Kalba įtikinama, bet taktiška

TAKTAS yra gebėjimas savo elgesiu ar žodžiais neįžeisti kitų. Būti taktiškam — tai žinoti, kaip ir kada kalbėti. Tai nereiškia eiti į kompromisą dėl tiesos ar kraipyti faktus. Takto nereikia painioti su žmonių baime (Pat 29:25).

Būti taktiškiems nesunku, jei ugdomės dvasios vaisius. Asmuo, skatinamas meilės, nenori erzinti kitų; jis veikiau jiems pagelbsti. Švelnus, romaus būdo žmogus viską daro maloniai. Jis brangina taiką, todėl gerai sugyvena su kitais. Kantrusis išlieka ramus, net jei žmonės jam šiurkštūs (Gal 5:22, 23).

Tačiau kad ir kaip pateiktume Biblijos žinią, kai kuriuos žmones ji papiktins. Dauguma žydų pirmajame amžiuje buvo nedoros širdies, tad Jėzus Kristus jiems tapo „suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola“ (1 Pt 2:7, 8). Kalbėdamas apie Karalystės skelbimą Jėzus pasakė: „Atėjau įžiebti žemėje ugnies“ (Lk 12:49). Jehovos Karalystės žinia, reikalaujanti pripažinti Kūrėjo visavaldystę, ir šiandien yra svarbiausias klausimas, su kuriuo susiduria žmonija. Daugeliui nepatinka girdėti, kad Dievo Karalystė greitai pašalins dabartinę blogąją sistemą. Tačiau paklusdami Dievui nenustojame skelbti. Vis dėlto nepamirštame ir Biblijos patarimo: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12:18).

Taktas liudijant. Apie savo tikėjimą su kitais kalbame įvairiausiomis aplinkybėmis. Žinoma, skelbiame viešai, bet ir ieškome tinkamų progų liudyti giminaičiams, bendradarbiams, bendraklasiams. Visais šiais atvejais reikia takto.

Jei Karalystės žinią pranešame pamokslaujamu tonu, žmonės gali atmesti ją. Jeigu jie neprašė pagalbos arba nemano, kad jos reikia, bet kokia užuomina apie būtinybę taisytis juos gali papiktinti. Kaip mums išvengti sudaryti klaidingą įspūdį? Turime mokytis draugiškai bendrauti.

Stenkis užvesti kalbą apie tai, kas įdomu pašnekovui. Jeigu jis tavo giminaitis, bendradarbis ar klasės draugas, galbūt jau žinai, kas jį domina. Net jei to asmens niekada anksčiau nebuvai sutikęs, gali paminėti naujieną, girdėtą per žinias ar skaitytą laikraštyje. Tokios temos daugumai žmonių rūpimos. Skelbdamas po namus būk pastabus. Namų puošyba, kiemo mažmožiai, religiniai dalykai, lipdukai ant kieme stovinčio automobilio irgi gali padėti sužinoti, kuo domisi šeimininkas. Kai jis atidaro duris, išklausyk jo nuomonės. Jo žodžiai arba patvirtins, arba pataisys tavo išvadas apie jo interesus bei požiūrį ir parodys, į ką atsižvelgti liudijant.

Pradėjęs pokalbį, iš Biblijos ir biblinės literatūros pateik minčių, susijusių su tema. Bet nedominuok pokalbyje (Mok 3:7). Jei šeimininkas linkęs bendrauti, įtrauk jį į pašnekesį. Domėkis jo požiūriu ir nuomone. Tai galbūt padės kalbėti taktiškai.

Prieš išreikšdamas mintį pagalvok, kaip pašnekovas ją supras. Patarlių 12:8 (NW) giriamos „protingos lūpos“. Ši hebrajiška frazė reiškia įžvalgą ir apdairumą. Taigi protingas žmogus atsargiai formuluoja mintis — kalba gerai pagalvojęs. To paties Patarlių skyriaus 18 eilutėje perspėjama, jog „neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai“. O juk Biblijos tiesą galima perteikti neužgauliai.

Įžvalgiai pasirinkdamas terminus išvengsi bereikalingų kliūčių. Jei žodis „Biblija“ kai kam sukelia prieštaravimų, vadink šią knygą „Šventuoju Raštu“ arba „knyga, dabar spausdinama daugiau kaip 2000 kalbų“. O jeigu mini Bibliją, galėtum paklausti žmogaus nuomonės apie ją ir toliau kalbėdamasis atsižvelgti į jo komentarus.

Būti taktiškam dažnai reiškia kalbėti tinkamu metu (Pat 25:11, Brb). Jei ir nesutinki su tam tikru pašnekovo požiūriu, neverta užginčyti kiekvieną nebiblinę mintį. Nemėgink pasakyti namų šeimininkui visko iš karto. Jėzus aiškino mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti“ (Jn 16:12).

Kai tinkama, nuoširdžiai pagirk savo pašnekovą. Net jeigu jis linkęs prieštarauti, galėtum pagirti jį už tvirtus įsitikinimus. Taip elgėsi apaštalas Paulius, kalbėdamas filosofams Atėnų Areopage. Šie „bandė su juo ginčytis“. Kaip jis galėjo neužgauliai išsakyti savo požiūrį? Prieš tai jis buvo pastebėjęs daugybę jų dievų aukurų. Užuot pasmerkęs atėniečius už stabmeldystę, Paulius taktiškai pagyrė juos už nuoširdų religingumą. Jis pasakė: „Man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi.“ Taip pradėjęs jis galėjo paaiškinti jiems apie tikrąjį Dievą. Dėl to kai kurie įtikėjo (Apd 17:18, 22, 34).

Jei asmuo prieštarauja, nesikarščiuok. Išlik ramus. Laikyk tai galimybe perprasti jo mąstyseną. Gali padėkoti už išreikštą požiūrį. O jeigu jis netikėtai sako: „Aš turiu savo religiją“? Galėtum taktiškai paklausti: „Ar jūs visą gyvenimą buvote religingas žmogus?“ Paskui, jam atsakius, pridurk: „Kaip manote, ar kada nors žmoniją jungs viena religija?“ Tada galbūt galėsi pratęsti pokalbį.

Tinkamas požiūris į save irgi padeda būti taktiškiems. Žinoma, mes tvirtai įsitikinę Jehovos kelių teisingumu ir jo Žodžio tiesa. Apie šiuos dalykus kalbame neabejodami. Tačiau nėra pagrindo dėtis teisuoliais (Mok 7:15, 16). Mes dėkingi, kad žinome tiesą ir esame Jehovos laiminami, tačiau gerai suprantame, jog jo pritarimu džiaugiamės dėl jo neužtarnauto gerumo ir mūsų tikėjimo Kristumi, o ne dėl savo teisumo (Ef 2:8, 9). Pripažįstame turį ‛tikrinti patys save, ar laikomės tikėjimo, ištirti save’ (2 Kor 13:5). Todėl kalbėdami su žmonėmis apie būtinybę atitikti Dievo reikalavimus, nuolankiai taikome tą patarimą ir sau. Neturime valios teisti kitų. Jehova „visą teismą pavedė Sūnui“, ir tik prieš jo teismo sostą turėsime visi stoti (Jn 5:22; 2 Kor 5:10).

Su šeimos nariais ir bendratikiais. Taktiški turime būti ne tik tarnyboje. Šią savybę dera rodyti ir bendraujant su šeimos nariais. Kadangi taktas pasireiškia per Dievo dvasios vaisius, meilė skatins mus atsižvelgti į kitų jausmus. Karalienės Esteros vyras nebuvo Jehovos garbintojas, bet ji elgėsi pagarbiai ir labai įžvalgiai, kalbėdama jam apie Jehovos tarnų reikalus (Esteros 3—8 sk.). Būti taktiškam kartais reiškia šeimos narius neliudytojus į tiesos kelią kreipti geru elgesiu, o ne tikėjimo dalykų aiškinimu (1 Pt 3:1, 2).

Taip pat yra ir su susirinkimo nariais. Nors juos gerai pažįstame, neturime teisės elgtis šiurkščiai ar nemaloniai. Nevalia manyti, jog jeigu jie subrendę, priims viską už gera. Ir nedera teisintis: „Toks jau aš esu.“ Jei pastebime, kad savo kalba įžeidžiame kitus, privalome pasiryžti keistis. ‛Karšta meilė vieno kitam’ skatins mus ‛daryti gera tikėjimo namiškiams’ (1 Pt 4:8, 15, Brb; Gal 6:10).

Kalbant auditorijai. Viešieji kalbėtojai irgi turi būti taktiški. Auditorijoje būna įvairios kilmės bei padėties žmonių. Jų dvasinis brandumas skirtingas. Kai kurie į Karalystės salę atėjo pirmą kartą. Kitiems tenka išgyventi sunkias problemas, apie kurias kalbėtojas nežino. Kaip jam neužgauti klausytojų?

Remdamasis apaštalo Pauliaus patarimu Titui, stenkis ‛nieko neįžeidinėti, būti romus, visiems žmonėms rodyti meilumą’ (Tit 3:2). Venk pamėgdžioti pasaulio kalbėseną, žeminančią kitos rasės, kalbos ar tautybės žmones (Apr 7:9, 10). Atvirai nagrinėk Jehovos reikalavimus ir aiškink, kodėl išmintinga juos taikyti; tačiau saugokis užgauti tuos, kurie dar nesilaiko visų Jehovos nurodymų. Verčiau skatink visus suprasti Dievo valią ir daryti tai, kas jam patinka. Patarimus sušvelnink šiluma ir nuoširdžiu pagyrimu. Savo kalbėsena ir balso tonu išreikšk brolišką meilę, kurią turime jausti vieni kitiems (1 Tes 4:1-12; 1 Pt 3:8).