18 DALIS

Ar visose religijose yra kažkas gero?

KADA kalba užvedama apie religiją, daugelis sako: „Kiekvienoje religijoje yra kažkas gero“ arba „visos religijos veda prie Dievo“.

² Nesunku suprasti, kodėl kai kurie randa kažką gero beveik visose religijose, nes dauguma religinių srovių kalba apie meilę ir moko, kad žudymai, vagystės ir melas yra piktas. Krikščioniškos religijos siunčia į silpnai išsivysčiusias šalis misionierius statyti ligonines ir padėti neturtingiesiems. Ypač didelės pastangos buvo daromos paskutiniais dviem šimtmečiais. Intensyviai buvo verčiama ir platinama Biblija įvairiomis kalbomis. Daugelis žmonių galėjo susipažinti su Dievo Žodžiu (2 Timotiejui 3:16). Ir visgi mes turime paklausti savęs, kaip galvoja Jehova ir Kristus apie įvairias religijas?

TEISINGAS KELIAS — SIAURAS KELIAS

³ Žmonės, tvirtinantys, kad visose religijose yra kažkas gero, tiki, kad Dievas priima visus žmones, nekreipdamas dėmesio į jų tikėjimą. Bet Jėzus žinojo, kaip galvoja Jo Tėvas ir išsakė visai kitą požiūrį (Jono 1:18; 8:28, 29). Niekas iš mūsų nesiryš priekaištauti Dievo Sūnui, kad Jis siauro mąstymo. Jėzus Kristus pasakė pamoksle ant kalno:

„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias, kuris veda į pražūtį ir daug tų, kurie juo eina. Bet ankšti vartai ir siauras kelias, kuris veda į gyvenimą, ir maža tų, kurie jį randa“ (Mato 7:13, 14).

⁴ Ką reikia padaryti, kad eitume tuo siauru keliu ir gautume amžiną gyvenimą? Pagal šiuolaikinę liberalią dvasią kai kurie atsako: „Reikia daryti tiktai gera“ arba „Tik reikia priimti Jėzų savo Viešpačiu“. Bet Jėzus pasakė:

„Ne kiekvienas, sakantis Man: Viešpatie, Viešpatie, įeis į Dievo Karalystę, bet tas, kuris vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mato 7:21-23).

⁵ Jėzus nepritarė žmogiškam polinkiui smerkti kitus dėl trūkumų ir klaidų (Mato 7:3-5; Romiečiams 14:1-4). Bet rimtuose tikėjimo klausimuose Jėzus reikalavo griežtai laikytis Dievo Žodžio, vykdant dangiškojo Tėvo valią. Jėzus smerkė papročius ir mokymus, prieštaraujančius Raštui. Kodėl? Kadangi Jis žinojo, kad šėtonas panaudoja religiją įvesti žmonėms į suklaidinimą (2 Korintiečiams 4:4). Melas yra šėtono priemonė, kurią jis taip pateikia, kad tai atrodo patrauklu ir teisinga (Pradžios 3:4, 5; 1 Timotiejui 4:1-3). Net tarp nominalinės krikščionybės sutinkami religiniai vadai, kurie aklai vykdo šėtono valią (2 Korintiečiams 11:13-15). Savo mokyme jie neteisingai vaizduoja Jehovos meilę ir Jo puikias kokybes. Nenuostabu, kad Kristus labai griežtai smerkė religinius vadus, kurių mokymai buvo priešingi Dievo Žodžiui (Mato 15:1-20).

⁶ Daugelis žmonių paveldėjo savo religiją iš tėvų. Kiti prisijungė prie daugumos. Nors jie tai daro nuoširdžiai, vis dėlto, per tai jie gali patekti į platųjį kelią, vedantį į pražuvimą (Jono 16:2; Patarlių 16:25). Savo laiku ap. Povilas, dar būdamas Sauliumi ir savo protėvių tikėjimo vykdytoju, persekiojo krikščionis. Bet kad įtiktų Dievui, jis turėjo kreiptis į naują garbinimo formą (1 Timotiejui 1:12-16; Apaštalų darbų 8:1-8; 9:1, 2). Vėliau Povilas rašė, kad kai kurie nori eiti prie Dievo, bet neturi tikslaus pažinimo apie Jį (Romiečiams 10:2). Ar tu tiksliai pažįsti Dievo valią?

⁷ Nebūk lengvabūdis. Negalvok, kad Dievas nekreipia dėmesio, jog tu ne visai teisingame kelyje, todėl nėra reikalo imtis pakeitimų. Biblija sako, kad Dievas nori, kad visi žmonės „pasiektų tiesos pažinimą ir pagal tai gyventų“ (1 Timotiejui 2:3, 4; Jokūbo 4:17). Dievas numatė, kad paskutinėse dienose daugelis turės „pamaldumo išvaizdą, bet jo jėgos išsižadės“, todėl tokių venk (2 Timotiejui 3:1-5).

IŠ KUR MES ŽINOME TAI?

⁸ Nors garbinimas, patinkantis Dievui, turi sutapti su „tiksliu pažinimu“, tačiau tyrinėjimai parodė, kad dauguma bažnyčių mokymų prieštarauja Biblijai (Romiečiams 10:2). Pavyzdžiui, jie laikosi nebiblinio mokymo apie nemirtingą sielą (Ezechielio 18:4). Argi tas mokymas blogas? — paklaus kai kurie. Nepamiršk, kad pirmasis šėtono melas skamba: „Nemirsite“ (Pradžios 3:1-4). Mirtis tapo neišvengiama, bet mokymas apie žmogaus sielos nemirtingumą iš esmės palaiko šėtono melą. Per šitą mokymą milijonai žmonių susigundė sueiti į ryšį su demonais, kurie dedasi mirusiųjų sielomis. Be to, per tą mokymą sumažėja biblinio mokymo vertė apie prisikėlimą (Apaštalų darbų 24:15).

⁹ Tas nebiblinis mokymas turi didelę įtaką žmonių gyvenimo būdui. Daugelis religingų žmonių rengia šventes ir laikosi papročių, kurie paremti tikėjimu į nemirtingą sielą. Tose šventėse ir papročiuose labai daug kas paimta iš pagoniškų religijų.

¹⁰ Krikščioniškų ir nekrikščioniškų religijų mišinį ypač galima stebėti Kalėdų švenčių metu. Dievas liepė krikščionims pažymėti tiktai Kristaus mirtį, o ne gimimą (1 Korintiečiams 11:24-26). Be to, Biblija parodo, kad Kristus gimė ne gruodyje, kada toje šalyje tuo metu šalta ir lietinga (Luko 2:8-11). Bet kurioje enciklopedijoje galima perskaityti, kad 25 gruodžio buvo pasirinkta Kalėdų šventimui, nes tą dieną buvo Romos saturnalijų šventė. James Fracer apie tai pasakė:

„Kalėdos — tai yra atvejis, kai susitinka krikščioniškos ir nekrikščioniškos šventės. Daugelis kitų krintančių į akis papročių negali būti atsitiktiniai. Dvasininkija žinojo, kad krikščionybė, jeigu ji norėjo užkariauti pasaulį, galėjo pasiekti to tik sušvelnindama per daug kristalinius savo pagrindo principus; siaurą kelią truputį praplatino, kuriuo bus lengva eiti į išgelbėjimą“.

¹¹ Niekas, nuoširdžiai mylintis Jehovą, nesilaikys mokymų ir papročių, kurie eina į kompromisą su pagoniškomis religijomis, po to, kai jis sužinojo tiesą apie Dievą. Daugelis tokių nebiblinių mokymų laikymąsi skaito riaušių kėlimu. Biblija aiškiai sako: „Mažas raugas įraugina visą tešlą“ (Galatams 5:9).

KARAS IR MORALĖ

¹² Jėzus Kristus parodė tolesnį ženklą arba skiriamąjį bruožą, pagal kurį galima sužinoti tikrą tikėjimą, kurį palaiko Dievas Jehova. Jis pasakė savo mokiniams: „Aš duodu jums naują įsakymą, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš mylėjau jus, taip ir jūs mylėkite vienas kitą. Iš to pažins jus, kad esate Mano mokiniai, jeigu turėsite meilę tarp savęs“ (Jono 13:34, 35). Dauguma bažnyčių kalba apie meilę, bet ar reikalauja jie iš savo narių tikrai turėti tokią meilę tarp savęs?

¹³ Mes jau matėme, kad krikščionys pirmuose amžiuose gyveno pagal Izaijo pranašystę 2:4. Jie perkalė kardus į arklus, nekėlė kardo vienas prieš kitą ir nesimokė kariauti. Kokios krypties laikosi šiuolaikinės bažnyčios ir dvasininkija? Žinoma, kad bažnyčia laimindavo karą ir pateisindavo jį kaip šventą reikalą. Katalikai žudė katalikus, protestantai protestantus. Jėzus nemokė šito. Judėjų vadai, kurie siekė Kristaus mirties, motyvavo tai nacionaliniais liaudies interesais (Jono 11:47-50; 15:17-19; 18:36).

¹⁴ Jeigu kokia nors religinė bendruomenė išstoja už moralinius Biblijos principus, tuo ji parodo, kiek ji patinka Dievui. Jėzus visada padėdavo nusidėjėliams, girtuokliams ir palaidūnams. Ir Jo mokiniai turi daryti tą patį (Mato 9:10-13; 21:31, 32; Luko 7:36-48; 15:1-32). Kada krikščionis kuo nors nusideda, kiti krikščionys gali jam padėti gauti Dievo malonę ir tapti dvasiškai stipriu (Galatams 6:1; Jokūbo 5:13-16). Bet kas bus, jeigu nusidėjėlis neatgailaus?

¹⁵ Ryšium su tuo, apaštalas Povilas rašė į Korintą:

„Bet aš rašiau jums, kad nebendrautumėte su tais, kas vadindamas save broliu, pasilieka nedorovingas, godus arba stabų garbintojas, piktakalbis, girtuoklis arba plėšikas, su tokiu nevalgykite kartu. Patys pašalinkite piktadarį iš savo tarpo“ (1 Korintiečiams 5:11-13).

Jehovos liudytojai seka šituo patarimu toje sferoje. Jeigu kas nors padaręs didelę nuodėmę neprisipažįsta, neatgailauja ir nepakeičia savo elgesio, jis išjungiamas iš susirinkimo. Jis turi būti pašalinamas iš Dievo tautos bendruomenės. Gal būt vėliau jis supras ir atsikvošės, bet vis tiek, kas su juo beatsitiktų ateityje, tokie veiksmai apsaugos visus kitus susirinkimo narius toliau laikytis Dievo principų (1 Korintiečiams 5:1-8; 2 Jono 9-11).

¹⁶ Gal būt, tu pažįsti kai kuriuos bažnyčios lankytojus, kurie atvirai nusideda, bet dėl turtingumo ir įtakos turi ypatingą pagarbą savo bažnyčiose. Bažnyčia neseka Dievo įstatymu, kad atskirtų neatgailaujančius bendruomenės narius. Kiti, matydami tai, toliau nusideda (Mokytojo 8:11; 1 Korintiečiams 15:33). Dievas nepripažįsta atnešančių tokius vaisius (Mato 7:15-20; Apreiškimo 18:4-8).

PASILIKTI KELYJE Į GYVENIMĄ

¹⁷ Jeigu tu kartą atradai savo gyvenime kelią į tikrą laimę, turi ir toliau studijuoti Bibliją, kad pasiliktum tame kelyje visada. Stenkis kasdien skaityti Dievo Žodį ir vystyti šitą norą (1 Petro 2:2, 3; Mato 4:4). Tai tave „apginkluos visokiam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17).

¹⁸ Prie tų gerų darbų priklauso moraliniai Dievo principai būti maloniu, palankiu, pasiruošusiu padėti, ypač savo artimiesiems (Jokūbo 1:27; Galatams 6:9, 10). Taip darė Jėzus. Jis ne tik duodavo gerus patarimus, bet gydė ligonius, maitino alkanus, ramino nuliūdusius. Jis ypatingai stengėsi apmokyti ir sustiprinti savo mokinius tikėjime. Nors mes negalime sekti Jėzumi stebuklinguose darbuose, bet galime pagal galimybes vykdyti Jo darbus, pašlovinti Dievą savo darbais, žodžiais ir gyvenimo būdu (1 Petro 2:12).

¹⁹ Bet prie gerų Jėzaus darbų priklauso dar kažkas daugiau. Jis žinojo, kad vertingiausia, ką galima padaryti dėl kitų, tai padėti jiems pažinti Dievą ir Jo ketinimus. Tokiu būdu Jis padėjo žmonėms siekti tikrosios laimės ir amžinojo gyvenimo (Luko 4:18-21).

²⁰ Šiandieną visi krikščionys turi stengtis tapti Jehovos liudytojais. Jie savo geru elgesiu gali duoti liudijimą apie Dievą. Jie gali padėti kitiems ir patys apsisaugoti nuo susitepimo šiuo pasauliu (Izaijo 43:10-12; Jokūbo 1:27; Titui 2:14). Be to, jie gali perduoti žmonėms gerąją žinią. Tas darbas bus tęsiamas, kol Dievas pasakys: „Atlikta“ (Luko 10:1-9). Žinoma, pas tave taip pat yra noras padėti savo giminaičiams ir artimiesiems pažinti teisingą tarnavimą Dievui. Tada tau reikia atvirai liudyti apie savo tikėjimą, kad galėtų ir kiti rasti kelią į tikrą laimę (Romiečiams 10:10-15).

[Studijų klausimai]

Kodėl mes turime žinoti, ar yra kiekvienoje religijoje kažkas gero? (1, 2)

Kaip galvojo Jėzus apie religiją ir kodėl? (3-5)

Kodėl svarbu turėti tikslų pažinimą? (6, 7)

Kokiame laipsnyje prieštarauja Biblijai religiniai mokymai ir papročiai? (8-11)

Kokią poziciją užima tikrieji krikščionys ir bažnyčių dvasininkija karo atžvilgiu? (12, 13)

Kaip tikrieji krikščionys laikosi moralinių Dievo principų? (14-16)

Kaip galima stovėti kelyje į gyvenimą? (17, 18)

Kokį tolimesnį darbą būtina vykdyti krikščionims? (19, 20)

[Rėmelis 173 puslapyje]

KRIKŠČIONYS OSVENCIME

Savo knygoje „Prievarta Osvencime“ lenkų rašytoja Anna Pavelnickaja rašė, kad Jehovos liudytojai nacistinėje Vokietijoje „besąlygiškai neigė karą ir prievartą, pasyviai priešinosi spaudimui gindami savo tikėjimą“. Ir koks rezultatas? Toliau ji rašo:

„Šita maža grupė areštuotųjų sudarė susitelkusią ideologinę jėgą. Kovoje prieš nacizmą jie pasiekė pergalę. Šitos religijos vokiečių grupė buvo nepalaužiama pasipriešinimo maža sala tarp teroristinės nacijos. Su tokiu pat bebaimiškumu jie išstojo Osvencimo stovykloje. Jiems pavyko įsigyti kitų kalinių, prižiūrėtojų ir net SS karininkų pagarbą. Kiekvienas žinojo, kad nė vienas Jehovos liudytojas nevykdys jokio įsakymo, kuris būtų prieš jo religinius įsitikinimus“.