Praeityje esesininkas, dabar — tikrojo Dievo tarnas

Papasakojo Gotlybas Bernhartas

Tarnavau SS karininku Hitlerio apsaugos rinktinėje Vevelsburgo pilyje. 1945-ųjų balandį gavau įsakymą įvykdyti mirties bausmę gretimos koncentracijos stovyklos kaliniams — Jehovos liudytojams. Vokietijos SS organizacija reikalavo besąlygiško klusnumo vyresnybei. Susidūriau su moraline dilema. Ir štai kodėl.

GIMIAU 1922 metais viename Vokietijos kaime prie Reino upės. Nors aplinkui gyveno daugiausia Romos katalikai, mūsų šeima buvo pietizmo, XVII amžiuje atsiradusio religinio judėjimo, šalininkai. 1933-iaisiais, kai man suėjo vienuolika, į valdžią atėjo Hitleris. Kadangi man puikiai sekėsi mokslai ir pasižymėjau sporte, po kelerių metų gavau pasiūlymą mokytis akademijoje netoli Marienburgo, dabar Malborko miestas Lenkijoje. Ten, už šimtų mylių nuo namų, viskas buvo persunkta nacionalsocialistų, arba nacių, ideologija. Mus mokė tokių dalykų kaip garbė, uolumas, ištikimybė, klusnumas, pareigos jausmas ir šventa pagarba vokiškajam paveldui.

Antrasis pasaulinis karas ir SS

1939-aisiais kilus Antrajam pasauliniam karui, užsirašiau į Adolfo Hitlerio tiesiogiai vadovaujamą SS rinktinę. Čia buvo ruošiami asmens sargybiniai vyriausybei, be to, rinktinė atlikdavo ypatingas karines operacijas. Savo akimis mačiau mūšius Belgijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje. Būdamas Bulgarijoje nuėjau į pamaldas, kurias laikė karo kapelionas. „Ar priešų pusėje taip pat vyksta panašios mišios?“ — dingtelėjo man. Mintyse svarsčiau: „Ar Dievas laimina karą? Ar palaiko kurią nors pusę?“

Vėliau mane pasiuntė mokytis į karo akademiją, kurioje jauni vyrai buvo ruošiami užimti aukštesnius karinius postus. Po to paskyrė į dalinį, saugantį Reicho štabą Berlyne. Kartą teko stebėti, kaip Hitleris viešai apšaukė vieną aukšto rango politiką. „Kokia gėda!“ — pamaniau. Bet garsiai to ištarti nedrįsau.

Berlyne sutikau Ingę, irgi dirbančią štabe. Kai jau buvome numatę vestuvių datą, mano dalinį oro desantu netikėtai permetė į Rusijos frontą — be žieminių drabužių! Mes, kareiviai, buvome priblokšti, nes 1941—1942 metų žiemą šaltis spaudė žemiau 30 laipsnių. Ten buvau apdovanotas antruoju Geležiniu kryžiumi. Paskui, po sunkaus sužeidimo, mane parskraidino į Vokietiją. 1943-iaisiais su Inge susituokėme.

Kitas mano paskyrimas buvo į Oberzalcbergą, Hitlerio štabą Bavarijos kalnuose. Ten buvo ir SS organizacijos vadas Heinrichas Himleris, kuris savo asmeniniam masažistui gydytojui Feliksui Kerstenui davė nurodymą mane gydyti. Kaip sužinojau vėliau, šalia Berlyno Kerstenas turėjo Harcvaldės dvarą. Karui einant į pabaigą jis paprašė Himlerio leisti jame dirbti netoliese koncentracijos stovykloje kalintiems Jehovos liudytojams. Himleris neprieštaravo. Su liudytojais Kerstenas elgėsi pagarbiai. Viena liudytoja, dirbanti pas Kerstenus Švedijoje, į Kersteno lagaminą visuomet įdėdavo Sargybos bokšto žurnalą Vokietijos liudytojams.a

Į mano gyvenimą ateina Jehovos liudytojai

Baigiantis 1944-iesiems Himleris paskyrė mane Vevelsburgo pilies — 400 metų senumo tvirtovės netoli Padeborno miesto — viršininko, SS generolo, asmeniniu adjutantu. Himleris puoselėjo planus Vevelsburgą paversti SS ideologijos kulto centru. Šalia tvirtovės buvo nedidelė Niderhageno koncentracijos stovykla, kurioje kalėjo ypatingi kaliniai — Jehovos liudytojai, kitaip dar vadinami Biblijos tyrinėtojais.

Vienas kalinys, vardu Ernstas Špechtas, ateidavo perrišti man žaizdų ir vis pasisveikindavo:

— Labas rytas, pone!

— Kodėl nesakai „Heil Hitler!“? — paklausiau.

Jis taktiškai pasiteiravo:

— Ar jus augino kaip krikščionį?

— Taip, kaip pietistą, — atsakiau.

— Tuomet jūs iš Biblijos žinote, kad išgelbėjimas (heil) ateis tik per Jėzų Kristų. Štai kodėl aš negaliu sakyti „Heil Hitler!“ — paaiškino jis.

Nustebęs paklausiau:

— Už ką jūs čia?

— Aš esu Biblijos tyrinėtojas, — atsakė jis.

Pokalbiai su Ernstu ir dar kitu liudytoju Erichu Nikolaicigu, kuris dirbo kirpėju, sujaudino mane iki širdies gelmių. Kalbėtis su kaliniais apie religiją buvo draudžiama, todėl vadas įsakė man liautis. Tačiau supratau, kad jeigu visi Vokietijoje — vadinamajame krikščioniškame krašte, turinčiame milijonus tikinčiųjų — elgtųsi kaip liudytojai, karo nebūtų. „Jais reikėtų žavėtis, o ne persekioti“, — pagalvojau.

Kaip tik tuo metu paskambino viena sielvartaujanti našlė, kurios sūnų skubiai reikėjo vežti apendikso operacijai. Nedelsdamas užsakiau mašiną, bet vadas mano įsakymą atšaukė. Kodėl? Jos vyras buvo sušaudytas 1944-ųjų liepą, kai su grupe kitų sąmokslininkų pasikėsino į Hitlerį. Berniukas mirė, ir aš nieko negalėjau padaryti. Dėl to sąžinė mane graužia iki šiol.

Nors man buvo šiek tiek per 20, į gyvenimą ėmiau žiūrėti tikroviškai, ne taip, kaip jį vaizdavo nacių propaganda. Vis labiau žavėjausi Jehovos liudytojais ir jų mokymais. Taip galiausiai priėjau prie lemtingiausio sprendimo savo gyvenime.

1945-ųjų balandį artėjant sąjungininkų kariuomenei, mano vadas paliko Vevelsburgą. Tada Himlerio įsakymu atvyko dalinys sugriauti tvirtovės ir išžudyti kalinių. Koncentracijos stovyklos viršininkas įteikė man sąrašą, kam turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Visiems liudytojams! Už ką? Buvo manoma, kad jie žinojo, kur Trečiasis reichas slėpė prisiplėštus meno lobius. Ši paslaptis neturėjo išaiškėti! Bet kaip pasielgti man?

Priėjau prie stovyklos viršininko ir pasakiau: „Artinasi amerikiečių karinės pajėgos. Ar nebūtų išmintinga jums su savo vyrais pasitraukti?“ Daug įtikinėti jo nereikėjo! Tada padariau tai, kas SS karininkui buvo neįtikėtina, — neįvykdžiau įsakymo, ir liudytojai liko gyvi.

Garbė vadintis jų broliu

Po karo abu su Inge susiieškojome Jehovos liudytojus ir ėmėme rimtai studijuoti Bibliją. Drauge su kitais mums padėjo viena liudytoja, vardu Augustė. Nors dėl likusių sužalojimų ir žiaurių pokario metų buvo nelengva, mudu su žmona pasiaukojome Jehovai. Aš pasikrikštijau 1948, Ingė — 1949 metais.

Keli per karą Vevelsburge kalėję liudytojai 1950-aisiais ten surengė susitikimą. Atvyko Ernstas Špechtas, Erikas Nikolaicigas ir Maksas Holvegas, dar vienas ištikimybę išlaikęs liudytojas. Laikau didele garbe vadintis jų broliu, nes šie narsūs Dievo vyrai, skelbdami man Biblijos tiesas, rizikavo savo gyvybe. Susitikime dalyvavo ir Marta Niman, per karą Vevelsburge dirbusi sekretore. Liudytojų elgesys jai irgi padarė tokį įspūdį, kad pati tapo pasiaukojusia Jehovos tarnaite.

Prisimindamas praeitį, matau tiek daug įrodymų, kad „visas pasaulis yra [Šėtono Velnio] pavergtas“, bet tada, kai buvau jaunas, naivus ir viską idealizavau, — šito nemačiau (1 Jono 5:19). Koks didžiulis skirtumas tarp tarnavimo tironiškiems, kaip Hitlerio, režimams ir tarnavimo Jehovai! Hitleris reikalavo aklo paklusnumo, o Jehova nori, kad žmogus tarnautų jam iš meilės, kuri ateina per tikslų Dievo ir jo sumanymų, atskleistų Biblijoje, pažinimą (Luko 10:27; Jono 17:3). Jehova yra tas, kuriam aš tarnausiu tol, kol gyvas būsiu.

[Išnaša]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Mūsų vestuvių nuotrauka (1943-iųjų vasaris)

[Iliustracija 19 puslapyje]

Vevelsburgo pilis turėjo tapti SS ideologijos centru

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su žmona Inge dabar