Pirmasis žingsnis — advokatų kalbos Aukščiausiajame Teisme

ADVOKATŲ KALBOMS Aukščiausiojo Teismo pirmininko Viljamo Renkvisto ir kitų aštuonių teisėjų akivaizdoje buvo nustatyta diena — 2002 metų vasario 26-oji. Jehovos liudytojams atstovavo keturi advokatai.

Pagrindinis liudytojų advokatas kalbą pradėjo jaudinančia įžanga: „Šeštadienis, Stratono gyvenvietėje 11 valanda ryto. [Tada jis triskart pabeldė į tribūną.] ‘Labas rytas. Šių dienų įvykiai paskatino mane ateiti pas jus ir pasikalbėti apie tai, ką pranašas Izaijas pavadino linksma žinia, — pranešti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, kurią skelbė ir Jėzus Kristus.’“

Jis tęsė: „Stratone vaikščioti po namus su šia žinia be miestelio valdžios leidimo — nusikaltimas.“

‘Neprašote pinigų?’

Tada į liudytojų advokatus kreipėsi teisėjas Stivenas Brajeris: „Ar tiesa, kad jūsų atstovaujamieji neprašo pinigų, neparduoda Biblijų, tai yra apskritai nieko neparduoda, o tik sako: ‘Noriu pasikalbėti apie religiją’?“

Liudytojų advokatas atsakė: „Jūsų Prakilnybe, faktai rodo, kad Stratono gyvenvietėje Jehovos liudytojai pinigų neprašė. Tiesa, kitur jie kartais užsimena apie galimybę paaukoti... Tačiau mes neprašome pinigų, o tik norime pasikalbėti su žmonėmis apie Bibliją.“

Ar reikia valdžios leidimo?

Teisėjas Antoninas Skalija įžvalgiai paklausė: „Vadinasi, jūs manote, kad jums nereikia eiti pas merą prašyti leidimo kalbėti su kaimynu apie tai, kas įdomu?“ Liudytojų advokatas atsakė: „Mūsų įsitikinimu, šis teismas neturėtų patvirtinti valdžios reikalavimo, kad gyventojas, norintis pasikalbėti su kitu jo namuose, įsigytų leidimą.“

Keičiasi argumentai ir nuotaikos

Dabar žodis buvo suteiktas Stratono atstovams. Pagrindinis jų advokatas paaiškino, kodėl miestelis priėmė tokį potvarkį: „Taip Stratono valdžia parodė savo teisę prižiūrėti viešąją tvarką, — mes siekiame apsaugoti gyventojų privatumą ir užkirsti kelią nusikaltimams. Agitavimą ir prašinėjimą privačiose valdose draudžiantis potvarkis paprasčiausiai reikalauja iš anksto įsiregistruoti ir nešiotis leidimą vaikštant po namus.“

Teisėjas Skalija iškart ėjo prie dalyko esmės: „Ar jūs žinote kokią kitą mūsų [Aukščiausiojo Teismo] bylą dėl tokio plataus užmojo potvarkio, tai yra kreipimosi į žmones su prašymu, bet ne pinigų ir ne pirkti prekių, o pakalbėti, kad ir, pavyzdžiui, apie Jėzų Kristų arba aplinkos apsaugą? Ar svarstėme kada tokią bylą?“

Teisėjas Skalija kalbėjo toliau: „Negirdėjau, kad per pastaruosius porą šimtmečių būtų nagrinėta tokia byla.“ Teismo pirmininkas Renkvistas pašmaikštavo: „Jūs taip ilgai negyvenate.“ Salėje nugriaudėjo juokas. Bet teisėjas Skalija tęsė: „Toks platus šio reikalo užmojis man naujiena.“

Puiki mintis?

Teisėjas Antonis Kenedis taikliai paklausė: „Ar jūs manote, kad tai puiki mintis prašyti valdžios leidimo paėjėti gatve ten, kur nepažįstu visų žmonių, [ir], tarkim, pasikalbėti su kurio nors namo gyventojais apie šiukšlių išvežimą, kokį nors Kongreso narį ar ką panašaus? Ar tam turėčiau gauti leidimą?!“ Jis pridūrė: „Pritrenkiantis sumanymas.“

Tada į diskusiją įsitraukė teisėja Sandra Dei Okonor: „O kaip su Helovino persirengėliais, vaikščiojančiais po namus? Ar jiems irgi reikia leidimo?“ Vienodai mąstė tiek teisėja Okonor, tiek teisėjas Skalija. Teisėja pateikė dar vieną argumentą: „O jeigu prireiktų pasiskolinti stiklinę cukraus iš kaimyno? Ar irgi turėčiau gauti leidimą?“

Ar liudytojai — agitatoriai?

Teisėjas Deividas Suteris paklausė: „Kodėl šis potvarkis taikomas Jehovos liudytojams? Ar jie agitatoriai, prašytojai, prekiautojai, keliaujantys komersantai arba pravažiuojantys prekių ir paslaugų tiekėjai? Tikrai ne.“ Stratono advokatas ilgai citavo gyvenvietės potvarkį ir pridūrė, kad žemesnysis teismas Jehovos liudytojus priskyrė agitatoriams. Apie tai teisėjas Suteris pareiškė: „Vadinasi, žodį ‘agitatorius’ jūs suvokiate labai plačiai, jei prie jų priskiriate Jehovos liudytojus.“

Tada teisėjas Brajeris perskaitė iš žodyno šio žodžio apibrėžimą ir pasakė, kad jis liudytojams netinka. Teisėjas pridūrė: „Beje, jūsų pateiktoje bylos santraukoje neradau paaiškinimo, kodėl nei pinigais, nei prekyba, nei balsavimu nesuinteresuoti žmonės [Jehovos liudytojai] turi eiti į rotušę užsiregistruoti. Kodėl miestas to reikalauja?“

Bendravimo „privilegija“

Gyvenvietės advokatas pareiškė, kad „taip siekiama išvengti namų savininkų nepasitenkinimo“. Jis paaiškino, jog stengiamasi apsaugoti gyventojus nuo apgavikų ir nusikaltėlių. Teisėjas Skalija pacitavo potvarkio ištrauką, kurioje rašoma, kad meras gali reikalauti papildomos informacijos apie registruojamą asmenį ir jo ketinimus, kad galėtų „tiksliai apibūdinti norimą privilegiją“. Tada jis kiek kandžiai pridūrė: „Kad vaikštinėjimas ir diskutavimas su gyventojais vienu ar kitu klausimu yra privilegija — man nesuvokiama.“

Ir vėl teisėjas Skalija primygtinai klausinėjo: „Ar jūs reikalaujate, kad kiekvienas prieš nuspausdamas durų skambutį paliktų pirštų atspaudus rotušėje? Ar menka nusikaltimo tikimybė duoda teisę versti visus, norinčius paskambinti į duris, užsiregistruoti rotušėje? Tikrai ne.“

Apsaugomi gyventojai?

Stratono advokatas baigdamas savo 20 minučių kalbą Ohajo valstijos generaliniam prokurorui pateikė kitą argumentą. Jis tvirtino, kad prašinėjimą draudžiantis potvarkis apsaugotų gyventojus nuo nepažįstamų, „nekviestų svečių, ateinančių į [jų] valdas... Aš manau, jog gyvenvietė turi teisę pasakyti: ‘Mums kelia nerimą tokia veikla.’“

Tada teisėjas Skalija pareiškė: „Vadinasi, gyvenvietės atstovai teigia, kad net jeigu ten yra žmonių, kurie su džiaugsmu priimtų Jehovos liudytojus, net jeigu jie sėdi namuose vieni ir mielai su kuo nors pabendrautų, [Jehovos liudytojai] vis tiek turi užsiregistruoti pas merą ir gauti privilegiją skambinti į tokių žmonių duris.“

„Labai nuosaikus apribojimas“

Per apklausą teisėjas Skalija išreiškė svarią mintį: „Tikriausiai sutiksime, kad saugiausia gyventi esant totalitarinei diktatūrai. Faktas, tuomet būna mažai nusikaltimų. Ir nors laisvės kaina yra kiek padidėjęs nusikalstamumas, kyla klausimas, ar šis potvarkis pažabotų neteisėtą veiklą tiek, kad tikrai verta reikalauti iš asmens prašyti privilegijos paskambinti kam nors į duris.“ Tada generalinis prokuroras pareiškė, kad „tai labai nuosaikus apribojimas“. Teisėjas Skalija atšovė, kad jis toks nuosaikus, jog „net neįmanoma rasti nė vienos bylos dėl ką nors panašaus priėmusios kokios savivaldybės. Nemanau, kad jis nuosaikus.“

Galiausiai vieno teisėjo spiriamas generalinis prokuroras turėjo pripažinti: „Nedrįsčiau teigti, kad galima visiškai uždrausti skambinti ar belsti į duris.“ Taip jis baigė savo kalbą.

Liudytojų advokatas pabrėžė, jog potvarkyje nenurodyta, kaip patikrinti asmens žodžius. „Aš galiu nueiti į rotušę, prisistatyti kuo tik noriu ir gauti leidimą eiti po namus.“ Pasak jo, miesto meras gali ir neišduoti leidimo, jei žmogus sakosi nepriklausąs jokiai organizacijai. „Mūsų nuomone, tas potvarkis suteikia neribotą veiksmų laisvę... Su pagarba pareiškiu, jog mūsų [Jehovos liudytojų] veikla susijusi su pirmosios Konstitucijos pataisos esme“, — kalbėjo jis.

Netrukus teismo pirmininkas Renkvistas nutraukė advokatų kalbas tokiais žodžiais: „Bylą svarstys [Aukščiausiasis Teismas].“ Visas procesas truko kiek daugiau nei valandą. Kiek reikšminga ta valanda buvo, parodys teismo sprendimas, paskelbtas birželį.

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Teismo pirmininkas Renkvistas

Teisėjas Brajeris

Teisėjas Skalija

[Šaltinių nuorodos]

Renkvistas: Collection, The Supreme Court Historical Society/Dane Penland; Brajeris: Collection, The Supreme Court Historical Society/Richard Strauss; Skalija: Collection, The Supreme Court Historical Society/Joseph Lavenburg

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Teisėjas Suteris

Teisėjas Kenedis

Teisėja Okonor

[Šaltinių nuorodos]

Kenedis: Collection, The Supreme Court Historical Society/Robin Reid; Okonor: Collection, The Supreme Court Historical Society/Richard Strauss; Suteris: Collection, The Supreme Court Historical Society/Joseph Bailey

[Iliustracija 8 puslapyje]

Teismo salė

[Šaltinio nuoroda]

Photograph by Franz Jantzen, Collection of the Supreme Court of the United States