18 skyrius

Krikščioniškas paklusnumas įstatymams

1. Nors nepaklusnumas įstatymams yra paplitęs, kokį kelią pasirenka tie, kurie gyvena prisilaikydami Biblijos nurodymų?

NEPAKLUSNUMAS įstatymams yra šiandieną pasaulyje paplitęs, bet tie, kurie tikrai gyvena harmonijoj su Biblija, prie to neprisideda. Jie priima į širdį Dievo Žodžio patarimą: „Būkite paklusnūs kunigaikščiams ir valdžioms“.—Titui 3:1.

2. Kokių pažiūrų į įstatymus tikrieji išpažinėjai turi atsisakyti?

² Yra tiesa, kad kai kurie asmens, dabar praktikuojantieji tikrą garbinimą, anksčiau kada nors buvo sulaužę įstatymus. Jie galėjo pavogti kitų žmonių daiktus. Tur būt, jie parodė paklusnumą kai kuriems įstatymams tik tais atvejais, kai matė policiją. Gal jie nebuvo blogesni už daugelį kitų savo kaimynų. Tačiau Biblija aiškiai jiems nurodo, kad jeigu jie ruošiasi tapti tikraisiais tikėjimo išpažinėjais, jie turi visiškai kitaip žiūrėt į gyvenimą.—Efeziečiams 4:22-29.

3. (a) Kaip turi krikščionis laikytis politinių vyriausybių atžvilgiu? (b) Kodėl krikščionis neturėtų prisidėti prie maištaujančių ar civilinio nepaklusnumo veiksmų prieš vyriausybę?

³ Aiškindamas, kokias pažiūras krikščionis turėtų puoselėti savo politinei valdžiai, apaštalas Povilas sakė: „Kiekvienas tepasiduoda aukštesniajai valdžiai, nes nėra valdžios, kaip tik iš Dievo“. (Romėnams 13:1) Tatai nereiškia, kad Dievas įsteigė tas vyriausybes ar kad jis sutinka su jų politika. Kai kurios jų tiesiai sakosi esančios ateistinės. Nežiūrint to, Dievas leidžia joms egzistuoti. Jos negalėtų vykdyti savo valdžios, jeigu Dievas joms to neleistų. (Jonas 19:11) Ir jei Dievas leidžia joms valdyti, kodėl krikščionis turėtų trukdyti? Net jei žmogus nesutinka su tuo, ką valdžios daro, kodėl jis turėtų dalyvauti maište ar civilinio nepaklusnumo veiksmuose, bandant sutrukdyti valdžios veiksmus? Kiekvienas, kurs tai darys, pateks į bėdas ne tik su pasauline valdžia, bet ir su Dievu. Kaip Romėnams 13:2 sakoma: „Taigi, kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui; tie, kurie priešinasi, patys sau pelnosi pasmerkimą“.

4. (a) Kokius patarnavimus parūpina mums valdžia? (b) Kokias pažiūras krikščionys turėtų turėti apie mokesčius?

⁴ Yra geras dalykas parodyti prideramą pagarbą valdžiai ir dėkingumą už naudingus patarnavimus, kuriuos ji atlieka. Mes visi turime gerą pagrindą džiaugtis, kad vyriausybės, kurių valdžioje mes gyvename, stato kelius, kuriais mes važinėjame, mokyklas, ugniagesių tarnybą, maisto produktų inspekciją. Teismai ir įstatymai prieš nusikaltimus taip pat yra labai svarbūs. Šiuose ir kituose reikaluose „vyriausios valdžios“ pačios pasirodo esančios „Dievo tarnai visuomenei,“ parūpindamos jo žmonių gerovei reikalingus patarnavimus. Ir kada iš mūsų reikalaujama mokėti mokesčius kaip priemones šiems patarnavimams, mes galime prisiminti Raštą, kur sakoma: „Taigi yra jums verčiančio reikalo pasiduoti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės. Todėl ir mokesčius mokate, nes jos yra Dievo tarnai; jos tuo ir tarnauja. Taigi atiduokite visiems, ką esate skolingi: kam mokestį—mokestį, kam muitą—muitą“.—Romėnams 13:5-7.

5. (a) Ar krikščionių paklusnumas politinėms valdžioms yra neribotas? (b) Kaip Jėzus parodė, kad čia yra du aspektai spręsti?

⁵ Bet kaip toli turi eiti tas pasidavimas politinei valdžiai? Ar jis neapribotas? Ar paklusnumas žmonių įstatymams yra svarbesnis, negu paklusnumas Dievo įstatymams? Žinoma, ne! Įsidėmėk, kad pacituotoj Rašto vietoj apie „verčiantį reikalą“ paklusti yra įdėta „bet ir dėl sąžinės“. Taigi žmogaus sąžinė neturėtų būti pamirštama, ypač jei ji yra išlavinta Dievo Žodžiu. Jėzus Kristus parodė, kad yra du aspektai, kuriuos turime atsiminti. Nurodydamas, kad yra reikalinga mokėti mokesčius Romos valstybei, jis pasakė: „Atiduokite cezoriui, kas cezoriaus,“ ir prie to pridūrė: „Bet Dievui—kas Dievo“. (Morkus 12:17) Taigi yra svarbu kiekvienam iš mūsų patikrinti savo gyvenimo būdą, kad būtume tikri, ar kartais ir mes neprisidedam prie išsiplėtusio nepaklusnumo Dievo įstatymams.—Psalmė 1:1-3.

PAKLUSNUMAS AUKŠČIAUSIAM ĮSTATYMUI

6. Ką darė apaštalai, kada jiems buvo įsakyta liautis pamokslavus? Kieno įstatymą jie laikė aukštesniu?

⁶ Neilgai trukus po Jėzaus Kristaus mirties, jo apaštalai buvo pašaukti pasisakyti, kaip jie laikosi šiuo klausimu. Jeruzalės valdytojai įsakė jiems liautis pamokslavus Jėzaus Kristaus vardu. Ar jie paklausė? Ar tu būtumei paklausęs? Apaštalai tvirtai atsakė: „Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių“. (Apd. 5:29; 4:18-20) Jie neatmetė lengvapėdiškai savo pareigų šalies įstatymams, bet kada iškylo tiesioginis konfliktas tarp žmogaus ir Dievo įstatymų, jie pripažino, kad Dievo įstatymas yra aukščiausias. Tai matydamas garbingas teismo narys, prieš kurį apaštalai stojo, išmintingai patarė savo bendrininkams teisėjams paleisti tuos krikščionis, kad teismo įstaigos nariai patys netaptų kovojančiais prieš Dievą.—Apd. 5:33-39.

7. (a) Ką Dievas sakė Mozės laikais apie atvaizdų garbinimą? (b) Kokių garbinimo daiktų žmonės prisigamino? (c) Kieno pavyzdį krikščionys turi pasekti, kada pasauliniai įstatymai reikalauja pagerbti atvaizdus ar emblemas?

⁷ Ne vien Dievo įsakymas apie pamokslavimą yra svarbus. Yra ir kitų svarbių dalykų. Vienas jų yra Jehovos įsakymas jo žmonėms Mozės laikais: „Nedaryk drožtų atvaizdų danguje ar žemėje ar vandenyje ar po žeme esančių tvarinių. Nenusilenk jiems ir netarnauk jiems, nes aš, Jehova, tavo Dievas, ir aš esu Dievas, reikalaujantis išskirtino pagerbimo“. (2 Mozė 20:4, 5) Tačiau žmonės prisigamino daugybę daiktų, kuriuos jie pamaldžiai gerbia. Kai kurie jų yra padaryti iš metalo ar medžio. Kiti yra padaryti iš medžiagos su išsiūtais ar nutapytais dangaus ar žemės tvarinių atvaizdais. Kai kuriais atvejais jų garbinimas atliekamas savanoriškai, bet kitais atvejais tatai reikalaujama pasaulinės valdžios įstatymais. Ar tai turi skirtumo? Jei pasauliniai įstatymai reikalauja tam tikrų pagerbimo veiksmų, atliekamų prieš atvaizdus ar emblemas—ar tai atleidžia paskirus žmones nuo pareigos klausyti šiuo atveju įstatymo? Ištikimieji Jehovos išpažinėjai Babilono srityje taip netikėjo. Biblija apsako apie tris jaunus žydus Sadrach, Mesach ir Abednego, atsisakiusius dalyvauti karaliaus įsakytose apeigose. Kodėl? Kadangi tai buvo garbinimas, ir jų garbinimas priklausė tik Jehovai. Dievas pripažino tai, ką jie padarė. Bet kaip reagavo į tai Babilonijos karalius? Pradžioje jis labai užsirūstino. Tačiau vėliau, pamatęs tame Jehovos ranką ir supratęs, kad jie nėra pavojingi valstybei, jis išleido įsakymą apsaugojantį jų laisvę. (Danielius 3:1-30) Ar tu nesigėri jų ištikimybe Dievui? Ar tu nenori būti taip pat tvirtai nusistatęs garbinti tiktai Dievą?

8. (a) Ko reikalavo Romos įstatymai iš savo piliečių ir kodėl pirmieji krikščionys tai atmetė? (b) Ar tie krikščionys rodė nepagarbą?

⁸ Tas pats garbinimo atvejis iškilo krikščionims gyvenant Romos imperijoj. Valstybė reikalavo, kad kiekvienas degintų smilkalus imperatoriui kaip savo ištikimybės įrodymą. To krikščionys negalėjo daryti, nors jie ir vykdė kitus įstatymus. Jie suprato, kad čia buvo garbinimas—ar tas aktas buvo vykdomas pagerbiant emblemą ar asmenį. (Matas 4:18) Kankinys Justinas, gyvenęs antrajame šimtmetyje, išreiškė tą krikščionių nusistatymą sakydamas: „Vienam Dievui mes skiriame savo garbinimą, bet kituose dalykuose mes mielai tarnaujame jums (politiniams valdovams) pripažindami jus kaip karalius ir žmonių vyresniuosius“. Tie krikščionys dažnai buvo nesuprasti, bet tai, ką jie darė, nerodė nepagarbos. Taip pat jie nebuvo pavojingi kitiems romėnams. Romos gubernatoriaus Plinijaus Jaunesniojo laiške imperatoriui Trojanui sakoma, kad krikščionys atsisakė sukčiauti ar vogti ar paleistuvauti. Jie buvo toji žmonių rūšis, kuriuos kiekvienas norėtų turėti savo kaimynais ir tai buvo jų tikėjimas, kurs juos tokius padarė.

9. Kuo dabar mes esame skolingi Dievui šalia garbinimo?

⁹ Šalia mūsų garbinimo yra dar kas nors daugiau, ką mes esame skolingi Dievui. Vienas Jėzaus Kristaus apaštalas tat nurodė, sakydamas: „Dievas, kurs įkūrė pasaulį ir visa, kas jame yra... duoda visiems gyvybės“. (Apd. 17:24, 25) Be Dievo valios, niekas iš mūsų negyventų. Jis yra gyvybės Šaltinis. (Psalmė 36:9 [35:10, SkS]) Bet ką mes darome su gyvenimu, kuriuo jis leido mums džiaugtis?

10. Kaip Raštai pagelbsti mums išvengti gyvenime to, kas Dievui nepatinka?

¹⁰ Tikrieji krikščionys pripažįsta, kad norint džiaugtis Dievo pritarimu, jie turi vengti naudoti savo gyvenimą veikloje priešingoje Dievui. Taigi jie vengia veikti taip, kai toji klasė žmonių, kuriuos Biblija priskiria prie tų, kurie bus sunaikinti šiai sugedimo sistemai baigiantis. (Apreiškimas 19:17-21) Jie žino, kad Jehovos teismas yra tikras ir teisingas. Ir jie tvarko savo gyvenimą sutinkamai su jo valia. Jie gerai supranta, kad tai gali sukelti prieštaravimų, ir ir net persekiojimų iš tų pusės, kurie yra suinteresuoti tik dabartine santvarka. Bet pilnai tikėdami, kad Dievo kelias yra teisingas, jie aukština jo įstatymus ir jo garbinimą, skirdami tam pirmąją vietą savo gyvenime. (Micah 4:1-3) Sekdami paties Dievo Sūnų Jėzų Kristų, jie naudoja savo gyvenimą ne savo asmeniškiems siekiams, ne savanaudžių valiai, bet atitinkamai Dievo valiai. (1 Korintiečiams 7:23; 1 Petras 4:1, 2) Taip darydami jie tikrai grąžina Dievui, kas jam priklauso.

11. Kaip turėtų paveikti mūsų gyvenimą paklusnumas įstatymams?

¹¹ Ar tu nori gauti Dievo pripažinimą? Jei taip, tai paklusnumas įstatymams bus rimtas reikalas tavo gyvenime. Tatai vers tave respektuoti asmenį ir nuosavybę tavo kaimynų. Tat paveiks tave, kad respektuotum valdžios pareigūnus. Bet pirm visko tat padarys tavo gyvenimą pilnai atitinkantį teisiniams sprendimams Jehovos Dievo, didžiausio įstatymų Leidėjo.