„Tepasikviečia... vyresniuosius“

„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios [„susirinkimo“, NW] vyresniuosius“ (JOKŪBO 5:14).

1, 2. a) Kokioje pavojingoje situacijoje dabar yra Jehovos tarnai ir kaip jie gali jaustis? b) Kokie klausimai dabar reikalauja atsakymo?

DABAR gyvename ‛kritiškais laikais, kai sunku susidoroti su problemomis’. Žmonės yra savanaudžiai, materialistai, išdidūs, šiomis „paskutinėmis dienomis“ dažnai keliantys sąmyšį (2 Timotiejui 3:1-5, NW). Kaip krikščionims, gyvenantiems dabartinėje piktoje daiktų sistemoje, mums gresia trys dideli pavojai: Šėtonas Velnias, bedieviškos žmonijos pasaulis ir mūsų paveldėti nuodėmingi polinkiai (Romiečiams 5:12; 1 Petro 5:8; 1 Jono 5:19).

² Dėl šių pavojų grėsmės mes kartais galime jaustis priblokšti. Kur tad galime ieškoti atramos, kad ištikimai ištvertume? Į ką galime kreiptis vadovavimo, jeigu reikia apsispręsti dėl mūsų krikščioniškos veiklos ir garbinimo?

Pagalba čia pat

3. Iš ko mes galime gauti paguodžiantį nuraminimą ir kaip?

³ Žinojimas, kad Jehova yra mūsų jėgos Šaltinis, teikia mums paguodžiantį nuraminimą (2 Korintiečiams 1:3, 4; Filipiečiams 4:13). Psalmininkas Dovydas, kuris patyrė Dievo pagalbą, pareiškė: „Pavesk Viešpačiui savo kelią ir pasitikėk juo, o jis veiks.“ „Paveski Viešpačiui savo rūpestį, o jis palaikys tave: jis neleis teisiajam svyruoti amžinai“ (Psalmių 36:5; 54:23). Kokie dėkingi galime būti už tokią paramą!

4. Kokį nuraminimą siūlo Petras ir Paulius?

⁴ Mes taip pat galime guostis žinodami, jog nesame vieniši, kai susiduriame su išbandymais ir pavojais. Apaštalas Petras skatino bendrakrikščionis: „Pasipriešinkite jam [Šėtonui Velniui] tvirtu tikėjimu žinodami, kad tokius pačius kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams plačiajame pasaulyje“ (1 Petro 5:9). Be abejo, visi krikščionys trokšta tvirtai laikytis tikėjimo. Tiesa, mes, kaip apaštalas Paulius, dažnai galime jaustis „visaip slegiami“. Vis dėlto jis nebuvo ‛sugniuždytas’. Panašiai kaip ir jis, mes galime būti priblokšti, „bet neprarandame vilties“. Net jei mus persekioja, ‛nesame apleisti’. Jeigu mes parblokšti, tačiau ‛nežuvę’. Todėl „nenuleidžiame rankų“. Mes stengiamės ‛nežiūrėti to, kas regima, bet kas neregima’ (2 Korintiečiams 4:8, 9, 16, 18). Kaip tai galime daryti?

5. Kokią trejopą pagalbą teikia Jehova?

⁵ Jehova, „išklausantis maldas“, suteikia trejopą pagalbą (Psalmių 64:2; 1 Jono 5:14). Pirmiausia jis siūlo vadovavimą per savo įkvėptą Žodį, Bibliją (Psalmių 118:105; 2 Timotiejui 3:16). Antra, jo šventoji dvasia įgalina mus vykdyti jo valią. (Palygink Apaštalų darbai 4:29-31.) Ir trečia, Jehovos žemiškoji organizacija pasiruošusi mums padėti. Ką mes turime daryti, kad gautume pagalbą?

„Žmonės kaip dovanos“

6. Kokią pagalbą Jehova suteikė Taberoje ir kaip?

⁶ Įvykis pranašo Mozės dienomis padeda mums suprasti meilės kupiną Jehovos rūpinimąsi suteikiant pagalbą savo tarnams. Tai įvyko Taberoje, kas reiškia „degimas; didelis gaisras; liepsna“. Šioje Sinajaus dykumos vietoje Dievas sukėlė ugnies liepsną prieš murmančius izraelitus. „Mišrioji liaudis“, kuri kartu su Izraelio tauta išėjo iš Egipto, prisidėjo prie jų atviro nepasitenkinimo Dievo teikiamu maistu. Pastebėjęs Dievo rūstybę ir jausdamasis priblokštas dėl atsakomybės už žmones ir jų reikalus, Mozė sušuko: „Aš negaliu pakelti visos šitos tautos, nes ji man per sunki. O jei tau kitaip rodosi, maldauju, verčiau užmušk mane ir tegul randu tavo akyse malonę, kad nebūčiau varginamas taip dideliais piktumais“ (Skaičių 11:1-15). Kaip atsakė Jehova? Jis paskyrė „septynias dešimtis vyrų iš Izraelio senesniųjų“ ir dėjo jo dvasią ant jų, kad jie galėtų tinkamai pasidalinti su Moze administravimo darbu (Skaičių 11:16, 17, 24, 25). Paskyrus tokius tinkamus vyrus, buvo galima greičiau padėti izraelitams ir ‛nesuskaitomai paprastai liaudžiai’ (Išėjimo 12:38).

7, 8. a) Kaip senovės Izraelyje Jehova davė „žmones kaip dovanas“? b) Ką pareiškė pirmajame amžiuje Paulius, remdamasis Psalmių 67:19?

⁷ Po to, kai jau daugelį metų izraelitai gyveno pažadėtoje žemėje, Jehova simboliškai užžengė į Siono kalną ir padarė Jeruzalę sostine įvaizdinės karalystės, kurios karaliumi buvo Dovydas. Šlovindamas Dievą, ‛Aukščiausiąjį’, Dovydas pakėlė savo balsą ir giedojo: „Tu užžengei aukštyn, vedinas belaisviais, ėmei dovanų žmones“ (Psalmių 67:15, 19). Iš tikrųjų vyrai, paimti į nelaisvę užkariaujant pažadėtąją žemę, buvo paskirti padėti levitams atlikti jų pareigas (Ezdro 8:20).

⁸ Pirmajame mūsų eros amžiuje krikščionių apaštalas Paulius atkreipė dėmesį į pranašišką psalmininko žodžių išsipildymą. Paulius rašė: „Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Todėl sakoma: ‛Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų [„žmones kaip dovanas“, NW].’ Ką reiškia ‛jis pakilo’, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų“ (Efeziečiams 4:7-10). Kas gi yra „tasai“? Ne kas kitas kaip Jehovos atstovas — Didesnysis Dovydas ir mesijiškasis Karalius, Jėzus Kristus. Jį Dievas prikėlė ir „išaukštino“ (Filipiečiams 2:5-11).

9. a) Kas buvo žmonės-dovanos pirmajame amžiuje? b) Kas yra žmonės-dovanos šiais laikais?

⁹ O kas yra tie „žmonės kaip dovanos“ (arba „dovanos, susidedančios iš žmonių“)? Paulius paaiškina, kad Dievo Vyriausiasis Atstovas „paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui“ (Efeziečiams 4:11, 12). Visi Kristaus pasekėjai, tarnavusieji apaštalais, pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, atliko tai teokratijos vadovaujami (Luko 6:12-16; Apaštalų darbai 8:12; 11:27, 28; 15:22; 1 Petro 5:1-3). Mūsų laikais dvasiškai gabūs vyresnieji, paskirti šventosios dvasios, tarnauja prižiūrėtojais beveik 70000 Jehovos Liudytojų susirinkimų visame pasaulyje. Jie mums yra žmonės-dovanos (Apaštalų darbai 20:28). Toliau sparčiai plečiantis pasauliniam Karalystės skelbimo darbui, vis daugiau brolių „siekia“ ir imasi pareigų, susijusių su „prižiūrėtojo tarnyba“ (1 Timotiejui 3:1, NW). Po paskyrimo jie taip pat pasidaro žmonės-dovanos.

10.Kaip krikščionių vyresnieji atitinka šiandien Izaijo aprašytų ‛kunigaikščių’ vaidmenį?

¹⁰ Šitie krikščionių vyresnieji, arba žmonės kaip dovanos, atitinka tuos, kuriuos aprašė pranašas Izaijas, nusakęs jų, kaip ‛kunigaikščių’, vaidmenį, kurį jie atliks būdami administratoriais valdant Karalystei. Kiekvienas jų turi būti „kaip uždanga nuo vėjo ir kaip slėpynė nuo audros, kaip vandens upeliai sausmečiu ir kaip išsikišusios uolos šešėlis tyrumoje“ (Izaijo 32:1, 2). Tai parodo, kokia remianti turėtų būti meilės kupina priežiūra, atliekama šių paskirtųjų vyrų. Kaip tu gali turėti iš to didžiausią naudą?

Imtis iniciatyvos

11. Kaip mes galime gauti pagalbą, jeigu esame dvasiškai nusilpę?

¹¹ Skęstantis žmogus instinktyviai šaukiasi pagalbos. Jis tai daro nesvyruodamas. Kai gyvybei gresia pavojus, nieko nereikia raginti, kad šauktųsi pagalbos. Argi karalius Dovydas nesišaukė daug kartų Jehovos paramos? (Psalmių 3:5; 4:2; 5:2, 3; 16:1, 6; 33:7, 18-20; 38:13). Jeigu dvasiškai silpstame, galbūt grimztame į neviltį, mes taip pat kreipiamės į Jehovą malda ir prašome jo šventosios dvasios vadovavimo (Psalmių 54:23; Filipiečiams 4:6, 7). Mes ieškome nuraminimo Rašte (Romiečiams 15:4). Mes stengiamės rasti praktišką patarimą krikščioniškuosiuose Sargybos bokšto bendruomenės leidiniuose. Tai dažnai įgalina mus išspręsti savo problemas. Tačiau jeigu mes jaučiamės prislėgti sunkumų, taip pat galime ieškoti paskirtų susirinkimo vyresniųjų patarimo. Iš tiesų gali ateiti laikai, kai mums tikrai reikės ‛pasikviesti vyresniuosius’. Kodėl kviestis krikščionių vyresniuosius? Kaip jie gali padėti tiems, kuriems reikia dvasinės pagalbos?

12—14. a) Ką išmintinga daryti, jeigu kas nors serga? b) Pagal Jokūbo 5:14, kas patariama ‛sergantiems’ krikščionims? c) Kokia ligos rūšis nurodoma Jokūbo 5:14 ir kodėl tu taip atsakai?

¹² Susirgę mes ilsimės, kad palankiai veiktų kūną atstatančios jėgos. Tačiau jei mūsų liga užsitęsia, mes išmintingai ieškome kvalifikuotos medicininės pagalbos. Ar ne taip pat turėtume elgtis, jeigu pasidarome dvasiškai silpni?

¹³ Įsidėmėk, ką mums šiuo atžvilgiu pataria mokinys Jokūbas. Jis sako: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios [„susirinkimo“, NW] vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu“ (Jokūbo 5:14). Kokią ligos rūšį čia nurodė Jokūbas? Kai kurie Biblijos komentatoriai mano, kad tai fizinė liga, aiškindami, jog patepimas aliejumi tomis dienomis buvo įprastas medicininėje praktikoje (Luko 10:34). Jie taip pat tiki, kad Jokūbas turėjo omenyje stebuklingą išgydymą dėl gydymo dovanos. Tačiau ką parodo kontekstas?

¹⁴ ‛Džiaugsmas’ — priešingas ‛nelaimei’. Tai reiškia, kad Jokūbas čia svarstė apie dvasinę ligą (Jokūbo 5:13). Reikėjo kviesti ne gydytojus ir ne tuos, kurie turėjo stebuklingą gydymo dovaną, bet „susirinkimo vyresniuosius“. Ir ką jie turėjo daryti? Jokūbas pasakė: „Jie tesimeldžia už jį... Tikėjimo malda išgelbės ligonį“ (Jokūbo 5:14, 15; palygink Psalmių 118:9-16). Kad Jokūbas kalba apie dvasinę ligą, galutinai patvirtina tai, jog jis ragino išpažinti nuodėmes tikintis išgyti. Jis rašo: „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą.“ Jeigu dvasinės ligos priežastis yra sunki nuodėmė, sergantysis gali tikėtis pasveikti tiktai tada, jeigu jis palankiai reaguoja į Dievo Žodžiu pagrįstą pamokymą, atgailauja ir palieka savo nuodėmingą kelią (Jokūbo 5:16; Apaštalų darbai 3:19).

15. Kokie veiksmai rekomenduojami Jokūbo 5:13, 14?

¹⁵ Jokūbo patarime yra dar kai kas įsidėmėtina. Jeigu ištiko nelaimė, krikščionis turėtų ‛melstis’. Jeigu jis džiaugiasi, „tegul gieda“. Kiekviena situacija — ar ką ištiko nelaimė, ar kas džiaugiasi, — skatina veikti. Vienu atveju reikalinga malda, kitu — džiaugsmingi šūksniai. Taigi ko turėtume tikėtis, kai Jokūbas klausia: „Kas nors pas jus serga?“ Vėl jis siūlo teigiamą veiksmą: taip, vėl imtis iniciatyvos. „Tepasikviečia bažnyčios [„susirinkimo“, NW] vyresniuosius“ (Psalmių 49:15; Efeziečiams 5:19; Kolosiečiams 3:16).

Kaip ‛vyresnieji’ padeda

16, 17. Kaip vyresnieji padeda mums pritaikyti Biblijos principus?

¹⁶ Kartais mums sunku suprasti, kaip pritaikyti biblinius principus mūsų asmeninėse aplinkybėse? Čia krikščionių vyresnieji gali pasirodyti esą neįkainojamas pagalbos šaltinis. Pavyzdžiui, jie meldžiasi už dvasiškai sergantįjį ir ‛patepa jį aliejumi Viešpaties vardu’, sumaniai pasiūlydami raminantį pamokymą iš Dievo Žodžio. Taip vyresnieji gali daug padėti, kad dvasiškai pasveiktume (Psalmių 140:5). Dažnai mums visiems reikia patvirtinimo, kad mąstome teisingai. Medžiagos aptarimas su patyrusiu krikščionių vyresniuoju sustiprins mūsų ryžtą daryti kas teisinga (Patarlių 27:17).

¹⁷ Vizitų metu krikščionių vyresnieji turi „paguosti nuliūdusiuosius“. Jie taip pat ‛padrąsins silpnuosius ir bus kantrūs su visais’ (1 Tesalonikiečiams 5:14, ŠvR). Toks artimas bendravimas tarp ‛vyresniojo’ ir ‛silpnojo’ padidina visiško dvasinės sveikatos atstatymo galimybę.

Asmeninė atsakomybė ir malda

18, 19. Koks vaidmuo, pagal Galatams 6:2, 5, tenka krikščionių vyresniesiems?

¹⁸ Krikščionių vyresnieji turi prisiimti atsakomybę už Dievo kaimenę. Jie turi būti kaip atrama. Pavyzdžiui, Paulius pasakė: „Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! Nešiokite vieni kitų naštas [„sunkumus“, NW], ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“ Apaštalas taip pat parašė: „Kiekvienam reikės nešioti savo naštą“ (Galatams 6:1, 2, 5).

¹⁹ Kaip mes galime nešioti vieni kitų sunkumus ir dar nešti savąją naštą? Graikiškų žodžių, išverstų žodžiais „sunkumai“ ir „našta“, reikšmių skirtumas duoda atsakymą. Jeigu krikščionis pateko į dvasinius sunkumus, kurie jį labai slegia, vyresnieji ir kiti bendratikiai turi remti jį, padėdami nešioti jo „sunkumus“. Bet tikimasi, kad asmuo pats nešios savo atsakomybės Dievui „naštą“.a Vyresnieji mielai nešioja savo brolių „sunkumus“ padrąsindami juos, teikdami biblinius patarimus ir melsdamiesi. Tačiau vyresnieji nepasiima mūsų asmeninės atsakomybės ‛naštos’ (Romiečiams 15:1).

20. Kodėl neturėtume apleisti maldos?

²⁰ Malda yra būtina ir jos nereikia apleisti. Bet daugeliui dvasiškai sergančių krikščionių melstis sunku. Kai vyresnieji pasiūlo tikėjimo maldas dvasiškai sergančiojo naudai, kokį jie turi tikslą? „Viešpats jį pakels“ iš nusiminimo ir sustiprins, kad jis eitų tiesos ir teisingumo keliu. Dvasiškai sergantis krikščionis gali turėti klaidingą požiūrį, tačiau nebūtinai sunkią nuodėmę, nes Jokūbas sako: „O jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“ Biblija paremtas vyresniojo patarimas, kartu lydimas nuoširdžios maldos, skatina dvasiškai silpną asmenį išpažinti rimtas nuodėmes ir parodyti atgailos dvasią. Tai savo ruožtu pažadina ir Dievo atlaidumą (Jokūbo 5:15, 16).

21. a) Kodėl kai kurie krikščionys nelinkę kviestis vyresniųjų? b) Kas bus svarstoma tolesniame straipsnyje?

²¹ Susidūrę su iššūkiu rūpintis daugybe naujųjų, ateinančių į krikščionių susirinkimą, sąžiningi vyresnieji turi daug dirbti, teikdami tinkamą priežiūrą. Šie žmonės-dovanos mums yra tikrai puiki Jehovos pagalba, kad ištvertume šiais kritiškais laikais. Tačiau kai kurie krikščionys vengia prašyti jų pagalbos galvodami, kad tie broliai per daug užsiėmę arba labai apsunkinti problemų. Tolesnis straipsnis padės mums suprasti, kad šie vyrai džiaugiasi galėdami padėti, nes jie noriai tarnauja ganytojais-padėjėjais krikščionių susirinkime.

[Išnaša]

Kaip tu atsakytum?

◻ Jeigu mums reikia paramos, kokia trejopa pagalba pasirūpina Jehova?

◻ Kas yra šiandien žmonės kaip dovanos?

◻ Kada turėtume kviestis vyresniuosius?

◻ Kokios pagalbos galime tikėtis iš krikščionių vyresniųjų?

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ar tu džiaugiesi maldos, Biblijos studijų ir krikščionių vyresniųjų pagalbos dvasine nauda?