IZAIJO KNYGA
1 Regėjimas apie Judą ir Jeruzalę. Amoco sūnus Izaijas* jį regėjo+ Judo karalių Uzijo,+ Jotamo,+ Ahazo+ ir Ezekijo+ dienomis.+
2 Išgirsk, dangau, sukluski, žeme!+
žmonėms, slegiamiems prasikaltimų,
padermei nedorėlių, sugedusiems vaikams!
5 Kur jus bemušti, kai vėl maištausite?+
Galva žaizdomis nusėta,
širdis visa paliegusi.+
6 Nuo galvos iki padų nėra sveikos vietos,
tik pjūviai, mėlynės ir atviros žaizdos –
neišgydytos, neaptvarstytos, aliejumi nepateptos.+
7 Jūsų kraštas likęs be žmonių,
jūsų miestai – ugnies sudeginti.
9 Jeigu kareivijų Viešpats Jehova nebūtų leidęs mažumai išlikti,
būtume tapę tarsi Sodoma,
būtume panašūs į Gomorą.+
11 „Kas man iš jūsų aukų daugybės?+ – sako Jehova. –
Ko trypiate mano kiemus?+
14 Bjaurios man jūsų jaunatys ir šventės.
Jos man – našta,
jau pavargau ją nešti.
16 Nusiprauskite, apsivalykite!+
Pašalinkite piktus darbus man iš akių,
liaukitės darę blogybes.+
17 Mokykitės gera daryti, būkite teisingi,+
sudrausminkite engėją,
užstokite našlaitį,
ginkite našlės bylą.“+
18 Jehova sako: „Ateikite, sutvarkykime, kas tarp mūsų ne taip.+
Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos,
jos taps baltos kaip sniegas,+
nors jos būtų lyg raudonas drabužis,
bus it balčiausia vilna.
19 Jei noriai paklusite,
valgysite krašto gėrybes,+
20 bet jei neklausysite ir maištausite,
jus praris kalavijas.+
Tai ištarė Jehovos lūpos.“
21 Ištikimasis miestas+ tapo paleistuve!+
Teisingumo kupinas jis buvo.+
23 Jūsų didžiūnai – užsispyrėliai, vagių sėbrai.+
Jie mėgsta kyšius ir bėga paskui dovanas.+
Našlaičio jie negina,
našlės byla jiems nerūpi.+
24 Todėl Jehova, kareivijų Viešpats,
Izraelio Galingasis, taria:
„Savo priešininkų atsikratysiu,
savo priešams atkeršysiu.+
Tave vadins teisumo miestu, miestu ištikimuoju.+
31 Galiūnas bus kaip pakulos,
jo darbas – kaip kibirkštis.
Ir vienas, ir kitas sudegs,
nebus kam jų užgesinti.“
2 Amoco sūnaus Izaijo regėjimas apie Judą ir Jeruzalę.+
Link jo plūs visos tautos,+
3 eis žmonės iš daugybės tautų ir sakys:
„Eime, kopkime į Jehovos kalną,
į Jokūbo Dievo Namus.+
Jis mokys mus savo kelių,
jo takais mes vaikščiosime.“+
4 Jis išspręs tautų nesutarimus,
daugelį tautų sutaikins.
Jie perkals savo kalavijus į noragus
ir ietis – į geneklius.+
Tauta nebekels kalavijo prieš tautą,
nebesimokys kariauti.+
Jie užsiima kerais+ kaip filistinai,
gausybė svetimšalių palikuonių tarp jų gyvena.
7 Sidabro, aukso pertekusi jų šalis,
turtų ten – nesuskaičiuojama daugybė.
Jų kraštas pilnas žirgų
ir kovos vežimų tenai be skaičiaus.+
8 Jų kraštas pilnas niekingų dievų.+
Žmonės lenkiasi savo rankų darbams –
daiktams, jų pirštų padarytiems.
9 Taip, jie lankstosi ir žeminasi, –
tokiems atleisti tu negali.
10 Lįskite tarp uolų ir slėpkitės dulkėse
nuo Jehovos, nuo baimę keliančio,
nuo jo didingosios šlovės.+
11 Išdidus žmogus akis turės nudelbti,
žmonių puikybė bus palaužta.
Tik Jehova tą dieną bus išaukštintas.
12 Juk tai Jehovos, kareivijų Viešpaties, diena.+
Ji užklups išpuikėlius ir pasipūtėlius,
užklups kiekvieną – ir prakilnųjį, ir paprastuolį,+
13 užklups didžius, iškilius Libano kedrus,
visus Bašano ąžuolus,
14 visus didingus kalnus
ir kalvas aukštąsias,
15 kiekvieną iškilų bokštą ir įtvirtintą sieną,
ir ištaigingus laivus.
17 Žmogaus išdidumas bus pažemintas,
žmonių puikybė bus palaužta.
Jehova vienintelis tą dieną bus išaukštintas.
18 Niekingieji dievai nieku pavirs.+
19 Žmonės sulįs į uolų plyšius,
žemės urvuose jie slėpsis+
nuo Jehovos, nuo baimę keliančio,
nuo jo didingosios šlovės,+
kai jis pakils drebinti žemės.
20 Sidabro ir aukso dievukus,
kurių prisidarė ir kuriems lenkėsi,
žmonės tądien mes kirstukams ir šikšnosparniams,+
21 o patys lįs į uolų urvus,
slėpsis uolų plyšiuose
nuo Jehovos, nuo baimę keliančio,
nuo jo didingosios šlovės,
kai jis pakils drebinti žemės.
22 Tad liaukitės pasitikėję žmogumi,
juk jis – tik kvėptelėjimas*.
Argi kliautis juo verta?
3 Štai Jehova, kareivijų Viešpats,
iš Jeruzalės ir Judo atima pragyvenimą ir išteklius,
visas duonos ir vandens atsargas.+
2 Nebebus ten galiūno ir karžygio,
teisėjo ir pranašo,+ ateities spėjėjo ir seniūno,
3 penkiasdešimtinės vado,+ didžiūno ir patarėjo,
būrėjo ir kerėtojo.+
4 Berniukus padarysiu jų didžiūnais,
nesubrendėlius – jų valdovais.
Jaunuolis užsipuls senolį,
niekingasis negerbs garbingojo.+
6 Tada tėvo namuose žmogus stvers savo brolį ir prašys:
„Tu turi apsiaustą, tad būk mūsų valdovas.
Tebūna šie griuvėsiai tavo rankose.“
7 Bet tas sakys tą dieną:
„Jūsų žaizdų aš netvarstysiu.
Nei maisto, nei drabužių namie neturiu,
žmonių valdovas aš nebūsiu.“
Vargas jiems! Jie prisišauks nelaimę!
11 O nedorėliui – vargas!
Bėda jį užklups –
ką jis darė, to pats susilauks.
12 Prievaizdai mano tautą skriaudžia,
moterys ją valdo.
Vadai tave klaidina, manoji tauta,
ir klystkeliais veda.+
13 Jehova stoja kaltinti,
pakyla skelbti tautoms nuosprendžio.
14 Jehova teis savo tautos seniūnus ir didžiūnus.
„Jūs sudeginote vynuogyną,
vagiate iš vargšų ir nešatės namo.+
15 Kaip drįstate trypti mano tautą
ir vargšo veidą į purvą minti?!“+ – sako Visavaldis, kareivijų Viešpats Jehova.
16 Jehova taria: „Dėl to, kad Siono dukros puikybėn keliasi –
galvas iškėlusios* eina,
viliojamai žvilgčioja, grakščiai vaikštinėja,
apykojes žvangina, –
17 Siono dukrų galvas Jehova nusės šašais,
Jehova apnuogins joms kaktas.+
18 Tą dieną Jehova atims iš jų dailias apyrankes,
vainikus ir pusmėnulius,+
19 auskarus*, antriešius ir šydus,
20 gobtuvus, apykojes ir juostas,
21 rankų ir nosies žiedus,
22 apeiginius drabužius, palaidines, apsiaustus ir rankinukus,
23 veidrodėlius+ ir lino apdarus,
turbanus ir šydus.
24 Vietoj kvapnaus aliejaus+ – puvėsių dvokas,
vietoj juostos – virvė,
vietoj šukuosenos – plikė,+
vietoj prašmatnaus rūbo – ašutinė+
ir įdagas vietoj gražmenos.
4 Tą dieną septynios moterys nutvers vieną vyrą+ ir sakys:
„Savo pačių duoną valgysime,
savo pačių drabužius vilkėsime,
tik leisk mums vadintis tavo vardu,
2 Ką Jehova tą dieną išželdins, bus nuostabu ir šlovinga, ir Izraelio išlikusieji didžiuosis ir gėrėsis krašto derliumi.+ 3 Siono išlikusieji, visas Jeruzalės likutis, – visi surašytieji, kurie gyvens Jeruzalėje, bus vadinami šventais.+
4 Apimtas liepsnojančios teismo dvasios,+ Jehova nuplaus Siono dukterų nešvarumus*+ ir Jeruzalės kraują*. 5 Tada virš viso Siono kalno, virš Jehovos susirinkimų vietos, dieną tvyros jo siųstas dūmų debesis, o naktį žėruos ugnies liepsnos.+ Visą šlovingąjį kraštą gaubs priedanga. 6 Ten bus pastogė, kuri teiks pavėsį nuo dienos kaitros,+ bus prieglobstis ir apsauga nuo audrų ir lietaus.+
Jo vynuogynas buvo ant derlingo kalvos šlaito.
2 Jis išpureno lauką, nurinko akmenis,
apsodino jį rinktiniais raudonųjų vynuogių daigais.
Vidury jis pastatė bokštą
ir įrengė vyno spaudyklą.+
Jis vylėsi užsiauginti gerų vynuogių,
bet užaugo tik laukinės.+
4 Ką begaliu dėl savo vynuogyno padaryti?
Ko dar nesu dėl jo padaręs?+
Kodėl tik laukinės vynuogės užaugo, –
juk vyliausi sulaukti gerų?
5 Dabar jums pasakysiu,
ką su savo vynuogynu rengiuosi padaryti:
jo gyvatvorę išrausiu,
ir ugnis jį praris,+
nugriausiu akmeninę sieną,
ir jis bus ištryptas.
7 Kareivijų Viešpaties Jehovos vynuogynas – tai Izraelio namai,+
daigai, kuriais gėrėjosi, – tai Judo vyrai.
Jis vylėsi teisingumo,+
bet štai išvydo neteisybę,
vylėsi teisumo,
bet išgirdo sielvartingas aimanas.“+
8 Vargas tiems, kas jungia namą prie namo,+
duria lauką prie lauko,+
kol nebelieka vietos,
ir krašte sau gyvena patys vieni.
9 Kareivijų Viešpats Jehova man girdint prisiekė,
kad daug namų, didelių ir gražių,
taps pasibaisėtinu reginiu,
paliks tušti.+
11 Vargas tam, kas anksti atsikėlęs svaigiojo gėrimo ieško,+
kas prie vyno sėdi iki sutemų, kol apkvaista.
12 Jie turi lyrą, dešimtstygę arfą,
būgnelį, fleitą ir vyno savo pokyliuose.
O tai, ką daro Jehova, jiems nerūpi,
jo rankų darbo jie nemato.
13 Mano tauta eis tremtin,
nes jai trūksta nuovokos.+
Garbingi jos vyrai kęs alkį,+
žmones kamuos troškulys.
14 Kapas* prasiplės,
plačiai, kiek gali, išsižios,+
ir miesto didybė*, jo triukšminga minia ir ūžautojai
tenai nužengs.
15 Žmogus gūšis,
jis bus pažemintas,
akis turės nudelbti išdiduolis.
16 Kareivijų Viešpats Jehova savo nuosprendžiais save išaukštins,
17 Ten lyg savo pievose ganysis ėriukai,
dykynėse, kur kadaise bandos ganėsi, svetimšaliai valgys.
18 Vargas tempiantiems savo kaltę apgaulės virvėmis,
tiems, kurie į nuodėmę įsikinko tarsi į vežimą,
19 tiems, kurie sako: „Tegu greičiau jis dirba,
tesiskubina – mes norime tai pamatyti,
teįvyksta Izraelio Šventojo užmojis* –
norime tai patirti!“+
20 Vargas tiems, kurie pikta vadina geru, o gera – piktu,+
tamsą laiko šviesa, o šviesą – tamsa,
kartumą – saldumu, saldumą – kartumu.
22 Vargas tiems, kurie smarkūs vyną gerti,
vargas vyrams, kurie gabūs svaigųjį gėrimą sutaisyti,+
23 kurie už kyšį išteisina nedorėlį,+
kurie nepaiso teisiojo teisių.+
24 Kaip ugnies liežuviai praryja ražieną,
kaip sausa žolė liepsnose pražūva,
taip supus jų šaknys
ir žiedai į dulkes pavirs,
nes Jehovos, kareivijų Viešpaties, įstatymą* jie atmetė,
Izraelio Šventojo žodį paniekino.+
25 Štai kodėl Jehova pykčiu ant jų užsidegė,
jis pakels ranką jų bausti.+
Kalnai sudrebės,
ir jų lavonai kaip atmatos gatvėse gulės.+
Jo pyktis nėra atlėgęs,
jo ranka tebėra pakelta.
Štai! Jie ateina! Ir kaip skuba!+
27 Tarp jų nėra pavargusių ar klupinėjančių,
nėra apsnūdusių ar miegančių.
Jų strėnas juosiantys diržai nepalaidi,
apavo dirželiai nesutrūkę.
Jie suurgs ir stvers grobį,
nusineš ir niekas jų aukos neišgelbės.
30 Tą dieną pagavę grobį jie riaumos,
kaip kad riaumoja jūra.+
Kas pažvelgs į kraštą, tik baugią tamsą išvys,
debesys šviesą užstos.+
6 Tais metais, kai mirė karalius Uzijas,+ mačiau Jehovą sėdintį aukštybėse didingame soste.+ Jo apdaras buvo pripildęs šventyklą. 2 Virš jo regėjau serafus, kiekvieną su šešiais sparnais: dviem jie buvo užsidengę veidus, dviem – kojas ir dviem plasnojo.
Visa žemė kupina jo šlovės!“
4 Nuo to šauksmo* drebėjo durų* vyriai ir Namai prisipildė dūmų.+
5 Tada tariau sau: „Vargas man!
Aš pražuvęs* –
mano akys išvydo Karalių, patį kareivijų Viešpatį Jehovą!
O juk esu žmogus, kurio lūpos suteptos,+
ir gyvenu tarp tų, kurių lūpos suteptos.“
6 Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs. Žnyplėse jis laikė žariją,+ kurią buvo paėmęs nuo aukuro.+ 7 Jis palietė man lūpas ir tarė:
„Štai žarija palietė tau lūpas.
Tavo kaltė pašalinta,
tavo nuodėmė atleista.“
8 Ir aš išgirdau Jehovos balsą: „Ką man siųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“+ Aš atsiliepiau: „Štai aš! Siųsk mane!“+
Jūs vis matysite,
bet nesuprasite.’+
10 Atbukink šiai tautai širdį,+
užkimšk jiems ausis,+
uždenk akis,
kad jų akys neišvystų,
kad ausys neišgirstų,
kad jų širdis nesuprastų
ir kad jie pas mane negrįžtų ir nebūtų pagydyti.“+
11 Tada paklausiau: „Kiek ilgai, Jehova?“ Jis atsakė:
„Kol miestai virs griuvėsiais ir taps negyvenami,
kol ištuštės namai
ir kraštas bus nuniokotas, liks be žmonių,+
12 kol Jehova toli išvarys žmones+
ir kraštas bus visiškai apleistas.
13 Dešimtoji dalis jame pasiliks, bet ir ta sudegs. Tarsi didelį medį, tarsi ąžuolą nukirtus liks tik kelmas. Tas kelmas bus šventoji sėkla*.“
7 Judo karaliaus Uzijo sūnaus Jotamo sūnaus Ahazo+ valdymo dienomis Sirijos karalius Recinas ir Izraelio karalius Remalijo sūnus Pekachas+ atžygiavo kariauti su Jeruzale, tačiau užimti jos nepajėgė.+ 2 Dovydo namams buvo pranešta: „Sirija suvienijo jėgas su Efraimu.“
Tada Ahazo ir jo žmonių širdys ėmė drebėti, kaip nuo vėjo dreba miško medžių lapai.
3 Jehova tarė Izaijui: „Keliauk su savo sūnumi Šear Jašubu*+ pasitikti Ahazo. Eik keliu, vedančiu į skalbėjų lauką, iki vietos, kur baigiasi aukštutinio tvenkinio vandentakis.+ 4 Sutikęs Ahazą sakyk: ‘Žiūrėk, kad neišsigąstum. Nebijok ir tavo širdis tenepabūgsta tų dviejų smilkstančių nuodėgulių – Sirijos karaliaus Recino ir Remalijo sūnaus – degančio įniršio.+ 5 Sirija su Efraimu ir Remalijo sūnumi susimokė prieš tave. Jie tarėsi: 6 „Eime prieš Judą, sudraskykime* jį, užkariaukime* ir paskirkime karaliumi Tabeelio sūnų.“+
8 Sirijos galva – Damaskas,
Damasko galva – Recinas.
Per šešiasdešimt penkerius metus
Efraimas bus nuniokotas, jis nebebus tauta.+
Jūs atsilaikysite,
jei tik tvirtai tikėsite.“’“
10 Dar Ahazui Jehova kalbėjo: 11 „Prašyk Jehovą, savo Dievą, ženklo+ – kad jis pasirodytų ar kapo* gelmėse, ar dangaus aukštybėse.“ 12 Bet Ahazas atsakė: „Nei aš prašysiu, nei Jehovą mėginsiu.“
13 Tada Izaijas tarė: „Paklausykite, Dovydo namai. Argi jums negana bandyti žmonių kantrybę? Negi ir Dievo kantrybę bandysite?+ 14 Todėl Jehova pats duos jums ženklą. Štai mergina taps nėščia, ji pagimdys sūnų+ ir pavadins jį Emanueliu*.+ 15 Berniukas valgys sviestą ir medų, kol išmoks atmesti, kas bloga, ir pasirinkti, kas gera. 16 Mat, dar prieš berniukui išmokstant atmesti bloga ir pasirinkti gera, kraštas, valdomas dviejų karalių, kurių tu taip bijai, bus apleistas.+ 17 Tau, tavo tautai ir tavo tėvo namams Jehova siųs tokias sunkias dienas, kokių nėra buvę nuo tada, kai Efraimas atsiskyrė nuo Judo.+ Jis atves prieš tave Asirijos karalių.+
18 Tada Jehova švilptelės musėms iš tolimų Nilo vandenų, tekančių Egipte, ir bitėms iš Asirijos krašto. 19 Jos sulėks ir aptūps tarpeklių šlaitus, uolų plyšius, dygiakrūmius ir girdyklas.
20 Iš krašto, kur teka Upė*, Jehova pasamdys skustuvą – Asirijos karalių+ – ir skus juo galvos ir kojų plaukus, nepaliks ir barzdos.
21 Tada iš bandos žmogui liks telyčia ir dvi avys. 22 Kadangi gaus daug pieno, jis valgys sviestą. Išlikusieji krašte valgys sviestą ir medų.
23 Tuomet tenai, kur augo tūkstantis vynmedžių, vertų tūkstančio sidabrinių, žels dygiakrūmiai ir piktžolės. 24 Vyrai nešiosis lanką ir strėlę, nes visas kraštas bus užžėlęs dygiakrūmiais ir piktžolėmis. 25 Ir neisi į kalnus, kuriuose kauptuku dirbdavai, nes bijosi dygiakrūmių ir piktžolių. Ten ganysis jaučiai ir žemę tryps avys.“
8 Jehova man tarė: „Paimk didelę plokštę+ ir paprasta* lazdele įrašyk „Maher Šalal Haš Bazas“*. 2 Ir tegu raštu tai patvirtina* ištikimi liudytojai – kunigas Ūrija+ ir Jeberechijo sūnus Zacharijas.“
3 Aš suėjau su pranaše*. Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų.+ Tada Jehova man tarė: „Pavadink jį Maher Šalal Haš Bazu, 4 nes dar berniukui neišmokus tarti „tėti“ ir „mama“, Damasko gėrybes ir Samarijos turtus išsigabens Asirijos karalius.“+
5 Jehova dar man sakė:
6 „Ši tauta paniekino ramiai tekantį Šiloacho* vandenį,+
ji gėrisi Recinu ir Remalijo sūnumi,+
7 todėl Jehova užleis ant jų
gausius ir plačius Upės* vandenis –
atves prieš juos Asirijos karalių+ su visa jo galybe.
Ji užlies visą šalį, apsems iki kaklo,+
tarsi paukštis išskleis sparnus virš viso tavo krašto,
9 Niokokite, tautos, bet pačios būsite sutriuškintos.
Klausykitės visi, kas atžygiuojate iš žemės pakraščių!
Renkitės kovai,* bet būsite sutriuškinti.+
Renkitės kovai, bet būsite sutriuškinti.
10 Regzkite sąmokslą, bet jis sužlugs.
11 Jehova laikė mane stipria ranka, jis uždraudė man sekti šitos tautos keliu sakydamas:
14 Jis taps šventove,
bet taps ir suklupimo akmeniu,
nupuolimo uola+
abiem Izraelio namams,
spąstais ir pinklėmis
Jeruzalės gyventojams.
15 Daugelis iš jų suklups, parpuls, susižalos,
į spąstus įklius, žabangai juos pagaus.
17 Kantriai lauksiu Jehovos,+ nors jis ir slepia savo veidą nuo Jokūbo namų.+ Į jį dėsiu visas viltis.
18 Aš ir vaikai, kuriuos Jehova man davė,+ esame kareivijų Viešpaties Jehovos, gyvenančio ant Siono kalno, ženklai+ ir stebuklai Izraelyje.
19 Jeigu jums kalbėtų: „Teiraukitės dvasių iššaukėjų ar ateities spėjėjų, kurie čirškauja ir veblena“, ar teirausitės? Argi ne į savo Dievą tauta turėtų kreiptis? Argi dera teirautis mirusiųjų apie gyvuosius?+ 20 Teiraukitės įstatymo, skaitykite patvirtinimo raštą*!
Kurie kalba ne pagal Dievo žodį, tie neturi šviesos*.+ 21 Tokie eis per kraštą suvargę ir alkani.+ Alkani ir pikti jie keiks savo karalių ir Dievą aukštyn žvelgdami, 22 o pažiūrėję į žemę tematys vargą ir tamsą, nežinią ir negandą, juodybę be jokių prošvaisčių.
9 Bet toji tamsa nebus tokia kaip anuomet, kaip ankstesniais laikais, kai Zabulono ir Naftalio žemė buvo paniekinta, kai kentė vargą.+ Vėliau jis* išaukštins ją – išaukštins kelią link jūros, einantį per Jordano žemę, kitataučių apgyventą Galilėją.
2 Žmonės, kurie vaikščiojo tamsoje,
išvydo didžią šviesą,
gyvenantiems juodų šešėlių šalyje
šviesybė suspindo.+
3 Tautą tu padarei gausingą,
suteikei jai daug džiaugsmo.
Tavo akivaizdoje jie džiūgauja,
tarsi džiūgautų per pjūtį,
tarsi linksmi dalytųsi grobį.
4 Tu juk sutrupinai jų nešamą jungą,
pečius spaudžiančią kartį, prievaizdo lazdą,
kaip ir tądien, kai nugalėjai Midjaną.+
Kareivijų Viešpats Jehova su užsidegimu tai įvykdys.
9 Jį sužinos visa tauta –
Efraimas ir Samarijos gyventojai, –
visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi sako:
10 „Plytos išgriuvo,
bet mes iš tašytų akmenų statysime.+
Fikusai* išguldyti,
bet vietoj jų prisikirsime kedrų.“
11 Jehova sukels prieš Efraimą Recino priešininkus,
pakurstys jo priešus veikti –
12 Sirija rytuose, Filistija vakaruose*+
plačiai išsižiojusios ris Izraelį.+
Jo pyktis nėra atlėgęs,
jo ranka tebėra pakelta,+
13 nes tauta negrįžta pas tą, kuris ją baudžia,
Jehovos, kareivijų Viešpaties, ji neieško.+
16 Vadovai savąją tautą klaidina,
pakrikę tie, kuriuos jie veda.
17 Jehova nesidžiaugs jaunais jų vyrais,
jų našlaičių ir našlių nesigailės,
nes visi jie – atsimetėliai ir piktadariai,+
kiekvienas kalba kvailystes.
Jo pyktis nėra atlėgęs,
jo ranka tebėra pakelta,+
18 nes nedorybė dega lyg ugnis,
dygiakrūmius ir piktžoles ryja,
padega miško tankynę,
dūmų kamuoliais paverčia.
19 Nuo Jehovos, kareivijų Viešpaties, rūstybės
kraštas įsiliepsnojo –
žmonės atiduoti ugniai,
savo brolio nė vienas nesigaili.
Abu jie eis prieš Judą.+
Jo pyktis nėra atlėgęs,
jo ranka tebėra pakelta.+
10 Vargas leidžiantiems šališkus įstatymus,+
tiems, kas neteisingus potvarkius rengia,
2 kad galėtų atmesti vargšo bylą,
kad tautos vargdienis nesulauktų teisingumo,+
kad našlė taptų jų grobiu,
našlaitis – laimikiu.+
Pas ką pagalbos bėgsite ieškoti?+
Kur padėsite savo turtus*?
4 Neliks nieko kito, kaip tik gūžtis tarp belaisvių
arba kristi tarp užmuštųjų.
Jo pyktis nėra atlėgęs,
jo ranka tebėra pakelta.+
Jo rankoje – vėzdas, kuriuo įvykdysiu bausmę.
Liepsiu prisigrobti turto, prisiplėšti,
liepsiu trypti juos kaip gatvių purvą.+
7 Bet jis ne tai daryti nori,
ne tai širdis jo rezga.
Jo širdis trokšta naikinti –
ne keletą, o daugelį tautų pražudyti.
9 Argi Kalnojas+ nėra kaip Karkemišas?+
Ar Hamatas+ – ne kaip Arpadas?+
Argi Samarija+ – ne kaip Damaskas?+
10 Niekingų dievų karalystes mano ranka užgrobė.
Jų stabų ten buvo daugiau negu Jeruzalėje ir Samarijoje.+
11 Nejau su Jeruzale ir jos stabais nepadarysiu to paties,
ką su Samarija ir jos dievukais padariau?’+
12 Užbaigęs savo darbą ant Siono kalno ir Jeruzalėje, aš, Jehova, nubausiu Asirijos karalių už jo širdies įžūlumą, už išdidumą ir puikybę,+ 13 mat jis sako:
‘Savo rankos galybe tai padarysiu,
savo išmintimi, juk aš išmintingas.
14 Kaip žmogus siekia lizdo,
taip aš siekiu tautų turtų,
kaip jis paliktus kiaušinius surenka,
taip aš viską žemėje surinksiu,
ir niekas nė nesuplasnos, neprasižios, nečirkštelės.’“
15 Argi kirvis aukštinsis prieš kirtėją?
Argi pjūklas girsis prieš pjovėją?
Ar vėzdas+ gali mosuoti tuo, kuris jį kelia?
Ar lazda gali pakelti tą, kuris ją laiko*?
16 Todėl Jehova, kareivijų Viešpats,
išsekins jo drūtuolius+
ir užkurs po jo šlove liepsnojančią ugnį.+
17 Izraelio Šviesa+ taps ugnimi,+
Izraelio Šventasis – liepsna
ir per vieną dieną sudegins asiro piktžoles ir dygiakrūmius.
19 Medžių asiro miške beliks tiek,
kad net vaikas galės juos suskaičiuoti.
20 Tą dieną Izraelio likutis,
pražūties išvengę Jokūbo palikuoniai,
nebedės vilčių į tą, kuris juos puolė.+
Viltis jie į Jehovą dės,
Izraelio Šventajam bus ištikimi.
24 Todėl taip sako visavaldis Jehova, kareivijų Viešpats: „Manoji tauta, Sione gyvenanti! Nebijok asiro, kuris lazda tave mušė+ ir prieš tave kėlė vėzdą, kaip kad Egiptas,+ 25 nes dar šiek tiek, ir baigsiu vykdyti savo bausmę; tada savo pyktį atgręšiu prieš jį.+ 26 Jehova, kareivijų Viešpats, užsimos ant jo rimbu+ kaip kadaise prie Orebo uolos, kai nugalėjo Midjaną.+ Jis iškels lazdą virš jūros, kaip iškėlė ją Egipte.+
Dėl aliejaus* tas jungas sulaužytas bus.“+
29 Jis perėjo brastą,
pernakvojo Geboje.+
Rama dreba, Sauliaus Gibėja+ išsibėgiojo.+
30 Šauk visu balsu, Galimų dukterie!
Suklusk, Laiša!
Vargas tau, Anatote!+
31 Madmena traukiasi,
Gebimų gyventojai ieško, kur prisiglausti.
32 Tą pačią dieną jis apsistos prie Nobo.+
Jis grūmoja kumščiu Siono dukters kalnui,
grasina Jeruzalės kalvai.
33 Štai Jehova, kareivijų Viešpats,
kapoja šakas – baisu, kaip jos traška.+
Didžiausi medžiai bus nukirsti,
nuversti bus iškilieji.
34 Kirviu* jis kerta miško tankynę,
Libanas kris galiūno pakirstas.
3 Pagarbiai bijoti Jehovos jam bus džiaugsmas.+
Jis teis ne pagal tai, ką akimis matys,
ir drausmins ne pagal tai, ką ausimis girdės.+
6 Vilkas svečiuosis pas ėriuką,+
ožiukas guls šalia leopardo,
veršiukas, liūtas ir nupenėtas gyvulys kartu laikysis,*+
ir mažas vaikas juos vedžios*.
7 Kartu ganysis karvė ir meška,
drauge ilsėsis jų jaunikliai.
Liūtas ės šiaudus kaip jautis.+
8 Žindomas vaikas žais prie kobros landos,
nujunkytas kiš ranką į nuodingos gyvatės urvą.
9 Niekas nieko tenai neskriaus,+
šventame mano kalne niekam nekenks,+
nes kaip jūra pilna vandenų,
taip žemė bus pilna žmonių, pažįstančių Jehovą.+
10 Tą dieną Jesės šaknis+ iškils kaip ženklas tautoms.+
11 Tą dieną Jehova vėl išties ranką – dar sykį išties ir parves savo tautos likutį iš Asirijos,+ Egipto,+ Patroso,+ Kušo*,+ Elamo,+ Šinaro*, Hamato ir iš salų jūroje.+ 12 Jis iškels ženklą tautoms ir iš keturių žemės pakraščių parves Izraelio tremtinius,+ surinks Judo išblaškytuosius.+
Efraimas Judui nebepavydės,
ir Judas nebebus Efraimo priešas.+
14 Jie užplūs filistinų šlaitus* vakaruose,
visi drauge apiplėš rytiečius,
jų ranka pasieks Edomą+ ir Moabą,*+
amonitai taps jų valdiniais.+
16 Išlikusiam Asirijoje likučiui+ atsivers platus kelias,+
kaip ir tą dieną, kai Izraelis išėjo iš Egipto krašto.
12 Tą dieną sakysi:
„Dėkoju tau, Jehova.
Buvai supykęs ant manęs,
bet tavo pyktis atslūgo, ir tu mane paguodei.+
Juo aš pasitikiu ir nebijau,+
nes Jahas*, Jehova – mano stiprybė, mano galia,
jis – mano gelbėtojas.“+
3 Džiūgaudami semsite vandenį
iš išgelbėjimo versmių.+
Skelbkite, koks didingas jo vardas!+
5 Liaupses giedokite Jehovai+ – nuostabūs jo darbai.+
Tesužino apie tai visa žemė.
6 Džiaukitės ir linksmi šūkaukite, Siono gyventojai,
nes didis yra Izraelio Šventasis, gyvenantis tarp jūsų.“
13 Nuosprendis Babilonui,+ regėjime apreikštas Amoco sūnui Izaijui:+
2 „Pastatykite ženklą+ ant pliko kalno.
Pakvieskite juos, pamokite ranka,
težengia pro didžiūnų vartus.
3 Tiems, kuriuos paskyriau*, daviau įsakymą,+
sušaukiau karius – išdidžius ir džiūgaujančius, –
kad mano pyktį išlietų.
4 Paklausykite! Štai minios kalnuose –
triukšmas toks, lyg žmonių ten būtų be skaičiaus!
Paklausykite! Štai subruzdo karalystės –
tautos buriasi draugėn!+
Tai Jehova, kareivijų Viešpats, telkia pulkus karui.+
Tai Jehova su savo rūstybės ginklais
atžygiuoja niokoti visos žemės.+
6 Raudokite, nes Jehovos diena arti!
Ateina sunaikinimas nuo Visagalio!+
Traukuliai ir skausmai juos suėmė
tarsi gimdančią moterį.
Jie žiūri vienas į kitą siaubo apimti,
sielvartas jų veiduose.
9 Štai ateina Jehovos diena –
baisi, nirtulinga, su degančiu pykčiu.
Siaubo reginiu ji pavers kraštą,+
krašto nusidėjėlius sunaikins.
10 Dangaus žvaigždės ir žvaigždynai*+
nebeskleis šviesos,
saulė užtekės visai tamsi,
mėnulis nebespindės.
Aš palaušiu įžūliųjų puikybę,
pažeminsiu engėjų išdidumą.+
13 Aš, kareivijų Viešpats Jehova,
savo rūstybės dieną pykčiu užsidegęs
sudrebinsiu dangų,
žemę išjudinsiu iš vietos.+
14 Kaip medžiotojo vejama gazelė ir kaip kaimenė, kurios nėra kam surinkti,
kiekvienas sugrįš į savo tautą,
kiekvienas bėgs į savo kraštą.+
15 Kurį tik ras, tą persmeigs,
kurį tik sugaus, tą kalaviju pakirs.+
18 Jų strėlės jaunus vyrus išguldys.*+
Jie negailės įsčių vaisiaus,
neparodys gailesčio vaikams.
19 Babilonas, šlovingiausia iš karalysčių,*+
chaldėjų pažiba ir pasididžiavimas,+
bus Dievo sunaikintas – kaip Sodoma ir Gomora.+
Ten arabas palapinės nestatys,
piemenys bandų neganys.
21 Ten ilsės dykumų padarai,
namai apuokų bus pilni,
stručiai ten apsigyvens,+
laukiniai ožiai* šokinės.
22 Stūgaus žvėrys jo bokštuose,
ištaiginguose rūmuose – šakalai.
Artinasi jo metas, daugiau laiko jam nebus duota.“+
14 Jehova pasigailės Jokūbo,+ jis vėl išsirinks Izraelį+ ir jį įkurdins* jo paties krašte.+ Svetimšaliai prie jų prisidės, jie šliesis prie Jokūbo namų,+ 2 kitataučiai parves Izraelį į jo žemę. Jie bus Izraelio namų tarnai ir tarnaitės+ Jehovos krašte. Izraelitai paims į nelaisvę tuos, kurie juos nelaisvėn buvo paėmę, jiems paklusti turės jų prievaizdai.
3 Dieną, kai Jehova suteiks tau poilsį nuo skausmų, nuo suirutės ir sunkios vergystės naštos,+ 4 tu kartosi šitą priežodį* apie Babilono karalių:
„Prievaizdui galas!
Galas jo priespaudai!+
5 Jehova sutrupino nedorėlio vėzdą,
jis sulaužė valdovų lazdą,+
6 kuri be paliovos tautas įnirtingai pliekė,+
tūžmingai jas valdė ir nuožmiai persekiojo.+
8 Dėl to, kas tau nutiko, džiūgauja net kadagiai
kartu su Libano kedrais.
Jie sako: ‘Nuo tada, kai kritai,
joks medkirtys nebeateina mūsų kirsti.’
Dėl tavęs jis žadina mirties pakirstuosius,
visus nuožmius žemės vadus*,
nuo sostų jis kelia visus tautų karalius.
10 Jie tau sako, tavęs klausia:
‘Tai tapai bejėgis kaip mes?
Toks kaip mes pasidarei?
Tau paklotas kirmėlių guolis,
dabar tavo apklotas – lervos.’
12 Štai kaip iš dangaus nupuolei,
spindinti žvaigžde, aušros sūnau!
Štai kaip žemėn buvai nublokštas,
tautų užkariautojau!+
13 Širdyje sau manei: ‘Užkopsiu dangun+
ir savo sostą virš Dievo žvaigždžių iškelsiu,+
sėdėsiu ant susirinkimų kalno
toliausiame šiaurės pakraštyje.+
14 Virš debesų viršūnių pakilsiu,
prilygsiu Aukščiausiajam.’
16 Kas pamatys tave, suglums,
apie tave klausinės, teirausis:
‘Ar čia tasai, kuris drebino žemę,
gąsdino karalystes?+
19 O tu paliktas be kapo, išmestas
tarsi nereikalinga išauga*,
apklotas žuvusiais, kurie nuo kalavijo krito,
nublokštas į akmenuotą duobę,
kaip visų mindomas negyvėlis.
Piktadarių palikuonių niekas vardu daugiau neminės.
21 Ruoškitės skersti jo sūnus
už jų protėvių kaltes,
kad jie nebepakiltų ir neužvaldytų žemės,
kad nebeprisistatytų krašte miestų.“
22 „Pakilsiu prieš juos,+ – tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis. –
Ištrinsiu Babilono vardą, nepaliksiu likučio, jokios atžalos, jokio palikuonio.+ Tai Jehovos žodis.
23 Paversiu jį dygliatriušių valda ir pelkynu, nušluosiu sunaikinimo šluota.+ Tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis.“
24 Kareivijų Viešpats Jehova prisiekė:
„Kaip sumaniau, taip ir bus,
kaip nusprendžiau, taip ir įvyks.
Jo uždėtą jungą nuo jų nuimsiu,
jo naštą nuo peties nukelsiu.“+
26 Štai nuosprendis, paskelbtas žemei,
štai ranka, pakelta prieš visas tautas.
Jo ranka pakelta,
ir kas ją sulaikys?+
28 Karaliaus Ahazo mirties+ metais buvo paskelbtas toks nuosprendis:
29 „Nė vienas Filistijoje nedžiūgaukite,
kad sulaužyta jus mušusi lazda,
nes iš gyvatės padermės+ kils nuodinga angis,+
jos palikuonis kirs kaip nuodinga gyvatė*.
30 Vargšo pirmagimis sočiai valgys,
varguolis saugiai ilsėsis,
o tavo padermę badu išmarinsiu,
kiek taviškių liks, bus nužudyti.+
31 Raudokite, vartai! Aimanuoki, mieste!
Tu neteksi drąsos, Filistija!
Nuo šiaurės atkyla dūmai,
priešo gretose nėra atsiliekančių.“
32 Ką tautos pasiuntiniams atsakyti?
Kad Jehova paklojo pamatus Sionui,+
kad jo tautos vargšai tenai ras prieglobstį.
Nuniokotas per naktį,
nutilo Moabo Aras.+
Nuniokotas per naktį,
nutilo Kir Moabas.+
Moabas dejuoja dėl Nebojo+ ir Medebos.+
Visų galvos nuskustos,+ barzdos nukirptos.+
Girdėti Moabo karių šauksmas.
Jis iš baimės dreba.
Kopdami į Luhito įkalnę jie verkia,
keliaudami į Horonaimus rauda dėl nelaimės.+
7 Dėl to jie neša, kas beliko iš jų gėrybių, iš to, ką buvo sukaupę,
per tuopų slėnį* jie traukia.
8 Visame Moabe girdėti jų riksmai,+
iki Eglaimų ataidi aimanos,
Beer Elimus pasiekia jų rauda,
9 nes Dimono vandenys krauju srūva.
Bet turiu parengęs Dimonui dar kai ką –
liūtą tiems, kurie bėga iš Moabo,
ir tiems, kurie krašte pasiliko.+
16 Siųskite aviną krašto valdovui
iš Selos per tyrus
į Siono dukters kalną.
3 „Duokite patarimą, įvykdykite sprendimą.
Vidurdienį tavo šešėlis tebus tamsus kaip naktis.
Paslėpk išblaškytuosius, bėglių neišduok.
4 Tegu pas tave, Moabe, mano išblaškytieji gyvena,
būk jiems slėptuvė nuo naikintojo.+
Engėjas sulauks galo,
paliaus niokoti,
ir pragaiš iš žemės tie, kurie trypė kitus.
5 Tada ant ištikimosios meilės pamato bus pastatytas sostas,
jis bus Dovydo palapinėje ir jame sėdės ištikimas valdovas.+
Jis teis teisingai ir nedels vykdyti teisingumo.“+
6 Mes girdėjome apie Moabo puikybę – jis baisus pagyrūnas,+ –
apie jo išdidumą, pasipūtimą ir tūžmą.+
Bet tuščias jo gyrimasis niekais nueis.
Nugalėtieji dūsaus Kir Hareseto+ razinų papločius prisimindami.
9 Tad raudosiu dėl Sibmos vynmedžio, kaip raudojau dėl Jazero.
Ašaromis merksiu jus, Hešbone ir Eleale,+
nes paliovė šūkavimas* vasaros vaisių metui atėjus ir per pjūtį.
10 Džiaugsmas ir linksmybė soduose pradingo,
nebegirdėti vynuogynuose džiugiai dainuojant ir šūkaujant.+
Niekas nebemina vynuogių spaudyklose,
jų šūkavimus aš nutildžiau.+
12 Nors Moabas nusikamuotų savo šventavietėse, nors eitų melstis į savo šventyklą, nieko jis nepasieks.+
13 Štai toks yra Jehovos iš anksto ištartas žodis dėl Moabo. 14 Dabar Jehova kalba: „Per trejus metus, samdinio metus,* Moabo didybę sužlugdys daugybė sukrėtimų. Žmonių išliks nedaug, jie bus menki.“+
„Iš Damasko nieko neliks,
miestas griuvėsių krūva pavirs.+
Sirijos likučiui nutiks taip, kaip izraelitų didybei.
Tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis.
5 Bus taip, kaip pjovėjui nupjovus javus,
kaip jo rankai nurinkus varpas,
kaip suvalius javų derlių Refajų slėnyje.+
6 Beliks tenai išrankos,
kaip kad alyvmedį nukrėtus:
dvi trys alyvuogės kabos viršūnėje,
keturios penkios – ant vaisingų šakelių“,+ – tai Jehovos, Izraelio Dievo, žodis.
7 Tą dieną žmogus žvelgs į savo Kūrėją, jo akys kryps į Izraelio Šventąjį. 8 Jam neberūpės aukurai,+ kuriuos savo rankomis pasidarė,+ jis nebežiūrės į savo rankų darbus – nei į Ašeros stulpus*, nei į smilkalines.
9 Tądien jo įtvirtinti miestai bus lyg apleistos gyvenvietės miške,+
lyg šaka, palikta izraelitų akivaizdoje.
Dykynė jų vietoj beliks.
Todėl ir veisi̇̀ gražius sodus,
sodini juose svetimojo* atžalas.
11 Dieną savo sodą kruopščiai aptveri,
savo sėklą ryte daigini,
bet ligos ir nenumaldomų skausmų dieną tavo derlius pragaiš.+
12 Paklausyk! Bruzda daugybė tautų,
lyg jūros siautulingos jos sujudo.
Girdėti tautų ūžesys
tarsi galingų vandenų šniokštimas.
13 Kaip riaumojantys vandenys tautos ūžia.
Jis sudraus jas, ir jos išsibėgios,
bus vėjo išpustytos lyg šapai kalnuose,
lyg vėtros sūkurio genami dagiai*.
14 Atėjo vakaras – koks siaubas!
Dar neišaušo, o jų nebėra.
Štai kas nutiks tiems, kurie mus apiplėšia,
štai kaip bus su tais, kurie iš mūsų grobia.
2 Jis siunčia pasiuntinius plaukti per jūrą,
papiruso laivais per vandenis, sakydamas:
„Keliaukite, greitieji pasiuntiniai,
pas aukštaūgių glotniaodžių tautą,
pas žmones, kurių visi bijo,+
pas stiprią užkariautojų tautą,
kurios kraštą upės nuplovė.“
3 Visi krašto žmonės, žemės gyventojai!
Tai, ką išvysite, bus jums kaip ženklas, iškeltas kalnuose.
Jūs išgirsite garsą, panašų į rago gausmą.
4 Jehova man taip pasakė:
„Aš ramus žiūrėsiu į savo buveinę*, –
tai bus tarsi šiluma ir saulės šviesa,
tarsi rasos debesis per pjūties kaitrą.
5 Tačiau prieš derlių nuimant,
žiedams nužydėjus ir vynuogėms tebenokstant,
šakelės bus genekliu nugenėtos,
ūgliai nukapoti ir išmesti.
6 Visi jie bus palikti plėšriems kalnų paukščiams
ir žemės žvėrims.
Plėšrūs paukščiai per visą vasarą jais mis,
žemės žvėrys – per visą pjūtį.
7 Tada aukštaūgių glotniaodžių tauta,
žmonės, kurių visi bijo,
stipri užkariautojų tauta,
kurios kraštą upės nuplovė,
atneš Jehovai, kareivijų Viešpačiui, dovaną
į Siono kalną – į kareivijų Viešpaties Jehovos vardo buveinę.“+
Štai Jehova joja ant eiklaus debesies, keliauja į Egiptą.
Niekingi Egipto dievai prieš jį dreba,+
Egipto širdis iš baimės tirpsta.
2 „Sukurstysiu egiptiečius prieš egiptiečius,
ir jie kovos vienas su kitu.
Brolis stos prieš brolį, artimas – prieš artimą,
miestas pakils prieš miestą, karalystė – prieš karalystę.
Jie kreipsis į savo niekingus dievus,
į kerėtojus, dvasių iššaukėjus ir ateities spėjėjus.+
4 Atiduosiu Egiptą nuožmiam šeimininkui,
žiaurus karalius juos valdys“,+ – tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis.
5 Jūros vandenys nuseks,
upė išdžius, išsausės.+
7 Žaluma Nilo pakrantėse, prie Nilo žiočių,
krašto pasėliai palei Nilą+ išdegs+
ir bus vėjo išpustyti, jų nebeliks.
8 Aimanuos žvejai,
raudos metantys į Nilą meškeres,
mažai beliks leidžiančių į vandenį tinklus.
9 Linų karšėjai+
ir baltų drobių dirbėjai bus sugėdinti.
10 Sielvartaus audėjai,
visi samdiniai aimanuos.
Kaipgi faraonui galite sakyti:
„Esu išminčių palikuonis,
senovės karalių atžala“?
12 Kurgi jie, tavieji išminčiai?+
Tepasako tau, jei žino, ką kareivijų Viešpats Jehova yra dėl Egipto nusprendęs.
Egiptą paklaidino jo paties giminių vadai.
Jis – kaip girtuoklis, šlitinėjantis savo vėmaluose.
16 Tą dieną Egiptas, matydamas, kad Jehovos, kareivijų Viešpaties, ranka jam grūmoja,+ drebės iš baimės tarsi moteris. 17 Judo kraštas Egiptui kels siaubą. Vos apie jį užsiminus, egiptiečius apims baimė, mat jie žino, ką kareivijų Viešpats Jehova yra nusprendęs jiems padaryti.+
18 Tą dieną Egipto žemėje bus penki miestai, kurie kalbės Kanaano kalba+ ir prisieks ištikimybę kareivijų Viešpačiui Jehovai. Vienas tų miestų bus vadinamas Griovimo miestu.
19 Tą dieną vidury Egipto žemės stovės Jehovos aukuras, o prie jos sienų – akmens stulpas Jehovos garbei. 20 Egipto žemėje tai bus ženklas ir liudijimas apie kareivijų Viešpatį Jehovą. Priespaudą kęsdami jie šauksis Jehovos, ir jis siųs jiems didį gelbėtoją, kad juos išvaduotų. 21 Jehova apreikš egiptiečiams, kas jis toks. Tą dieną jie pažins Jehovą, aukos Jehovai aukas ir dovanas, duos jam įžadus ir jų laikysis. 22 Jehova suduos smūgį Egiptui,+ suduos ir imsis gydyti. Jie grįš pas Jehovą, ir jis išklausys jų maldavimus ir juos išgydys.
23 Tą dieną iš Egipto į Asiriją eis vieškelis.+ Asirija keliaus į Egiptą, o Egiptas – į Asiriją, ir Egiptas su Asirija tarnaus Dievui. 24 Šalia Egipto ir Asirijos trečiasis tą dieną bus Izraelis,+ jis bus palaiminimas žemei. 25 Kareivijų Viešpats Jehova laimins jį sakydamas: „Tebus palaimintas Egiptas – mano tauta, Asirija – mano rankų darbas ir Izraelis – manasis paveldas.“+
20 Asirijos karalius Sargonas pasiuntė savo vadą* į Ašdodą.+ Šis puolė Ašdodą ir tais pačiais metais jį užėmė.+ 2 Jehova tuo metu tarė Amoco sūnui Izaijui:+ „Eik, nusijuosk nuo strėnų ašutinę, nusiauk sandalus.“ Šis taip ir padarė – vaikščiojo pusnuogis* ir basas.
3 Vėliau Jehova tarė: „Trejus metus mano tarnas Izaijas vaikščiojo pusnuogis* ir basas. Tai buvo ženklas+ ir įspėjimas Egiptui+ ir Etiopijai.+ 4 Panašiai bus su belaisviais iš Egipto+ ir tremtiniais iš Etiopijos – su jaunais ir senais. Juos, pusnuogius ir basus, nuogais pasturgaliais ves Asirijos karalius, ir Egiptas bus apgėdintas. 5 Jie išsigąs ir gėdysis Etiopijos, į kurią buvo sudėję viltis, ir Egipto, kuriuo taip didžiavosi*. 6 Pajūrio gyventojai tądien sakys: ‘Štai kas nutiko tiems, kuriais pasitikėjome ir pas kuriuos bėgome ieškoti pagalbos ir prieglobsčio nuo Asirijos karaliaus! Tad kaip beištrūksime?’“
21 Nuosprendis pajūrio tyrams*.+
Štai kas atūžia tarsi šėlstantys siautulingi pietų vėjai
iš dykumos, iš baisaus krašto,+
2 štai kas šiurpaus man buvo parodyta regėjime:
klastūnas griebiasi klastos,
niokotojas ima niokoti.
Pakilk, Elame! Pradėk apsiaustį, Medija!+
Padarysiu galą visoms jo* sukeltoms dejonėms.+
Aš toks prislėgtas, kad nebegirdžiu,
toks priblokštas, kad nebematau.
4 Daužosi širdis, šiurpstu iš baimės,
gąsdina sutemos, kurių taip laukdavau.
5 Metas dengti stalą, ruošti vietas!
Metas valgyti ir gerti!+
Kelkitės, didžiūnai, tepkite skydą!
6 Jehova man taip kalbėjo:
„Eik, pastatyk sargybinį, tepraneša, ką mato.“
7 Jis matė kovos vežimą, pora žirgų kinkytą,
kovos vežimą, asilų traukiamą,
kovos vežimą, traukiamą kupranugarių.
Sargybinis žiūrėjo įdėmiai, su didžiu akylumu.
8 Tada jis sušuko, suriaumojo lyg liūtas:
„Ištisas dienas, Jehova, sargybos bokšte stoviu,
kiauras naktis sargyboje budžiu.+
Tada garsiai sušuko:
„Krito! Babilonas krito!+
Visi jų dievų stabai ant žemės guli sudaužyti!“+
10 Mano iškultoji taũta,
ką iš kareivijų Viešpaties Jehovos, Izraelio Dievo, girdėjau, tą persakiau.
Kažkas iš Seyro+ man šaukė:
„Sargybini, kiek dar liko nakties?
Sargybini, kiek dar liko nakties?“
12 Sargybinis atsakė:
„Ateina rytas, bet ateina ir naktis.
Jei norėsite paklausti, klauskite.
Ateikite vėl!“
13 Nuosprendis plynėms.
15 Nuo kalavijų jie bėga, nuo ištraukto kalavijo,
nuo įtempto lanko, nuo karo žiaurumų.
16 Jehova man taip sakė: „Per metus, per samdinio metus,* Kedaro+ didybei ateis galas. 17 Kedaro lankininkų liks nedaug, nes taip pasakė Jehova, Izraelio Dievas.“
22 Nuosprendis Regėjimo slėniui*.+
Kas pasidarė, kad visas ant stogų sulipai?
2 Buvai pilnas šurmulio miestas,
triukšmingas, linksmybes pamėgęs.
Tavo nužudytieji ne nuo kalavijo krito,
ne mūšyje žuvo.+
Visi surastieji nelaisvėn pateko,+
nors ir toli nubėgę buvo.
Neikite ir manęs neguoskite,
nes dukrą, manąją tautą, niokoja.+
5 Į Regėjimo slėnį atėjo
sumaišties, pralaimėjimo ir siaubo diena,+
parengta visavaldžio Jehovos, kareivijų Viešpaties.
Miesto siena griaunama,+
ataidi riksmas nuo kalno.
jo žmonės šoka į kovos vežimus, žirgais pakinkytus,*
Tą dieną jūs kreipsite žvilgsnį į Miško rūmų+ ginklinę, 9 matysite, kiek daug plyšių Dovydo miesto sienoje.+ Jūs kaupsite vandenį žemutiniame tvenkinyje,+ 10 apžiūrėsite* Jeruzalės namus ir dalį jų nugriausite sienai sutvirtinti. 11 Tarp abiejų sienų įrengsite talpyklą senojo tvenkinio vandeniui, bet į didį Kūrėją nežvelgsite, nekreipsite dėmesio į tą, kuris visa seniai buvo parengęs.
12 Tą dieną visavaldis Jehova, kareivijų Viešpats,
šauks jus verkti ir raudoti,+
nusiskusti galvas ir apsivilkti ašutines.
13 Bet žmonės švęs ir linksminsis,
skers galvijus, pjaus avis,
valgys mėsą, gers vyną+
ir kalbės: ‘Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime.’“+
14 Tada kareivijų Viešpats Jehova man apreiškė: „Ši kaltė iki pat mirties nebus jums atleista,+ – aš, visavaldis Jehova, kareivijų Viešpats, taip pasakiau.“
15 Visavaldis, kareivijų Viešpats Jehova sako: „Eik pas pareigūną Šebną,+ rūmų prievaizdą, ir sakyk: 16 ‘Ar turi čia ką savo, ar kas nors tau priklauso, kad išsikirtai čia kapavietę?’ Mat jis kertasi sau kapą aukštai, ruošia sau poilsio vietą* uoloje. 17 ‘Žmogau, smarkiai Jehova tave svies žemyn, tverte nutvers, 18 stipriai susuks tave į kamuolį ir svies į platų kraštą. Tenai tu mirsi, tenai liks ir tavo puikieji kovos vežimai – tavo šeimininko namų gėda. 19 Pašalinsiu tave iš tavo vietos, išmesiu iš tarnybos.
20 Tą dieną pašauksiu savo tarną Eljakimą,+ Hilkijo sūnų, 21 aprengsiu tavo drabužiu, sujuosiu tavo juosta+ ir atiduosiu jam į rankas tavo valdžią*. Tada jis bus tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams. 22 Pakabinsiu jam ant peties Dovydo namų raktą.+ Ką jis atrakins, niekas neužrakins, o ką jis užrakins, niekas neatrakins. 23 Kaip kablį įkalsiu jį tvirton vieton, ir jis bus šlovės sostas savo tėvo namams. 24 Jie pakabins ant jo visą jo tėvo namų šlovę*, visus palikuonius ir atžalas – nuo smulkių indų ir dubenėlių iki didelių ąsočių.
25 Tą dieną – tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis – kablio, kuris buvo įkaltas tvirton vieton, nebeliks.+ Jis bus nukirstas ir nukris, o našta, kurią jis laikė, suduš, nes Jehova taip ištarė.’“
Vaitokite, laivai, grįžtantys iš Taršišo!+
Uostas nuniokotas – nebeįplauksite.
Tokia žinia pasklido Kitimų šalyje.+
2 Tylėkite, pajūrio gyventojai.
Sidono+ pirkliai gabeno jums turtus per jūras.
4 Gėdykis, Sidone, tvirtove marių,
nes jūra sako:
„Nesu sąrėmių skausmų patyrusi, nesu aš gimdžiusi,
neturėjau sūnų ir neauginau mergelių.“+
6 Kelkitės į Taršišą!
Dejuokite, pajūrio gyventojai!
7 Nejau tai tas miestas, kuris nuo seno džiūgavo, nuo pat pirmų dienų?
Argi tai tas pats, kuris žengė kurtis į svečius kraštus?
8 Ir kas gi skyrė šitokią nelaimę Tyrui,
tam valdovus vainikuodavusiam miestui,
kurio pirkliai buvo didžiūnai,
kurio prekiautojai garsėjo visoje žemėje?+
9 Kareivijų Viešpats Jehova taip nusprendė.
Jis nutarė niekais paversti jo didybę, visą jo grožybę,
pažeminti tuos, kurie buvo garsūs visoje žemėje.+
10 Keliauk per savo šalį tarsi Nilas, Taršišo dukterie.
Nebėra tau prieplaukos* jokios.+
11 Jis ranką ištiesė virš jūros,
supurtė karalystes.
Įsakė Jehova tvirtoves Finikijos sunaikinti.+
Kelkis, bėk į Kitimų žemę+ –
net ten nerasi sau ramybės.“
šitas kraštas, o ne Asirija+ –
pavertė ją dykuma žvėrims bastytis,
pastatė bokštus apgulos,
nugriovė jos tvirtoves+
ir miestą pavertė griuvėsiais.
14 Raudokite, laivai Taršišo,
nes nusiaubta tvirtovė jūsų!+
15 Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas 70 metų+ – tiek, kiek trunka karaliaus amžius*. Praėjus 70 metų, Tyrui nutiks taip, kaip sakoma dainoje apie parsiduodančią moterį:
16 „Čiupk lyrą, užmirštoji paleistuve, eik per miestą
ir skambink kuo gražiausiai,
dainų dainuoki kuo daugiau –
gal jie tave atmins.“
17 Praėjus 70 metų Jehova prisimins Tyrą. Miestas grįš prie savo amato ir toliau paleistuvaus su visomis žemės karalystėmis. 18 Bet jo pelnas – visas jo uždarbis – bus šventas ir priklausys Jehovai. Jam nebus ko krauti į sandėlius ir kaupti, nes visa, ką uždirbs, atiteks tiems, kurie su Jehova, – jie sočiai valgys ir rengsis puošniais drabužiais.+
2 Tas pats bus kiekvienam –
tiek paprastam žmogui, tiek kunigui,
tiek tarnui, tiek jo viešpačiui,
tiek tarnaitei, tiek jos šeimininkei,
tiek pirkėjui, tiek pardavėjui,
tiek skolintojui, tiek skolininkui,
tiek paskolos davėjui, tiek jos gavėjui.+
Štai kodėl nedaug jų liko –
vos vienas kitas žmogus.+
9 Nebedainuoja vyno gėrėjai,
svaigalai jiems apkarto.
11 Gatvėje žmonės aimanuoja, vyno išsiilgę.
Nuščiuvo visoks džiūgavimas,
krašte linksmybių – kaip nebūta.+
13 Tarsi alyvmedis nukrėtus uogas,+
tarsi vynuogyno išrankos nuėmus derlių,+ –
štai kaip atrodys ši šalis tautoms.
14 Žmonės pakels balsus,
džiaugsmingai šūkaus.
Prie jūros* skelbs Jehovos didybę,+
15 Jehovą aukštins šalyje šviesos*,+
jūros salose liaupses giedos Jehovos, Izraelio Dievo, vardui.+
O aš dejuoju: „Nykstu, baigiuos visai!
Vargas man! Klastūnai griebiasi klastybių,
klastininkai – gudrių suktybių.“+
17 Gyventojau šalies! Siaubas, duobė, spąstai tavęs laukia!+
Atvertos bus aukštybėje užtvaros vandens
ir žemės pamatai pradės drebėti.
20 Jis svirduliuos it koks girtuoklis
ir sverdės tarsi vėjo draskoma pašiūrė.
Prislėgtas nuodėmių naštos,+
jis grius ir jau nebesikels.
21 Tą dieną nusitaikys Jehova į galybes aukštai danguje
ir į karalius žemai žemėje –
22 jie bus visi surinkti
ir duobėn sumesti tarsi kaliniai.
Laikys juos požemyje uždarytus
ir daugeliui dienų prabėgus teis.
23 Mėnulis raudonuos
ir saulei susigėsti teks,+
kai ant Siono kalno+ ir Jeruzalėje ims karaliauti Jehova,+ kareivijų Viešpats,
kai jo šlovė spindės tautos seniūnams prieš akis.+
25 Jehova, tu mano Dievas.
Tave aš aukštinu ir tavo vardą šlovinu,
nes tu nuostabius dalykus darai.+
2 Štai miestą akmenynu pavertei,
sutrupinai tvirtovę – beliko tik griuvėsiai.
Tvirtovė svetimšalių nebepanaši į miestą,
ji atstatyta niekada nebus.
4 Juk tu – silpnam tvirtovė,
beturčiui prieglauda nelaimės dieną,+
pastogė nuo liūties,
paūksmė kaitroje.+
Engėjų plakimas – tarsi sieną čaižantis lietus,
5 tarsi karštis, svilinantis išdžiūvusią žemę,
bet svetimųjų šėlsmą tu numalšini.
Kaip debesies šešėlis nugali kaitrą,
taip tu nutildai engėjų dainas.
6 Ant šito kalno+ kareivijų Viešpats Jehova
visiems žmonėms surengs pokylį su gardžiausiais valgiais,+
puotą su geriausiu* vynu,
su skanėstais, su kaulų smegenim
ir su puikiu skaidriausiu vynu.
7 Ant šito kalno jis pašalins* visus žmones dengiančią drobulę –
audeklą*, į kurį visos tautos susuptos.
Niekas žemėje nebeniekins jo tautos,
nes taip pasakė Jehova.
Jis – Jehova!
Sudėjome į jį viltis,
tad linksminkimės, džiaukimės, kad jis mus gelbsti!“+
11 Iškėlęs rankas jis jam tvos,
kaip plaukikas rankomis tvoja per vandenį,
ir sulig kiekvienu smūgiu
puikybę jo nužemins.+
26 Tą dieną Judo žemėje bus giedama tokia giesmė:+
„Mes turim stiprų miestą.+
Mums išgelbėti jis pastatė sieną ir pylimus.+
3 Tu saugai tuos, kas kliaujasi tavimi*.
5 Juk jis pažemina gyvenančius aukštai, išdidų miestą.
Nuverčia jį žemyn,
nusviedžia žemėn,
sulygina su dulkėm.
6 Tą miestą tryps beturčių kojos,
vargdieniai jį mindžios.“
Teisiajam taką tu išlygini,
nes esi teisingas.
8 Nuo tavo nurodyto kelio, o Jehova, nenukrypstame,
tavimi mes viliamės,
brangina mūsų siela tavo vardą ir mintis apie tave.
Kai žemėj nuosprendžius tu vykdai,
gyventojai sužino, kas yra teisu.+
10 Tačiau nedorėlis, net jeigu jam parodytum malonę,
nepasimokytų teisumo+ –
dorybės šalyje darytų, kas nedora,+
Jehovos prakilnumo neišvystų.+
11 Tu jau pakėlęs ranką, Jehova, bet jie nemato.+
Jie pamatys, kaip užsistoji savo tautą, ir susigės,
praris juos ugnis, kurią esi parengęs savo priešams.
13 Jehova, mūsų Dieve, be tavęs yra mus valdę ir kiti valdovai,+
bet mūsų lūpos tars vien tavo vardą.+
14 Anie jau mirę, jau nebegyvens.
Jie pakirsti mirties, jau nesikels.+
Tu žvilgsnį į juos atkreipei
ir sunaikinai, ištrynei atminimą jų.
15 Jehova, tu pagausinai tautą.
16 Jehova, nelaimės dieną žmonės žvelgė į tave,
pašnibždomis jie meldėsi, kai buvo baudžiami.+
17 Kaip kad gimdyti besiruošianti nėščioji
kenčia sąrėmių skausmus ir šaukia,
taip mes, Jehova, kentėjom dėl tavęs.
18 Tarsi nėščioji ištvėrėme skausmus,
tačiau pagimdėme tik vėją.
Išgelbėjimo kraštui mes neatnešėme,
negimė nė vienas, kas jame apsigyventų.
19 „Tavo mirusieji vėl gyvens.
Nubuskite, iš džiaugsmo šūkaukite,
gyvenantieji dulkėse,+
nes jūsų rasa – ryto rasa*,
ir žemė leis mirties pakirstiesiems grįžti į gyvenimą*.
20 Mano tarnai, sueikite į savo kambarius,
užsklęskite paskui save duris+
ir patūnokite trumpai –
tol, kol praeis mano rūstybė.+
21 Štai Jehova jau ateina iš savo buveinės,
ir krašto gyventojai turės atsiskaityti už kaltes.
Žemė atidengs joje pralietą kraują
ir užmuštųjų ji daugiau neslėps.“
27 Tą dieną Jehova, iškėlęs aštrų, didį, tvirtą kalaviją,+
smogs Leviatanui* – tai šliaužiančiai gyvatei,
Leviatanui – tam šliužui besirangančiam.
Siaubūną jūrų jis užmuš.
Jeigu priešas dygiakrūmiais ir piktžolėmis man kelią užtvertų,
sutrypčiau juos ir kaipmat supleškinčiau.
6 Ateinančiomis dienomis Jokūbas įsišaknys,
Izraelis sužydės, išleis atžalas,+
užaugins krašte gausingą derlių.+
7 Ar jį nuplakti baudėjo kirčiais?
Ar nužudyti, kaip kitus jo žuvusiuosius?
8 Tu prieš jį pakilsi ir išvarysi su garsiu riksmu.
Dieną, kai rytys atūš, išguisi su smarkiu vėju.+
9 Štai taip Jokūbo kaltė bus išpirkta,+
štai tokie bus jo nuodėmės pašalinimo vaisiai:
visi aukuro akmenys bus sutrupinti,
kaip sutrupinamos klintys,
10 Įtvirtintasis miestas bus apleistas,
ganyklos, paliktos sau, taps tuščios tarsi dykuma.+
Ten ganysis veršis, ten jis gulės,
ten skabys šakeles.+
Kadangi ši tauta išmanymo neturi,+
jos Kūrėjas nebus jai gailestingas,
nebus jai maloningas tas, kuris ją sukūrė.+
12 Tą dieną nuo Upės* iki pat Egipto sausvagės*+ Jehova krės vaisius, ir jūs, Izraelio žmonės, būsite vienas po kito surinkti.+ 13 Tą dieną bus pučiamas didis ragas,+ ir žmonės, merdintys Asirijos krašte,+ taip pat išblaškytieji Egipto žemėje,+ sueis į Jeruzalę, ant šventojo kalno,+ ir lenksis Jehovai.
28 Vargas prašmatniajam* Efraimo girtuoklių vainikui*,+
vystančiam jo šlovingojo grožio žiedui –
miestui, iškilusiam ant kalvos virš derlingojo slėnio, kur maukiamas vynas!
2 Štai Jehovos galingas stipruolis
nublokš jį žemėn
tarsi smarki kruša, tarsi niokojanti audra,
tarsi siautulingi vėjai, kylantys kartu su tvano vandenimis.
4 Vystančiai Efraimo šlovingo grožio gėlei,
iškilusiai ant kalvos virš derlingojo slėnio,
bus kaip figai, subrendusiai anksti, dar prieš vasarą, –
kas nors, vos ją pamatęs, nuskina ir tuoj suvalgo.
5 Tą dieną kareivijų Viešpats Jehova bus savo tautos likučio šlovės vainikas, puošni gėlių pynė.+ 6 Tam, kuris sėdi teismo soste, jis įkvėps teisingumo dvasios ir ginantiems miesto vartus suteiks galybės.+
7 Net ir tie svirduliuoja apduję nuo vyno,
šlitiniuoja apkvaitę nuo svaigiojo gėrimo –
ir kunigas, ir pranašas sverdėja abu pasigėrę.
Jiems protas nuo vyno aptemęs,
nuo svaigalų pinasi kojos,
savo regėjimuose jie pasiklydo,
jie klumpa spręsdami bylą.+
8 Jų stalai šlykščiai apvemti,
nėra nė lopinėlio švarios vietos.
9 Jie sako: „Ką tas ketina pamokyti?
Kam nori išaiškinti, kas buvo apreikšta?
Ar tiems, kuriuos ką tik nujunkė,
kuriuos ką tik nustojo žindyti?
10 Įsakymas po įsakymo! Įsakymas po įsakymo!
Taisyklė po taisyklės!* Taisyklė po taisyklės!+
Čia truputį, ten truputį.“
11 Todėl jis kalbės šiai tautai mikčių lūpomis, prabils į šiuos žmones svetima kalba.+ 12 Seniau jiems yra pasakęs: „Štai jums poilsio vieta, vieta atsikvėpti pavargusiam.“ Bet jie nenorėjo klausytis.+ 13 Tad štai koks yra Jehovos žodis jiems:
„Įsakymas po įsakymo! Įsakymas po įsakymo!
Taisyklė po taisyklės! Taisyklė po taisyklės!+
Čia truputį, ten truputį.“
14 Klausykitės Jehovos žodžio, pasipūtėliai,
valdovai šios tautos, sėdintys Jeruzalėje.
16 Tad štai ką sako visavaldis Jehova:
„Sione kaip pamatą dedu išbandytą akmenį+ –
brangų kertinį pamato akmenį.+
Kas juo tikės, tas nieko nebijos.+
Melo prieglaudą išdaužys kruša,
jūsų priedangą nuplaus potvynis.
Gausingi tvano vandenys ūmai sukils
ir jus nušluos.
Jie užplūs jus kas rytą,
vargins dieną ir naktį.
Tik siaubo apimti jie supras, ką girdėjo.*“
20 Guolis per trumpas, kad užtektų išsitiesti,
apklotas per siauras, kad gerai juo apsiklotum.
21 Jehova pakils kaip seniau ant Peracimų kalno,
rūstybė jį apims kaip kadaise slėnyje prie Gibeono,+
ir jis padarys vieną dalyką – keistą dalyką,
įvykdys savo užmojį – neįprastą užmojį.+
kad pančiai nesuveržtų jūsų dar stipriau,
nes iš paties visavaldžio Jehovos, kareivijų Viešpaties, aš girdėjau,
23 Ištempkite ausis, sukluskite,
įsiklausykite į mano žodį.
24 Argi artojas tik aria? Nejau jis nesėja?
Argi tik purena ir akėja?+
25 Argi tik lygina žemę
ir neberia į ją juodgrūdžių ir kuminų?
Juodgrūdės bloškiamos lazda,
kuminai – kultuvu.
28 Argi kas kulia javus tol, kol sutrina grūdus?
29 Ir visa tai – iš kareivijų Viešpaties Jehovos,
kurio pamokymas* nuostabus,
29 „Ak, Arieli, Arieli*! Mieste, kuriame gyveno Dovydas!+
Teeina metai po metų,
tesisuka švenčių ratas.+
2 Bet aš užtrauksiu Arieliui nelaimę,+
gedės jo ir raudos,+
jis taps man tarsi Dievo aukuro žaizdras.+
Tai nutiks akimoju, staiga.+
6 Kareivijų Viešpats Jehova pakils tavęs gelbėti –
jis siųs griausmus, žemės drebėjimą ir stiprų dundesį,
vėją, viesulą ir ryjančias ugnies liepsnas.“+
7 Tada pulkai visų tautų, kariaujančių su Arieliu,+ –
visi, kas pakilo prieš jį į kovą,
apstatė apgulos bokštais
ir jį suspaudė, –
pavirs į sapną, į nakties regėjimą.
8 Alkanas žmogus, sapnuojantis, kad valgo,
vis tiek pabunda alkanas,
arba ištroškęs, sapnuojantis, kad geria,
vis tiek pabunda išsekęs, troškulio kamuojamas.
Taip nutiks ir tautų pulkams,
kovojantiems prieš Siono kalną.+
Esate girti net ir negėrę vyno,
svirduliuojate nė neragavę svaigiojo gėrimo,
11 Visi šie regėjimai jums – tarsi knygoje užantspauduoti žodžiai.+ Jei paduosite ją mokančiam skaityti ir prašysite: „Nagi, perskaityk“, jis atsakys: „Negaliu, tai užantspauduota.“ 12 O jei paduosite nemokančiam skaityti ir prašysite: „Nagi, perskaityk“, jis atsakys: „Negaliu, nemoku skaityti.“
13 Jehova sako: „Ši tauta tik kalba, kad artinasi prie manęs,
jie garbina mane lūpomis,+
bet jų širdis nuo manęs nutolusi.
Jie tik žmonių priesakų išmokę laikytis,+ – tiek manęs ir tebijo.
Jų išminčių išmintis niekais pavirs,
supratimas bus paslėptas nuo jų galvočių.“+
15 Vargas tiems, kurie visaip stengiasi slėpti nuo Jehovos savo užmačias!+
Jie savo darbus daro tamsoje sakydami:
„Kas gi mus mato?
Kas apie mus žino?“+
16 Kaip jūs viską iškraipote!
Argi puodžius lygintinas su moliu?+
Argi dirbinys gali sakyti apie savo dirbėją:
„Jis manęs nepadarė“?+
Arba lipdinys apie savo lipdytoją:
„Jis nieko neišmano“?+
18 Tą dieną kurtieji išgirs šios knygos žodžius
ir aklieji išeis iš niūrios tamsybės, jų akys regės.+
19 Romieji džiaugte džiaugsis Jehova,
vargdieniai – Izraelio Šventuoju.+
20 Engėjo nebebus,
pasipūtėlio neliks,
sunaikinti bus visi, kurie rezga pikta,+
21 kurie melais užtraukia kitiems kaltę,
kurie miesto vartuose spendžia pinkles gynėjui*+
ir melagingais kaltinimais sužlugdo teisųjį.+
22 Tad štai ką Jokūbo namams sako Jehova, Abraomo gelbėtojas:+
Jis pašlovins Jokūbo Šventąjį,
pajaus pagarbią baimę Izraelio Dievui.+
24 Tie, kurių dvasia paklydusi, įgis supratimo,
murmėtojai įsiklausys į pamokymą.“
30 „Vargas užsispyrusiems vaikams,+ – tai Jehovos žodis. –
Jie vykdo užmojus, tačiau ne mano sumanytus,+
sudaro sąjungas,* bet ne mano valia*,
ir krauna nuodėmę ant nuodėmės.
2 Nepasitarę su manimi,+ jie vyksta į Egiptą,+
ieško prieglobsčio faraono tvirtovėse,
nori pasislėpti Egipto šešėlyje.
3 Pas faraoną bėgdami tik gėdą užsitrauksite,
Egipto paūksmėje vien negarbę sau rasite.+
4 Didžiūnai nuvyko į Coaną,+
pasiuntiniai į Hanesą nusigavo.
5 Gėdą jiems visiems užtrauks
tauta, iš kurios nėra jokios naudos,
kuri nesuteikia jokios pagalbos, nieko gero –
tik gėdą ir negarbę.“+
6 Nuosprendis gyvuliams, keliaujantiems į pietus.
Per žemę negandų ir pavojų,
per liūtų, riaumojančių liūtų,
angių ir nuodingų gyvačių* kraštą gabenami turtai,
sukrauti ant asilų nugarų,
gėrybės ant kupranugarių kuprų.
Bet iš to nebus žmonėms jokios naudos.
8 „Dabar eik, surašyk visa tai jų akivaizdoje ant plokštės,
įamžink knygoje,+
kad liktų ateičiai,
kad būtų liudijimas per amžius.+
10 Regėtojams jie sako: ‘Liaukitės su savo regėjimais!’,
pranašams: ‘Nereikia pranašauti mums tiesos.+
Kalbėkite, kas mums malonu, pranašaukite prasimanymus.+
11 Arba traukitės iš kelio, sukite šalin nuo tako.
Nebeminėkite mums Izraelio Šventojo.’“+
12 Todėl Izraelio Šventasis sako štai ką:
„Kadangi mano žodžius atmetate,+
pasitikite melu ir apgaule,
kadangi tokiais dalykais kliaujatės,+
13 jūsų kaltė bus tarsi spraga sienoje –
mūre, kuris jau virsta, tuoj tuoj sugrius.
Jis sugrius staiga, vienu akimoju.
14 Jis bus sudaužytas tarsi puodžiaus nužiesta puodynė,
bus sutrupintas taip, kad neliks nė šukės
žarijoms iš žaizdro subraukti
ar vandeniui iš balos* pasemti.“
15 Štai ką sako visavaldis Jehova, Izraelio Šventasis:
„Jei grįžtumėte pas mane ir ramiai palauktumėte, būtumėte apsaugoti.
Jūsų stiprybė – išlikti ramiems ir manimi pasitikėti.“+
Bet jūs to nenorite.+
16 „Ne, – sakote jūs. – Mes ant žirgų pabėgsime.“
Ką gi, bėkit.
„Mes paspruksime ant ristūnų.“+
Bet juk jūsų persekiotojai bus greitesni!+
Ir teliks iš jūsų tik mietas kalno viršūnėje,
tik stiebas ant kalvos.+
18 Bet Jehova kantriai laukia, nori būti maloningas.+
Jis pakils, nes nori jūsų pasigailėti.+
Juk Jehova – teisingumo Dievas.+
Laimingi visi, kurie juo viliasi*.+
19 Kai tauta gyvens Sione, Jeruzalėje,+ tu nebeverksi.+ Kai maldausi pagalbos, jis parodys tau malonę. Jis atsilieps, kai tik išgirs tavo šauksmą.+ 20 Davęs tau vargo duonos ir priespaudos vandens,+ Jehova, tavo Didysis Mokytojas, daugiau nesislėps, ir tu matysi Didįjį Mokytoją+ savo akimis. 21 Jeigu nuklystum į dešinę arba į kairę,+ tavo ausys išgirs balsą iš už nugaros: „Štai teisingas kelias.+ Juo eikite.“
22 Sidabrą, kuriuo pasidabruotos tavo statulėlės, ir auksą, puošiantį tavo liedintus stabus,+ paversi bjaurastimi, išmesi tarsi drabužį, suterštą per mėnesines. „Lauk iš čia!“ – sakysi.*+ 23 Tada jis duos tavo pasėtai sėklai lietaus,+ ir žemė išaugins apsčiai gero maisto.+ Tą dieną tavo gyvuliai ganysis plačiose ganyklose.+ 24 Galvijai ir asilai, kuriais dirbate žemę, ės rūgštynėmis paskanintus grūdus, semtuvu ir šake išvėtytus. 25 Didžiųjų žudynių dieną, kai grius bokštai, ant kiekvieno aukšto kalno, ant kiekvienos aukštesnės kalvos ims tekėti šaltiniai, čiurlens vandens upeliai.+ 26 Mėnulio pilnatis švies taip skaisčiai, kaip saulė, o saulės šviesa taps septyniskart skaistesnė,+ ji spindės tarsi septynios dienos šviesos. Taip bus tą dieną, kai Jehova sutvarstys savo tautos žaizdas,+ išgydys sužalojimus, jo paties smūgių padarytus.+
27 Girdi? Jehovos vardas iš toli ataidi
su jo pykčio liepsna, su tirštais debesimis.
Iš jo lūpų liejasi rūstybė,
jo liežuvis liepsnoja ryjančia ugnimi.+
28 Jo dvasia* – tarsi potvynio vanduo, semiantis ligi kaklo,
tarsi pražūties sietas tautoms išsijoti.
Jos bus pažabotos it žąslais+ ir paklaidintos.
30 Jehova sugriaudės didingu balsu+
ir parodys savo rankos galią+ – smogs rūstybės ugnimi,+
ryjančia ugnies liepsna+
32 Kiekvieną bausmės kirtį,
kuriuo Jehova baus Asiriją,
kiekvieną jo smūgį mūšyje su jais+
lydės būgnelių ir lyrų garsai.+
33 Jis jau paruošęs jai Tofetą*,+
jis jau prirengęs jį karaliui,+
prikrovęs malkų gilią, plačią daubą,
daug ten ugnies, daug medžio kurui.
Jehovos kvėptelėjimas tarsi sieros upė jį įdegs.
31 Vargas tiems, kurie traukia į Egiptą ieškoti pagalbos,+
kurie pasitiki žirgais+
ir sudeda viltis į kovos vežimus dėl jų daugumo,
viliasi kovos žirgais* dėl jų stiprybės.
Į Izraelio Šventąjį žvilgsnio jie nekreipia,
Jehovos neieško.
2 Bet juk ir jis išmintingas, todėl užtrauks nelaimę
ir neatsiims savo žodžių.
Jis pakils prieš nedorėlių namus,
prieš tuos, kurie padeda piktadariams.+
Jehovai ištiesus ranką,
gynėjas klups
ir jo ginamasis pargrius.
Jie pražus abu kartu.
4 Štai ką Jehova man sakė:
„Kaip liūtas, jaunas liūtas prie grobio urzgia
ir neišsigąsta piemenų, susibūrusių jo nuvyti,
nepabūgsta jų balsų,
jų keliamo triukšmo,
taip ir kareivijų Viešpats Jehova nužengs
ir kovos už Sioną, už Siono kalną.
5 Kaip paukštis sminga žemyn ginti jauniklių, taip kareivijų Viešpats Jehova skubės ginti Jeruzalės.+
Jis ją gins ir gelbės,
saugos ir vaduos.“
6 „Izraelio vaikai, grįžkite pas tą, prieš kurį taip įžūliai maištavote.+ 7 Juk tą dieną kiekvienam teks išmesti pačių pasidarytus beverčius sidabro dievus, niekingus aukso stabus, kuriais užsitraukėte nuodėmę.
Jis bėgs nuo to kalavijo,
jo jaunuoliams bus uždėta darbo prievolė.
9 Tie, kuriuos jis laiko savo uola, išsigandę spruks,
jo didžiūnai drebės iš baimės, pamatę ženklą“, – sako Jehova,
kurio liepsna dega* Sione, kurio krosnis pleška Jeruzalėje.
32 Štai karalius,+ kuriam valdant klestės teisumas,+
štai didžiūnai, kuriems vadovaujant įsigalės teisingumas.
2 Kiekvienas iš jų bus užuovėja,
pastogė pasislėpti nuo liūties.
Jie bus tarsi vandens srovės išdžiūvusiame krašte,+
lyg didžiulės uolos šešėlis saulės kepinamoje žemėje.
3 Tada akys tų, kurie mato, nebus užmerktos,
ausys tų, kurie girdi, įdėmiai klausysis.
5 Niekas kvailo žmogaus nebelaikys garbingu*,
nedoro – kilniu,
6 nes kvailas žmogus šnekės nesąmones,
jo širdis regs piktus kėslus,+
jis taps atsimetėliu,* kalbės kreivus dalykus apie Jehovą,
alkaną žmogų tuščiomis paleis,
ištroškusiam neduos atsigerti.
7 Nedorėlio sumanymai nelabi.+
10 Dar metai su trupučiu, ir jūs, nerūpestingosios, pašiurpsite,
nes vynuogių rinkimui pasibaigus nebus surinkta nė uogelės.+
11 Drebėkite, nerūpestingosios!
Šiurpkite jūs, lengvabūdės!
Nuogai išsirenkite
ir klubus ašutine prisidenkite.+
12 Muškitės į krūtinę raudodamos
dėl gerųjų laukų ir derlingųjų vynuogynų.
13 Mano tautos žemės dygiakrūmiais ir erškėčiais apžels,
jais apaugs visi namai, aidintys nuo linksmybių,
užkeros miestas, krykštaujantis iš džiaugsmo.+
15 Bet kai ant mūsų iš aukštybės bus išlieta dvasia,+
ta dykvietė į vaismedžių sodą pavirs,
bus panaši į mišką.+
19 O mišką išguldys kruša,
miestą ji sulygins su žeme.
33 Vargas tau, naikintojau, naikinimo nematęs!+
Vargas tau, klastūne, klastos nepatyręs!
Kai viską sunaikinsi, pats būsi sunaikintas,+
kai savo klastą įvykdysi, pats tapsi klastos auka.
4 Kaip skėriai suryja viską kelyje, taip bus surytas jūsų grobis,
žmonės tarsi skėrių spiečiai suplūs prie jo.
5 Jehova bus aukštinamas,
juk jis aukštybėse gyvena.
Sioną jis pripildys tiesos ir teisingumo.
6 Jis – tas, su kuriuo būsi saugus.
8 Vieškeliai apleisti,
takuose – nė vieno keliauninko.
Šaronas dykuma virto,
Bašanas ir Karmelis meta lapus.+
11 Jūsų įsčiose – šienas, jūs gimdote šiaudus.
Jūsų dvasia tarsi ugnis jus pačius praris.+
13 Jūs, kurie toli, paklausykite, ką padarysiu!
Ir jūs, kurie arti, pripažinkite mano galybę!
14 Siono nusidėjėliai tirta iš baimės,+
tuos atsimetėlius drebulys pagavo:
‘Kas iš mūsų gali ištverti tą plieskiančią ugnį?+
Kas iš mūsų atlaikys neužgesinamas liepsnas?’
15 Kas visada elgiasi teisingai+
ir kalba dorai,+
kas nesipelno iš suktybių,
kieno rankos nepriima kyšio+
ir ausys nenori girdėti apie kraujo liejimą,
o akys – žvelgti į tai, kas bloga,
16 to buveinė bus aukštai,
neprieinamose uolose bus jo tvirtovė,
jis bus aprūpintas duona
ir niekada nepristigs vandens.“+
17 Tavo akys regės karalių, pasipuošusį šlove,
jos matys tolimą kraštą.
18 Atsiminęs tą baisų metą širdyje sakysi:
„Kur dingo raštininkas?
Kur tas, kuris sverdavo duoklę?+
Kur tas, kuris skaičiuodavo bokštus?“
20 Pažvelk į Sioną, mūsų švenčių miestą!+
Temato tavo akys, – Jeruzalė yra saugi buveinė,
palapinė, kurios niekas neišjudins,+
kurios kuoliukų niekad neištrauks
ir virvių niekad nesutraukys.
21 Tenai Didingasis Jehova
mus saugos tarsi upės, tarsi platūs kanalai.
Karo laivai tenai neplauks,
joks didingas laivas nesibraus.
23 Tavo laivavirvės kabės palaidos,
stiebo nebeišlaikys, burės neįtemps.
Tuomet bus dalijamas gausingas grobis,
net luošiams teks nemenka dalis.+
24 Ir joks gyventojas nebesiskųs: „Sergu.“+
Žmonėms, kurie gyvens krašte, kaltė bus atleista.+
34 Tautos, ateikite ir išgirskite!
Žmonės, atidžiai klausykitės!
Tesiklauso visa žemė ir visa, kas joje,
pasaulis ir visi jo gyventojai.
Atiduos juos pražūčiai,
jie bus išžudyti.+
4 Dangaus kareivija dūlėsiais pavirs,
dangus tarsi ritinys bus suvyniotas,
visa jo kareivija nuvys
ir kaip nuvytęs lapas kris nuo vynmedžio šakelės,
kaip susitraukusi figa nuo figmedžio.
5 „Danguje krauju mano kalavijas pasrus.+
Jis kirs ir įvykdys bausmę Edomui+ –
tautai, kurią sunaikinti paskyriau.
6 Jehova turi kalaviją, jis visas kruvinas.
Jis aptekęs riebalais,+
ėriukų ir ožių krauju,
avinų inkstų taukais,
mat Jehova aukoja auką Bocroje,
pjauna gausybę aukų Edomo žemėje.+
Jų žemė kraujo prisigers,
jų dulkės permirks riebalais.“
10 Neges ji dieną naktį,
nuo jos kils dūmai amžiais.
Per kartų kartas ji liks nuniokota,
per amžių amžius niekas kojos ten nekels.+
11 Pelikanas ir dygliatriušis ją užvaldys,
joje gyvens apuokai su varnais.
Virš jos jis išties tuštybės matuoklę
ir naikinimo svambalu* ją išmatuos.
12 Neliks jos prakilniųjų, nebebus kam karaliauti,
visi jos didžiūnai į nieką pavirs.
13 Dygiakrūmiais užžels tvirtovės,
dilgėlėmis ir dagiais – jos mūrai.
Pavirs ji šakalų guoliu+
ir stručių buveine.
Naktiniai paukščiai* ten įsikurs, vietą sau nutūpti ras.
15 Šokli gyvatė lizdą susitaisys ir kiaušinius dės,
juos perės ir savo šešėlyje saugos.
Pesliai ten būriuosis, sau porą susiradę.
16 Paieškokite Jehovos knygoje ir paskaitykite –
nė vieno iš jų netrūks,
nė vienas neliks be poros,
nes šį įsakymą Jehovos lūpos paskelbė,
nes jo dvasia visus juos subūrė.
Jie visam laikui ją užims
ir gyvens joje per kartų kartas.
Žmonės regės Jehovos šlovę, mūsų Dievo didybę.
4 Sakykite tiems, kurių širdis nerami:
„Būkite stiprūs, nebijokite.
Štai atžygiuoja jūsų Dievas keršyti,
Dievas ateina atmokėti!+
Jis ateis ir jus išgelbės.“+
Dykynėse trykš vandenys,
plynėse liesis versmės.
Šakalų buveinėse+
žolė, nendrės ir viksvuolės žaliuos.
Netyras žmogus juo nekeliaus+ –
juo eis tik tas, kuriam bus leista.
Paikasis į jį neatklys.
9 Joks liūtas ten nesibastys,
plėšrūs žvėrys juo neslampinės.
10 Jehovos išvaduotieji į Sioną grįš džiūgaudami.+
Beribis džiaugsmas lyg vainikas puoš jų galvas.+
Džiugesys ir linksmybė juos lydės,
niekas nebesielvartaus ir nebedūsaus.+
36 Keturioliktais karaliaus Ezekijo valdymo metais Asirijos karalius Sanheribas+ puolė visus įtvirtintuosius Judo miestus ir juos paėmė.+ 2 Asirijos valdovas įsakė rab šakei*+ žygiuoti iš Lachišo+ su didžiule kariuomene Jeruzalėn pas karalių Ezekiją. Atžygiavęs rab šakė savo pajėgas išdėstė prie aukštutinio tvenkinio vandentakio+ palei kelią, vedantį į skalbėjų lauką.+ 3 Jį pasitiko rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas,+ karaliaus raštininkas Šebna+ ir metraštininkas Asafo sūnus Joachas.
4 Rab šakė kreipėsi į juos: „Ezekijui sakykite: ‘Taip kalba didysis karalius, Asirijos karalius. Iš kur toks tavo pasitikėjimas?+ 5 Tu sakai, kad išmanai karybą ir kad karinės tavo pajėgos stiprios. Tai tušti žodžiai. Kuo pasitiki, kad drįsai prieš mane sukilti?+ 6 Egiptas, į kurį dedi viltis, yra tik palūžusi nendrė. Jeigu ja pasiremsi, ji smigs tau į delną ir jį pervers. Taip nutinka visiems, kas pasitiki faraonu, Egipto valdovu.+ 7 O gal sakysi: „Mes pasitikime Jehova, savo Dievu“? Bet argi tu pats, Ezekijau, neišgriovei jo šventaviečių ir aukurų?+ Argi neįsakei Judui ir Jeruzalei garbinti dievą prie vieno aukuro?’+ 8 Tad kviečiu tave lažintis su mano viešpačiu, Asirijos karaliumi:+ duosiu tau du tūkstančius žirgų, jei tik rasi jiems tiek raitelių. 9 Bet juk kliaudamasis Egiptu, jo kovos vežimais ir raitininkais nepasipriešintum net vienam valdytojui, mažiausiam iš mano valdovo tarnų. 10 Argi ne Jehovos valia mes atėjome šio krašto sunaikinti? Pats Jehova mums liepė: ‘Žygiuokite prieš šitą kraštą ir jį sunaikinkite.’“
11 Eljakimas, Šebna+ ir Joachas rab šakei+ tarė: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai*,+ mes suprantame. Nekalbėk su mumis žydų tautos kalba, nes žmonės ant mūrų klausosi.“+ 12 Bet rab šakė atkirto: „Argi mano valdovas siuntė mane perduoti šiuos žodžius tik jums ir jūsų valdovui? Argi neturėtų jų išgirsti ir ant mūrų sėdintys žmonės, kuriems, kaip ir jums, teks valgyti savo išmatas ir gerti savo šlapimą?“
13 Tada rab šakė atsistojo ir žydų tautos kalba+ ėmė šaukti: „Klausykitės didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus, žodžių!+ 14 Taip sako karalius. Nesileiskite Ezekijo apgaunami, jis negali jūsų išgelbėti.+ 15 Nesileiskite įtikinami kliautis Jehova,+ netikėkite Ezekijo žodžiais: ‘Jehova tikrai mus išgelbės. Šis miestas nebus atiduotas Asirijos karaliui į rankas.’ 16 Neklausykite Ezekijo, nes Asirijos karalius taip kalba: ‘Sudarykite su manimi taiką ir pasiduokite.* Tada kiekvienas galėsite valgyti nuo savo vynmedžio ir nuo savo figmedžio, gerti vandenį iš savo talpyklos, 17 iki ateisiu ir pasiimsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį,+ – į grūdų ir jauno vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą. 18 Teneapgauna jūsų Ezekijas žodžiais: „Jehova mus išgelbės.“ Ar kurios nors tautos dievai išgelbėjo savo kraštą iš Asirijos karaliaus rankų?+ 19 Kur Hamato ir Arpado+ dievai? Kur Sefarvaimų+ dievai? Ar išgelbėjo jie Samariją iš mano rankų?+ 20 Kuris iš visų tų dievų išgelbėjo iš mano rankų savo kraštą? Tad argi Jehova galės išgelbėti iš mano rankų Jeruzalę?’“+
21 Bet jie tylėjo ir nepratarė nė žodžio, nes karalius buvo paliepęs: „Neatsakykite jam.“+ 22 Rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas, karaliaus raštininkas Šebna+ ir metraštininkas Asafo sūnus Joachas persiplėšė drabužius ir nuėję pas Ezekiją perdavė jam visus rab šakės žodžius.
37 Išgirdęs tai, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutinę ir nuėjo į Jehovos Namus.+ 2 Ezekijo įsakymu rūmų prievaizdas Eljakimas, raštininkas Šebna ir kunigų seniūnai, apsivilkę ašutinėmis, nuėjo pas pranašą Izaiją,+ Amoco sūnų, 3 ir tarė jam: „Taip sako Ezekijas. Ši diena – sielvarto, bausmės* ir gėdos diena. Atėjo laikas vaikams gimti, bet gimdyti nėra jėgų.+ 4 Galgi Jehova, tavo Dievas, išgirs, ką kalbėjo rab šakė, savo viešpaties Asirijos karaliaus atsiųstas išjuokti gyvojo Dievo?+ Galgi tavo Dievas Jehova pašauks jį atsiskaityti už visus žodžius, kuriuos girdėjo? Pasimelsk+ už tuos, kurie dar gyvi.“+
5 Taigi karaliaus Ezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.+ 6 Izaijas jiems atsakė: „Savo viešpačiui perduosite: ‘Taip sako Jehova. Neišsigąsk+ to, ką girdėjai, – žodžių, kuriais Asirijos karaliaus pasiuntiniai+ prieš mane piktžodžiavo. 7 Aš įkvėpsiu jam tokią dvasią, kad gavęs žinią jis sugrįš į savo žemę.+ Savo paties krašte jis kris nuo kalavijo.’“+
8 Sužinojęs, kad Asirijos karalius atsitraukė nuo Lachišo, rab šakė sugrįžo pas jį. Tuo metu karalius kovojo prieš Libną.+ 9 Karaliui buvo pasakyta, kad prieš jį atžygiuoja Etiopijos valdovas Tirhaka. Išgirdęs apie tai, karalius vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją,+ sakydamas: 10 „Štai ką perduosite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesileisk dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, neklausyk, kad jis sako: „Jeruzalė neatiteks Asirijos karaliui į rankas.“+ 11 Tu juk girdėjai, ką Asirijos karaliai padarė visiems kraštams, – kad juos sunaikino.+ Tad nejau tu išsigelbėsi? 12 Argi išgelbėjo dievai tas tautas? Argi mano protėviai jų nesunaikino?+ Kur dabar Gozanas, Haranas,+ Recefas ir Edeno žmonės, gyvenę Telasare? 13 Kur yra Hamato karalius, Arpado karalius, Sefarvaimų,+ Henos ir Ivos miestų karaliai?’“
14 Paėmęs laiškus iš pasiuntinių rankų, Ezekijas juos perskaitė. Tada nuėjo į Jehovos Namus ir išskleidė juos* Jehovos akivaizdoje.+ 15 Ezekijas Jehovai meldėsi:+ 16 „Jehova, kareivijų Viešpatie,+ Izraelio Dieve, kuris sėdi soste viršum* kerubų! Tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu sukūrei dangų ir žemę. 17 Suklusk, Jehova, išgirsk!+ Jehova, atmerk akis ir pažvelk!+ Paklausyk, kokiais žodžiais Sanheribas tyčiojasi iš tavęs, gyvasis Dieve.+ 18 Iš tiesų, Jehova, Asirijos karaliai nuniokojo visus kraštus,+ savo kraštą irgi, 19 ir sumetė jų dievus į ugnį, sunaikino,+ nes jie buvo ne dievai, o medžio ir akmens dirbiniai, žmogaus rankų darbas.+ 20 Mūsų Dieve Jehova, gelbėk dabar nuo jo rankos, ir visos žemės karalystės žinos, kad tu, Jehova, vienintelis esi Dievas.“+
21 Amoco sūnus Izaijas perdavė Ezekijui tokią žinią: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas. Kadangi meldei manęs dėl Asirijos karaliaus Sanheribo,+ 22 Jehova jam skelbia tokį nuosprendį:
‘Mergelė, Siono dukra, tave niekina, tave išjuokia.
Jeruzalės dukra tyčiojasi iš tavęs*.
23 Iš ko šaipeisi,+ prieš ką piktžodžiavai?
Prieš ką pakėlei savo balsą?+
Į ką įžūliom akim žvelgei?
Į Izraelio Šventąjį!+
24 Per savo tarnus Jehovą išjuokei,+ sakei:
„Su daugybe kovos vežimų
į aukštuosius kalnus užkilsiu,+
į Libano vietas atokiausias.
Didingus jo kedrus, vešliuosius kadagius iškirsiu.
Pasieksiu jo viršūnes, miškus jo tankiausius.
25 Iškasiu šulinius ir jų vandenį išgersiu,
savo kojų padais Egipto upes* išdžiovinsiu.“
Dabar visa įvykdysiu.+
Įtvirtintuosius miestus griuvėsių krūvomis tu paverti.+
27 Jų gyventojai bejėgiai,
išsigandę ir kenčia gėdą.
Jie – lyg pievų žolė, lyg laukų žaluma,
lyg rytvėjo išdeginta žolė ant stogų.
29 Girdėjau, kaip ant manęs niršti ir kaip riaumoji,+
todėl įversiu kablį tau į šnerves, įbruksiu žąslus+ į nasrus
ir keliu, kuriuo atėjai, atgal parvesiu.’
30 Štai, Ezekijau, tau ženklas. Šiemet valgysi grūdus, užaugusius savaime*, kitąmet – irgi užaugusius savaime, o trečiais metais sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir valgysite jų derlių.+ 31 Išsigelbėjęs Judo namų likutis+ leis šaknis giliai ir nokins vaisių aukštai. 32 Ir pasklis iš Jeruzalės išlikusieji, nuo Siono kalno – tie, kurie bus išsigelbėję.+ Kareivijų Viešpats Jehova su užsidegimu tai įvykdys.+
33 Todėl apie Asirijos karalių Jehova sako:+
‘Jis neįžengs į šį miestą,+
nė strėlės į jį nepaleis,
su skydu priešais nestos,
apgulos pylimo nesupils.+
34 Keliu, kuriuo atėjo, jis sugrįš
ir į šį miestą kojos neįkels, – tai Jehovos žodis.
36 Ir Jehovos angelas nužengęs užmušė asirų stovykloje 185 000 vyrų. Anksti ryte visur buvo matyti vien lavonai.+ 37 Asirijos karalius Sanheribas parkeliavo atgal į Ninevę+ ir ten pasiliko.+ 38 Kartą, jam besimeldžiant šventykloje savo dievui Nisrochui, jo paties sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju.+ Juodu pabėgo į Ararato žemę,+ o karaliumi vietoj Sanheribo tapo jo sūnus Asarhadonas.+
38 Tomis dienomis Ezekijas susirgo, jis buvo arti mirties.+ Pas jį atėjo pranašas Izaijas,+ Amoco sūnus, ir tarė: „Taip sako Jehova. Duok paskutinius nurodymus namiškiams, nes tu mirsi, jau nebepasitaisysi.“+ 2 Ezekijas nusisuko veidu į sieną ir meldė Jehovą: 3 „Maldauju, Jehova, prisimink,+ kaip ištikimai, visa širdimi tau tarnavau+ ir dariau, kas gera tavo akyse.“ Ir Ezekijas graudžiai pravirko.
4 Tada Jehova paliepė Izaijui: 5 „Grįžk ir sakyk Ezekijui:+ ‘Taip sako Jehova, tavo protėvio Dovydo Dievas. Girdėjau tavo maldą,+ mačiau ašaras.+ Pridėsiu prie tavo gyvenimo* penkiolika metų.+ 6 Išgelbėsiu tave ir šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankų, šį miestą apginsiu.+ 7 Štai Jehova siunčia tau ženklą, iš kurio matysi, kad savo žodį Jehova tesės:+ 8 padarysiu, kad šešėlis, nusileidęs Ahazo laiptais*, sugrįžtų dešimt pakopų atgal.’“+ Taigi šešėlis atsitraukė atgal dešimt pakopų, kuriomis buvo nusileidęs.
9 Štai žodžiai, kuriuos Judo karalius Ezekijas parašė susirgęs ir paskui išgijęs iš savo ligos.
10 Sakiau sau: „Gyvenimo pusiaukelėje
teks žengti pro kapo* vartus.
Tų likusių metų nepamatysiu.
11 Maniau, neberegėsiu Jaho* – Jaho gyvųjų šalyje,+
į žmones nebežvelgsiu,
kai nueisiu pas nebūties šalies gyventojus.
12 Mano buveinė – lyg ganytojo palapinė,
nugriauta ir šalin nunešta.+
Savo gyvenimą tarsi audėjas į rietimą suvyniojau,
kaip apmatų gijas jis mane nukirpo.
Nuo aušros iki sutemų tu vedi mane prie galo.+
13 Iki paryčių save raminu.
Kaip liūtas jis triuškina visus mano kaulus.
Nuo aušros iki sutemų tu vedi mane prie galo.+
15 Ką begaliu pasakyti?
Kaip jis man kalbėjo, taip ir padarė.
Karčios širdgėlos apimtas,
visus savo metus nuolankus* aš būsiu.
16 ‘Jehova, žmogus dėl tavo gerumo gyvena,
dėl tavo darbų gyva mana dvasia.
Tu grąžinsi man sveikatą ir gyvastį išsaugosi.+
Visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros*.+
Duobėn žengiantys ištikimybės tavo negali tikėtis.+
19 Gyvieji, tik gyvieji tave šlovina,
kaip ir aš šiandien šlovinu.
Tėvas savo sūnums apsakys, koks esi ištikimas.+
20 Gelbėki mane, Jehova,
ir per visas gyvenimo dienas tavo, Jehova, Namuose+
skambinsime stygomis mano giesmes.’“+
21 Izaijas tarė: „Nuneškite jam figų slėgtainį, uždėkite ant piktvotės, ir jis išgis.“+ 22 Ezekijas buvo klausęs: „Koks ženklas parodys, kad aš dar eisiu į Jehovos Namus?“+
39 Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach Baladanas siuntė pas Ezekiją pasiuntinius su laišku ir dovana,+ mat išgirdo, kad šis buvo pasiligojęs ir pasveiko.+ 2 Ezekijas jais apsidžiaugė ir aprodė jiems visas savo turtų saugyklas+ – savo sidabrą, auksą, balzaminio ir kitokio brangaus aliejaus atsargas, ginklines ir visa kita, kas buvo jo iždinėse. Ezekijo rūmuose ir valdose neliko nieko, ko jis nebūtų jiems parodęs.
3 Tada pas karalių atėjo pranašas Izaijas ir paklausė: „Ką tie vyrai kalbėjo? Iš kur jie atkeliavo?“ Ezekijas atsakė: „Jie atvyko iš tolimo krašto, iš Babilono.“+ – 4 „Ką jie tavo rūmuose matė?“ – dar paklausė Izaijas. Ezekijas atsakė: „Mano rūmuose jie matė viską. Nėra nieko mano saugyklose, ko nebūčiau jiems parodęs.“
5 Tada Izaijas tarė Ezekijui: „Paklausyk, ką sako kareivijų Viešpats Jehova. 6 Štai ateina dienos, kai visa, kas yra tavo rūmuose, ką tavo protėviai yra sukaupę, bus išgabenta į Babiloną, neliks nieko.+ Taip sako Jehova.+ 7 Ir iš tavo sūnų, kurie tau gims, kai kurie bus paimti. Jie taps Babilono karaliaus rūmų pareigūnais.“+
8 Ezekijas atsakė Izaijui: „Tavo perduotas Jehovos žodis yra teisingas*.“ Ir pridūrė: „Bent jau mano dienomis išsilaikys taika ir saugumas*.“+
40 „Guoskite, paguoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas,+ –
2 kalbėkite į širdį Jeruzalei,
paskelbkite jai, kad savo darbo prievolę atliko,
kad savo kaltę išpirko.+
Iš Jehovos rankos ji atsiėmė atlygį* už visas savo nuodėmes.“+
Nutieskite* mūsų Dievui dykumos vieškelį.+
4 Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas,
kiekvienas kalnas ir kalva nulyginti.
Tetampa kauburiuota žemė lygi,
grublėtoji tepavirsta lyguma.+
5 Jehovos šlovė bus apreikšta.+
Visi žmonės ją išvys,+
nes tai ištarė Jehovos lūpos.“
6 Paklausyk! Vienas sako: „Skelbk!“
Išties žmonės tėra žalia žolė.
Garsiai šauk,
gerosios žinios Jeruzalei skelbėja,
šauki, nebijok.
Judo miestams pranešk: „Štai jūsų Dievas!“+
Jis turi paruošęs atlygį,
jau yra parengęs užmokestį.+
11 Jis kaip ganytojas savo kaimenę žiūrės*.+
Kas saiku susėmė žemės dulkes?+
Kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus,
svertuvu – kalvas?
14 Su kuo jis tarėsi, kad išmanymo įgytų?
Kas teisingumo taku jį mokė eiti?
Kas toks supratimo davė?
Kas parodė, kur išmanymo kelias?+
Salas it dulkeles jis pakelia.
16 Net viso Libano neužtektų ugniai kurstyti
ir jo žvėrių per maža būtų deginamosioms aukoms.
18 Su kuo palyginsite Dievą?+
Į ką jis būtų panašus?+
20 Savo atnašai žmogus renkasi medį+ –
tokį, kuris nesupus.
Jis ieško nagingo meistro,
kad dievuką sutvirtintų ir tas nenuvirstų.+
21 Argi nežinote?
Ar negirdėjote?
Nejau tai nuo pat pradžių nėra jums apsakyta?
Kaip nesuprantate to, kas akivaizdu nuo pat žemės užgimimo*?+
Dangų tarsi skraistę jis ištiesia,
kaip gyvenamą palapinę išskleidžia.+
23 Jis pareigūnus nieku paverčia,
žemės teisėjus* – tuščia vieta.
24 Vos tik pasodinti,
vos pasėti,
vos įleidę žemėn šaknis,
jie nudžiūsta vėjui papūtus,
vėtra juos išpusto kaip šiaudus.+
25 „Su kuo mane palyginsite? Kas gi man prilygti gali? – sako Šventasis. –
26 Pakelkite akis į dangų, pažiūrėkite.
Kas visas jas sukūrė?+
Tai tas, kuris pulkais jas veda, visas suskaičiavęs.
Jis visas jas vardais šaukia.+
Jis didžiai galingas, jo jėga beribė,+
tad jos visos – savo vietose.
27 Kodėl, Jokūbai, skundiesi, kodėl, Izraeli, sakai:
‘Paslėptas nuo Jehovos mano kelias,
teisingumo iš Dievo nesulaukiu’?+
28 Nejau nežinai? Nejau negirdėjai?
Jehova, visų žemės pakraščių Kūrėjas, bus Dievas visą amžinybę.+
30 Vaikinai pavargsta, išsenka,
jaunuoliai klumpa ir griūva,
31 bet tie, kurie deda viltis į Jehovą, atgaus jėgas,
pakils lyg ereliai ant sparnų.+
Jie bėgs ir nepavargs,
eis ir nepails.“+
41 „Tylėkite, salos! Klausykitės manęs!
Sukaupkite jėgas, tautos!
Eikite čia ir kalbėkite,+
ateikite, kartu bylinėsimės.
Kas jį pakvietė būti tarnu* ir vykdyti teisingumą?
Kas atiduoda jam tautas
ir jo valdžion – karalius?+
Kas juos dulkėmis paverčia savo kalaviju
ir savo lanku išblaško tarsi vėjas šiaudus?
4 Kas visa tai padarė ir įvykdė?
Kieno valia nuo pat pradžios užgimsta kartos?
5 Salos visa tai matydamos išsigando,
žemės pakraščiai ėmė drebėti.
Tautos susibūrė, žygiuoja pirmyn.
6 Kiekvienas padeda savo bičiuliui,
kiekvienas savo broliui sako: „Būk drąsus.“
Apie atliktą darbą sako: „Gerai sulydyta.“
Tada stabą prikala vinimis, kad nenuvirstų.
8 „O tu, Izraeli, esi mano tarnas,+
tu, Jokūbai, esi mano išrinktasis,+
mano draugo Abraomo palikuonis,+
9 kurį iš žemės pakraščių aš paėmiau,+
iš tolimiausių kampų pasišaukiau.
Sustiprinsiu tave ir tau padėsiu,+
remsiu savo teisumo dešine.’
11 Kas ant tavęs niršta, bus sugėdyti ir pažeminti.+
Kas su tavimi kovoja, į nieką pavirs, žūte pražus.+
12 Ieškosi savo priešų, bet nerasi.
Tavo priešininkų nebebus, jų nebeliks.+
13 Juk aš, tavo Dievas Jehova, laikau tave už dešinės.
Aš – tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš padėsiu.’+
14 Nebijok, kirminėli* Jokūbai,+
Izraelio tauta, aš tau padėsiu“, – tai Jehovos, tavo Atpirkėjo,+ Izraelio Šventojo, žodis.
Tu kulsi ir triuškinsi kalnus,
pelais kalvas paversi.
Dykumą paversiu vandeningais nendrynais,
išdžiūvusį kraštą – vandens versmėmis.+
Plynėse augs kadagiai,
žaliuos uosiai ir kiparisai,+
20 idant visi matytų ir žinotų,
įsidėmėtų ir suprastų, –
Jehovos ranka visa tai padarė,
Izraelio Šventasis sukūrė.“+
21 „Ginkite savo bylą“, – sako Jehova.
„Įtikinkite mus“, – taria Jokūbo Karalius.
22 „Įtikinkite, pasakykite, kas įvyks.
Išaiškinkite, kas buvo pirmiau,
kad tai apmąstytume* ir žinotume, kuo visa baigsis.
Arba praneškite, kas dar laukia.+
Padarykite ką nors – gera ar bloga,
kad apstulbtume tai išvydę.+
Kas garbina* jus, tų nepakenčiu.+
Valdytojus jis tryps kaip molį,+
mins kaip puodžius molžemį.
26 Kuris iš jūsų pirmiau apie tai paskelbė, kad mes žinotume?
Kuris pranešė iš anksto, kad sakytume: ‘Jis buvo teisus’?+
Nė vienas to nepranešė!
Nė vienas nepaskelbė!
Niekas nė žodžio iš jūsų neišgirdo!“+
27 Aš pirmas paskelbiau Sionui: „Štai! Štai kas įvyks!“+
Pasiųsiu Jeruzalei skelbėją su gera naujiena.+
28 Dairiausi, bet nebuvo nė vieno –
iš jų nebuvo nė vieno, kuris galėtų ką patarti.
Klausinėjau, bet niekas neatsakė.
Jų darbai – niekas.
Jų liedinti stabai – tik vėjas ir tuštybė.+
42 Štai mano tarnas,+ aš esu su juo!
Štai mano išrinktasis+ – juo aš džiaugiuosi!+
Jis mokys tikro teisingumo.+
4 Jis nepriges, nepalūš, kol teisingumą žemėje įtvirtins.+
Jo įstatymo* lauks salos.
5 Štai ką sako Dievas Jehova,
dangaus Kūrėjas – tas, kuris jį išskleidė,+
kuris paklojo žemę, padarė visa, kas joje,+
kuris duoda alsavimą jos žmonėms,+
dvasią tiems, kas joje vaikšto:+
6 „Aš, Jehova, dėl savojo teisingumo tave pašaukiau,
paėmiau už rankos.
Saugosiu tave, kad būtum sandora žmonėms+
ir šviesa tautoms,+ –
7 kad atvertum akis akliesiems,+
išvestum iš kalėjimo belaisvius,
išvaduotum kalėjimo tamsybėje sėdinčius.+
8 Aš esu Jehova. Tai mano vardas.
9 Žiūrėk! Kas anksčiau pranašauta, išsipildė,
dabar skelbiu naujus dalykus.
Apsakysiu juos pirmiau, negu jie įvyks.“+
10 Visi, kas plaukiate į jūrą, kas gyvenate joje,
visos salos ir jų gyventojai,+
giedokite Jehovai naują giesmę,+
jo šlovę skelbkite nuo žemės pakraščių.+
Tešūkauja iš džiaugsmo visi, kas tarp uolų gyvena,
nuo kalnų viršūnių teaidi jų balsai.
Jis sušuks, karo šūksnį suriks
ir pasirodys esąs už savo priešus stipresnis.+
14 „Ilgai tylėjau,
nebylus buvau, susilaikiau.
Kaip gimdyvė dabar aimanuosiu,
dūsausiu ir sunkiai alsuosiu.
15 Aš nusiaubsiu kalnus ir kalvas,
jų augaliją išdžiovinsiu,
upes nusekinsiu, salas* jose atversiu,
vandeningus nendrynus išsausinsiu.+
Štai ką dėl jų padarysiu, aš jų neapleisiu.“
18 Klausykitės, kurtieji!
Pažvelkite ir pamatykite, aklieji!+
19 Kas gi yra aklas, jei ne mano tarnas,
kas gi yra kurčias, jei ne pasiuntinys, kurį siunčiau?
Ar yra aklesnių už tą, kuriam atlyginau, –
aklesnių už Jehovos tarną?+
21 Dėl savojo teisumo
Jehova panorėjo išaukštinti savo įstatymą* ir padaryti jį šlovingą.
Jie tapo grobiu, ir nebuvo kam vaduoti,+
juos grobė, ir niekas nesakė: „Atiduok!“
23 Kuris iš jūsų tai išgirs,
suklus ir ateičiai įsidėmės?
24 Kas atidavė Jokūbą apiplėšti,
kas paliko Izraelį grobikams?
Ar ne Jehova, kuriam tauta nusidėjo?
Liepsna surijo visa, kas aplinkui, bet jie nesusiprato,+
ugnis suliepsnojo prieš juos, bet jie to širdin nepaėmė.+
43 Štai ką sako Jehova,
tavo Kūrėjas, Jokūbai, – tas, kurio dėka esi, Izraeli:+
„Nebijok, aš tave išpirkau,+
vardu tave pašaukiau.
Man tu priklausai.
Kai per ugnį žengsi, neapdegsi,
liepsnos tau nepakenks.
3 Juk aš esu Jehova, tavo Dievas,
Izraelio Šventasis, tavo Gelbėtojas.
Tau išpirkti Egiptą atidaviau,
Etiopiją ir Sebą į tave išmainiau,
4 nes mano akyse buvai brangus,+
buvai garbingas, tave aš mylėjau.+
Tad tautas už tave atiduosiu,
jų žmones – mainais už tavo gyvastį.
Parvesiu tavo palikuonius iš rytų,
surinksiu tave iš vakarų.+
6 Šiaurei paliepsiu: ‘Grąžink juos!’+
Pietums tarsiu: ‘Jų neužlaikyk.
Parvesk mano sūnus iš toli, mano dukteris – iš žemės pakraščių,+
7 parvesk kiekvieną, kuris mano vardu vadinamas,+
kurį savo šlovei sukūriau,
nulipdžiau, savo rankomis padariau.’+
Ar gali jie* atskleisti, kas įvyks pirmiausia?+
Kuris iš jų gali tai pasakyti?
Teįrodo jie savo teisumą, teatsiveda liudytojų,
kad tie, visa išklausę, patvirtintų: ‘Tai tiesa!’+
mano tarnas, kurį išsirinkau,+
idant žinotumėte, manimi tikėtumėte ir suprastumėte,
kad visada esu toks pat.+ Tai Jehovos žodis.
Prieš mane nebuvo jokio dievo
ir po manęs jokio nebus.+
11 Aš – aš esu Jehova,+ be manęs nėra gelbėtojo.+
12 Aš paskelbiau, ką darysiu, jus gelbėjau ir jums viską apreiškiau,
kai nebuvo tarp jūsų svetimo dievo.+
Taigi jūs esate mano liudytojai – tai Jehovos žodis, – o aš esu Dievas.+
13 Visada toks esu.+
Niekas negali iš mano rankų išvaduoti.+
Kai imuosi veikti, kas man sukliudys?“+
14 Štai ką sako Jehova, tavo Atpirkėjas,+ Izraelio Šventasis:+
„Jūsų labui siųsiu kariuomenę į Babiloną, visus vartų užkaiščius nukelsiu,+
ir chaldėjai iš sielvarto verks savo laivuose.+
15 Aš esu Jehova, jūsų Šventasis,+ Izraelio Kūrėjas,+ jūsų Karalius.“+
16 Štai ką sako Jehova –
tas, kuris tiesia kelią per jūrą,
atveria taką per šėlstančius vandenis,+
17 tas, kuris veda kovos vežimus su žirgais,+
kariuomenę su karžygiais:
„Jie gulės parblokšti ir nebesikels.+
Jie užges kaip rusenantis dagtis.“
18 „Užmirškite, kas buvo,
praeitimi nebegyvenkite.
20 Mane šlovins laukų žvėrys,
šakalai ir stručiai,
nes aš duodu vandens tyruose,
upių – dykumoje,+
kad mano žmonės, mano išrinktieji,+ atsigertų.
23 Nevedei man avių deginamajai aukai,
atnašomis manęs nešlovinai.
Dovanos atnešti tavęs neverčiau,
nevarginau, smilkalų nereikalavau.+
Apsunkinai mane savo nuodėmėmis,
savo kaltėmis apkrovei.+
26 Primink, ką pamiršau, bylinėkimės!
Kalbėk, įrodyk, kad esi teisus.
2 Štai ką sako Jehova, tavo Kūrėjas, –
tas, kuris tave sukūrė,+
kuris nuo pat gimimo* tave globojo:
‘Nebijok, Jokūbai, mano tarne,+
Išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių,+
palaiminimą – ant tavo vaikų.
5 Vienas sakys: „Aš esu Jehovos“,+
kitas vadins save Jokūbo vardu,
trečias rašys sau ant rankos: „Priklausau Jehovai“,
jis pasivadins Izraelio vardu.’
6 Štai ką sako Jehova –
Izraelio karalius+ ir jo Atpirkėjas,+ kareivijų Viešpats Jehova:
‘Aš esu pirmas, aš esu paskutinis.+
Be manęs kito Dievo nėra.+
7 Ar yra kas man prilygtų?+ Teatsiliepia!
Tegu pareiškia tai ir teįrodo!+
Tepasako jie, kas bus netrukus
ir kas vyks vėliau,
kaip kad aš tai dariau nuo seno, kai įkūriau tautą.
8 Nedrebėkite, tenekausto jūsų baimė.+
Argi nesu nuo seno jums visa pasakęs ir paskelbęs?
Jūs esate mano liudytojai.+
Ar yra kitas Dievas be manęs?
Ne, be manęs kitos Uolos nėra,+ nežinau tokios.’“
10 Koks gi žmogus darytųsi dievuką ar liedintųsi stabą,
iš kurio jokios naudos?+
11 Visi jo bičiuliai turės gėdytis!+
Amatininkai – tik žmonės.
Tesusirenka visi, teprisistato.
Jie drebės iš baimės, raus iš gėdos.
12 Kalvis kaitina geležį virš žarijų, įrankiu ją apdoroja,
plaktukais kala,
stipriomis rankomis darbuojasi,+
kol išalksta ir pavargsta.
Nė vandens neatsigeria, tad greit nusilpsta.
13 Drožėjas ištempia matuoklę, braižo raudona kreida,
skaptuoja skaptu, brėžia skriestuvu.
Jis pasisodina lauramedį, kad lietus jį užaugintų.
15 Iš medžio žmogus prisikapoja malkų,
susikuria ugnį, kad sušiltų,
ant ugnies duonos išsikepa.
Paskui pasidaro dievuką ir jį garbina,
iš likusio rąstgalio nutašo stabą ir lenkiasi prieš jį.+
16 Pusę medžio žmogus sunaudoja malkoms.
Jis išsikepa mėsos, pavalgo ir pasisotina.
Šildydamasis sako:
„Sušilau! Kaip gera į liepsnas žiūrėti!“
17 O iš likusio gabalo pasidaro dievuką, stabą,
prieš jį lenkiasi ir jį garbina,
meldžiasi jam sakydamas:
„Išgelbėk mane, nes tu – mano dievas.“+
18 Tokie žmonės nieko nežino ir nesupranta,+
jų akys užlipdytos, nieko nemato,
jų širdys nieko nesuvokia.
19 Išmanymo ir supratimo jie neturi,
todėl širdyje nesusimąsto:
„Pusę medžio sukūrenau,
ant žarijų išsikepiau duonos, mėsos pavalgyti.
Nejau iš likusio medžio darysiu tokią bjaurybę?+
Nejau sausą medgalį garbinsiu?“
20 Tokie minta pelenais,
paklydusi širdis juos veda klystkeliu.
Savęs išgelbėt jie negali ir nesako:
„Argi ne apgavystę dešinėje laikau?“
21 „Atmink visa tai, Jokūbai, prisimink, Izraeli,
juk tu – mano tarnas.
Sugrįžk pas mane, ir aš tave išpirksiu.+
23 Linksmai šūkaukite, dangūs,
nes Jehova ėmėsi veikti!
Džiūgaukite, žemės gelmės!
Džiaugsmu pratrūkite, kalnai,+
ir jūs, miškai, su visais medžiais!
Juk Jehova Jokūbą išpirko,
Izraelio labui apreiškė savo didybę.“+
24 Jehova, tavo Atpirkėjas,+ –
tas, kuris sukūrė tave įsčiose, sako:
„Aš esu Jehova, visa mano rankos padarė.
Ar buvo kas tada šalia manęs?
25 Niekais aš paverčiu tuščiakalbių* ženklus,
padarau, kad žyniai apsikvailintų,+
išminčius sugluminu,
parodau, kad jų išmanymas tėra kvailystė.+
26 Aš įvykdau savo tarno žodį,
savo pasiuntinių pranašystes+
ir sakau apie Jeruzalę: ‘Ji bus gyvenama’,+
apie Judo miestus: ‘Jie bus atstatyti.+
Aš prikelsiu Jeruzalę iš griuvėsių.’+
27 Gelmėms aš tariu: ‘Išdžiūkite!
Jūsų upes nusekinsiu!’+
Apie Jeruzalę skelbiu: ‘Ji bus atstatyta’,
ir apie šventyklą: ‘Tebūna dedami tavo pamatai.’“+
45 Štai ką Jehova sako Kyrui+ –
savo pateptajam, kurį veda už dešinės,+
kurio akivaizdoje parklupdys tautas,+
nuginkluos karalius*
ir kuriam atidarys duris,
atvers vartus:
ir nulyginsiu kalvas.
Vario duris sutrupinsiu,
geležies skląsčius nukaposiu.+
Tada tu žinosi, kad aš esu Jehova –
Izraelio Dievas, šaukiantis tave vardu.+
4 Dėl savo tarno Jokūbo, dėl savo išrinktojo Izraelio
šaukiu tave vardu.
Padarysiu tavo vardą garbingą, nors manęs ir nepažįsti.
Sustiprinsiu* tave, nors manęs ir nepažįsti,
6 ir žmonės visuose kraštuose –
nuo rytų iki vakarų* – žinos,
kad kito be manęs nėra.+
Aš esu Jehova, ir nėra kito.+
Visa tai darau aš, Jehova.
8 Lašnokite, dangūs, iš aukštai,+
telieja debesys teisumą,
teprasikala iš žemės išgelbėjimo daigai,
teisumas tesudygsta.+
Štai ką aš, Jehova, kuriu.“
Argi molis priekaištaus puodžiui: „Ką tu čia darai?“+
Argi dirbinys sakys: „Tu neturi rankų!“*?
10 Vargas tam, kas tėvui priekaištauja: „Kodėl davei tokiam gyvybę?“,
kas motinai taria: „Ką tu pagimdei?“
11 Štai ką Jehova, Izraelio Šventasis,+ jo Kūrėjas, sako:
„Argi man priekaištausite dėl to, kas turi įvykti?
Ar aiškinsite man, kaip elgtis su savo sūnumis,+ su savo rankų darbais?
12 Aš padariau žemę+ ir sukūriau joje žmogų.+
Tai jis atstatys mano miestą,+
išlaisvins mano tremtinius+ ir padarys tai be atlygio ar kyšio“,+ – sako kareivijų Viešpats Jehova.
14 Štai ką Jehova sako:
„Egipto pelnas*, Etiopijos prekės* ir aukštaūgiai sebiečiai
pereis pas tave ir tau priklausys.
Jie seks paskui tave surakinti.
Atėję jie nusilenks+
ir pagarbiai kreipsis į tave: ‘Tikrai su jumis yra Dievas,+
ir nėra kito, jokio kito Dievo nėra.’“
17 O Izraelį Jehova išgelbės – išgelbės amžiams.+
Jūs per amžius nepatirsite gėdos ar pažeminimo.+
18 Štai ką sako Dievas Jehova –
tas, kuris sukūrė dangų,+
kuris žemę padarė ir ją įtvirtino,+
tas, kuris sukūrė ją ne tuščiai*, padarė, kad būtų gyvenama:+
„Aš esu Jehova, ir nėra kito.
19 Kalbėjau ne pasislėpęs,+ ne iš tamsybių.
Jokūbo palikuoniams nesakiau:
‘Ieškokite manęs – vis tiek nerasite.’
Aš esu Jehova ir kalbu, kas teisinga, skelbiu, kas teisu.+
Kas nešiojasi medinius stabus, nieko neišmano, –
tie, kas meldžiasi dievui, negalinčiam išgelbėti.+
21 Kalbėkite, ginkite savo bylą.*
Visi drauge tegul jie tariasi.
Kas kadaise visa tai išpranašavo?
Kas jau senovėje tai paskelbė?
Argi ne aš, ne Jehova?
Prieš mane priklaups kiekvienas kelis,
kiekvienas liežuvis prisieks man ištikimybę+
24 ir sakys: ‘Tik Jehova yra teisingas, tik jis galingas.
Kas ant jo niršta, susigės ir ateis pas jį.
46 Belis kniumba,+ Nebojas gūžiasi.
Jų stabus krauna ant gyvulių, ant nešulinių+ –
nuo sunkios naštos tie pailsę.
3 „Klausykitės, Jokūbo namai, ir jūs, Izraelio namų likučiai,+ –
jūs, kuriuos nuo įsčių nešiojau, nuo gimimo globojau.+
Kaip ir iki šiol, jus palaikysiu, stiprinsiu ir gelbėsiu.+
5 Su kuo mane palyginsite, su kuo statysite į gretą?+
Kas būtų į mane panašus?+
6 Kai kurie nepagaili aukso iš savo kapšų,
svarstyklėmis atsveria sidabro
ir pasisamdo meistrą, kad dievuką padarytų.+
Tada puola prieš stabą ant kelių, jam lenkiasi.+
Jie šaukiasi jo, bet tas neatsako,
negali nuo nelaimės išgelbėti.+
8 Atminkite tai ir būkite ryžtingi.
Dėkitės tai į širdį, nusidėjėliai.
9 Atminkite, kas buvo pirmiau, senovės laikais,
atminkite, kad aš esu Dievas, kito nėra.
Aš esu Dievas, nėra tokio kaip aš.+
Ką paskelbiau, tai įvyks,
ką užsimojau, padarysiu.+
Išvaduosiu Sioną, Izraelį šlove apdovanosiu.“+
Sėskis ant žemės, chaldėjų dukterie!+
Gležna ir išlepinta tavęs nebevadins.
2 Imk girnas ir malk miltus.
Nusidenk šydą,
nusivilk drabužį, apnuogink blauzdas
ir brisk per upių vandenis.
3 Tavo nuogumas pasimatys,
tavo gėda bus atidengta.
Atkeršysiu+ ir joks žmogus nepastos man kelio*.
Nebevadins tavęs karalysčių valdove.+
6 Buvau supykęs ant savo tautos.+
7 Sakei: „Visada, amžinai valdovė būsiu.“+
Kuo tau baigsis, nesusimąstei
ir viso to į širdį neėmei.
8 Klausykis, malonumų mylėtoja.+
Tu jautiesi saugiai ir širdyje sakai:
„Aš vienintelė, kitos tokios nėra.+
Netapsiu našle
ir vaikų niekada neprarasiu.“+
10 Savo nedorybėmis pasitikėjai,
sakei sau: „Niekas manęs nemato.“
Tavo išmintis ir išmanymas tave paklaidino,
savo širdyje kalbėjai: „Aš vienintelė, kitos tokios nėra.“
11 Todėl tave užklups nelaimė
ir jokiais kerais jos nesustabdysi.
Tave ištiks neganda ir niekaip jos neišvengsi,
ateis staigi pražūtis, kokios nesitikėjai.+
Galbūt tai tau padės,
galbūt įvarysi žmonėms baimės.
13 Nuo gausybės savo patarėjų pavargai –
teateina jie dabar ir teišgelbsti,
tepadeda tau tie, kurie lenkiasi dangui*, kurie žvaigždes stebi,+
kurie per kiekvieną jaunatį skelbia,
kas laukia tavęs ateity.
14 Jie – tarsi šiaudai,
ugnis juos sudegins.
Jie neišsigelbės iš liepsnų galios.
Tos liepsnos – ne žarijos, prie jų nepasišildysi,
prie jų nepasėdėsi tarsi prie laužo.
15 Štai kuo tau taps tavo kerėtojai,
su kuriais esi susidėjusi nuo jaunystės.
48 Klausykitės, Jokūbo namai, –
visi, kurie vadinatės Izraelio vardu,+
kurie esate iš Judo*,
kurie Jehovos vardu prisiekiate,+
Izraelio Dievo šaukiatės,
bet nesilaikote tiesos ir teisingumo.+
Jis vardu Jehova, kareivijų Viešpats.
3 „Praeities įvykius* buvau apreiškęs iš anksto.
4 Žinojau, kad esi užsispyręs,
kad tavo sprandas – geležies sausgyslė, o kakta – varinė,+
5 todėl tuos dalykus paskelbiau tau iš anksto.
Leidau apie juos išgirsti pirmiau, nei jie įvyko,
kad nesakytum: ‘Mano stabas tai padarė,
mano drožinys, mano statula* įsakė, kad taip nutiktų.’
Dabar tau pranešu naujus dalykus,+
saugotas paslaptis, kurių nežinojai.
7 Tik dabar jie užgimė, ne kadaise.
Apie juos dar nebuvai girdėjęs,
tad negali sakyti: ‘Šitai jau žinojau.’
Matau – esi klastingas,+
tu maištininkas nuo pat gimimo,+
9 bet dėl savo vardo suvaldysiu pyktį,+
dėl savosios šlovės susilaikysiu
ir tavęs nesunaikinsiu.+
11 Dėl savęs, dėl paties savęs pakilsiu veikti.+
Nejau leisčiausi niekinamas?+
Savo šlovės niekam neduosiu.
12 Klausykis manęs, Jokūbai, išgirsk, Izraeli, mano pašauktasis!
Aš visada toks pat.+ Aš pirmas, aš ir paskutinis.+
Kai šūkteliu jiems, jie prisistato.
14 Susirinkite visi ir klausykitės.
Kuris iš dievų* visa tai paskelbė?
16 Prieikite ir klausykitės, ką sakau.
Nuo pat pradžių kalbėjau jums ne paslapčia.+
Kai visa tai vyko, aš tenai buvau.“
Dabar visavaldis Jehova siuntė mane su savo dvasia.
18 Jei klausysi mano įsakymų,+
tavo ramybė tekės kaip upė,+
tavo teisumas banguos kaip jūra,+
19 tavo palikuonių bus kaip smilčių,
tavo vaikų – kaip smėlio grūdelių.+
Jų vardas neišnyks, nebus išdildytas.“
Bėkite iš chaldėjų krašto!
Džiugiai skelbkite, visiems apsakykite,+
tesklinda iki žemės pakraščių žinia:+
„Jehova atpirko savo tarną Jokūbą.+
21 Vedami per tyrus jie netroško.+
Jis davė jiems gerti iš uolos –
perskėlė ją, ir pasipylė vanduo.“+
22 „O nedorėliai nesulauks ramybės“, – sako Jehova.+
Tarsi strėlę mane nusmailino
ir paslėpė savo strėlinėje.
4 Aš sakiau: „Veltui plušau,
tuščiai, perniek jėgas eikvojau.
5 Dabar Jehova – tas, kuris mane dar negimusį savo tarnu paskyrė, –
liepė man parvesti Jokūbą,
surinkti prie jo Izraelį.+
Jehovos akyse išaukštintas būsiu,
mano Dievas bus mano stiprybė.
6 Ir jis pasakė: „Paskyriau tave tarnu,
kad atgaivintum Jokūbo gimines,
kad parvestum Izraelio likučius.
7 Jehova, Izraelio Atpirkėjas ir Šventasis,+ sako valdovų tarnui – tam, kurį tauta paniekino,+ kuriuo ji bjaurisi:
„Tave išvydę, karaliai atsistos,
didžiūnai žemai lenksis,
reikš pagarbą Jehovai, ištikimajam Dievui,+
Izraelio Šventajam, kuris tave išsirinko.“+
ir tamsybėje tūnantiems:+ ‘Pasirodykite!’
Palei vieškelius jie ganysis,
palei išmintus takus* plytės jų ganyklos.
11 Kalnus aš keliais paversiu,
supilsiu vieškelius aukštai.+
12 Antai! Visi jie iš toli pareina:+
vieni – iš šiaurės, kiti – iš vakarų,
dar kiti – iš Sinimų krašto.“+
13 Džiūgauki, dangau! Linksminkis, žeme!+
Džiaugsmo šūksniais pratrūkite, kalnai!+
15 Argi moteris užmiršta savo kūdikį,
argi būna ji negailestinga savo įsčių sūnui?
Net jei kuri užmirštų, aš tavęs neužmiršiu.+
16 Žiūrėk! Savo delnuose įrėžiau tavo vardą,
tavo mūrai man visada prieš akis.
17 Tavo sūnūs parskuba.
Visi, kas tave plėšė ir siaubė, pasitrauks.
18 Pakelk akis ir apsidairyk.
Štai tavieji renkasi draugėn,+
ateina visi pas tave.
„Kaip aš gyvas, – sako Jehova, –
jais visais pasidabinsi,
pasipuoši lyg nuotaka puošmenomis.
19 Nuniokotos ir tuščios buvo tavo buveinės, šalis griuvėsiuose gulėjo,+
bet dabar žmonėms tavyje bus per ankšta.+
Tie, kurie tave rijo,+ bus toli nuo tavęs.+
20 Sūnūs, gimę tau, vaikų netekusiai, sakys:
‘Mums čia per ankšta.
Padaryki vietos mums čionai gyventi.’+
21 Tada sakysi širdyje:
‘Kas juos man pagimdė?
Juk esu netekusi vaikų ir nevaisinga,
ištremta ir įkalinta.
Kas juos užaugino?+
22 Visavaldis Jehova sako:
„Aš iškelsiu ranką, kad tautos išvystų,
pakelsiu ženklą, kad visos matytų.+
Tada žinosi, kad aš esu Jehova.
Tiems, kas viliasi manimi, neteks gėdytis.“+
24 Kas atimtų pagrobtuosius iš galiūno?
Kas išvaduotų belaisvius iš engėjo rankų?
Kovosiu prieš tuos, kurie prieš tave kovoja,+
išgelbėsiu tavo sūnus.
26 Priversiu tavo engėjus misti savo kūnu,
nuo savo kraujo jie apgirs tarsi nuo saldaus vyno.
Argi už kokią savo skolą jus pardaviau?
2 Kodėl nebuvo nė vieno, kai atėjau?
Kodėl niekas neatsiliepė, kai šaukiau?+
Argi mano ranka per trumpa išpirkti?
Argi neturiu galios išvaduoti?+
Žuvys tenai gaišta,
be vandens užtrokšta ir genda.
4 Visavaldis Jehova išmokė mane, kaip kalbėti,+
todėl žinau, ką pasakyti nuvargusiam,* kokį žodį jam tarti.+
Jis budina mane kas rytą,
žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys.+
5 Visavaldis Jehova atvėrė man ausis.
6 Savo nugarą atsukau mane plakantiems,
skruostus – man barzdą raunantiems.
Nuo užgauliojimų ir spjūvių veido neslėpiau.+
Stokime vienas priešais kitą.
Kas nori su manimi bylinėtis?
Tegu prieina.
9 Visavaldis Jehova padės man.
Kas tad drįs mane kaltu paskelbti?
Jie sudūlės visi kaip drabužis,
kandis juos suės.
10 Kas iš jūsų bijo Jehovos
ir paklūsta jo tarno balsui,+
kas vaikščiojo gūdžioje tamsoje be jokios šviesos,
tepasitiki tas Jehovos vardu ir savo Dievu tesikliauja.
11 „O jūs, kurie kurstote ugnį,
kurie skeliate žiežirbas,
vaikščiokite savo ugnies šviesoje,
tarp tų lekiančių žiežirbų.
Štai ką mano ranka padarys –
į skausmo patalą jus paguldys.
51 Klausykitės visi, kas siekiate teisumo,
visi, kas ieškote Jehovos.
Prisiminkite uolą, iš kurios buvote iškirsti,
ir kasyklą, iš kurios buvote iškasti.
Sione bus džiaugsmas ir linksmybė,
liesis padėka, skambės giesmės.+
6 Pakelkite akis į dangų,
pažvelkite žemyn į žemę, –
dangus kaip dūmai išsisklaidys,
žemė lyg drabužis susidėvės,
jos gyventojai išgaiš kaip uodai.
7 Paklausykite visi, kurie suprantate, kas yra teisinga,
Nebijokite mirtingųjų pajuokos,
neišsigąskite jų patyčių.
O mano teisumas tvers per amžius,
mano išgelbėjimu džiaugsis kartų kartos.“+
9 Tepabunda! Tepabunda Jehovos ranka!+
Tegul jėga apsivelka!
Tepabunda kaip kadaise, senųjų kartų laikais.
Argi ne tu sudorojai Rahabą*?+
Argi ne tu pervėrei jūrų milžiną?+
10 Ar ne tu išdžiovinai jūrą, gelmes vandenų?+
Ar ne tu jūros dugną pavertei keliu išpirktiesiems?+
Džiugesys ir linksmybė juos lydės,
o liūdesys ir aimanos pasitrauks.+
12 „Aš – aš esu tas, kuris jus guodžia.+
Nejau bijote mirtingojo, žmogaus sūnaus?+
Juk jis nuvys kaip žolė.
Kiaurą dieną bijojote įniršusio engėjo,
galvojote, kad tuoj jus sudoros.
Ir kur tas įtūžęs engėjas dabar?
14 Supančiotasis skubiai bus išlaisvintas.+
Jis nemirs, nenužengs duobėn
ir duonos nestokos.
Aš vardu Jehova, kareivijų Viešpats.+
16 Įdėsiu savo žodžius tau į lūpas,
savo rankos šešėliu tave pridengsiu,+
kad įtvirtinčiau dangų ir žemei pamatus padėčiau,+
kad galėčiau pasakyti Sionui: ‘Tu – mano tauta.’+
17 Pabusk, pabusk, Jeruzale! Kelkis!+
Tu gėrei iš Jehovos rankos, iš jo rūstybės taurės.
Tą taurę išgėrei iki dugno
ir ėmei svirduliuoti.+
18 Iš visų tau gimusių sūnų nėra kam tavęs prilaikyti,
iš visų tavo užaugintųjų nėra kam tave už rankos paimti.
19 Dvi nelaimės užklupo tave,
ir kas gi tave užjaus?
Visi gatvių kampai* jų prigulę
tarsi į tinklą patekusių laukinių avinų.
Jehovos įniršio, mūsų Dievo pasmerkimo jie prisigėrę.“
21 Tad klausykis, moterie,
suvargusi ir girta, bet ne nuo vyno.
22 Viešpats Jehova, tavo Dievas, savo tautos Gynėjas, sako:
„Taurę, nuo kurios svirduliuoji, iš tavęs paimsiu.+
Iš mano rūstybės taurės
daugiau tu negersi.+
Davei jiems savo nugarą mindžioti,
tarsi gatve vaikščioti.“
52 Pabusk, pabusk, Sione!+ Apsivilk stiprybe!+
Apsirenk puošniaisiais rūbais,+ Jeruzale, šventasis mieste!
Joks neapipjaustytasis ir netyrasis daugiau neperžengs tavo slenksčio.+
2 Kelkis, Jeruzale, nusipurtyk dulkes ir sėskis į garbingą vietą!
Nusimesk nuo kaklo grandines, belaisve Siono dukterie!+
Paskui Asirija neteisėtai ją engė.
5 Ką turėčiau daryti? Juk mano tautą paėmė už dyką. Tai Jehovos žodis.
Tie, kas ją valdo, net kaukia iš džiaugsmo+ – tai Jehovos žodis –
ir mano vardas be paliovos, nuo ryto iki vakaro, niekinamas.+
Taip, tai sakau aš.“
7 Kokios gražios kojos šauklio, kuris neša per kalnus gerą naujieną,+
džiugina linksmomis žiniomis,
praneša apie išgelbėjimą
ir Sionui sako: „Tavo Dievas tapo Karaliumi!“+
8 Ar girdi sargybinių šūksnius?
Jie šūkčioja visi drauge iš džiaugsmo,
nes aiškiai* mato, kaip Jehova vėl suburia Sioną.
10 Jehova apreiškė savo šventą galią* tautų akivaizdoje.+
Visi žemės pakraščiai išvys, kaip mūsų Dievas gelbsti*.+
11 Keliaukite, keliaukite iš čia, išeikite!+ Nelieskite nieko netyro!+
12 Nereikės jums bijoti,
nereikės jums bėgti,
nes Jehova eis jūsų priešaky,+
Izraelio Dievas saugos ir iš užnugario.+
13 Štai! Mano tarnas+ turi išmanymą.
Jis bus aukštai iškeltas,
išaukštintas ir didžiai pašlovintas.+
14 Kaip seniau, jį išvydę, daugelis apstulbo, –
jis buvo taip sudarkytas, kad nebepanėšėjo į žmogų,
jo išvaizdą subjaurojo labiau nei kokio kito žmogaus, –
15 taip tada, jį išvydusios, daugelis tautų apstulbs,+
karaliai užčiaups burnas jo akivaizdoje,+
nes pamatys tai, apie ką jiems niekas nepasakojo,
suklus išgirdę tai, ko nebuvo girdėję.+
53 Kas patikėjo tuo, ką iš mūsų išgirdo*?+
Kam Jehova apreiškė savo galią*?+
2 Jo akivaizdoje jis išaugo lyg atžala,+ prasikalė tarsi šaknis sausynėje.
Nebuvo jis nei įspūdingas, nei prakilnus,+
jo išvaizda netraukė mūsų žvilgsnio.
Jo veidas buvo paslėptas nuo mūsų.*
Nekenčiamas jis buvo, jį laikėme nieku.+
užsikrovė mūsų skausmus,+
o mums atrodė, kad Dievas plaka jį, baudžia ir kankina.
6 Visi mes klaidžiojome tarsi avys,+
kiekvienas ėjome savu keliu,
bet Jehova uždėjo jam visas mūsų kaltes.+
Kaip avinėlį jį vedė pjauti.+
Jis tylėjo kaip avis kerpama,
burnos nepravėrė.+
8 Gyvastį jam atėmė* be teisingo teismo*.
Ir kam gi rūpėjo jo kilmė*?
10 Tavo valia, Jehova, jis buvo triuškinamas* ir kentėjo.
Jeigu paaukosi jo gyvybę kaip auką už kaltę,+
jis turės palikuonių*, jo dienos bus ilgos+
ir tavo, Jehova, noras per jį bus įgyvendintas.+
11 Jis iškęs kančias ir džiaugsis tuo, ką matys.
12 Todėl skirsiu jam dalį su daugeliu.
Jis dalysis grobį su galiūnais,
nes atidavė gyvybę.+
54 „Džiūgauk, nevaisingoji ir negimdžiusioji!+
Moterie, nepatyrusi gimdymo skausmų,+ pralinksmėk, šūkauk iš džiaugsmo!+
Apleistoji, tu susilaukei daugiau sūnų
negu turinti vyrą*,+ – sako Jehova. –
2 Padaryk erdvesnę savo palapinę,+
savosios buveinės dangalus padidink.
Negailėk palapinei ilgesnių virvių,
tvirčiau įkalk kuolelius.+
4 Nebijok+ – gėdos nepatirsi!+
Pamiršk pažeminimą – neteks tau nusivilti.
Savo jaunystės gėdos nebeprisiminsi,
savo našlystės negarbės nebeminėsi.
Izraelio Šventasis yra tavo Atpirkėjas.+
Jį vadins visos žemės Dievu.+
6 Jehova pašaukė tave – moterį, paliktą ir sielvarto palaužtą*,+
jaunystėje į žmonas paimtą ir paskui atstumtą, – taip sako tavo Dievas.
8 Smarkiai supykęs akimirkai nusigręžiau* nuo tavęs,+
bet dėl savo amžinos ištikimosios meilės tavęs pagailėsiu,+ – taip sako Jehova, tavo Atpirkėjas.+
9 Darysiu kaip ir Nojaus dienomis.+
Kaip anuomet prisiekiau, kad daugiau neužtvindysiu žemės,+
taip dabar prisiekiu, kad ant tavęs neberūstausiu ir tavęs nebebausiu.+
10 Net jei kalnai iš vietos pajudėtų
ar kalvos sudrebėtų,
mano ištikimosios meilės tau niekas nepajudins,+
mano ramybės sandora liks tvirta,+ – taip sako gailestingasis Jehova.+
11 Nukamuotoji,+ audrų nuvargintoji, nepaguostoji!+
Sutvirtinsiu tavo akmenis kalkių skiediniu,
tavo pamatus paklosiu iš safyrų,+
12 tavo dantytus bokštus pastatysiu iš rubinų,
tavuosius vartus – iš žaižaruojančių akmenų.
Visas tavo ribas nužymėsiu brangakmeniais.
Nereikės tau bijoti, gūžtis iš baimės –
jokie baisumai tavęs neužklups.+
15 Jei kas tave puls,
tai darys ne mano valia.
Jei prieš tave pakils, bus nugalėtas.+
Sukūriau ir naikintoją, kad eitų naikinti.+
17 Todėl joks ginklas, nukaltas tau pulti, tavęs nenugalės,+
kiekvienas liežuvis, kaltinantis tave teisme, bus pasmerktas.
Toks yra Jehovos tarnų paveldas,
jie teisūs mano akyse. Tai Jehovos žodis.“+
55 „Ateikite prie vandens, ateikite visi, kurie trokštate!+
Eikite šen, kas pinigų neturite! Imkite* ir valgykite!
Ateikite, imkite* vyno ir pieno+ dykai, be kainos.+
3 Sukluskite*! Ateikite pas mane.+
Klausykitės, ir būsite gyvi.
5 Tu* pašauksi tautą, kurios nepažįsti.
Ji bėgs pas tave, nors irgi tavęs nepažįsta,
ji skubės dėl tavo Dievo Jehovos,+ Izraelio Šventojo, –
skubės dėl to, kad jis tave bus pašlovinęs.+
7 Tepalieka nedorėlis savo kelią+
ir piktadarys – savo kėslus,
tegrįžta pas Jehovą, ir jis pasigailės,+
tesigręžia vėl į mūsų Dievą, nes jis mielai atleidžia.+
9 Kaip dangus yra aukštai virš žemės,
taip mano keliai viršija jūsų kelius
ir mano mintys – jūsų mintis.+
10 Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus
ir atgal negrįžta, – pagirdo žemę, padaro ją derlingą ir suželdina,
duoda sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, –
11 taip ir žodis, išėjęs iš mano burnos,+
negrįš pas mane, neliks tuščias;+
jis įvykdys visa, ko panorėjau,+
atliks tai, kam jį siunčiau.
56 Jehova sako:
„Laikykitės to, kas teisinga,+ darykite, kas teisu!
Mano išgelbėjimas jau arti,
mano teisumas bus greitai apreikštas.+
2 Laimingas žmogus, žmogaus sūnus,
kuris tai daro, kuris to laikosi.
Laimingas, kas švenčia šabą, jo nepaniekina+
ir sergi ranką nuo visokios piktadarybės.
Eunuchas tenekalba: ‘Aš – nudžiūvęs medis.’“
4 Štai ką Jehova sako eunuchams, kurie švenčia jo šabus, noriai daro, kas jam patinka, ir laikosi jo sandoros:
5 „Savo Namuose, tarp jų sienų, įamžinsiu jų atminimą* ir vardą, –
o tai geriau už sūnus ir dukteris, –
amžiną vardą jiems duosiu,
ir jis niekada neišnyks.
6 Svetimšalius, kurie ateina tarnauti Jehovai,
kurie brangina Jehovos vardą+
ir tampa jo tarnais, –
visus, kas švenčia šabą ir jo nepaniekina,
kas laikosi mano sandoros, –
7 aš irgi atvesiu į savo šventąjį kalną+
ir pradžiuginsiu savo maldos namuose.
Jų deginamąsias aukas ir atnašas mielai priimsiu ant savo aukuro,
ir mano Namus vadins maldos namais visoms tautoms.“+
8 Štai toks yra visavaldžio Jehovos, renkančio Izraelio išblaškytuosius,+ žodis:
„Kartu su tais, kuriuos jau surinkau, surinksiu ir kitus.“+
9 Ateikite ir ėskite, laukų žvėrys!
Ateikite šen, žvėrys miškų!+
10 Sargybiniai akli,+ nė vienas nieko nemato.+
Jie – nebylūs šunys, loti negali,+
tik šnopuoja gulėdami, mėgsta snausti.
11 Jie tikri rajūnai,
jiems niekad negana.
Jie – ganytojai be išmanymo.+
Gersime ir pasigersime!+
Rytoj irgi bus kaip šiandien, netgi geriau!“
57 Teisusis pražūva,
bet širdies dėl to niekam neskauda.
4 Iš ko gi šaipotės?
Prieš ką gerklę laidote, kam rodote liežuvį?
Argi jūs – ne nuodėmės vaikai,
ne apgaulės palikuoniai?+
6 Glotnūs slėnio* akmenys – tavo* pasirinktoji dalis.+
Taip, jie – tavo dalis.
Liejamąsias aukas jiems aukoji, dovanas atnašauji.+
Nejau manai, kad esu tuo patenkintas*?
8 Už durų ir staktų pasistatei sau atvaizdą*.
Mane palikusi tu apsinuoginai,
užlipai viršun ir platų guolį paklojai.
Siuntei toli savo pasiuntinius,
nusileidai į pačią kapo* gilybę.
10 Daugybę kelių išvaikščiojusi nuvargai,
bet vis tiek nesakei: ‘Tai beviltiška!’
Savyje radai naujų jėgų
ir toliau darai savo*.
Vėjas juos visus nupūs,
vienu dvelktelėjimu išnešios.
O kas prie manęs glausis, paveldės kraštą,
nuosavybėn gaus mano šventąjį kalną.+
14 Girdėsite sakant: ‘Tieskite, tieskite vieškelį! Paruoškite kelią!+
Pašalinkite kliūtis mano tautai nuo tako.’“
15 Tas, kuris prakilnus, didingas, amžinas,+
kurio vardas šventas,+ sako:
„Nors gyvenu aukštybėse, šventoje vietoje,+
esu su tais, kurių dvasia sugniužusi ir prislėgta.
Prislėgtajam aš pakelsiu dvasią,
sugniuždytajam širdį atgaivinsiu.+
16 Ne amžinai jiems priekaištausiu,
ne visada ant jų rūstausiu,+
antraip žmogaus dvasia suglebtų,+
visa, kas gyva, nusilptų.
17 Rūstavau ant jo*, kad pelnosi iš nedorybės.+
Supykęs jį plakiau, slėpiau savo veidą,
bet maištauti jis nepaliovė,+ ėjo, kur veda širdis.
Paguosiu jį+ ir tuos, kurie su juo rauda.+
20 O nedorėliai – lyg šėlstanti, nerimastinga jūra,
kurios bangos tik žoles ir dumblą krantan išplauna.
21 Nedorėliai ramybės nesulauks.+ Taip sako mano Dievas.“
58 „Visa gerkle šauk, nieko nebijok!
Tavo balsas teaidi lyg rago gausmas!
Atskleisk mano tautai jos maištingus darbus,+
Jokūbo namams – jų nuodėmes.
2 Ši tauta ieško manęs diena iš dienos
ir džiaugiasi pažįstanti mano kelius,
lyg iš tiesų darytų, kas teisinga,
ir vykdytų savo Dievo įsakus.+
Jie nori, kad Dievas būtų arti,
prašo manęs teisingų sprendimų.+
3 ‘Kodėl nematai, kad pasninkaujame?+ – skundžiasi man. –
Kodėl nekreipi dėmesio, kad savo sielas varginame?’+
Jei taip pasninkausite, jūsų balsas nebus danguje išgirstas.
5 Nejau man patinka toks pasninkas,
kai žmogus, tarsi nendrė nulenkęs galvą
ir pasiklojęs guolį ant ašutinės ir pelenų,
ištisą dieną save vargina?
Argi tai vadinate pasninku – diena, malonia Jehovai?
6 Štai kokio pasninko norėčiau:
kad nuimtumėte nedorybės grandines,
atrištumėte jungo pančius,+
duotumėte laisvę engiamiesiems,+
sulaužytumėte bet kokį jungą,
7 kad dalytumėtės duona su alkstančiu,+
vargšą ir benamį po savo stogu priglaustumėte,
kad nuogą žmogų aprengtumėte+
ir nenusisuktumėte nuo savo artimo.
Teisumas eitų pirma tavęs,
Jehovos šlovė būtų tavo užnugaris.+
9 Tu šauktumeisi Jehovos, ir jis tau atsilieptų,
maldautum pagalbos, ir išgirstum: ‘Aš čia!’
Jeigu artimui jungą nuo pečių nuimsi,
jei liausiesi badęs pirštu ir piktas kalbas pamesi,+
10 jeigu tai, ko geidžia tavo siela, atiduosi alkstančiam+
ir varguoliui dalią palengvinsi,
tada tavo šviesa juodybėje nušvis,
tamsa taps skaisti kaip vidudienis.+
13 Jei per šabą, mano šventą dieną, nebėgsi užsiimti savais reikalais,*+
jeigu šabas tau bus tikras džiaugsmas, šventa diena Jehovos garbei,+
jeigu tą dieną didžia laikysi, savais reikalais neužsiimsi* ir tuščiai nekalbėsi,
14 tada aš, Jehova, tau tikrą džiaugsmą suteiksiu
ir duosiu valdyti žemės aukštumas.+
59 Jehovos ranka nėra per trumpa, kad negalėtų išgelbėti,+
jo ausis nėra apkurtusi, kad negalėtų išgirsti.+
2 Tai jūsų kaltės nuo Dievo jus atskyrė,+
dėl jūsų nuodėmių jis slepia savo veidą,
klausytis jūsų nebenori.+
Melą kalba jūsų lūpos,+ neteisybė jums ant liežuvio.
Visi kliaujasi tuo, kas tuščia,+ ir niekus kalba.
Pradėję vargą, jie pagimdo piktenybę.+
Kas tuos kiaušinius valgys, mirs,
iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis.
Nedori jų darbai,
jų rankose – smurtas.+
Piktavališkos jų mintys,
kur tik jie eina, ten pragaištį ir vargą sėja.+
Kreivus kelius jie sau pramynė,
kas vaikšto jais, taikos nematys.+
9 Todėl toli nuo mūsų teisingumas,
teisumas mus aplenkia.
Laukiame šviesos, deja – tamsu,
laukiame aiškios dienos, bet vaikštome sutemose.+
Vidudienį lyg patamsyje klumpame,
tarp stipriųjų esame tarsi negyvėliai.
11 Kaip lokiai urzgiame,
kaip balandžiai gailiai ulbame.
Teisingumo laukiame, deja, tuščiai,
išgelbėjimo, – bet jis toli nuo mūsų.
Esame maištingi,
savo kaltes gerai žinome.+
13 Prasikaltome, palikome Jehovą,
savo Dievui atsukome nugarą.
Jehova matė, kad teisingumo nėra,
ir jam tai nepatiko.+
16 Jis matė, kad nėra kas padėtų,
jis apstulbo – nėra kas užtartų.
Tada pats savo ranka ėmėsi gelbėti*,
jo paties teisingumas jį vedė.
17 Teisumo šarvais jis apsišarvavo,
ant galvos užsidėjo išgelbėjimo* šalmą,+
keršto drabužiu apsivilko+
ir uolumu lyg apsiaustu* apsisiautė.
Savo atlygio sulauks ir salos.
19 Tenai, kur leidžiasi saulė, bijos Jehovos vardo
ir ten, kur saulė teka, – jo šlovės,
nes jis atplūs kaip veržli upė,
kaip srovė, Jehovos dvasios genama.
21 „Sudarau su jais sandorą,+ – sako Jehova. – Nuo dabar dvasia, besiilsinti ant tavęs, ir žodžiai, kuriuos į lūpas tau įdėjau, per amžius nepasitrauks nuo lūpų nei tau, nei tavo vaikams, nei vaikaičiams. Taip sako Jehova.“
2 Štai tamsa apdengs žemę
ir tiršta tamsuma – tautas,
o tave Jehova apšvies,
jo šlovę tavyje visi matys.
4 Pakelk akis, apsižvalgyk aplinkui!
Kas renkasi ir skuba pas tave?
5 Tu tai matysi ir visa spindėsi,+
tavo širdis virpės ir tvins džiaugsmu,
nes pas tave plūs jūros lobiai,
pas tave suplauks tautų turtai.+
Man jie bus maloni atnaša ant aukuro.+
Aš išpuošiu šlovingus savo Namus.+
8 Kas gi ten atskrenda kaip debesys,
kaip karveliai į savo karvelides?
Taršišo laivai plaukia priešaky*,
jie gabena tavo sūnus iš toli+
su visu jų sidabru ir auksu
tavo Dievo Jehovos vardo šlovei – šlovei Izraelio Šventojo.
Nors užsirūstinęs tau smogiau,
iš savo malonės parodysiu gailestį.+
11 Tavo vartai visuomet bus atverti,+
dieną naktį jų neuždarys,
kad savo karalių vedamos
tautos suneštų tau savus turtus.+
Jie papuoš mano šventyklą, –
vietą savo kojoms aš pašlovinsiu.+
14 Tavo engėjų sūnūs ateis pas tave ir žemai nusilenks,
kas tave niekino, parpuls tau po kojomis.
Jie vadins tave Jehovos miestu,
Izraelio Šventojo Sionu.+
15 Nors buvai apleista, nekenčiama, nors niekas per tave nebekeliavo,+
padarysiu tave amžinu pasididžiavimu,
tu džiuginsi kartų kartas.+
Tada žinosi, kad aš, Jehova, esu tavo Gelbėtojas,
kad Jokūbo Galingasis yra tavo Atpirkėjas.+
Taiką paskirsiu tavo prižiūrėtoju,
teisumą – tavo prievaizdu.+
Tavo sienas vadins išgelbėjimu,+ o vartus – šlove.
19 Dieną tau ne saulė švies,
naktį ne mėnulis tau spindės –
tavo amžina šviesa bus Jehova,+
Dievas bus tavo gražumas.+
20 Tavo saulė nenusileis,
tavo mėnulis nesudils –
Jehova bus tavo amžina šviesa+
ir tavo gedulo dienos bus pasibaigusios.+
21 Visi tavo žmonės bus teisūs,
jie amžiams paveldės kraštą.
Jie – atžala, mano pasodinta,
mano rankų darbas mano šlovei.+
22 Mažiausias taps tūkstančiu
ir menkas – galinga tauta.
Aš pats, Jehova, metui atėjus tai paskubinsiu.“
61 Visavaldžio Jehovos dvasia ant manęs+ –
Jehova patepė mane skelbti gerą naujieną romiesiems,+
siuntė gydyti* prislėgtaširdžių,
skelbti belaisviams laisvės
ir atverti kaliniams akių,+
2 siuntė pranešti apie Jehovos malonės metus,
apie mūsų Dievo keršto dieną,+
nešti gedintiems paguodos,+
3 pasirūpinti, kad tie, kas liūdi dėl Siono,
vietoj pelenų turėtų puošnų galvos apdangalą,
vietoj gedulo – džiugesio aliejaus,
vietoj sugniužusios dvasios – šlovingą drabužį.
Juos vadins teisumo medžiais, Jehovos sodiniais.
4 Jie atstatys, kas seniai sugriauta,
prikels, kas nuo seno apleista,+
jie atkurs nuniokotus miestus+ –
gyvenvietes, prieš daugelį kartų̃ ištuštėjusias.+
7 Jūs kentėte gėdą, tad dabar gausite dvigubą dalį,
pažeminimo nebekęsite – savo paveldu džiaugsitės.
Būsiu teisingas ir jiems atlyginsiu,
amžiną sandorą su jais sudarysiu.+
Juos išvydę, visi atpažins,
visi supras, kad jie – Jehovos palaimintieji palikuoniai.“+
Išgelbėjimo drabužiais mane jis aprengė,+
teisumo rūbu* apsiautė, –
aš lyg jaunikis, kunigišku turbanu pasipuošęs,+
lyg nuotaka, puošmenomis pasidabinusi.
11 Kaip žemė išaugina želmenis,
kaip sodas išželdina jame pasėtas sėklas,
taip visavaldis Jehova
išaugins tautų akivaizdoje teisumą ir šlovę.+
dėl Jeruzalės nenurimsiu,
kol jos teisumas kaip ryški šviesa nesušvis,+
kol jos išgelbėjimas nesuliepsnos kaip deglas.+
Tave vadins nauju vardu,+
kurį ištars Jehovos lūpos.
3 Jehovos rankoje puošnus vainikas būsi,
Dievo delne – karališkas turbanas.
Tave vadins „Mano pasigėrėjimas“,+
o tavo šalį – „Ištekėjusioji“,
nes Jehova tavimi gėrėsis
ir tavo šalis bus tarsi ištekėjusi moteris.
5 Kaip jaunuolis veda mergelę,
taip tavo sūnūs paims tave į žmonas.
Kaip jaunikis džiaugiasi nuotaka,
taip tavo Dievas džiaugsis tavimi.+
6 Ant tavo sienų, Jeruzale, pastačiau sargybinius.
Jie netylės nei dieną, nei naktį.
Šaukitės Jehovos,
nepaliaukite to daryti,
7 ramybės jam neduokite, kol neįtvirtins Jeruzalės,
kol neišgarsins jos žemėje.“+
8 Pakėlęs dešinę, stiprią savo ranką, Jehova prisiekė:
„Nebeleisiu priešams valgyti tavo grūdų,
svetimšaliams – gerti jauno vyno, dėl kurio plūkeisi.+
9 Kas nuėmė javus, tas ir valgys, tas Jehovą šlovins.
Kas skynė vynuoges, tas ir vyną gers mano šventuose kiemuose.“+
Jis turi paruošęs atlygį,
jau yra parengęs užmokestį.’“+
12 Šventąja tauta, Jehovos atpirktaisiais juos vadins,+
o tave – „Pageidaujamąja“, „Neapleistuoju miestu“.+
Kas žengia su didžia jėga?
„Tai aš – tasai, kuris skelbia teisumą,
kuris labai galingas ir gali išgelbėti.“
3 „Aš vienas vynuoges myniau,
jokio žmogaus iš tautų su manimi nebuvo.
Įniršęs jas traiškiau,
myniau pykčio apimtas.+
Jų kraujas mano drabužius aptaškė,
visą mano rūbą sutepė.
5 Žvalgiausi, bet nebuvo kas padėtų,
suglumau, kad neatsirado kas palaikytų.
7 Prisiminęs visa, ką dėl mūsų Jehova padarė,
apie Jehovos ištikimąją meilę kalbėsiu,
šlovingus Jehovos darbus apsakysiu.+
Apsakysiu, kiek daug gera dėl Izraelio namų jis padarė
iš savo gailestingumo ir didžios ištikimosios meilės.
8 Jis manė: „Jie – mano tauta, mano sūnūs, kurie neišduos.“+
Todėl ir tapo jų gelbėtoju.+
10 Deja, tie maištavo+ ir jo šventą dvasią liūdino.+
11 Ir jie prisiminė senovės dienas –
dienas jo tarno Mozės:
„Kurgi tasai, kuris juos ir savo kaimenės ganytojus+ per jūrą pervedė?+
Kurgi tasai, kuris jam savo šventos dvasios įkvėpė,+
12 savo galingąja ranka Mozės dešinę palaikė,+
kuris, kad savo vardą įamžintų,+
jūrą jiems prieš akis perskyrė+
13 ir per siautulingus* vandenis juos vedė
lyg žirgą per lygumą*,
kad eidami nekluptų?
Kur tavo užsidegimas ir galybė?
Kur tavo atjauta+ ir gailestingumas?+
Mums tai nepasiekiama.
Net jei Abraomas apie mus nenorėtų žinoti,
net jei Izraelis mūsų nepripažintų,
tu, Jehova, esi mūsų Tėvas.
Atpirkėju nuo amžių tave vadiname.+
17 Kodėl, Jehova, leidi iš tavo kelių išklysti*?
Kodėl leidi mūsų širdims užkietėti* ir tavęs nebijoti?+
Sugrįžki dėl savo tarnų,
dėl tautos, kuri tau priklauso.+
19 Jau seniai nebesame tokie, kuriems tu viešpatauji,
tokie, kurie galėtų tavo vardu vadintis.
64 Jei tik perplėštum dangų ir nužengtum,
jei tik kalnus sudrebintum ūmai, –
2 kaip kad ugnis padega žabus,
kaip kad liepsna užvirina vandenį, –
tada priešininkai sužinotų tavo vardą
ir tautos tavo akivaizdoje iš baimės tirtėtų.
4 Nuo seno jokia ausis, joks žmogus nėra girdėjęs,
jokia akis nėra regėjusi, kad be tavęs būtų kitas Dievas –
toks, kuris jo kantriai laukiantiems gera darytų.+
Tu rūstavai, nes savo nuodėmių nepalikome,+
nepaliovėme jų daryti.
Tad ar besame verti išgelbėjimo?
Tarsi lapai visi nuvysime,
mūsų kaltės nuneš mus kaip vėjas.
7 Niekas tavo vardo nesišaukia,
niekas kibtis į tave nenori.
Savo veidą nuo mūsų paslėpei+
ir kaltėse kamuotis palikai.
8 Vis dėlto tu, Jehova, esi mūsų Tėvas.+
Mes – molis, o tu – puodžius,+
visi mes – tavo rankų darbas.
Pažvelk į mus! Visi mes – tavo tauta.
10 Šventieji tavo miestai tapo dykyne.
Sionas dykuma pavirtęs,
Jeruzalė – dykviete.+
11 Mūsų Namai, kadais šventumo ir šlovės* pilni,
vieta, kur protėviai tave šlovino,
dabar ugnies praryti,+
griuvėsiais virto tai, kas mums brangu.
12 Nejau, Jehova, žiūrėdamas į tai, susiturėsi?
Nejau toliau tylėsi ir leisi mums kamuotis?+
Tautai, kuri mano vardo nesišaukė, sakiau: ‘Aš čia! Aš čia!’+
2 Ištisą dieną tiesiau rankas į užsispyrėlę tautą,+
į tuos, kurie blogais keliais vaikšto,+
pãskui savo užmačias eina,+
3 į tautą, kuri atvirai mane įžeidinėja+ –
aukoja giraitėse+ ir ant plytų smilko.
Jie – dūmai mano šnervėse, ugnis visą dieną liepsnojanti.
6 Visa tai mano akivaizdoje užrašyta.
Aš netylėsiu –
jiems atlyginsiu,+
atseikėsiu, kiek nusipelnė,*
7 atmokėsiu už jų pačių ir jų tėvų kaltes,+ – taip sako Jehova, –
nes kalnuose jie aukojo*,
ant kalvų iš manęs tyčiojosi.+
Visų pirma atmokėsiu jiems – atseikėsiu, kiek nusipelnė*.“
8 Taip kalba Jehova:
„Kol vynuogių kekėje yra sulčių*,
žmonės sako: ‘Neišmesk jos, nes joje tebėra šis tas gero*.’
Ir aš taip darysiu –
visų savo tarnų neatmesiu.+
Mano išrinktieji kraštą gaus nuosavybėn,
mano tarnai tenai gyvens.+
Tai bus tautai, kuri manęs ieško.
mano šventąjį kalną užmiršote,+
laimės dievui padengėte stalą
ir lemties dievui pripylėte taures pagardinto vyno.
12 Tad lemsiu jums žūti nuo kalavijo,+
jus parklupdys ir paskers,+
nes, kai šaukiau, neatsiliepėte,
kai kalbėjau, nesiklausėte.+
Darėte, kas nedora mano akyse,
rinkotės tai, kas man nepatiko.“+
Mano tarnai gers,+ o jūs trokšite.
Mano tarnai džiugiai šūkaus,+ o jūs kęsite gėdą.+
15 Jūsų vardą mano išrinktieji kaip prakeiksmą tars.
Visavaldis Jehova jus visus mirtimi nubaus,
o savo tarnams naują vardą duos.+
Buvę vargai nueis užmarštin.
Mano akys daugiau jų nematys.+
17 Štai aš kuriu naują dangų ir naują žemę.+
Tai, kas buvo, pasimirš,
išdils iš širdies.+
18 Tad džiūgaukite ir per amžius linksmi būkite dėl to, ką kuriu.
Štai kuriu Jeruzalę, kad teiktų džiaugsmą,
kuriu jos žmones, kad keltų pasigėrėjimą.+
19 Aš džiaugsiuosi Jeruzale, gėrėsiuosi savo žmonėmis.+
Nebebus tenai girdėti nei verksmo, nei sielvartingų dejonių.+
20 Nebus ten taip, kad kūdikis vos kelias dienas gyventų,
kad senelis mirtų žilų dienų nesulaukęs.
Kas mirs šimtametis, tą jaunuoliu laikys,
nusidėjėlis bus prakeiktas, nors ir šimto būtų sulaukęs*.
22 Jie statys ne tam, kad kiti apsigyventų,
sodins ne tam, kad kiti suvalgytų.
Mano žmonių amžius prilygs medžio amžiui,+
mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais.
24 Jiems dar nepradėjus manęs šauktis, atsiliepsiu,
jiems dar tebekalbant, atsakysiu.
Mano šventame kalne jie niekam nedarys žalos, niekam nekenks.+ Taip sako Jehova.“
66 Taip sako Jehova:
„Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis.+
Tad kokius namus man galėtumėte pastatyti?+
3 Skerdžiantis jautį panašus man į žmogžudį,+
aukojantis avį – į tą, kuris nusuka sprandą šuniui,+
atnašaujantis dovaną yra kaip tas, kuris kiaulės kraują aukoja,+
smilkalus smilkantis+ – kaip tas, kuris užkalbėjimais laimina*.+
Jie nusprendė eiti savais keliais,
bjaurystės jiems patinka.
4 Todėl parinksiu jiems bausmę,+
siųsiu ant jų tai, ko jie bijo,
nes kai šaukiau, nė vienas neatsiliepė,
kai kalbėjau, nė vienas nesiklausė.+
Jie darė, kas nedora mano akyse,
savo darbais mane piktino.“+
5 Klausykitės Jehovos žodžio visi, kas jį išgirdę drebate*:
„Broliai jūsų nekenčia ir dėl mano vardo jus atstumia, jie šaiposi: ‘Šlovė tebūna Jehovai!’+
Bet jis apsireikš ir jus pradžiugins,
o anie turės kęsti gėdą.“+
6 Triukšmas ataidi iš miesto, garsai – iš šventyklos!
Girdėti, kaip Jehova atmoka priešams už tai, ko nusipelnė.
8 Ar yra kas apie tai girdėjęs?
Ar tokį dalyką yra kas matęs?
Nejaugi kraštas galėtų per dieną užgimti?
Nejaugi galėtų tauta taip iškart atsirasti?
Vis dėlto, vos sąrėmiams užėjus, Sionas savo sūnus pagimdė.
9 „Negi, įsčias atvėręs, neduosiu kūdikiui gimti?“ – sako Jehova.
„Negi, gimdyti leidęs, įsčias užversiu?“ – sako tavo Dievas.
10 Džiaukitės su Jeruzale visi, kas ją mylite!+ Linksmi būkite!+
Kas dėl jos sielvartavote, su ja džiūgaukite,
11 nes jos krūtis jūs žįsite ir pasisotinę nurimsite,
jūs godžiai gersite pieną ir mėgausitės jos šlovės apstybe.
Tave žindys, ant rankų nešios,
ant kelių šokdins.
Jums paguoda bus Jeruzalė.+
14 Jūs tai matysite, ir širdis jūsų džiaugsis,
jūsų kaulai kaip jauna žolė bus pilni gyvybės.
Jis atmokės degdamas pykčiu,
baus ugnies liepsnomis.+
17 Galo sulauks kiekvienas, kas ruošiasi*, atlieka apsivalymo apeigas, kad galėtų eiti į giraites*+ prie to, kuris stovi viduryje. Galo sulauks kiekvienas, kas valgo kiaulieną,+ visokią bjaurastį ir peles.+ Tai Jehovos žodis. 18 Žinau, kokie jų darbai ir kokios mintys, todėl ateinu surinkti iš visų tautų žmones, kalbančius skirtingomis kalbomis. Jie ateis ir matys mano šlovę.“
19 „Apreikšiu jiems savo galią kaip ženklą ir tuos, kas išliko, siųsiu pas tautas – į Taršišą,+ Pulą ir Ludą,+ lankininkų žemes, į Tubalą ir Javaną+ ir į tolimas salas, – pas tautas, kurios niekada apie mane negirdėjo ir mano šlovės neregėjo, ir jie skelbs tautose, koks aš šlovingas.+ 20 Jie pargabens visus jūsų brolius iš tautų+ kaip dovaną Jehovai – pargabens ant žirgų, ratuose, dengtuose vežimuose, ant mulų ir greitų kupranugarių į mano šventą kalną, Jeruzalę, – sako Jehova, – kaip kad Izraelio žmonės gabena savo dovaną švariame inde į Jehovos Namus.
21 Kai kuriuos paimsiu tarnauti kunigais ir levitais. Taip sako Jehova.
22 Kaip kad naujas dangus ir nauja žemė,+ kuriuos aš kuriu, gyvuos mano akivaizdoje – tai Jehovos žodis, – taip gyvuos jūsų palikuoniai ir jūsų vardas.+
24 Jie išeis ir pamatys lavonus tų, kurie prieš mane maištavo.
Išvertus – „Jehovos išgelbėjimas“.
Arba „savo šeimininko“.
Arba „mokymą“.
Arba „kvietinis alus“.
Veikiausiai po medžiais ir giraitėse garbindavo stabus.
Pažod. „Dienų pabaigoje“.
Arba „mokymas“.
Pažod. „kurio kvėpavimas yra šnervėse“.
Pažod. „jo šlovės akyse“.
Pažod. „jie valgys savo darbų vaisių“.
Pažod. „ištempusios kaklus“.
Arba „pakabučius“.
Pažod. „sielos namus“.
Arba „puošnias kriaukleles“.
T. y. gėdą likti netekėjusioms ir neturėti vaikų.
Pažod. „išmatas“.
Arba „kraujo kaltę“, „kruvinus darbus“.
Turimas omenyje plotas, kurį per dieną galima aparti dešimčia jungų jaučių (maždaug 4 ha).
Žr. priedą B14.
Žr. priedą B14.
Žr. priedą B14.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „didžiūnai“.
Arba „teisingumu“.
Pažod. „pašventins“.
Arba „nutarimas“.
Arba „mokymą“.
Arba „parengti“.
Pažod. „Nuo šaukiančiojo balso“.
Pažod. „slenksčių“.
Pažod. „nutildytas“.
Arba „šventieji palikuoniai“.
Išvertus – „sugrįš tik likutis“.
Arba galbūt „įbauginkime“.
Arba „pralaužkime jo sienas“. Pažod. „perskelkime“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Išvertus – „su mumis yra Dievas“.
T. y. Eufratas.
Arba „mirtingojo“.
Vardas galbūt reiškia „greitas prie grobio, skuba plėšti“.
Arba „paliudija“.
Turima omenyje Izaijo žmona.
Šiloachas buvo vandentakis.
T. y. Eufrato.
Žr. Iz 7:14.
Arba „Susijuoskite“.
Arba „Liudijimą“.
Arba „mokymą“.
Arba „skaitykite liudijimą“.
Pažod. „aušros“.
T. y. Dievas.
Pažod. „Ant jo peties“.
Turimi omenyje šilkmediniai fikusai.
Pažod. „iš užnugario“.
Arba galbūt „palmės šaką ir nendrę“.
Arba „bausmės“.
Arba „šlovę“.
Pažod. „kuris nėra medis“.
Arba „bausmė“.
Galimas dalykas, turimas omenyje aliejus žibintams arba aliejus, kuriuo patepdavo karalius.
Arba „Geležte“.
Arba galbūt „žemės romiuosius drausmins teisingai, jų labui“.
Arba „dvasia“.
Arba galbūt „veršiukas ir liūtas ganysis kartu“.
Arba „prižiūrės“.
Arba „Tautos jo ieškos“.
Pažod. „poilsio vieta“.
Kitaip – Etiopijos.
T. y. Babilonijos.
Pažod. „petį“.
Arba „jie parodys savo galią Edomui ir Moabui“.
Arba galbūt „išdžiovins“.
Pažod. „liežuvį“.
T. y. Eufratui.
Arba „dvasia“.
Arba galbūt „padalys ją į septynias tėkmes“.
Jehovos vardo trumpinys.
Pažod. „pašventinau“.
Pažod. „kesiliai“. Galbūt turimas omenyje Oriono žvaigždynas, dar vadinamas Šienpjoviais, ir jį supantys žvaigždynai.
Pažod. „Jų lankai jaunus vyrus sudaužys“.
Arba „karalysčių puošmena“.
Pažod. „gauruočiai“.
Arba „suteiks jam poilsį“.
Arba „patyčią“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „visus žemės ožius“.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „namą“.
Arba „šaka“.
Pažod. „bus kaip skraidanti ugninė gyvatė“.
Arba „Šventyklą“.
Arba „sausvagę“.
Arba „raudonomis kekėmis apkibusias“.
Arba galbūt „kovos riksmai“.
T. y. tiksliai per trejus metus. Kadangi samdinys tarnaudavo tiksliai tiek, kiek būdavo sutaręs, pasakymas „samdinio metai“ čia reiškia tikslų laikotarpį.
Pažod. „kūno riebumo“.
Žr. žodynėlį.
Arba „svetimo dievo“.
Arba „lyg vėjariedžiai augalai“.
Arba galbūt „iš savo buveinės“.
Pažod. „Egipto dvasia“.
Toks pelkių augalas.
Kitaip – Memfio.
Arba galbūt „nei palmės šakai, nei nendrei“.
Arba „tartaną“.
Pažod. „nuogas“.
Pažod. „nuogas“.
Arba „grožėjosi“.
Taip tikriausiai pavadintos senovės Babilonijos valdos.
Tikriausiai turimas omenyje Babilonas.
Pažod. „mano strėnos prisipildė skausmo“.
Pažod. „mano grendymo sūnau“.
Taip pranašiškai vadinamas Edomas. Išvertus – „tyla“.
Pažod. „miške“.
T. y. tiksliai per metus. Kadangi samdinys tarnaudavo tiksliai tiek, kiek būdavo sutaręs, pasakymas „samdinio metai“ čia reiškia tikslų laikotarpį.
Tikriausiai turima omenyje Jeruzalė.
Arba „ir ant žirgų“.
Nežinoma vietovė.
Arba „ruošia“.
Arba „žirgai“.
Arba „apsauga“.
Pažod. „suskaičiuosite“.
Pažod. „buveinę“.
Arba „valdas“.
Pažod. „svorį“.
Pažod. „sėkla“.
Nilo upės atšaka.
Pažod. „gabeno tautų gėrybes“.
Arba galbūt „uosto“.
Pažod. „dienos“.
Arba „žemę“.
Arba galbūt „džiūsta“.
Arba „senąją“.
Arba galbūt „Jaunas vynas išgaravo“.
Arba „Vakaruose“.
Arba „rytuose“.
Arba „išlaikytu“.
Pažod. „praris“.
Arba „šydą“.
Pažod. „praris“.
Arba galbūt „kurių nuostata tvirta“.
Arba „taika“.
Jehovos vardo trumpinys.
Arba „doras“.
Pažod. „Mano kūnas“.
Arba galbūt „rasa ant žolynų (dedešvų)“.
Arba „žemė pagimdys tuos, kuriuos buvo pakirtusi mirtis“.
Žr. žodynėlį.
Tikriausiai turima omenyje Izraelio tauta.
Žr. žodynėlį.
T. y. Eufrato.
Žr. žodynėlį.
Arba „išdidžiajam“.
Tikriausiai turima omenyje jo sostinė Samarija.
Arba „Išdidieji“.
Pažod. „Matuoklė po matuoklės!“
Arba galbūt „matėme regėjimą“.
Arba „Šeolu“. Žr. žodynėlį.
Arba „svambalas“.
Arba „Šeolu“. Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „Kai tai supras, apims juos siaubas“.
Arba „visa žemė“.
Žr. žodynėlį.
Arba „užmojis“.
Arba „kurio išmanymas didis“.
Galima šio žodžio reikšmė – „Dievo aukuro židinys“. Juo tikriausiai vadinama Jeruzalė.
Pažod. „svetimųjų“.
Pažod. „drausmintojui“.
T. y. iš gėdos ir nusivylimo.
Pažod. „lieja liejamąją atnašą“, matyt, susitarimui patvirtinti.
Pažod. „dvasia“.
Pažod. „ir skraidančių ugninių gyvačių“.
Arba „mokymo“.
Arba galbūt „talpyklos“.
Arba „jo viltingai laukia“.
Arba galbūt „Sakysi, kad tai bjaurastis“.
Arba „šnopavimas“.
Arba „tarsi žmogaus, kuris skambant fleitos garsams kopia“.
T. y. aukojimo vietą. Šioje eilutėje Tofetas perkeltine prasme reiškia sunaikinimą.
Arba „raitininkais“.
Arba „šviesa šviečia“.
Arba „dosniu“.
Arba „jis elgsis nepagarbiai“.
Arba „dosnaus“.
Pažod. „ranka“.
Tikriausiai Judo.
Turimas omenyje priešas.
Arba galbūt „džiūsta“.
Pažod. „per gili“.
Arba „jų krauju kalnai paplūs“.
Tikriausiai turimi omenyje taurai.
Tikriausiai turima omenyje Edomo sostinė Bocra.
Pažod. „akmenimis“.
Pažod. „gauruočiai“.
Arba „Lėliai“.
Pažod. „tai jo ranka ją matuokle jiems padalijo“.
Arba „vyriausiajam taurininkui“.
Arba „siriškai“.
Pažod. „Sudarykite su manimi palaiminimą ir išeikite pas mane“.
Arba „užgaulių“.
Pažod. „jį“.
Arba galbūt „tarp“.
Pažod. „kraipo galvą“.
Arba „kanalus“.
Pažod. „padaryta“.
Arba „iš nuobirų“.
Pažod. „dienų“.
Galimas dalykas, pagal šešėlio padėtį ant tų laiptų buvo nustatomas laikas.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Jehovos vardo trumpinys.
Arba galbūt „gervė“.
Pažod. „laiduok už mane“.
Arba „santūrus“.
Arba „pašalinai sau iš akių“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „geras“.
Arba „tiesa“.
Arba „dvigubai“.
Arba „Nulyginkite“.
Arba „Jehovos dvasiai“.
Arba „ganys“.
Atstumas tarp nykščio ir mažojo piršto, išskėstų į šalis. Žr. priedą B14.
Arba galbūt „perprato“.
Pažod. „pamatų“.
Arba „apvalios“.
Arba „valdovus“.
Pažod. „nuo saulėtekio“.
Pažod. „prie savo kojų“.
Matyt, karvedys, kovojantis Jehovos vardu.
T. y. bejėgi ir menkas.
Arba „dėtumės į širdį“.
Pažod. „pasirenka“.
Arba „iš rytų“.
Arba „apgaulė“.
Arba „mokys tautas teisingumo“.
Arba „mokymo“.
Arba „Su niekuo savo šlove nesidalysiu“.
Arba „pakrantes“.
Arba „mokymą“.
Arba „mokymui“.
Tikriausiai turimi omenyje netikri dievai.
Arba „priešgyniavimus“.
Tikriausiai turimi omenyje Įstatymo mokytojai.
Pažod. „įsčių“.
Išvertus – „teisusis“. Turimas omenyje Izraelis.
Arba „ištroškusiai žemei“.
T. y. stabai.
Arba „šventavietėje“.
Arba „netikrų pranašų“.
Pažod. „nujuos karaliams strėnas“.
Pažod. „Sujuosiu“.
Pažod. „nuo saulėtekio iki saulėlydžio“.
Arba „ginčijasi su savo Kūrėju“.
Arba galbūt „Tavo dirbinys be ąsų!“
Arba galbūt „darbininkai“.
Arba galbūt „pirkliai“.
Arba galbūt „ne tuščią“.
Galimas dalykas, kreipiamasi į pabėgusius iš tautų arba į tautas.
Arba „užmojis“, „sumanymas“.
Pažod. „saulėtekio“.
Arba „užmojį“, „sumanymą“.
Pažod. „galingos“.
Arba galbūt „ir nė vieno nepasitiksiu maloniai“.
Arba galbūt „Nepaisant to“.
Arba galbūt „tie, kurie perskiria dangų“, t. y. astrologai.
Pažod. „į savo kraštą“.
Pažod. „iš Judo vandenų“.
Pažod. „Pirmesnius dalykus“.
Arba „liedinta statula“.
Arba „bandžiau“.
Arba galbūt „išsirinkau tave, kai buvai lydomas negandų krosnyje“.
Pažod. „jų“.
Arba „Mokau tave tavo paties labui“.
Pažod. „iš įsčių“.
Pažod. „burną“.
Arba „iš Jehovos susilauksiu teisingumo“.
Arba galbūt „plikas kalvas“.
Pažod. „užantyje“.
Arba galbūt „kaip sustiprinti nuvargusį“.
Pažod. „Padariau savo veidą kaip titnagą“.
Arba „su manimi ginčytis“.
Arba „jus skausmuose pagimdžiusią“.
Pažod. „ranka“.
Arba „nesusvyruos“.
Arba „mokymas“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „Visų gatvių galvos“.
Pažod. „Buvote parduoti“.
Pažod. „išpirkti“.
Arba „ramybę“.
Pažod. „akis į akį“.
Pažod. „apnuogino savo šventą ranką“.
Arba „išvys mūsų Dievo pergalę“.
Arba galbūt „ką mes išgirdome“.
Pažod. „ranką“.
Arba galbūt „Jis buvo toks, nuo kurio žmonės nusuka akis“.
Pažod. „Jį atėmė“.
Arba „prievarta“.
Arba „gyvenimo kelias“.
Arba „mirtiną smūgį“.
Arba „niekam skriaudos“.
Pažod. „su turtuoliu“.
Arba „Bet Jehovai patiko, kad jis buvo triuškinamas“.
Pažod. „regės sėklą“.
Pažod. „Pažinimu“.
Arba „šeimininką“.
Arba „šeimininkas“.
Pažod. „užgautos dvasios“.
Pažod. „paslėpiau veidą“.
Arba „taika“.
Pažod. „Pirkite“.
Pažod. „pirkite“.
Arba „vargstate“.
Pažod. „riebumynais“.
Pažod. „Palenkite ausį“.
Turimas omenyje Jokūbas, arba Izraelis.
Arba „su ramybe“, „su taika“.
Arba „išgarsins Jehovos vardą“.
Arba „duosiu jiems paminklą“.
T. y. miršta.
Arba galbūt „buvo ištrauktas iš nelaimės“.
Pažod. „guoliuose“.
T. y. prostitutės.
Arba „sausvagėse“.
Arba „sausvagės“.
Turima omenyje Jeruzalė.
Arba „kad turėčiau tuo guostis“.
Pažod. „atminimą“.
Tikriausiai turimos omenyje stabmeldiškos falo garbinimo apeigos.
Arba galbūt „karalių“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „ir nepailsti“.
Arba „ir nežiūrėjau į tai, ką darai“.
T. y. Izraelio.
Pažod. „lūpų vaisių“.
Arba „Taika“.
Arba „malonumų ieškote“.
Pažod. „nedorybės kumščiu“.
Pažod. „spragų“.
Arba „neieškosi malonumų“.
Arba „neieškosi malonumų“.
Arba „Tu džiaugsiesi savo protėvio Jokūbo paveldu“.
Arba „laimėjo pergalę“.
Arba „pergalės“.
Arba „berankoviu drabužiu“.
Arba „tavo aušros spindesio“.
Pažod. „Tavyje“.
Pažod. „Nebajoto avinai tau tarnaus“.
Arba „kaip ir pirma“.
Arba „išpuoš“.
Pažod. „sutvarstyti“.
Arba „bus jo puošmena“.
Pažod. „šlove“.
Arba „berankoviu drabužiu“.
Arba galbūt „ryškiai raudonais“.
Arba „suteikė man pergalę“.
Arba „angelą“.
Arba „gilius“.
Arba „tyrus“, „dykumą“.
Arba „gražų“.
Arba „grožio“.
Arba „vedi mus iš savo kelių“.
Pažod. „užkietini mūsų širdis“.
Arba „grožio“.
Arba galbūt „sarginėse“.
Arba galbūt „nes mano šventumas tau pereis“.
Pažod. „jiems į užantį“.
Arba „leido dūmus“.
Pažod. „jiems į užantį“.
Pažod. „jauno vyno“.
Pažod. „palaiminimas“.
Arba „ištikimybės“. Pažod. „amen“.
Arba „ištikimybės“. Pažod. „amen“.
Arba galbūt „kas šimto nesulauks, bus laikomas prakeiktu“.
Arba „poilsio vieta“.
Arba „susirūpina“.
Arba galbūt „garbina stabą“.
Arba „susirūpinate“.
T. y. Sionas.
Arba „taiką“.
Pažod. „ranką“.
Pažod. „šventinasi“.
Turimos omenyje giraitės, kur garbindavo stabus.
Pažod. „Nuo jaunaties iki jaunaties ir nuo šabo iki šabo“.