip šiaudai vėjyje,
kaip vėtros pustomi pelai?
19 Bausmę, kurios žmogus nusipelnė, Dievas palaiko jo sūnums.
O kad Dievas jam pačiam atmokėtų – tada jis žinotų!+
20 O kad pamatytų jis savo paties žlugimą,
kad gautų gerti Visagalio rūstybės!+
21 Juk kai tėkmė jo mėnesių nutrūks,+
ar jam dar berūpės, kas bus su jo namais?
23 Vienas miršta dar kupinas jėgų,+
be rūpesčių, ramus,+
24 jo šlaunys riebios, putlios
ir kaulai jo tvirti*.
25 O kitas apkartusia siela numiršta,
nė neparagavęs gero.
28 Juk sakote: ‘Kur to didžiūno namai?
Kur palapinė, kurioje nedorėlis gyveno?’+
29 Argi nesiteiravote keliautojų,
neįsiklausėt į jų liudijimus, –
30 kad nelaimės dieną piktadario pasigailima,
įniršio dieną jis apsaugomas?
31 Kas atvirai pasmerks jo elgesį?
Kas atmokės jam už tai, ką padarė?
32 Kai jį nuneš palaidoti,
prie kapo pastatys sargybą.
33 Ir bus lengvi jam slėnio grumstai.+
Visa žmonija nukeliaus paskui jį+ –
ten, kur nukeliavo nesuskaitoma daugybė.
34 Tai kam mane guodžiat beverčiais žodžiais?+
Jūsų kalbos – gryna apgaulė!“
22 Tada prabilo temanas Elifazas:+
2 „Ar gali žmogus būti Dievui naudingas?
Ar gali išminčius kuo nors jam padėti?+
3 Ar džiugina Visagalį tavo teisumas?
Ir kas jam iš to, kad esi doras*?+
4 Nejau už dievotumą tave jis baudžia
ir traukia tave teisman?
5 Ar ne dėl to jis baudžia, kad nedorumas tavo didis
ir kad prasikaltimams tavo nėra galo?+
7 Pavargusiam vandens neduodi atsigerti
ir duonos alkanam gaili.+
8 Galingasis nusavino kraštą,+
išrinktasis čia įsiviešpatavo.
9 Našles tuščiomis tu pavarydavai,
našlaičių rankos per tave nusilpo.
10 Štai todėl aplink tave prispęsta spąstų*+
ir ūmai tave pagauna siaubas,
11 štai todėl juodoj tamsoj neįžiūri
ir potvynis tave užlieja.
12 Argi Dievas ne aukštai danguj gyvena?
Pažvelk, kokioj aukštybėj visos žvaigždės!
13 O tu sakai: ‘Ką Dievas žino?
Ir kaip jis gali teisti mus pro tirštą tamsą?
14 Jį debesys užstoja, nieko jis nemato,
dangaus skliautu* tik vaikštinėja.’
15 Ar eisi tuo senu taku,
kurį nedorėliai pramynė?
16 Juk žmonės tie pirm laiko buvo išplėšti
ir pamatą jų vandenys nuplukdė.+
17 Jie Dievui sakė: ‘Pasitrauk nuo mūsų!’
ir: ‘Ką mums Visagalis padarys?’,
18 nors būtent jis pripildė jų namus gėrybių.
(Nedorėlių galvosena man svetima.)
19 Teisieji, išvydę jų pražūtį, džiaugsis,
dorieji šaipysis iš jų ir sakys:
20 ‘Mūsų priešai pražuvo,
ir tai, kas dar liko, ugnis pasiglemš.’
21 Pažinki Dievą, tai turėsi ramybę
ir patirsi daug gera.
22 Priimk įstatymą iš jo lūpų,
laikyk širdyje jo žodžius.+
23 Pas Visagalį jei grįši, vėl suklestėsi.+
Jei tik pašalinsi iš savo palapinės neteisumą,
24 jei savo auksą* išmesi į dulkes,
Ofyro auksą+ – į akmenuotus tarpeklius,
25 auksu* tau taps Visagalis,
rinktiniu sidabru jis tau taps.
26 Tada Visagalyje rasi sau džiaugsmo,
į Dievą galėsi pakelti akis.
27 Kai melsiesi, tave jis išklausys,
ir įžadus savuosius ištesėsi.
28 Ką sumanysi, tau viskas seksis,
šviesa tavo taką nušvies.
29 Juk jei kalbėsi išdidžiai, pažeminimas laukia.
O nuolankų žmogų* jis apsaugo.
30 Jis gelbsti nekaltuosius,
todėl jei tavo rankos tyros, tave tikrai išgelbės.“
23 Jobas į tai atsakė:
2 „Aš ir šiandien nepaliausiu skųstis.*+
Nuo vaitojimo išseko mano jėgos.
3 O kad žinočiau, kur surasti Dievą!+
5 Tada klausyčiaus, ką man atsakys,
dėmėčiaus, ką man kalba.
6 Nejaugi prieš mane jis panaudotų savo didžią jėgą?
Tikrai žinau – mane jis išklausytų+
7 ir doro žmogaus bylą ten išspręstų,
išteisintų mane Teisėjas amžiams.
8 Bet aš einu į rytus – jo tenai nėra,
grįžtu atgal – ir čia jo nerandu.
9 Kai jis kairėj darbuojasi, neįžiūriu,
į dešinę kai pasuka, vis tiek jo nematau.
10 O jis juk žino, kuriuo taku keliauju.+
Mane jis išmėgins ir būsiu kaip gryniausias auksas.+
11 Mano kojos seka jo pėdom
ir nenukrypdamas laikaus jo kelio.+
12 Nuo įsako, kurį jo lūpos ištarė, aš nesitraukiu,
žodžius jo branginu+ labiau, nei prisakyta.
13 Bet jeigu jis nusprendė, kas jam pasipriešins?+
Ką užsimojo, tai ir įgyvendins,+
14 ką dėl manęs yra nutaręs, tai įvykdys.
O užmojų tokių jis turi daug.
15 Tai štai kodėl aš jo bijausi
ir vos tik pagalvoju apie jį, imu virpėti.
16 Dievas pakirto man drąsą,
Visagalis mane įbaugino.
17 Tačiau tamsa manęs dar nenutildė,
tamsybė, veidą dengianti, neprivertė manęs nutilti.
24 Kodėl Visagalis nenustato atpildo meto?+
Kodėl tie, kas jį pažįsta, nesulaukia jo dienos*?
3 Našlaičio asilą jie nusivaro
ir užstatu už skolą ima jautį iš našlės.+
4 Jie vargšą nustumia nuo kelio
ir krašto vargdienius priverčia slėptis.+
5 Varguoliai, kaip tyruose laukiniai asilaičiai,+ ieško maisto,
savo vaikams dykumoje jie duonos dairos.
6 Svetimame lauke jiems tenka rinkti,*
pasiraškyti iš nedorėlio vynuogyno.
7 Jie naktį praleidžia nuogi, be drabužio,+
šaltyje neturi kuo užsikloti.
8 Kalnų lietūs juos merkia,
prie uolų jie glaudžias, nes neturi pastogės.
10 Jie paleidžiami nuogi, be drabužio,
ir alkani, nors javų pėdus nešioja.
11 Per dienos kaitrą jie pluša* atšlaitėse tarp akmeninių sienų.
Jie mina vynuoges spaudyklose, bet kenčia troškulį.+
15 Laukia sutemų ir svetimautojo akis.+
‘Nieks nematys manęs!’ – jis taria+
ir slepia savo veidą.
16 Tamsoj plėšikas laužias į namus,
o dieną tūno užsisklendęs.
Tokiems šviesa juk svetima,+
17 ir rytas jiems – tamsa juodžiausia.
Kokie baisumai tyko tamsoje, jie žino.
20 Pamirš jį motina, juo kirmėlės gardžiuosis
ir niekas jo neprisimins.+
Štai taip bus nedorybė nulaužta – lyg medis.
21 Jis engia nevaisingąją
ir skriaudžia našlę.
22 Galinguosius savo galybe Dievas nugalės.
Net ir aukštai iškilę, jie dėl savo gyvasties nėra tikri.
24 Jie išsiaukština, bet tuoj pragaišta,+
nuvytusius juos nuskina,+ kaip ir visus kitus,
nupjauna juos kaip javą.
25 Ir kas įrodys, kad tai melas?
Kas mano žodžius paneigs?“
25 Šuachas Bildadas+ į tai atsakė:
2 „Ir viešpatystė, ir baugi galybė jam priklauso,
dangaus aukštybėse įtvirtina jis taiką.
3 Ar gali kas pulkus jo suskaičiuoti?
O jo šviesa – ar kam neužtekėjo?
4 Tad kaipgi bus mirtingasis teisus prieš Dievą?+
Iš moters gimęs kaipgi bus nekaltas*?+
5 Net mėnuo jam nėra šviesus,
net žvaigždės nėra tyros.
6 O ką kalbėt apie mirtingąjį – tėra jis kirminas,
ką besakyti apie kirmį žmogaus sūnų!“
26 Tada Jobas tarė:
2 „O kaip tu padėjai bejėgiui!
Kaip pagelbėjai nusilpusiai rankai!+
3 Kaip paprotinai stokojantį išminties!+
Kaip dosniai pasidalijai išmanymu!
4 Ir ką tu mėgini pamokyti?
Kas paakino tave šitaip kalbėti?*
5 Gelmėj, žemiau nei vandenys su jų gyventojais,
prieš Dievą dreba tie, kuriuos mirtis pakirto.
8 Ir vandenį jis įriša į debesis,+
bet tie nuo savo svorio nepratrūksta, –
9 taip sostą savąjį uždengia,
debesį ant jo užtraukia.+
10 Jis brėžia ribą tarp dangaus ir vandenų+
ir šviesą atriboja nuo tamsos.
11 Dangaus šulai drebėte dreba,
apstulbsta, kai jis pagrūmoja.
13 Jis pūsteli – ir dangus nuskaidrėja,
savo ranka prismeigia vikruolę gyvatę.
14 Ir tai tik Dievo kelių pakraščiai,+
tik jo galybės šnabždesį mes girdime.
O kas suvoktų jo galybės griausmą?“+
27 Jobas tęsė savo kalbą*:
2 „Kaip gyvas Dievas, man užgynęs teisingumą,+
kaip gyvas Visagalis, apkartinęs gyvenimą,+
3 kol alsavimas tebėra manyje
ir dvasia nuo Dievo mano šnervėse,+
4 nekalbės mano lūpos netiesos,
nešnabždės liežuvis apgaulės!
5 Aš nė už ką nepripažinsiu jūsų teisiais!
O pats, kol mirsiu, nepaliksiu Dievo*.+
6 Teisumą savo ginsiu, jo neatsisakysiu.+
Širdis nesmerks* manęs, kol būsiu gyvas.
7 Tegu nutinka mano priešui kaip nedorėliui
ir puolantiems mane – kaip neteisiesiems.
9 Ar Dievas beišgirs jo riksmą,
kai jį užgrius nelaimė?+
10 Ar Visagalyje beras jis džiaugsmo?
Ar dar galės jis Dievo šauktis?
11 Apie galybę Dievo jus pamokysiu,*
nenutylėsiu nieko apie Visagalį.
12 Jeigu jau matėte regėjimus,
kam šnekate niekus?
13 Tokia nedorėliui dalis skirta nuo Dievo,+
engėjui paveldas nuo Visagalio toks:
14 nors susilauktų daug sūnų, šie kris nuo kalavijo,+
stokos jo palikuoniai duonos.
15 Kurie jį pergyvens, atguls nuo maro,
jų našlės savo mirusių neapraudos.
16 Net jei sidabro susikrautų jis kaip dulkių,
prikauptų apdarų kaip molio,
17 net jei daugybę jų priruoštų,
teisusis juos vilkės,+
sidabrą jo išsidalys dorieji.
18 Namai, kuriuos jis stato, – kaip namai kandies,
kaip sargo suremta pašiūrė.+
19 Nors gulsis jis turtingas, derliaus nesurinks,
akis atmerkęs neberas jau nieko.
20 Lyg potvynis užlies jį siaubas,
nakčia pastvers audra,+
21 rytys nuneš, prapuldys,
iš jo buveinės jį išblokš,+
22 jam smogs be gailesčio.+
Bėgte jis bėgs nuo tos galybės.+
28 Yra sidabro kasyklų
ir vietų, kur gryninamas auksas.+
4 Toli nuo gyvenviečių įsirengia kasyklą,
tenai, kur niekas nekelia kojos.
Mirtingieji leidžias į gelmę ir kybo ant virvių.
5 Viršuj žemė duoną augina,
o jos gelmes it koks gaisras siaubia*.
6 Akmenyse štai glūdi safyras,
auksas dulkėse slypi.
7 O kaip ten patekti, joks plėšrus paukštis nežino,
net peslio akis kelio ten neregėjo.
8 Galingas žvėris tuo taku nėra žengęs,
liūtukas ten nesibastė.
9 Žmogaus ranka suskaldo titnagą,
iš pamatų išgriauna kalnus,
10 vandentakius+ nutiesia per uolas
ir akys jo užmato visa, kas vertinga.
11 Jis upių ištakas užtvenkia,
kas paslėpta, jis iškelia į šviesą.
12 O išmintis – kur jos ieškoti?+
Ir kur išmanymo šaltinis?+
13 Žmogus net nesuvokia jos vertės+
ir žemėj tarp gyvųjų jos nerasi.
14 Štai gelmės sako: ‘Jos čionai nėra!’
Ir jūra taria: ‘Aš jos neturiu!’+
15 Už gryną auksą jos nenusipirksi,
mainais už ją sidabro neprisversi.+
16 Neįsigysi jos nei už Ofyro auksą,+
nei už brangiausią oniksą, nei už safyrą.
17 Auksas ir stiklas jai nė iš tolo neprilygsta,
ji nemainytina į gryno aukso indą.+
18 Koralų ir krištolo neverta net minėti.+
Maišelis išminties daug vertingesnis už maišelį perlų.
20 Iš kur tad išmintis ateina?
Ir kur išmanymo šaltinis?+
21 Ji uždengta kiekvieno gyvojo akims+
ir nuo dangaus sparnuočių paslėpta.
22 Pražūtis ir mirtis sako:
‘Girdėjome tik gandą apie ją.’
23 O Dievas žino, kur ją rasti,
jis vienas žino jos buveinę,+
24 nes žemės pakraščius užmato,
aprėpia visa, kas po dangumi.+
ir vandenis suseikėjo,+
26 kai lietui davė įstatus+
ir taką nutiesė griaustinio debesiui,+
27 tada jau išmintį jis matė ir apsakė,
įtvirtino ir išmėgino.
28 Jis tarė žmogui:
‘Jehovos baimė – štai kur išmintis!+
Blogybės šalintis – štai kur išmanymas!’“+
29 Jobas tęsė savo kalbą*:
2 „O kad man būtų kaip ankstesniais mėnesiais,
kaip dienomis, kai Dievas mane globojo,
3 kai virš galvos savo žiburį žibino,
kai tamsoje jo apšviestas vaikščiojau,+
4 kai gyvenau geriausias dienas,
kai mano palapinėj glaudės Dievo bičiulystė,+
5 kai Visagalis tebebuvo su manim
ir mano vaikai* – šalia,
6 kai pienu* plūdo mano žingsniai
ir iš uolų man liejosi aliejaus upės!+
7 Kada tik eidavau prie miesto vartų+
ir sėsdavau aikštėj į savo vietą,+
8 jaunuoliai pasitraukdavo mane išvydę,
pakildavo ir likdavo stovėt senoliai,+
9 paliaudavo kalbėt didžiūnai,
ranka jie užsiimdavo sau burną.
10 Nutildavo vadų balsai,
liežuvis jų prilipdavo prie gomurio.
11 Ausis, mane išgirdusi, laimingu skelbė,
akis, mane pamačiusi, už mane liudijo.
13 Iš pražūties ištrūkęs, mane jis laimino.+
Pripildydavau našlei širdį džiaugsmo.+
14 Teisumu it kokiu drabužiu vilkėjau,
teisingumas buvo man apsiaustas ir turbanas.
15 Aklajam akimis buvau
ir kojomis luošajam.
17 Žandikaulį sutrupindavau piktadariui,+
jam grobį iš dantų išplėšdavau.
18 Sakydavau: ‘Savam lizde numirsiu+
ir mano dienos gausios bus kaip smiltys,
19 o mano šaknys vandenį pasieks,
rasa šakas per naktį vilgys.
20 Mano garbė nevysta,
ir lankas mano rankoj nenurims – strėles vis laidys.’
21 Žmonės klausydavo manęs su lūkesčiu
ir mano patarimo laukdavo nuščiuvę,+
22 o man pabaigus, neturėdavo nė ką pridurti,
jiems ant ausų lašnojo mano žodžiai.
23 Manęs ilgėdavosi kaip lietaus,
žodžius jie mano gėrė it pavasarinį lietų.+
24 Kai jiems šypsodavausi, negalėdavo tuo atsidžiaugti*,
ir mano švytintis veidas jiems teikė paguodą*.
25 Buvau jų galva ir rodžiau jiems kelią,
gyvenau kaip karalius tarp savo pulkų,+
kaip tas, kuris gedinčius guodžia.+
30 O dabar mane išjuokia,+
išjuokia vyrai, amžium jaunesni.
Jų tėvams nebūčiau patikėjęs prižiūrėt šunų,
prie mano kaimenės sargaujančių.
2 Ką pelniau iš jų rankų stiprumo?
Jų jėgos jau išsekusios.
3 Nuskurdę, nusilpę iš bado,
jie kremta, ką randa žemėj sausoj,
nuniokotoj ir nualintoj.
4 Nuo krūmų skabosi druskingų lapų,
jų maistas – krūmokšnių šaknys.
5 Iš žmonių tarpo jie išvaryti,+
apšaukti, lyg būtų vagys.
6 Gyvena jie tarpeklių šlaituose,
žemės ir uolų landose.
7 Krūmynuose jie aimanuoja
ir glaudžias dilgėlynuose.
8 Tie neišmanėlių, bevardžių sūnūs,
kadais iš krašto išguiti,
9 dabar mane išjuokia dainose,+
jiems priežodžiu tapau.+
12 Iš dešinės pakyla jų gauja,
mane priverčia bėgti
ir stato užtvaras ant tako, kad pražūčiau.
13 Kelius jie man išardo,
pasunkina nelaimę.+
Nėra kas juos sudraustų.*
14 Jie lyg pro plačią spragą sienoj įsiveržia,
į griuvėsius atsirita.
15 Mane pagauna siaubas,
orumą mano it koks vėjas nupučia,
išgelbėjimas mano tarsi debesis pranyksta
16 ir gyvastis mane apleidžia,+
užgriūva vargo dienos.+
19 Dievas nubloškė mane į purvą
ir beliko iš manęs vien dulkės, pelenai.
20 Šaukiuos tavęs, bet tu neatsakai,+
aš stojuosi, o tu tik pažiūri.
21 Tu man tapai žiaurus,+
galingą ranką prieš mane pakėlei.
22 Pagriebęs nuneši mane su vėju
ir audroje blaškai*.
23 Žinau – nuvesi tu mane į mirtį,
į namus, kur susieis visi gyvieji.
25 Ar neverkiau dėl tų, kuriems dabar sunku gyventi?
Ar nesisielojau dėl vargšo?+
26 Nors gera vyliausi, atėjo bloga,
tikėjausi šviesos, bet užgulė tamsa.
27 Savy aš nerandu ramybės,
man užėjo vargo dienos.
28 Niūrus aš vaikštau,+ saulės nematau,
pakilęs minioje šaukiuos pagalbos.
29 Tapau šakalams broliu,
stručiams bičiuliu.+
30 Oda juoduoja, lupasi,+
nuo karščio kaulai dega.
31 Mano lyra – tik gedului,
fleita – tik verksmui.
2 Kokia tuomet dalis man tektų nuo aukštybių Dievo?
Koks paveldas man būtų iš aukštai nuo Visagalio?
3 Ar neištiks nedorėlio nelaimė
ir to, kas daro bloga, – pražūtis?+
4 Nejaugi mano kelio jis nemato?+
Nejaugi neskaičiuoja mano žingsnių?
5 Ar aš kada rinkausi melo taką*?
Ar mano kojos skubinosi į apgaulę?+
7 Iš kelio jei išklydo mano žingsniai+
ir jei širdis nuėjo ten, kur akys,+
jei mano rankos suteptos,
8 tada tevalgo kitas, ką pasėjau,+
tegul išrauna, ką pasodinau*.
9 Jei mano širdį moteris sugundė,+
jei tykojau+ prie artimojo durų,
10 tai grūdus temala mano žmona kitam
ir svetimi su ja tesugula,+
11 nes tai juk būtų buvus begėdystė
ir paklydimas, už kurį teisėjai bausmę skiria,+
12 tai būtų buvusi ugnis, naikinanti ir ryjanti,+
lig pat šaknų sudeginanti* visa, ką užgyvenau.
13 Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių,
jiems turint skundą prieš mane,
14 tai ką darysiu, kai prieš mane pakils pats Dievas?
Ir ką jam pasakysiu, kai pašauks atsiskaityti?+
15 Argi tas, kuris sukūrė mane įsčiose, nesukūrė ir jų?+
Argi ne jis supavidalino mus dar negimusius?+
16 Jei atsakiau varguoliui, ko jis troško,+
ir jei nuliūdinau našlės akis,+
17 jei valgiau savo kąsnį vienas
ir nedaviau našlaičiui+
18 (našlaičiui, augančiam su manimi, buvau kaip tėvas nuo jaunystės,
nuo pat vaikystės* rūpinaus našle),
19 jei žmogų, be drabužio žūvantį,
varguolį, apdaro neturintį, mačiau+
20 ir jei manęs jisai* nelaimino,+
nes vilnos savo kaimenių jam pašykštėjau,
21 ir jei našlaičiui aš kumščiu grūmojau,+
kai jam pagalbos miesto vartuose reikėjo,*+
22 tuomet ranka man teišnyra iš peties,
telūžta per alkūnę.
23 Juk aš bijojau, kad Dievas man nelaimės neatsiųstų.
Žinojau – prieš jo didybę neatsilaikyčiau.
24 Jei aš į auksą būčiau dėjęs viltis
ir jei grynuoliui būčiau sakęs: ‘Tu – manoji apsauga’,+
25 jei būčiau džiaugęsis, kad mano turtai gausūs,+
kad daug esu prikaupęs,+
26 ir jei matydamas, kaip spindi saulė,
kaip mėnuo žengia savo šlovėje,+
27 širdy slapta aš būčiau susigundęs
pasiųsti jiedviem bučinį ranka,*+
28 tai būtų buvęs paklydimas, už kurį teisėjai bausmę skiria,
nes aš aukštybių Dievo būčiau išsigynęs.
29 Nejaugi priešo žūtimi džiaugiausi?+
Nejaugi džiūgavau, kad jį ištiko bloga?
32 Lauke nakvot neteko svetimšaliui,+
ir mano durys buvo atviros keleiviui.
34 Ar man reikėjo gėdytis minios,
bijot gentainių paniekos?
Tada tylėjęs būčiau, nedrįsęs net išeiti pro duris.
35 O kad mane kas nors išgirstų!+
Tada prie to, ką pasakiau, pasirašyčiau.
Ir tepaaiškina man Visagalis!+
Teišdėsto mano kaltintojas priekaištus raštu!
36 Nešiočiausi tą raštą ant peties,
juo tarsi vainiku pasidabinčiau galvą.
37 Atsiskaityčiau už kiekvieną žingsnį
ir drąsiai prie jo žengčiau kaip didžiūnas.
38 Jeigu dirva dėl manęs skundėsi
ir jos vagos drauge verkė,
39 jeigu jų derlių valgiau, bet už jį nesumokėjau,+
jeigu šeimininkus jų dūsaut priverčiau,+
40 tai teželia dygiažolės man vietoje kviečių,
dvokiančios žolės – vietoj miežių.“
Čia Jobo žodžiai baigiasi.
32 Jobas buvo įsitikinęs savo teisumu*,+ tad anie trys vyrai jam nieko nebesakė. 2 Tuo tarpu Elihuvas, būzo+ Barachelio iš Ramo kilties sūnus, labai širdo. Jis degė pykčiu dėl to, kad Jobas gina ne Dievo, o savo teisumą.+ 3 Pyko ir ant trijų Jobo bičiulių, nes, užuot davę tinkamą atsakymą, jie tik apjuodino Dievą.+ 4 Elihuvas laukė, kada galės į Jobą prabilti, mat jie buvo už jį vyresni.+ 5 Matydamas, kad tų trijų vyrų lūpose atsakymo nėra, jis nebetvėrė pykčiu. 6 Tada Elihuvas, būzo Barachelio sūnus, prakalbo:
7 Tariau sau: ‘Tegul amžius kalba
ir nugyventi metai išmintį teskelbia.’
8 Betgi išmanymo teikia dvasia, žmonėse veikianti,
Visagalio alsavimas.+
9 Vien amžius žmogaus nepadaro išmintingo,
ir kas teisu, suvokia juk ne vien senoliai.+
10 Todėl prašau: klausykitės manęs,
aš irgi pasakysiu, ką žinau.
13 Tad nesakykite: ‘Mes radom išmintį.
Sudraus jį Dievas, ne žmogus.’
14 Ne prieš mane jo žodžiai buvo nukreipti,
todėl kalbėsiu jam ne taip, kaip jūs kalbėjot.
15 Suglumę jie štai nebeturi, ką sakyti,
pritrūko vyrams žodžių.
16 Aš laukiu, bet jie tyli,
tik stovi, nieko nepratardami.
17 Todėl dabar kalbėsiu aš –
aš irgi pasakysiu, ką žinau.
18 Esu pritvinkęs žodžių,
ir manyje dvasia nerimsta.
19 Viduj esu lyg vynas, neturintis, kaip išsikvėpti,
lyg naujas vynmaišis, kuris tuojau praplyš.+
20 Turiu kalbėt, kad palengvėtų,
turiu atverti lūpas ir pasisakyti.
O jei mėginčiau, ūmai mane Kūrėjas pragaišintų.
33 Dabar klausykis, Jobai, mano žodžių,
dėmėkis visa, ką sakau.
2 Štai atveriu aš lūpas
ir mano burna* prabyla,
3 žodžiai mano kyla iš doros širdies,+
lūpos nuoširdžiai byloja, ką žinau.
5 Atsakyk man, jei gali,
būk pasiruošęs savo reikalą išdėstyti.
6 Aš Dievo akyse toks pat kaip tu –
iš molio nulipdytas.+
7 Todėl neišsigąsk, manęs bijoti tau nereikia,
nes mano žodžiai neprislėgs.
10 O Dievas tik ir taikosi mane nubausti,
laiko savo priešu.+
11 Jis įrakina mano kojas šiekštan,
visus mano takus ištyrinėja.’+
12 Esi čia neteisus, todėl sakau tau:
Dievas daug didesnis už mirtingąjį.+
13 Kodėl juo skundiesi?+
Nejau dėl to, kad neatsako nė į vieną tavo žodį?+
14 O iš tikrųjų Dievas kalba sykį, kalba antrą,
nors niekas to nepaiso.
16 Tada ausis jiems atidengia,+
lyg antspaudu užtvirtina pamokymą,
17 kad atitrauktų žmogų nuo blogų darbų,+
kad nuo puikybės sulaikytų.+
19 Atgulusį ilsėtis dar sudraudžia skausmas,
kaulų nesiliaujanti gėla.
20 Visa esybe bjaurisi jis duona,
jo siela net skanėstų atsisako.+
21 Jo kūnas nyksta akyse
ir kyšo kaulai, kurie anksčiau slypėjo.
22 Jo siela artinasi prie duobės,
jo gyvastis – prie tų, kas mirtį sėja.
23 Jei aplankytų jį žinianešys*,
gynėjas, vienas iš tūkstančio,
ir pasakytų, kas yra teisu,
24 tai Dievas pagailėtų jo ir tartų:
‘Neleisk nužengti jam į duobę!+
Radau jam išpirką!+
26 Jis melsis Dievui+ ir susilauks malonės,
regėdamas jo veidą džiūgaus,
ir Dievo akyse mirtingasis bus vėl teisus.
27 Ir pasakos* tasai žmogus kitiems:
‘Aš nusidėjau,+ nuklydau nuo teisumo,
bet man neatmokėjo, ko nusipelniau*.
28 Jis išpirko mano sielą, kad nenužengčiau duobėn,+
ir mano gyvastis dar regės šviesą.’
29 Taip, Dievas visa tai padaro,
padaro žmogui dukart, triskart,
30 kad nuo duobės jo sielą pargrąžintų
ir kad apšviestų jį gyvenimo šviesa.+
31 Dėmėkis, Jobai! Tylomis klausykis, ką sakau, –
aš tau kalbėsiu.
32 Jei turi ką atsakyt, sakyk.
Kalbėki, nes tave pateisint trokštu.
33 O jeigu ne, tik tylomis pasiklausyk.
Aš išminties tave pamokysiu.“
34 Elihuvas kalbėjo toliau:
2 „Klausykite, išminčiai, mano žodžių,
išgirskite mane, žinovai.
3 Ausis žodžius juk tiria taip,
kaip gomurys ragauja maistą.
4 Tad nustatykim patys, kas teisu,
nutarkim tarp savęs, kas gera.
6 Nejau turiu meluot ir prisiimti kaltę?
Niekuo nenusidėjau, bet mana žaizda negyja.’+
7 Be Jobo, ar dar rastum kitą žmogų,
kuris lyg vandenį patyčias gertų?
8 Jis bičiuliaujasi su piktadariais,
su nedorėliais susideda.+
9 Juk sako: ‘Ar žmogus ką laimi,
mėgindamas įtikti Dievui?’+
10 Protingieji vyrai, paklausykit:
neįmanoma, kad Dievas bloga darytų,+
kad Visagalis neteisingai elgtųsi.+
11 Žmogui jis atlygina pagal jo darbus,+
pagal jo elgesį atmoka.
13 Kas gi jam paskyrė žemę prižiūrėti?
Kas gi patikėjo jam pasaulį?
14 Jeigu jis prieš žmones atsigręžtų,
dvasią ir alsavimą jų pasiimtų,+
15 jie visi iškart pražūtų,
žmonija į dulkes grįžtų.+
16 Tad jei esi protingas, paklausyk
ir, ką sakau, gerai įsidėmėk.
17 Nejau valdytų tas, kuris nekenčia teisingumo?
Nejau galingąjį, kuris yra teisus, pasmerktum?
18 Ar drįstum tart karaliui: ‘Niekšas!’
arba didžiūnams: ‘Jūs nedorėliai!’?+
19 O Dievas nesigerina didžiūnams,
nėra turtuoliui palankesnis negu vargšui,*+
nes jie visi – jo rankų darbas.+
20 Juk būna, kad staiga, vidur nakties, jie miršta,+
baisingai sudreba – ir jų jau nebėra.
Net ir galingieji pašalinami, tik ne žmogaus ranka.+
21 Žmogaus kelius juk Dievo akys regi,+
mato jo kiekvieną žingsnį,
22 tad nei tamsybėj, nei juodam šešėly
piktadariai negali pasislėpti.+
23 Ir Dievas žmogui nenustato laiko,
kada ateit pas jį į teismą.
24 Galinguosius sutriuškina be apklausos
ir vietą jų kitiems užleidžia.+
26 Už tai, kad nedori yra, jiems kerta,
užklumpa juos visų akivaizdoj.+
27 Nuo Dievo jie atsimetė+
ir ką jis daro, jiems nerūpi,+ –
28 dėl to varguoliams tenka Dievo šauktis
ir šauksmas prispaustųjų jį pasiekia.+
29 Jei Dievas tyli, kas jį drįs pasmerkti?
Jei savo veidą slepia, kas jį pamatys?
Ar slepia veidą nuo tautos, ar nuo žmogaus,
30 taip daro, kad bedievis* negalėtų viešpatauti,+
kad negalėtų spęsti tautai spąstų.
31 Nejaugi nori Dievui pasakyti:
‘Aš nubaustas, nors neprasikaltau niekuo.+
32 Pamokyk, jei ko nors nesuprantu.
O jei ką bloga padariau, daugiau nebedarysiu’?
33 Ar jis atlyginti turėtų taip, kaip tau patinka, jei su sprendimais jo nesutinki?
Juk tu juos atmeti, ne aš.
Tad dėstyk, ką žinai!
34 Protingi žmonės man sakys,
kas turi išminties, mane išgirdę tars:
35 ‘Jobas kalba tai, ko neišmano,+
žodžiai jo neapgalvoti.’
36 Tebūna* Jobas išmėgintas iki galo,
nes kalba jis it koks nedorėlis.
37 Jis daro nuodėmę ir dar maištauja,+
mūsų akivaizdoj paniekinamai rankom pliaukši,
prieš Dievą vis daugiau burnoja.“+
35 Elihuvas tęsė:
2 „Nejaugi savo teisumu esi toks tikras, kad sakai:
‘Už Dievą aš esu teisesnis’?+
3 Tu klausi: ‘Argi tau* tai rūpi?
Jei nenusidedu, ar ką laimiu?’+
4 Aš atsakysiu tau,
taip pat bičiuliams+ tavo atsakysiu.
5 Pakelk akis į dangų ir pažvelk,
į debesis, kurie yra aukštybėj, pažiūrėk.+
6 Jei nusidėtum, kaipgi jam pakenktum?+
Ir kas jam, jeigu tavo nuodėmių daugėtų?+
7 Taip pat ir būdamas teisus ar jam ką duotum?
Ką tokio iš tavęs jis gautų?+
8 Nedorumu pakenktum tiktai žmogui – tokiam pačiam kaip tu,
ir teisumu tik žmogaus sūnui tepadėtum.
9 Kenčiantys priespaudą dejuoja,
galingųjų engiami šaukiasi atgaivos.+
10 Nė vienas, deja, neklausia: ‘Kur yra Dievas, mano Kūrėjas,+ –
tas, kuris įkvepia giesmes nakčia giedoti?’+
11 Jis mus pamoko+ daug daugiau nei žemės žvė́ris+
ir duoda išminties daugiau negu padangių paukščiams.
13 Juk tuščio šauksmo* Dievas nesiklauso,+
juk Visagalis jo nepaiso, –
14 juolab jei skundiesi, kad Dievo nematai!+
Tavo byla – jam prieš akis, todėl turi jo laukti.+
16 Atvėręs lūpas, Jobas niekus kalba,
daugiažodžiauja, nors nieko neišmano.“+
36 Elihuvas toliau kalbėjo:
2 „Turėk kantrybės, kol pabaigsiu,
nes apie Dievą dar turiu ką pasakyti.
3 Papasakosiu išsamiai, ką pats žinau,
ir kad teisus mano Kūrėjas, tau įrodysiu.+
4 Tikėk manim, aš nemeluoju,
žodžius šiuos perduodu nuo Visažinio.+
8 O jeigu jie sukaustomi grandinėmis,
jei vargo virvės juos supančioja,
9 tada jis jiems parodo, ką bloga jie padarę,
per savo išdidumą kur suklupę,
10 ausis jų atveria auklybai
ir liepia gręžtis nuo blogų darbų.+
11 Ir jeigu jie tada paklauso, jeigu jam tarnauja,
jų dienos baigiasi didžioj gerovėj,
laimingai nugyvena likusius metus.+
13 Kurie širdy yra bedieviai*, tie apmaudauja,
net jo supančioti pagalbos nesišaukia.
15 O vargšams Dievas padeda jų varguose,
jiems atveria ausis, kai jie į priespaudą patenka.
16 Ir iš nelaimės žiočių jis tave ištraukia,+
į erdvę išveda, į laisvę,+
skaniausiais valgiais stalą tavo atgaivai nukrauna.+
17 Tau palengvės, kai pamatysi, kad nuosprendžio nedorėlis sulaukė,+
kad nuosprendis paskelbtas, teisingumas įgyvendintas.
18 Tiktai žiūrėk, kad įniršio pagautas neimtum piktdžiugiauti+
ir kad tavęs iš kelio niekas neišvestų dideliu kyšiu.
19 Tada, jei ir pagalbos šauktumeis,
jei ir labiausiai stengtumeis, nelaimės neišvengtum.+
20 Nelauk, kada ateis naktis,
kai žmonės bus iš savo vietos dingę.
21 Ir saugokis, kad į piktybę nepalinktum,
vietoj kentėjimų ją pasirinkęs.+
22 Tik pagalvok, kokia galybė Dievo!
Kas kitas gali taip pamokyti kaip jis?
25 Nors žmonija visa juos regi,
mirtingasis į juos tiktai iš tolo žvelgia.
29 Ar kas supras, kaip debesų paklotė nusidriekia
ir kaip iš palapinės jo pasipila griausmai?+
30 Štai viršum jos žaibus jisai išskleidžia,+
apdengia vandenų gelmes.
32 Suėmęs žaibą rankomis,
į taikinį nukreipia.+
33 Griausmas praneša, kad jis artėja.
Kas ateina, žino net galvijai.
37 Dėl to man daužosi širdis,
krūtinėj smarkiai plaka.
2 Tik paklausykit jo griausmingo balso,
dundesio, iš lūpų jo atsklindančio!
3 Per visą dangų Dievas jį paleidžia,
lig žemės pakraščių žaibus nusviedžia.+
4 Tada kažkas lyg suriaumoja –
balsu galingu jis sugriaudžia,+
ir kol jo balsas dunda, žaibams jis duoda valią.
6 Štai sniegui sako: ‘Krisk į žemę!’,+
liūtingam lietui: ‘Smarkiai pliaupk!’,+
7 ir taip nutraukia jis žmogaus užsiėmimą*,
idant mirtingasis apie jo darbus sužinotų.
8 Po urvus žvėrys išsislapsto
ir tūno savo guoliuose.
11 Jis debesis drėgmės pritvenkia
ir pažeria juose žaibų.+
12 Jie plaukia ten, kur jis pakreipia,
ir visa, kas jo įsakyta, žemėj vykdo.+
15 Ar išmanai, kaip Dievas debesis suvaldo
ir kaip iš debesies paleidžia žaibą?
16 Ir kaip yra, kad kybo debesys danguj, – ar išmanai?+
Juk visa tai – darbai nuostabūs Visažinio.+
17 Kodėl įkaista tavo apdaras,
kai žemė tyli, vėjui iš pietų pakilus?+
18 Ar jam galėtumei padėt išploti dangų,+
nukaldinti, kad būtų tvirtas tartum veidrodis?
19 Patark, ką jam turėtume kalbėti.
Nežinome, ką jam sakyt, nes esam tamsoje.
20 Gal jam bus pranešta, kad aš prabilti noriu?
O gal kas nors pasakė ką svarbaus, ką perduot jam vertėtų?+
21 Nemato žmonės saulės,
nors danguje ji šviečia,
kol vėjas nepraskrieja, kol neišsklaido debesų.
22 Iš šiaurės aukso spindesys ateina
ir Dievo prakilnybė+ kvapą gniaužia.
23 Ne mums suvokti Visagalį.+
24 Tad žmonės turi pagarbiai bijoti Dievo.+
O kas įsivaizduoja esąs išmintingas, jo palankumo nepelnys.“+
38 Tada į Jobą iš audros prabilo Jehova:+
3 Tad susijuosk kaip vyras strėnas.
Tavęs aš klausiu, o tu man atsakyk.
4 Kur tu buvai, kai klojau žemės pamatus?+
Atsakyk, jei viską puikiai supranti.
5 Ir kas jos matmenis nustatė, gal žinai?
Kas ištempė ant jos matuoklę?
6 Į ką pastovai žemės buvo įleisti
ir kas padėjo jos kertinį akmenį,+
9 Tai aš ją debesim apklosčiau
ir įsupau į tirštą tamsą,
10 aš nustačiau jai ribą,
duris su skląsčiais įtaisiau+
11 ir pasakiau: ‘Tik ligi čia ateik, bet ne toliau.
Čia tesustos galingos tavo bangos.’+
12 Gal esi kada įsakęs rytui aušti
ar nurodęs aušrai, iš kur švisti,+
13 liepęs jai suimti žemę už kraštų
ir išpurtyti iš jos nedorėlius?+
14 Žemė mainosi it antspaudo paliestas molis,
pasipuošia raštais it drabužis.
15 O nedorėliai savo šviesos netenka,
jų iškelta ranka palūžta.
16 Ar buvai įžengęs į jūros versmes?
Ar ištyrei vandenų gelmes?+
17 Ar kada matei mirties vartus?+
Vartus į juodą tamsą* ar esi regėjęs?+
18 Platybes žemės ar gali protu aprėpti?+
Atsakyk, jei visa tai žinai.
20 Ar tu galėtum jas į jų valdas parvesti?
Į jų namus ar rastum taką?
21 Todėl gal viską ir žinai, kad jau gimei senų senovėj,
nugyvenai daugybę metų?
22 Ar buvai į sniego saugyklas įžengęs,+
ar matei ledėkų sandėlius,+
23 kuriuos laikau nelaimės metui,
kovos ir karo dienai?+
24 Kokiais keliais šviesa* atsklinda?
Iš kur atkyla žemėje rytys?+
25 Ir kas iškirto taką liūčiai,
praskynė kelią debesiui audros,+
26 kad lytų ten, kur niekas negyvena,
kur tyrai, kur nėra žmogaus,+
27 ir kad apleistą dykvietę pagirdytų
ir leistų žolei želti?+
Kieno vaikai rasos lašeliai?+
29 Kieno gi įsčios išnešiojo ledą
ir kas po dangumi pagimdė šerkšną?+
33 Ar dėsnius, dangų valdančius, tu išmanai?+
Ar padarytum taip, kad jie* valdytų žemę?
35 Ar su užduotimi pasiųstumei žaibus?
Ar jie prisistatytų tardami: ‘Mes čia!’?
37 Ir kas toks išmintingas, kad debesis visus suskaito?
39 Ar sumedžiotum liūtui grobį,
besočius liūtukus pasotintum,+
40 kai slepiasi jie savo guoly
ar tyko pasaloj?
39 Ar žinai metą, kai kalnų ožkos ožkuojasi?+
Ar matei, kaip elnės jauniklių atsiveda?+
2 Ar gali suskaičiuoti, kiek mėnesių jos vaikingos?
Ar žinai jų atsivedimo laiką?
3 Jos priklumpa ir apsivaikuoja,
ir jų skausmai tada paliauja.
4 Jų jaunikliai sustiprėja, laukuose užauga,
išeina ir pas jas nebesugrįžta.
5 Kas laukinį asilą* paleido?+
Kas pančius asilui atrišo?
6 Tai aš jį tyruose įkurdinau,
druskingame krašte jį apgyvendinau.
7 Iš miesto triukšmo jis tik pasijuokia,
varovo šūksnių jis negirdi.
8 Ir bastosi jis tarp kalvų, ieškodamas ganyklos,
dairydamasis kokio žalumyno.
9 Nejau laukinis jautis* sutiktų tau tarnauti?+
Nejaugi nakčiai pasiliktų tavo tvarte*?
10 Argi supančiosi laukinį jautį virvėmis, kad jis tau vagą verstų?
Ar seks tave, ar eis į slėnį lauko arti*?
11 Nejaugi pasikliautum jo didžia galia
ir jam pavestum savo sunkų darbą dirbti?
12 Manai, jis sugabentų tavo derlių,
suvežtų tau ant grendymo?
13 Smagiai sparnais plasnoja strutis,
bet ar jo plunksnos ir sparnai tokie kaip gandro?+
14 Ant žemės padeda patelė kiaušinius,
palieka dulkėse šiltai.
15 Pamiršta ji, kad gali juos kas nors sutrypti,
kad žvėrys gali juos sumindžiot.
16 Savų vaikų ji nepagaili, tarytum būtų svetimi,+
ir jai nė motais, kad perniek nueis jos visas darbas.
17 Mat nedavė jai Dievas išminties,
ją be išmanymo paliko.
18 Tačiau kai ji plasnodama pakyla bėgti,
ir raitelis, ir žirgas apsijuokia.
19 O žirgui – ar tai tu stiprybę duodi?+
Ar tu jo sprandą karčiais apkaišei?
20 Ar jį priverstum strykčioti kaip skėrį?
Kai jis suprunkščia, darosi baugu.+
23 Prie šono barška jam strėlinė,
ir ietis, smaigas tviska.
25 Sugaudus ragui, jis sužvengia,
iš tolo jau užuodžia kovą
ir girdi jis vadų balsus, riksmus iš mūšio lauko.+
26 Ar iš tavęs išmoko sakalas skraidyti,
sparnus išskleisti pietų link?
28 Jis naktį glaudžias ant uolos,
tvirtovėj ant stačios uolos gyvena.
30 Jaunikliai jo gurkšnoja kraują.
Kur guli užmuštieji, ten ir jis.“+
40 Kalbėdamas Jobui, Jehova dar pridūrė:
2 „Ar priekabių ieškotojas eis bylinėtis su Visagaliu?+
Kas nori Dievą pataisyti, teatsako!“+
3 Į tai Jobas atsakė Jehovai:
4 „Esu toks menkas.+
Ką galėčiau pasakyti?
Ranka užsiimu sau burną.+
5 Nors sykį jau kalbėjau, daugiau nebekalbėsiu,
kalbėjau dukart, bet nė žodžio nebetarsiu.“
6 Tada Jehova į Jobą iš audros prabilo:+
7 „Susijuosk kaip vyras strėnas.
Tavęs aš klausiu, o tu man atsakyk.+
8 Nejau išdrįsi ginčyt mano teisingumą?
Ar kaltinsi mane, kad pasirodytum teisus?+
9 Argi tava ranka galinga kaip ir Dievo?+
Ar tu gali užgriaudėti balsu kaip jis?+
10 Pasidabinki šlove ir didybe,
prakilnumu ir spindesiu mėginki apsisiaust.
11 Išliek savo liepsnojančią rūstybę.
Jei ką matai išdidų, jį nužemink,
12 išdidųjį kiekvieną parklupdyk,
nedorėlius nedelsdamas sutrypk.
13 Paslėpk visus juos dulkėse,
tamsybėje įkalink,
14 tada ir aš tai pripažinsiu,* –
kad tavo dešinė tave išgelbėt gali.
15 Pažvelk į begemotą*: sukūriau jį kaip ir tave.
17 Jo uodega kieta it kedras
ir sausgyslės šlaunų supintos.
18 Jo kaulai – vario vamzdžiai,
o kojos – geležies stulpai.
19 Iš Dievo kūrinių jisai viršiausias*.
Tiktai Kūrėjas gali užsimot prieš jį kalaviju.
20 Jam išaugina ėdesio kalnai –
kalnai, kur žaidžia visi žvėrys.
21 Jis guli po zizifų medžiais*,
pelkyno nendrių priedangoj.
22 Zizifai teikia jam paūksmę,
jį supa slėnio tuopos.
24 Ar, kol jis žiūri, jį kas nors sučiuptų?
Ar kas į šnerves jam įvertų kablį?
2 Argi įvertum virvę* jam į šnerves?
Ar perdurtum nasrus kabliu*?
3 Ar jis labai tavęs maldaus,
kalbės švelniais žodeliais?
4 Gal sudarys net sutartį su tavimi
ir liks per amžius tavo vergas?
5 Ar žaistumei su juo tarytum su paukščiu?
Argi, pririšęs jį už pavadėlio, mergaitėms duotum pasidžiaugti?
6 Nejau pirkliai dėl jo derėsis,
prekiautojai tarpusavyje jį dalysis?
7 Gal odą jam žeberklais nusmaigstysi,+
smaigus į galvą suvarysi?
8 Tik pamėgink prieš jį pakelti ranką –
su juo grumtynių niekad nepamirši, daugiau nebenorėsi!
9 Nėra jokios vilties jį nugalėti,
vien jį išvydus ima siaubas.
11 Gal man kas nors ką davė, ir jam likau skolingas?+
Juk visa, kas po dangumi, priklauso man.+
12 Turiu ką pasakyt ir apie jo narius,
apie galybę jo ir puikų sudėjimą.
13 Ar kas yra jam apdarą nuvilkęs?
Ar drįstų kas įlįst į jo plačius nasrus?
14 Ir kas atplėštų jo nasrų duris?
Į jo dantų eiles baisu net pažiūrėti.
15 Žvynai ant nugaros išsirikiavę*
ir glaudžiai susidėstę.
16 Tarpusavy jie taip sukibę,
kad oras net negali prasiskverbti.
17 Jie vienas su kitu susikabinę,
sulipę neatskiriamai.
18 Kai jis sušnarpščia, blyksteli šviesa,
jo akys – tarsi ryto spinduliai.
19 Jam iš nasrų pasipila žaibai,
ugninės kibirkštys tik lekia.
20 Iš šnervių kyla dūmai
lyg iš krosnies, kurstomos sausa žole.
21 Savo alsavimu jis uždega anglis,
iš žabtų liepsnos veržias.
22 Jo sprandas slepia jėgą
ir pirma jo žygiuoja siaubas.
23 Jo kūno klostės glaudžiai sudėliotos,
tvirtai nulietos – nepajudinsi.
24 Širdis jo lyg akmuo kieta,
kieta lyg apatinė girna.
25 Kai stojasi jisai, nustėrsta net galiūnai,
ir kyla sąmyšis, kai jis blaškytis ima.
26 Nenugalėtum nei užklupęs jį kalaviju,
nei ietimi, smaigu, strėle.+
27 Jam geležis tėra šiaudai,
o varis – tik sutrešęs medis.
28 Strėlė jo nepriverstų bėgti,
svaidyklės akmenys pavirstų šiaudgaliais.
29 Ir vėzdas jam – tik menkas šapas,
o ieties švilpesys juokingas.
31 Tarytum katilą užvirina jis gelmę,
tarytum puode tepalą sumaišo jūrą.
32 Sau iš paskos palieka žvilgų taką –
sakytum, kad gelmė pražilo.
33 Juk kito tokio žemėje nėra.
Šis padaras sukurtas taip, kad nieko nebijotų.
34 Nužvelgia jis kiekvieną išdiduolį,
nes jis – didingųjų žvėrių karalius.“
42 Tada Jobas Jehovai atsakė:
3 Tu sakei: ‘Kas temdo mano užmojus kalbėdamas, ko neišmano?’+
Aš iš tiesų kalbėjau, ko neišmanau,
kalbėjau apie tai, kas mano suvokimą viršija, ko nežinau.+
4 Tu sakei: ‘Klausykis, aš kalbėsiu.
Tavęs aš klausiu, o tu man atsakyk.’+
5 Anksčiau buvau apie tave tiktai girdėjęs,
o dabar savo paties akim tave regiu.
7 Baigęs kalbėti su Jobu, Jehova kreipėsi į temaną Elifazą. Jehova jam tarė:
„Degu pykčiu ant tavęs ir ant tavo dviejų bičiulių,+ nes, priešingai nei mano tarnas Jobas, kalbėjote netiesą apie mane.+ 8 Dabar paimkite septynis jaučius ir septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir paaukokite už save deginamąją auką. Mano tarnas Jobas už jus melsis,+ ir aš tikrai išklausysiu jo prašymą ir neatmokėsiu jums už jūsų kvailumą – už tai, kad, priešingai nei mano tarnas Jobas, kalbėjote netiesą apie mane.“
9 Taigi temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras nuėję atliko, ką Jehova jiems buvo liepęs, ir Jehova išklausė Jobo maldą.
10 Po to, kai Jobas už savo bičiulius pasimeldė,+ Jehova išvadavo jį iš negandų+ ir grąžino jam gerovę. Jehova suteikė Jobui dukart tiek, kiek jis turėjo pirmiau.+ 11 Pas Jobą į namus susirinko jo broliai, seserys ir visi, kurie iš anksčiau jį pažinojo,+ ir drauge su juo vaišinosi. Jie atjautė jį ir guodė dėl visų nelaimių, kurias Jehova jam buvo leidęs patirti. Kiekvienas davė jam po kesitą* ir po aukso žiedą.
12 Tolesnį Jobo gyvenimą Jehova laimino labiau negu jo pradžią.+ Jobas užgyveno 14 000 avių, 6000 kupranugarių, 2000 galvijų* ir 1000 asilių.+ 13 Be to, susilaukė dar septynių sūnų ir trijų dukterų.+ 14 Pirmąją dukterį pavadino Jemima, antrąją – Kecija, o trečiąją – Keren Hapucha. 15 Visame krašte nebuvo moterų, gražesnių už Jobo dukteris. Tėvas davė joms paveldo dalį, kaip ir jų broliams.
16 Jobas gyveno dar 140 metų ir matė savo vaikus ir vaikaičius – keturias kartas. 17 Jobas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu.
Vardas galbūt reiškia „nekenčiamas“, „persekiojamas“.
Arba „be priekaištų“, „ištikimas“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Pažod. „500 jungų galvijų“.
Arba „kiekvienas savo dieną“.
T. y. angelai.
Arba galbūt „Žaibas“.
T. y. angelai.
Arba „sielą“. Žr. žodynėlį.
Arba „Tu vis dar neišsižadi savo dorumo?!“ Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „pažįstami“.
Pažod. „keikti savo dieną“.
Arba „tamsa ir mirties šešėlis“.
Tikriausiai turimas omenyje krokodilas arba koks kitas didelis, stiprus vandens gyvūnas.
Arba galbūt „kurie statė sau tuščias buveines“.
Arba „doras“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „pasiuntiniams“.
Galbūt turimi omenyje angelai.
Pažod. „nuo jų burnos kalavijo“.
Arba „Su dirvos akmenimis būsi sudaręs sandorą“.
Pažod. „išpirkti“.
Arba „Teisingi“.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „nei mano kaulai“.
Arba „atsimetėlio“.
Pažod. „voro namai“.
Pažod. „namus“.
Arba „jis žvelgia į akmeninius namus“.
Arba „kas dori“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „patraukti jį į teismą“.
Arba „pašalina“.
Galbūt Didieji Grįžulo Ratai.
Galbūt Oriono žvaigždynas, dar vadinamas Šienpjoviais.
Galbūt Sietynas – žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne.
Pažod. „pietų kambarius“.
Tikriausiai koks nors didelis jūrų gyvūnas.
Arba galbūt „savo priešininką“.
Pažod. „į teismą“.
Arba „doras“, „ištikimas“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Pažod. „kreivą“.
Pažod. „veidus“.
Pažod. „nedoru“.
Arba „kas tarp mudviejų tarpininkautų“.
Pažod. „kas uždėtų savo ranką ant mudviejų“.
Pažod. „patrauktų nuo manęs savo rykštę“.
Arba „alsavimą“, „gyvybę“.
Arba „pralinksmėčiau“.
Arba „į tamsos ir mirties šešėlio šalį“.
Arba „Argi pagyrūnas bus teisus?“
Arba „rasti Visagalio ribą“.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Arba „tik kai laukinis asilas užgims žmogumi“.
Pažod. „Tada pakelsi savo veidą be dėmės“.
Arba „tik tuos, kurių kojos slysta“.
Arba galbūt „Pasikalbėk su žeme“.
Arba „alsavimas“.
Arba „nuogus“.
Arba „seniūnams“.
Pažod. „atlaisvina galingiesiems diržą“.
Pažod. „širdį“.
Arba „Atmintini“.
Pažod. „jūsų skydų išgaubos – molinės skydų išgaubos“.
Pažod. „Kodėl savo kūną nešuosi dantyse?“
Arba „atsimetėlis“.
Arba galbūt „Jei toks atsiras, nutilsiu ir mirsiu“.
Pažod. „Tik dviejų dalykų man nedaryk“.
Arba galbūt „ir yra nuskinamas“.
Pažod. „mane“.
Arba „Šeole“. Žr. žodynėlį.
Arba „pakeiti jo išvaizdą“.
Arba „Tavo kaltė pamoko tavo lūpas“.
Galbūt turimi omenyje angelai.
Arba „jis mėgina įveikti Visagalį“.
Pažod. „storas skydo išgaubas“.
T. y. jis nebeturės vilties atgauti, kas prarasta.
Arba „Atsimetėlių“.
T. y. Elifazą.
Pažod. „ir pakraipyti prieš jus galvą“.
Arba „stiprumą“. Pažod. „ragą“.
Arba „mirties šešėlis“.
Arba galbūt „o aš nesumerkdamas akių žvelgiu į Dievą“.
Arba „atsimetėliais“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Bildadas veikiausiai turėjo omenyje Jobą ir jam prijaučiančius.
Arba galbūt „netyri“.
Arba „šlubuoti“.
Pažod. „mirties pirmagimis“.
T. y. žmogus miršta baisia mirtimi.
Arba „mane užgauliojat“.
Arba „Artimieji“.
Pažod. „savo įsčių sūnums“, kitaip sakant, „mane nešiojusių įsčių sūnums“.
Pažod. „per dantų odą“.
Pažod. „nepasisotinate mano kūnu“.
Pažod. „ant dulkių“.
Arba „mano inkstai nusilpę“.
Arba „žmonija“, „Adomas“.
Arba „atsimetėlio“.
Arba „sviesto“.
Arba „ir galingi tampa“.
Arba „akimirksniu“. Turima omenyje greita ir beskausmė mirtis.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Arba „patarimai“, „užmačios“.
Pažod. „ir kaulų smegenys sultingos“.
Arba galbūt „su manimi susidoroti“.
Arba „ištikimas“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Pažod. „nuplėši drabužius nuogiesiems“.
Hebr. žodis reiškia spąstus arba tinklą paukščiams gaudyti.
Arba „skritimi“.
Arba „aukso grynuolius“.
Arba „aukso grynuoliais“.
Arba „O tą, kuris akis nudelbęs“.
Arba „Ir šiandien mano skundas maištingas“.
T. y. jo teismo dienos.
Arba galbūt „Lauke jiems tenka rankiot pašarą“.
Arba galbūt „spaudžia aliejų“.
Arba galbūt „bet Dievas nė vieno nekaltina“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „tyras“.
Pažod. „Kieno kvėpsnis (dvasia) išėjo iš tavęs?“
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „Abadonas“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „Šiaurę“.
Pažod. „Rahabą“.
Pažod. „patarlę“.
Arba „dorumo neišsižadėsiu“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „nepajuoks“.
Arba „atsimetėliui“.
Arba galbūt „Dievo ranka jus pamokysiu“.
Arba galbūt „Šaipydamiesi jie“.
Pažod. „išliejamas“.
Pažod. „akmens“.
Tikriausiai turimi omenyje kasybos darbai.
Kitaip – Etiopijos.
Pažod. „svorio“.
Pažod. „patarlę“.
Arba „tarnai“.
Arba „sviestu“.
Arba „tuo patikėti“.
Arba galbūt „ir mano veido šviesos jie netemdė“.
Pažod. „Jis atleido mano templę“.
Arba „jie nusimeta kamanas“.
Arba galbūt „Nėra kas jiems padėtų“.
Galbūt turima omenyje oda.
Arba galbūt „Sunki liga mane darko“.
Arba galbūt „ir su griausmu sunaikini“.
Pažod. „griuvėsių“.
Arba galbūt „ėjau su melagiais“.
Arba „kad esu jam ištikimas“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „tebūna mano palikuoniai išrauti“.
Arba „su šaknimis išraunanti“.
Pažod. „nuo savo motinos įsčių“.
Pažod. „jo strėnos“.
Arba galbūt „žinodamas, kad miesto vartuose esu galingas“.
T. y. būtų pagarbinęs saulę ir mėnulį.
Pažod. „mėsa“.
Arba „buvo teisus savo akyse“.
Arba „nesudraudėte Jobo“.
Arba „ir jokio žmogaus aš nevadinsiu garbės vardu“.
Pažod. „mano liežuvis su mano gomuriu“.
Arba „nuo ieties“, „nuo strėlės“.
Arba „angelas“.
Pažod. „giedos“.
Arba galbūt „bet nieko gero nepelniau“.
Arba „nėra kilmingam palankesnis negu žemakilmiui“.
Arba „atsimetėlis“.
Arba galbūt „Tėve, tebūna“.
Tikriausiai Dievui.
Arba „Juk melo“.
Pažod. „širdies“.
Arba galbūt „sodina į sostą karalius“.
Arba „nuo ieties“, „nuo strėlės“.
Arba „atsimetėliai“.
Turimi omenyje vyrai, užsiimantys sakraline prostitucija.
Arba galbūt „gyvenimą užbaigia“.
Arba galbūt „Ar kas yra jo elgesį supeikęs“, „Ar kas yra pašaukęs jį atsiskaityti“.
Arba galbūt „Šitaip jis gina tautų bylą“.
Pažod. „ranką kiekvieno žmogaus jis užantspauduoja“.
T. y. angelai.
Arba „į mirties šešėlį“.
Arba galbūt „žaibas“.
Galbūt Sietynas – žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne.
Galbūt Oriono žvaigždynas, dar vadinamas Šienpjoviais.
Pažod. „Macarotą“. Giminingo žodžio daugiskaitos forma 2Ka 23:5 pavartota Zodiako žvaigždynams įvardyti.
Galbūt Didieji Grįžulo Ratai.
Arba galbūt „jis“, t. y. Dievas.
Arba galbūt „Kas žmogui išmintį įdėjo“.
Arba galbūt „ir davė supratimą protui“.
Arba „kulaną“.
Tikriausiai turimas omenyje tauras.
Arba „prie tavo ėdžių“.
Arba „akėti“.
Pažod. „išeina pasitikti ginklų“.
Arba galbūt „netiki rago gausmu“.
Arba „tada ir aš tave už tai pagirsiu“.
Hebr. žodis reiškia begemotą arba kokį kitą didelį gyvūną, mėgstantį būti vandenyje.
Pažod. „jis yra pradžia“.
Tankūs krūmai arba nedideli medeliai (Ziziphus lotus).
Galbūt turimas omenyje krokodilas.
Pažod. „vikšrį“. Toks drėgnų vietų augalas, naudotas virvėms vyti.
Pažod. „spygliu“.
Arba galbūt „Jo pasididžiavimas – žvynai“.
Nežinomos vertės piniginis vienetas.
Pažod. „1000 jungų galvijų“.