Spalis

Ar tau kartais sunku būti klusniam? Karaliui Dovydui būdavo, tad prašė Dievą: „Pažadink manyje norą tau paklusti“ (Ps 51:12). Dovydas Jehovą mylėjo, tačiau kartais klausyti nenorėdavo. Panašiai būna ir mums. Kodėl? Viena, esame netobuli, paveldėję polinkį į neklusnumą. Antra, Šėtonas vis mėgina žadinti mumyse maišto dvasią (2 Kor 11:3). Trečia, tos maišto „dvasios, veikiančios neklusnius žmones“, persisunkęs visas pasaulis (Ef 2:2). Taigi mums tenka kovoti su nuodėmingais polinkiais, su Šėtono spaudimu ir aplinkinių įtaka. Reikia nemažai pastangų, kad liktume klusnūs Jehovai ir jo paskirtiems vadovams. w23.10 6 ¶1

Ko pasimokome iš pasakojimo, kaip Jėzus pavertė vandenį vynu? Nuolankumo. Jėzus nesigyrė padaręs tokį stebuklą. Ir jis apskritai niekada nesididžiavo savo pasiekimais. Kaip ir dera, šlovę jis nuolankiai atiduodavo dangiškajam Tėvui (Jn 5:​19, 30; 8:28). Tad būkime nuolankūs kaip Jėzus ir nesigirkime nuveiktais darbais. Visą garbę teikime Dievui, kuriam tarnaujame (Jer 9:​23, 24). Jehova to tikrai vertas. Juk argi ką nors pajėgtume be jo pagalbos? (1 Kor 1:​26–31) Jeigu esame nuolankūs, gerus darbus darysime ne sau garbės siekdami. Džiaugsimės tuo, kad mūsų pastangas mato ir vertina Jehova. (Palygink su Mato 6:​2–4; Hbr 13:16.) Dievui labai patinka, jeigu sekame Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu (1 Pt 5:6). w23.04 4 ¶9; 5 ¶11–12

Apaštalas Paulius Dievo įkvėptas paragino krikščionis žiūrėti ne vien savo naudos. Vadovaudamiesi šiuo principu turime atminti, kad komentuoti norime ne vien mes, bet ir kiti. Pagalvok: kai bendraujate draugų rate, tu nekalbi tiek daug, kad kitiems nelieka galimybės įsiterpti. Nori, kad pašnekesyje dalyvautų ir tavo bičiuliai. Panašiai ir per sueigas. Kaip gera, kai sueigose visi yra aktyvūs! Net norisi paskatinti, kad kuo daugiau bendratikių keltų ranką ir išreikštų savo tikėjimą (1 Kor 10:24). Stenkis komentuoti trumpai, kad būtų laiko pasisakyti kitiems. Be to, net ir trumpame komentare neaprėpk per daug minčių. Jeigu išpasakosi viską, kas rašoma pastraipoje, nieko neliks kitiems. w23.04 22–23 ¶11–13

Stenkimės padėti kitiems, ypač tiems, kurie dar nežino tiesos. Tarnyboje būkime lankstūs. Sutinkame įvairiausių žmonių, jų įsitikinimai ir pažiūros labai skirtingi. Apaštalas Paulius parodė puikų lankstumo pavyzdį. Jis rašė, kad yra Jėzaus paskirtas „kitataučių apaštalu“ (Rom 11:13). Taigi, jis skelbė ne tik žydams, bet ir graikams, intelektualams, valstiečiams, valdžios atstovams ir karaliams. Apaštalas norėjo pasiekti įvairiausių žmonių širdis, tad rašė: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9:​19–22). Jis atsižvelgdavo į savo klausytojų tautybę, kilmę, įsitikinimus ir prisitaikydavo. Mums irgi tarnyboje eisis geriau, jeigu būsime išradingi ir turėsime omenyje savo pašnekovų poreikius. w23.07 23 ¶11–12

Romumas būdingas ne silpniems, o morališkai tvirtiems žmonėms. Juk išties reikia nemažai valios, kad kylant įtampai gebėtume susitvardyti. Biblijoje žodžiu „romumas“ verčiama graikiška sąvoka, kurią kartais pavartodavo kalbėdami apie prijaukintą laukinį žirgą. Nors ir sutramdytas, gyvulys lieka stiprus. Kaip tad galime tapti romūs ir sykiu išlikti tvirti? Ne savo pastangomis. Kaip ir daugelis kitų dorybių, romumas yra Dievo „dvasios vaisius“ (Gal 5:​22, 23). Taigi būtina melsti Dievą, kad savo dvasia padėtų ugdytis tą gražią savybę. Kaip rodo patirtis, tai tikrai įmanoma. Daugelis mūsų bendratikių net priešininkų puolami elgiasi pagarbiai bei maloniai ir tai žmonėms daro didelį įspūdį (2 Tim 2:​24, 25). w23.09 15 ¶3

Įspūdingame regėjime apaštalas Jonas matė 24 vyresniuosius, danguje aukštinančius Jehovą. Jie pripažino, kad jam „priklauso šlovė, pagarba ir galybė“ (Apr 4:​10, 11). Angelai irgi supranta, kad Jehova vertas šlovės. Jie bendrauja su Dievu akis į akį, tad iš jo veiksmų gerai pažįsta jo savybes bei asmenybę. Angelai gieda liaupses Dievui už visus jo įstabius darbus (Job 38:​4–7). Taigi savo maldose aukštink Jehovą ir kalbėk, kaip jį myli. Studijuodamas Bibliją vis pagalvok, kokios Dievo savybės tave ypač žavi (Job 37:23; Rom 11:33). Ir nepamiršk, kaip jis padeda tau ir visai mūsų brolijai (1 Sam 2:​1, 2). Už visa tai jį nuoširdžiai šlovink maldose. w23.05 3–4 ¶6–7

1919 metais Babelė nebeįstengė sulaikyti Dievo tarnų savo gniaužtuose. Nuo tada „ištikimas ir nuovokus vergas“ ėmė kviesti doraširdžius žmones į ką tik atsivėrusį šventąjį kelią (Mt 24:​45–47; Iz 35:8). Kadangi tame kelyje jau buvo nuveikta tiek daug parengiamųjų darbų, juo einantys žmonės galėjo vis geriau suprasti Jehovos valią ir sumanymus (Pat 4:18). Taip pat jie ėmėsi derinti savo gyvenseną su Dievo nustatytais reikalavimais. Tiesa, Jehova nesitikėjo, kad jo tarnai visų negerovių atsikratys iškart. Jis grynino juos pamažu ir ilgainiui daug kas buvo ištaisyta. Tik pagalvok, kokie būsime laimingi ateityje, kai tapsime tobuli ir visu kuo džiuginsime savo Kūrėją! Aišku, kiekvieną kelią reikia nuolat prižiūrėti. Darbai, prasidėję šventajame kelyje 1919 metais, tęsiasi iki šiol, kad kuo daugiau žmonių galėtų palikti Babelę ir keliauti juo į naująjį pasaulį. w23.05 17 ¶15; 19 ¶16

Vadovaujančioji taryba moko savo padėjėjus, jau dabar nešančius nemenką pareigų naštą. Jie puikiai parengti prižiūrėti ir ganyti Kristaus kaimenę. Didžiojo suspaudimo pabaigoje, kai likę pateptieji krikščionys bus paimti į dangų, Jehovos vardui žemėje ir toliau kils šlovė. Jėzaus Kristaus vedama krikščionių bendruomenė ištikimai tarnaus Dievui. Tiesa, tuo metu ją puls tautų koalicija, Biblijoje pavadinta Gogu iš Magogo (Ez 38:​18–20). Bet puolimas sužlugs, mūsų niekas neišgąsdins. Galime kliautis Jehovos apsauga. Regėjime apaštalas Jonas matė „milžinišką minią“ Kristaus kitų avių. Jam buvo pasakyta, kad ta minia „pergyveno didįjį suspaudimą“ (Apr 7:​9, 14). Taigi, mes tikrai būsime išgelbėti. w24.02 5–6 ¶13–14

Kad šventosios dvasios nepristigtume, turime jos melsti, studijuoti Bibliją ir glaudžiai bendradarbiauti su Jehovos organizacija. Taip brandinsime savyje „dvasios vaisių“ (Gal 5:​22, 23). Atminkime, kad Jehova savosios dvasios teikia tik tiems, kieno mąstysena ir elgesys doras. Jeigu leistumės į netyras mintis ar veiksmus, jis savo dvasios nebeduotų (1 Tes 4:​7, 8). Be to, apaštalas Paulius įspėja: „Neniekinkite pranašavimų“ (1 Tes 5:20). Pranašavimais jis vadina Jehovos įkvėptus apreiškimus – apie artėjančią teismo dieną, apie mūsų laikų įvykių reikšmę ir kitus. Argi tų apreiškimų nepaniekintume, jeigu Armagedoną mintyse atidėliotume, esą jis dar toli? Tikras krikščionis nuolat turi omenyje būsimąjį teismą ir stengiasi „šventai elgtis ir dievotai gyventi“ (2 Pt 3:​11, 12). w23.06 12 ¶13–14

Jeigu mūsų elektroniniame įrenginyje staiga iškyla langas su nepadoriu vaizdu, ką privalome daryti? Tuojau pat jį užverti. Atminkime, kad brangiausias mūsų turtas – geri santykiai su Jehova. Net ir tokie erotiniai vaizdai, kurie paprastai nelaikomi pornografija, gali sužadinti lytinį geismą, tad privalome gręžti nuo jų akis. Turime saugotis visko, kas gali sukelti širdyje nederamus troškimus (Mt 5:​28, 29). Gerą pavyzdį rodo Tailande tarnaujantis vyresnysis vardu Deividas. Pamatęs ką nors gundančio, jis iškart pagalvoja: „Net jei šie vaizdai ir nėra itin nepadorūs, ar patiks Jehovai, jei į juos žiūrėsiu? Toks klausimas padeda man elgtis ryžtingai.“ Jeigu ugdomės sveiką Dievo baimę, būsime tvirtai nusistatę elgtis dorai. Jehovos baimė yra „išminties pradžia“, arba pamatas. w23.06 23 ¶12–13

„Kambariais“, vaizdžiai kalbant, galime pavadinti savo bendruomenes. Per didįjį suspaudimą Jehova mus globos, jeigu išsaugosime vienybę su bendratikiais. Tad ką būtina daryti jau šiandien? Ne šiaip toleruoti vienas kitą, bet nuoširdžiai mylėti. Nuo to priklausys mūsų gyvybė. „Didžioji Jehovos diena“ žmonijai atneš didžiulių vargų (Sof 1:​14, 15). Sunkumų neišvengs ir krikščionys. Kad gebėtume išsaugoti vidinę ramybę ir pagelbėti kitiems, tai dienai ruoškimės jau dabar. Tada per visus mėginimus nepritrūksime ištvermės. Taip pat nestokosime nuoširdžios atjautos ir stengsimės padėti kenčiantiems bendratikiams, rūpinsimės jų reikmėmis. Išsaugosime tarpusavio vienybę ir rodysime tikrą brolišką meilę. O suspaudimo audroms praūžus Jehova atlygins mums gyvenimu pasaulyje, kuriame visos negandos ir vargai nueis į užmarštį (Iz 65:17). w23.07 7 ¶16–17

Daugelyje Biblijos eilučių sakoma, kad Jehovai tarnauja stiprūs žmonės. Tačiau net patiems stipriausiems iš jų kartais neatrodo, kad yra stiprūs. Vienas tokių – karalius Dovydas. Būdavo, jis jausdavosi „tvirtas it kalnas“, bet kartais tos tvirtybės netekdavo. „Kai savo veidą paslėpei, mane persmelkė baimė“, – vienoje giesmėje sakė Jehovai (Ps 30:7). Arba kad ir Samsonas. Bet kas būtų galėjęs pavydėti jam jėgų. Tačiau ir šis galiūnas suvokė, kad be Dievo dvasios taptų „silpnas kaip bet kuris žmogus“ (Ts 14:​5, 6; 16:17). Visų ištikimų Dievo tarnų stiprybės šaltinis buvo Jehovos dvasia. Apaštalas Paulius irgi puikiai suvokė, kokia jam svarbi Jehovos teikiama stiprybė (2 Kor 12:​9, 10). Jis turėjo sveikatos problemų (Gal 4:​13, 14). Kartais neįstengdavo pasielgti teisingai (Rom 7:​18, 19). O kitąsyk jį vargino nerimas ir nežinomybė (2 Kor 1:​8, 9). Tačiau net būdamas silpnas apaštalas liko stiprus. Kaip tai įmanoma? Jehova kompensuodavo jėgų stygių. Šį ištikimą tarną jis visokeriopai palaikė. w23.10 12 ¶1–2

Jei esame linkę nusivertinti, atminkime, kad pats Jehova mus patraukė prie savęs (Jn 6:44). Jis pažįsta mus geriau nei mes patys save ir mato mumyse gera (2 Met 6:30). Jehova ne tuščiai sako, kad mus myli ir brangina (1 Jn 3:​19, 20). Kitus tebekamuoja kaltė dėl blogybių, kurias darė prieš sužinodami tiesą (1 Pt 4:3). Netgi ilgamečiams Dievo tarnams tenka kovoti su nuodėmingais polinkiais. Jei ir tave širdis smerkia, nepamiršk, kad panašūs jausmai slegia daugelį ištikimų Jehovos tarnų. Antai net apaštalas Paulius pripažino nepajėgiantis išsivaduoti iš tam tikrų trūkumų (Rom 7:24). Aišku, jis buvo atgailavęs dėl nuodėmių ir jau pasikrikštijęs. Bet vis tiek pavadino save „mažiausiu iš apaštalų“ ir „didžiausiu“ iš nusidėjėlių (1 Kor 15:9; 1 Tim 1:15). w24.03 27 ¶5–6

Viena, ko pasimokome iš karaliaus Jehoašo, – draugais rinktis žmones, kurie darys teigiamą įtaką. Kitaip tariant, tuos, kas myli Jehovą ir yra jam klusnūs. Neapsiribok vien bendraamžiais. Atmink, Jehoašas buvo daug jaunesnis už savo globėją Jehojadą. O kokie yra tavo draugai? Ar jie padeda ugdytis tikėjimą Jehova? Ar brangina Dievo nustatytas normas ir skatina tave jų laikytis? Ar kalba apie Jehovą ir apie tiesą? Ar nebijo prireikus tave pataisyti? O gal tau pataikauja ir šneka vien tai, ką nori girdėti? (Pat 27:​5, 6, 17) Atvirai sakant, jeigu tavo bičiuliai Dievo negerbia, jie tau nereikalingi. Bičiuliaukis su tais, kas Jehovą myli. Nepasitrauk nuo jų ir jie visada tau padės (Pat 13:20). w23.09 9–10 ¶6–7

Tai pirmoji ir paskutinė graikų abėcėlės raidės. Vadindamas save „Alfa ir Omega“ Jehova garantuoja, kad jeigu ko nors imasi, tai ir užbaigia iki galo. Kai sukūrė Adomą ir Ievą, Jehova jiems pasakė: „Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę ir ją užvaldykite“ (Pr 1:28). Tuo momentu jis, galima sakyti, tarė „Alfa“. Tapo aišku, ko Dievas nori: kad tobuli, klusnūs Adomo ir Ievos palikuoniai ilgainiui apgyventų visą žemę ir paverstų ją rojumi. Kai visa tai taps tikrove, Jehova, vaizdžiai tariant, pasakys „Omega“. Baigęs kurti „dangų, žemę ir visa, kas juose“, Dievas laidavo, kad jo užmojis bus įgyvendintas. Jo valia žemėje tikrai bus įvykdyta. Baigiantis septintai dienai visa bus taip, kaip Dievo sumanyta (Pr 2:​1–3). w23.11 5 ¶13–14

Kelionė iš Babilonijos į Izraelį galėjo būti išties nelengva ir trukti kokius keturis mėnesius. Bet Jehova pažadėjo, kad visos kliūtys bus pašalintos. Ištikimi Jehovos tarnai buvo pasirengę bet kokioms aukoms, kad vėl kaip dera tarnautų Jehovai. Jehovos garbinimo namų Babilonijoje nebuvo. Nebuvo net aukuro, ant kurio izraelitai galėtų aukoti Mozės įstatyme prisakytas aukas, ir jokių kunigų, galinčių tas aukas atnašauti. Be to, Jehovos tarnų ten gyveno tik saujelė lyginant su kitatikiais, nepripažįstančiais nei tikrojo Dievo, nei jo nustatytų normų. Taigi tūkstančiai dievobaimingų žydų troško grįžti į tėvų žemę, kad ten galėtų nekliudomai garbinti Jehovą. w23.05 14–15 ¶3–4

Mums labai svarbi Jehovos dvasios pagalba. Juk išlikti tyram sugedusiame pasaulyje nėra paprasta (1 Tes 4:​3–5, 7, 8). Šventoji dvasia įgalina mus priešintis kūniškai mąstysenai ir atmesti populiarias filosofijas bei pažiūras, nesuderinamas su Dievo požiūriu. Jos padedami galime brandinti „gerumo, teisumo ir tiesos“ vaisių (Ef 5:9). Tad būtinai melskime šventosios dvasios. Jėzus mokinius patikino, kad jo dangiškasis Tėvas „duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11:13). Dvasios gauname ir sueigose, kai visi drauge šloviname Jehovą (Ef 5:​19, 20). Taip stiprėja mūsų ryžtas savo elgesiu visada džiuginti Dievą. w24.03 23–24 ¶13–15

Ar tau reikia daugiau kantrybės? Jei taip, prašyk jos maldoje. Kantrybė yra Dievo dvasios vaisius (Gal 5:​22, 23). Tad galime prašyti Jehovą, kad savo šventąja dvasia padėtų ją ugdytis (Lk 11:13). Tai itin svarbu, kai patiriame kokių nors išbandymų. Taip pat melskime Dievą supratimo, kad gebėtume į susiklosčiusią situaciją pažvelgti jo akimis. Ir sukaupę jėgas stenkimės kasdien ištvermingai rodyti kantrybę. Jeigu nepaliausime melsti Jehovos pagalbos ir tvirtai suimsime save į rankas, kantrybė pamažu taps neatsiejamu mūsų būdo bruožu. Taip pat mąstykime apie Biblijoje aprašytus pavyzdžius. Kantrybės galime pasimokyti iš daugelio Biblijoje minimų Dievo tarnų. w23.08 22–23 ¶10–11

Jėzus ne kartą patikino apaštalą Petrą, kad Jehova jį palaikys. Po prikėlimo jis darsyk stebuklingai padėjo jam ir kitiems apaštalams sugauti daug žuvies (Jn 21:​4–6). Tai leido Petrui suvokti, kad Dievui nesunku pasirūpinti jo materialinėmis reikmėmis. Galbūt apaštalas tąsyk netgi prisiminė Kalno pamoksle nuskambėjusį paskatinimą: „Pirmiausia ieškokite Karalystės ir Dievo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:33). Taigi Petras nutarė susitelkti ne į žvejybos verslą, o į evangelizacijos darbą. 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių dieną jis drąsiai liudijo tūkstančiams Jeruzalėje susirinkusių žmonių ir daugelis iš jų įtikėjo (Apd 2:​14, 37–41). Paskui Petras atsidėjo skelbti gerąją naujieną apie Kristų samariečiams ir kitataučiams (Apd 8:​14–17; 10:​44–48). Jis tapo geru įrankiu Jehovos rankose, padėjo daugeliui žmonių įsilieti į krikščionių bendruomenę. w23.09 20 ¶1; 22 ¶11

Praėjus kokiems dvejiems metams po to, kai babiloniečiai sugriovė Jeruzalę, Babilono karalius Nebukadnecaras sapne regėjo didžiulę statulą. Tos baugios vizijos sukrėstas valdovas pagrasino savo žyniams, kad visus išžudys, jei tie neatpasakos sapno turinio ir jo neišaiškins (Dan 2:​3–5). Grėsmė iškilo ir Danieliui. Tad reikėjo skubiai veikti, delsti nebuvo kada. Danielius „nuėjo pas karalių ir paprašė duoti jam laiko, kad galėtų sapną išaiškinti“ (Dan 2:16). Kokia drąsa! Ir koks stiprus tikėjimas! Biblijoje nerašoma, kad Danielius būtų jau anksčiau kam nors aiškinęs sapnus. Vaikinas paprašė savo bičiulių „melsti dangaus Dievą, kad pasigailėtų ir tą paslaptį apreikštų“ (Dan 2:18). Ir Jehova prašymą išklausė. Danielius perprato sapno reikšmę ir jį Nebukadnecarui išaiškino. Taip jis ne tik pats išsigelbėjo nuo mirties, bet išgelbėjo ir savo draugus. w23.08 3 ¶4

Pagalvok, kokių gerų vaisių kantrybė duoda. Jeigu esame kantrūs, jaučiamės laimingesni ir išsaugome vidinę ramybę. O tai naudinga mūsų psichinei ir fizinei sveikatai. Kantrybė taip pat padeda palaikyti gerus santykius su kitais. Tada mūsų bendruomenėje vyrauja vienybė. Jeigu kas nors mus suerzintų, romiu atsaku situaciją galime sušvelninti (Ps 37:​8, išn.; Pat 14:29). Svarbiausia, sekame savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu ir dar labiau su juo suartėjame. Taigi kantrybė yra labai gražus ir vertingas būdo bruožas. Jeigu šios savybės pristingame, Dievas gali padėti ją išsiugdyti. Žinodami, kad „Jehovos akys stebi tuos, kurie jo pagarbiai bijo, kurie deda viltis į jo ištikimąją meilę“, būkime nusiteikę kantriai laukti naujojo pasaulio (Ps 33:18). w23.08 22 ¶7; 25 ¶16–17

Kas elgiasi šališkai, to tikėjimas, anot Jokūbo, netikras, neskatina veikti (Jok 2:​1–5, 9). Panašiai ir su žmogumi, kuris mato bendratikį, stokojantį maisto ar drabužio, tačiau jam nepadeda. Kas iš to, kad jis teigia turįs tikėjimą, jeigu darbais jo neparodo? Jo tikėjimas nieko vertas (Jok 2:​14–16). Jokūbas priminė, kaip savo tvirtą tikėjimą parodė Rahaba (Jok 2:​25, 26). Sužinojusi, kokių didžių darbų Jehova padarė, Rahaba įtikėjo, kad jis yra izraelitų pusėje (Joz 2:​9–11). Ir tai paskatino ją veikti – apsaugoti nuo pražūties du izraelitų atsiųstus žvalgus. Dėl to ši moteris, netgi ne izraelitė, buvo pripažinta teisia, lygiai kaip ir Abraomas. Iš jos pavyzdžio akivaizdu, kad apie asmens tikėjimą turi liudyti jo darbai. w23.12 5 ¶12–13

Paviršutiniško Biblijos supratimo krikščionims neužtenka. Šventosios dvasios padedami jie stengiasi perprasti net „Dievo gelmes“ (1 Kor 2:​9, 10). Kodėl nepastudijavus kokio nors klausimo, kuris padėtų labiau suartėti su Jehova? Pavyzdžiui, patyrinėk, kaip Dievas rodė meilę savo tarnams senovėje, ir pamąstyk, ką tai pasako apie jo meilę tau. Arba galėtum pasigilinti, kaip dievogarba buvo organizuota Izraelyje ir kuo tvarka krikščionių bendruomenėje yra panaši. O gal vertėtų detaliau patyrinėti, kokios pranašystės išsipildė Jėzaus gyvenime. Tu gautum daug dvasinės naudos gilindamasis į šias temas. Kad studijos būtų našesnės, pasinaudok tokiais leidiniais kaip Watch Tower Publications Index arba Jehovos liudytojų leidinių pagalbine rodykle. Išsamios Biblijos studijos sustiprins tikėjimą ir padės dar geriau pažinti Dievą (Pat 2:​4, 5). w23.10 18–19 ¶3–5

Graikiškas žodis, išverstas „apsčiai“, paraidžiui reiškia „įtemptai“. Antroje eilutės dalyje rašoma, kokį poveikį tokia meilė daro. Ji uždengia bendratikių nuodėmes. Įsivaizduok: paimame savo meilę už kraštų tarsi kokį audeklą ir tempiame tol, kol uždengia ne vieną, ne dvi, o „daugybę nuodėmių“. „Uždengti“ čia reiškia atleisti. Kaip audinio skiaute galima uždengti dėmę, taip meilė gali uždengti kitų silpnybes ir netobulumus. Mūsų meilė bendratikiams turi būti tokia stipri, kad gebėtume atleisti jų prasikaltimus, net jeigu tai labai sunku (Kol 3:13). Tai, kad mokame atleisti, liudija apie mūsų meilės nuoširdumą ir patinka Jehovai. w23.11 10–11 ¶13–15

Suaugęs karalius Jošijas užsimojo suremontuoti šventyklą. Tenai darbininkai rado ypatingą „knygą – Jehovos įstatymą, duotą per Mozę“. Išgirdęs, kas tame įstatyme rašoma, karalius kuo skubiausiai ėmėsi viską taikyti (2 Met 34:​14, 19–21). Ar ir tu stengiesi Bibliją skaityti reguliariai? Ar tai daryti patinka? Ar pasižymi eilutes, kurios gali praversti asmeniniame gyvenime? Būdamas 39-erių, Jošijas padarė pražūtingą klaidą. Užuot kreipęsis nurodymų į Jehovą, pasikliovė savo supratimu (2 Met 35:​20–25). Nekartokime tos klaidos. Net jeigu esame subrendę ir seniai studijuojame Šventąjį Raštą, toliau kelkime akis į Jehovą. Melskime jo vadovavimo, semkimės išminties iš jo Žodžio ir tarkimės su brandžiais krikščionimis. Tikėtina, tada išvengsime lemtingų klaidų ir išsaugosime vidinį džiaugsmą (Jok 1:25). w23.09 12 ¶15–16

Biblijoje pasakojama apie daugelį moterų, kurios mylėjo Jehovą ir jam ištikimai tarnavo. Jos buvo „nuosaikios, visais atžvilgiais ištikimos“ (1 Tim 3:11). Taip pat ir šiandien mūsų bendruomenėse yra dvasingų moterų, kurių pavyzdžiu verta sekti. Mielos jaunos sesės, tikriausiai ir jūs pažįstate ne vieną brandžią krikščionę, iš kurios galėtumėte išmokti daug gera? Atkreipkite dėmesį į gražias jų dorybes ir pamąstykite, kaip galite sekti jų pavyzdžiu. Ryški dvasiškai brandžios sesės ypatybė yra nuolankumas. Nuolanki moteris pelno Jehovos ir kitų draugystę. Ji myli Dievą ir noriai vadovaujasi jo nustatyta norma, kad šeimoje galva yra jos sutuoktinis (1 Kor 11:3). Taip pat ji pripažįsta, kad bendruomenėje vadovaujamas pareigas Jehova yra paskyręs vyrams. w23.12 18–19 ¶3–5

Vyrui prisakyta mylėti žmoną ir rūpintis jos fizinėmis, emocinėmis ir dvasinėmis reikmėmis. Jam būtinos tokios savybės kaip protingumas, atsakingumas, pagarba moteriai. Jeigu jas ugdaisi, gebėsi atlikti ir šeimos galvos pareigas. Sukūręs šeimą galbūt susilauksi vaikų. Apie tėvystę daug gali pasimokyti iš paties Jehovos (Ef 6:4). Jis iš dangaus patikino savo Sūnų Jėzų, kad jį myli ir juo džiaugiasi (Mt 3:17). Tad ir tu kalbėk vaikams apie savo meilę. Girk juos už gerus poelgius ir darbus. Sekdamas Jehovos pavyzdžiu padėsi savo atžaloms tapti dvasingais krikščionimis. O ruoštis tėvystei gali jau dabar: rodyk meilę ir dėkingumą namiškiams, bendratikiams, stenkis visiems būti paslaugus (Jn 15:9). w23.12 28–29 ¶17–18

Ištikimus Jehovos tarnus, kaip ir visus žmones, užklumpa negandos. Negana to, tenka atlaikyti priešiškumą ar persekiojimus. Nuo išmėginimų Jehova neapsaugo, bet žada padėti (Iz 41:10). Dievo globojami išlaikome džiaugsmą, sveiką nuovoką ir net sunkiausiomis aplinkybėmis liekame jam ištikimi. Jehova žada suteikti širdies ir proto ramybę (Fil 4:​6, 7). Tą ramybę jausime, jei išsaugosime su juo stiprų artimą ryšį. Dievo teikiama ramybė tiesiog neįtikėtina, viršija „žmogaus supratimą“. Gal ir tu po karštos maldos kada nors pasijautei ramus? Tai ir yra „Dievo ramybė“. w24.01 20 ¶2; 21 ¶4

Kas Jehovą myli, visa širdimi trokšta aukštinti jo vardą. Karalius Dovydas pažino savo dangiškojo Tėvo gražias savybes ir žinojo apie jo nuostabius darbus, tad troško visu kuo šlovinti jo vardą. Panašiai levitai aukštino Dievą. Jie suvokė, kad Jehovos vardas vertas daug didesnės šlovės, nei įmanoma žodžiais išreikšti (Neh 9:5). Be abejo, toks nuolankus širdingas gyrius džiugino Jehovos širdį. w24.02 9 ¶6

Jehova tikrai nesmerks tavęs už tai, kad nepasiekei, ko ir negalėjai pasiekti (2 Kor 8:12). Iš nesėkmių pasimokyk. Nepamiršk, kiek jau pasiekei. Biblijoje rašoma, kad „Dievas [...] nepamirš jūsų darbų“ (Hbr 6:10). Tad ir tu pats savo darbų nepamiršk. Pamąstyk, kiek nemažai jau esi nuveikęs – išsiugdei draugystę su Jehova, garsini jo vardą kitiems žmonėms, pasiaukojai jam ir pasikrikštijai. Savo kelyje esi pasiekęs ne vieną svarbų dvasinį tikslą. Jei tai atminsi, nepristigsi entuziazmo tolesniems užmojams. Tad neabejok, kad Jehovos padedamas užsibrėžtą tikslą pasieksi. Siekdamas savo išsvajoto tikslo stebėk, kaip Jehova tau padeda ir kaip tave laimina (2 Kor 4:7). Jeigu nepailsi, tavęs laukia nuostabi ateitis (Gal 6:9). w23.05 31 ¶16–18

Jehova savo draugus šiltai patikina, kad juos myli. Biblijoje minimi du sykiai, kai jis taip kalbėjo apie savo Sūnų Jėzų (Mt 3:17; 17:5). Ar norėtum, kad tą patį pasakytų apie tave? Tiesa, šiandien Dievo balso tiesiogine prasme negirdime. Bet galime girdėti iš Biblijos puslapių. Antai skaitome, kaip Jėzus mokinius patikino, kad dangiškajam Tėvui jie brangūs. Jėzus buvo tobulas Jehovos asmenybės atvaizdas. Tad žinodami, kaip jis pagirdavo savo sekėjus, galime įsivaizduoti, kaip mus giria Jehova (Jn 15:​9, 15). O jei susidūrėme su išbandymais, nemanykim, kad tai Jehovos nemalonės ženklas. Sunkumai kaip tik yra proga parodyti, kad savo dangiškąjį Tėvą mylime ir juo pasitikime (Jok 1:12). w24.03 28 ¶10–11