Tinkama įžanga prieš Rašto citatą

RAŠTO citatos yra mokymo pagrindas sueigose. Kaip pagrindinės mintys, Biblijos citatos dar skaitomos skelbiant. Tačiau kiek jos naudingos diskusijai, iš dalies priklauso nuo įžanginių žodžių prieš cituojant.

Neužtenka tik nurodyti Biblijos eilutę ir paprašyti skaityti kartu. Prieš cituodamas tam tikrą Rašto ištrauką, stenkis 1) sužadinti susidomėjimą ja ir 2) paaiškinti, kodėl ją cituosi. Šių dviejų tikslų galima siekti įvairiopai.

Užduok klausimą. Tai ypač veiksminga, jeigu atsakymo klausytojai nežino. Stenkis suformuluoti klausimą taip, kad auditorijai tektų pamąstyti. Taip darė Jėzus. Kai fariziejai priėję šventykloje viešai tardė jį iš Raštų, Jėzus paklausė jų: „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo.“ Jėzus tada paklausė: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu?“ Ir čia jis pacitavo Psalmyno 110:1. Fariziejai buvo priversti nutilti. O minia noriai klausėsi Jėzaus (Mt 22:41-46).

Skelbdamas galėtum užduoti tokius įžanginius klausimus: „Mes abu turime vardą. Ar Dievas irgi turi vardą? Atsakymą randame Išėjimo 3:15 (BD, išnaša; dar žiūrėk Išėjimo 15:3, Brb).“ „Ar kada nors žmoniją valdys viena vyriausybė? Atkreipkite dėmesį, kaip į tai atsakoma Danieliaus 2:44.“ „Ar tikrai Biblijoje kalbama apie sąlygas, vyraujančias mūsų dienomis? Tai, ką matote šiandien, palyginkite su tuo, kas rašoma 2 Timotiejui 3:1-5.“ „Ar kada nors nebebus kančių ir mirties? Biblija atsako į tai Apreiškimo 21:4, 5.“

Iškelti sumanūs klausimai kalboje prieš perskaitant Rašto citatas gali paskatinti klausytojus susidomėti jomis, net jeigu jos jiems žinomos. Bet ar jie susidomės? Tai priklauso nuo to, kiek tie klausimai jiems iš tikrųjų svarbūs. Net jei tema aktuali, klausytojų mintys gali klajoti, nes tavo skaitomos Rašto citatos daug kartų girdėtos. Kad to neatsitiktų, turi gerai apmąstyti medžiagą, — kitaip kalba nebus patraukli.

Iškelk tam tikrą problemą. Gali iškelti kokią nors problemą, o paskui atkreipti dėmesį į Rašto eilutę, susijusią su tos problemos sprendimu. Nenuteik auditorijos tikėtis iš citatos daugiau negu ji duos. Dažnai citata nurodo tik dalinį sprendimą. Tačiau klausytojams gali pasiūlyti skaitant citatą pagalvoti, kaip ja vadovaujantis galima spręsti minėtą problemą.

Dar galėtum nurodyti vieną iš dievobaimingo elgesio principų, o paskui, pasitelkęs kurį nors Biblijos pasakojimą, paaiškinti, kodėl išmintinga to principo laikytis. Jeigu Rašto citatoje yra dvi (ar daugiau) konkrečios mintys, susijusios su svarstoma tema, kai kurie kalbėtojai paprašo auditoriją surasti jas. Jeigu problema tam tikrai auditorijai pasirodo per sunki, gali paskatinti ją pamąstyti pateikdamas keletą galimybių. Paskui nurodyk atsakymą perskaitydamas citatą ir paaiškindamas jos pritaikymą.

Remkis Biblija kaip autoritetingu šaltiniu. Sudominęs klausytojus tema ir dėl tam tikro jos punkto pateikęs keletą nuomonių, galėtum įterpti Rašto citatą tiesiog taip: „Atkreipkime dėmesį, ką Dievo Žodis sako šiuo klausimu.“ Tai rodys, kodėl tavo skaitoma medžiaga patikima.

Jehova pasinaudojo tokiais vyrais kaip Jonas, Lukas, Paulius ir Petras užrašyti Biblijos dalis. Bet jie tebuvo rašytojai; Autorius yra Jehova. Jeigu Šventojo Rašto nestudijavusiems žmonėms prieš perskaitydami kokią nors Biblijos eilutę pasakysime: „Petras rašė“, „Paulius sakė“, jiems tai gali nepadaryti tokio įspūdžio, kaip sakytume, jog ta eilutė — Dievo žodžiai. Įsidėmėtina, kad tam tikrais atvejais Jehova liepdavo Jeremijui perduoti žinias paskelbiant: „Klausykitės Viešpaties [„Jehovos“, NW] žodžio“ (Jer 7:2; 17:20; 19:3; 22:2). Ar skaitydami citatas minėtume Jehovos vardą, ar ne, prieš baigdami pokalbį turime stengtis paaiškinti, jog Biblijos mintys yra jo žodis.

Atsižvelk į kontekstą. Prieš nuspręsdamas, kaip pateiksi citatą, turi žinoti kontekstą. Kartais kontekstą apibūdinsi tiesiogiai; tačiau jis gali suteikti tavo žodžiams kitokią prasmę. Pavyzdžiui, ar prieš skaitydamas dievobaimingojo Jobo žodžius sakytum tą patį, kaip ir prieš nurodydamas, ką tvirtino vienas iš jo netikrų guodėjų? Apaštalų darbų knygą parašė Lukas, tačiau tarp kitų jis mini Jokūbą, Petrą, Paulių, Pilypą, Steponą, angelus, taip pat Gamalielį bei kitus žydus, kurie nebuvo krikščionys. Kam priskirsi tą Rašto vietą, kuria remiesi? Pavyzdžiui, turi atsiminti, kad ne visos psalmės buvo sukurtos Dovydo ir ne visą Patarlių knygą parašė Saliamonas. Taip pat pravartu žinoti, kam rašytojas skyrė Biblijos knygą ir kokia pagrindinė tema joje aptariama.

Pasinaudok istorine informacija. Tokia informacija ypač vertinga, jeigu gali paaiškinti, kaip sąlygos, vyravusios Biblijos pranešime aprašytu laiku, panašios į tas, apie kurias dabar kalbate. Kartais istorinė informacija padeda suprasti tam tikrą Rašto fragmentą. Jei, sakykim, kalbėdamas apie išpirką norėtum pacituoti Hebrajams 9:12, 24, tau galbūt atrodytų tinkama prieš skaitant tas eilutes trumpai paaiškinti apie vidinę padangtės patalpą: ji, kaip nurodoma tose eilutėse, vaizduoja vietą, į kurią Jėzus įžengė pakilęs į dangų. Bet istorinės medžiagos neturi būti per daug, — kitaip nublanks pati cituojama Rašto eilutė.

Mokydamasis geriau pateikti Rašto citatas, stebėk patyrusius kalbėtojus. Įsidėmėk įvairius jų taikomus metodus. Analizuok, kuo jie veiksmingi. Ruošdamas kalbas, nustatyk pagrindines citatas ir gerai apmąstyk, kam kiekvieną iš jų pritaikysi. Kruopščiai apgalvok, ką pasakysi prieš jas perskaitydamas, kad pritaikytum kuo veiksmingiau. Lavindamasis toliau, taip pateik ir kitas citatas. Tobulindamas šį kalbos aspektą, išmoksi labiau atkreipti klausytojų dėmesį į Dievo Žodį.