Problema: kaip išmokti laukti

IŠMOKTI laukti to, ko norime, turbūt yra viena iš sunkiausių užduočių, kurios mums, žmonėms, kada nors teko imtis. Maži vaikai iš prigimties nekantrūs. Jie nori visko, kas tik jiems krenta į akis, ir nori tučtuojau! Tačiau kaip tu galbūt žinai iš patirties, gyvenime ne viskas gaunama pagal pareikalavimą. Net ir turėdami teisėtus reikalavimus, mes privalome išmokti laukti tinkamo laiko jiems patenkinti. Daugelis to išmoksta; kiti — niekada.

Žmonės, norintys įgyti Dievo palankumą, turi ypatingą priežastį išmokti laukti. Jeremijas, ikikrikščioniškasis Jehovos tarnas, tai pabrėžė: „Gera yra tyliai laukti Dievo išgelbėjimo.“ Vėliau Kristaus mokinys Jokūbas pasakė: „Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Raudų 3:26; Jokūbo 5:7).

Jehova turi savo tvarkaraštį dieviškiesiems tikslams įgyvendinti. Jei nepajėgiame laukti, kol ateis jo skirtas laikas atlikti tam tikrus dalykus, mes jausime nepasitenkinimą ir apmaudą, dėl kurių neteksime džiaugsmo. Dievo tarnas, neturįs džiaugsmo, pasidarys dvasiškai silpnas, kaip yra pasakęs Nehemijas: „Viešpaties džiaugsmas yra mūsų stiprybė“ (Nehemijo 8:10).

Kodėl išmintinga išmokti laukti

Natūralu, jei vienišas asmuo troškta susituokti arba bevaikės poros — turėti vaikų. Be to, nėra bloga norėti patenkinti tinkamus materialinius poreikius ar troškimus. Tačiau tikėdami, kad šios daiktų sistemos dienos suskaičiuotos, o būsimoje naujojoje sistemoje Dievas ‛atgniauš savo ranką ir maloningai pasotins visa, kas gyva’, daugelis krikščionių nusprendė palaukti, kad kai kurie iš šių troškimų išsipildytų tinkamesniu laiku (Psalmių 144:16).

Tačiau tie, kurie neturi šios gerai pagrįstos krikščioniškos vilties, nemato priežasties atidėlioti. Stokodami tikėjimo Jehova, nuo kurio ateina „kiekvienas geras davinys ir tobula dovana“, jie abejoja, ar išmintinga atidėlioti reikalus ateičiai, kuri, jų nuomone, vargu ar kada nors bus. Jie gyvena pagal principą: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (Jokūbo 1:17; 1 Korintiečiams 15:32; Izaijo 22:13).

Išsivysčiusiose šalyse reklamos pasaulis sėkmingai naudojasi aiškia tendencija neatidėliotinai tenkinti norus. Žmonės yra skatinami patys save lepinti. Komercijos pasaulis nori mus įtikinti, kad šiuolaikiniai patogumai ir ištaiga yra absoliučiai būtini. Kodėl atsisakyti ko nors, jei, kaip argumentuojama, kredito kortelės, prekės išsimokėtinai bei sistema „pirk dabar, mokėk vėliau“ įgalina turėti viską ir — jau dabar? Be to, ‛Tu nusipelnai paties geriausio; būk geras sau! Atmink — arba džiaukis tuo dabar, arba galbūt niekada!’ Tokie populiarūs reklaminiai šūkiai.

O tuo tarpu dešimtys milijonų žmonių besivystančiose šalyse vos sukrapšto menkam pragyvenimui ir tai nevisada. Kas akivaizdžiau begalėtų paliudyti žmonių politinių bei ekonominių sistemų netobulumą ir neteisybę?

Kad išmintinga mokytis laukti, matosi iš to, jog milijonai žmonių, nenorinčių ar mažų mažiausiai neįžvelgiančių priežasties taip daryti, įklimpsta į skolas, kai nedelsdami tenkina savo troškimus. Nenumatytos aplinkybės, tokios kaip liga ar bedarbystė, gali virsti jiems nelaime. Vokietijos laikraštis Frankfurter Allgemeine Zeitung paaiškino, kodėl, pagal statistinius pranešimus, vienas milijonas žmonių Vokietijoje yra benamiai: „Paprastai benamiais tampama dėl bedarbystės ir didžiulių skolų.“

Daugelis tokių nelaimingųjų, negalėjusių apmokėti savo sąskaitų, kenčia tragiškai praradę tiek namą, tiek turtą. Taip pat labai dažnai padidėjęs stresas sukelia įtampą šeimoje. Netvirtos santuokos ima irti. Depresijos ir kitos ligos tampa įprastu reiškiniu. Krikščionių atveju gali nukentėti dvasingumas, o tai savo ruožtu verčia klaidingai mąstyti ir netinkamai elgtis. Žmonės, pradėję neišmintingai geisti visko, baigia tuo, kad lieka beveik be nieko.

Daugumai — nauji sunkumai

Jėzus aiškiai leido suprasti, jog mes turime saugotis, kad ‛pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nenusmelktų žodžio’ (Morkaus 4:19). Mums reikia turėti omenyje, kad jokiai politinei sistemai nepasisekė pašalinti rūpesčių, tarp jų ir ekonominių, apie kuriuos kalbėjo Jėzus.

Komunizmas, kurį Rytų Europos šalys dabar atmetė, bandė sulyginti viską per ekonomiką, kontroliuojamą valstybės. Priešingai negu laisvo verslo sistema, buvusi komunistinė sistema garantavo tam tikrą tų šalių žmonių ekonominį saugumą, kurio dažnai kapitalizmas negali suteikti. Tačiau egzistavo rūpesčiai, apie kuriuos Jėzus kalbėjo, pavyzdžiui, būtiniausių dalykų stoka ir asmens laisvės suvaržymas.

Dabartiniu metu daugelis iš šių šalių įveda rinkos ekonomiką, tuo sudarydamos savo piliečiams naujų sunkumų. Viename iš naujų pranešimų sakoma: „Naivumas ir troškimas greitai pasiekti Vakarų vartojimo lygį eina kartu.“ Kad tai pasiektų, „vis didesnis rytinės Vokietijos naujųjų Žemių žmonių skaičius patenka į skolų sūkurį.“ Pranešime priduriama: „Pradinei euforijai dėl naujos ekonominės laisvės išsisklaidžius, dabar plinta baimė ir nusivylimas.“ Rūpesčiai liko, tik dabar jie įgijo kapitalistinį atspalvį.

Didesnė politinė bei ekonominė laisvė atvėrė naujas galimybes ekonominei padėčiai pagerinti. Todėl daugelis puoselėja mintį pradėti savo pačių verslą arba išvykti į kitą šalį, kur geresnės galimybės dirbti.

Kas kaip apsispręs — asmeninis reikalas. Nėra nieko klaidingo, jei krikščionis nori pagerinti savo ekonomines sąlygas. Jį gali skatinti troškimas rūpintis savo šeima, nes jis žino, kad „jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8).

Todėl netinka kritikuoti kitų sprendimus. Kartu krikščionys turėtų prisiminti, kad neišmintinga siekti išsilaisvinimo iš ekonominių problemų įklimpstant į pernelyg dideles skolas, kurios jiems gali būti kaip spąstai. Taip pat būtų klaidinga siekti ekonominių problemų palengvinimo apleidžiant dvasinius įsipareigojimus ir interesus.

Mokytis iš kitų

Po Antrojo pasaulinio karo tūkstančiai vokiečių emigravo iš karo sugriautos Europos į kitus kraštus, ypač į Australiją ir Kanadą. Dėl to daugelis galėjo pataisyti savo ekonominę padėtį, tačiau nė vienam iš jų nepavyko visiškai išsivaduoti iš tų ekonominių rūpesčių, apie kuriuos kalbėjo Jėzus. Sprendžiant ekonomines problemas, kartais iškildavo naujos problemos — namų ilgesys, svetima kalba, kitoks maistas, kitokie papročiai, būtinybė derintis prie naujų draugų ar įveikti skirtingas pažiūras.

Kai kurie iš šių emigrantų buvo Jehovos Liudytojai. Pagirtina, kad dauguma iš jų neleido emigracijai būdingoms problemoms užgožti jų dvasingumo. Tačiau buvo ir išimčių. Kai kurie tapo apgaulingos turto jėgos aukomis. Jų teokratinis progresas atsiliko nuo jų ekonominės gerovės pasiekimų.

Tai neabejotinai yra pavyzdys, kaip išmintinga rūpestingai apsvarstyti mūsų situaciją iš anksto, kad nenuspręstume neprotingai. Dėl materialistinių tendencijų mes lėčiau atliksime krikščionims skirtą mokinių ruošimo darbą, kuris niekada nebepasikartos. Tai tinka mums visiems nepaisant, kur begyventume, nes nėra šalies, kurios gyventojai būtų laisvi nuo ekonominių rūpesčių.

Kovoti gerąją kovą

Paulius patarė Timotiejui: „Vykis teisingumą, dievotumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą. Kovok gerąją tikėjimo kovą, nutverk amžinąjį gyvenimą, kuriam tu esi pašauktas.“ Korinto krikščionims jis pasakė: „Būkite pastovūs, nepajudinami, visuomet pertekę Viešpaties darbu“ (1 Timotiejui 6:11, 12; 1 Korintiečiams 15:58, NTP).

Geriausias būdas sėkmingai įveikti materializmo dvasią — laikytis šio puikaus patarimo, o krikščionims skirto darbo iš tikrųjų labai daug! Kai kuriose šalyse, kur Karalystės skelbėjų skaičius nedidelis, daugybė žmonių turėjo tik ribotą galimybę pažinti tiesą. Jėzus tiksliai išpranašavo: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mato 9:37).

Jehovos Liudytojai tose šalyse neleidžia ekonominiams rūpesčiams atitraukti juos nuo dvasinės veiklos, o verčiau naudojasi šioje situacijoje kiekviena pasitaikančia proga. Laikinai neturėdami darbo, daugelis iš jų plečia savo skelbimo veiklą. Jų tarnyba, didinanti gyriaus šūksnį Jehovai, dar be to teikia jiems džiaugsmą, būtiną įveikiant savo ekonomines problemas.

Šie Liudytojai teikia pirmenybę skelbimo veiklai, ekonominius sunkumus laikydami antraeiliais ir tuo pačiu parodydami pasaulinei brolijai, kad rūpinimąsi savimi visiškai patiki Jehovai. Jo pažadas toks: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33).

Nuo teisingo garbinimo atstatymo 1919-aisiais, Jehova daugiau neleido savo tautai svyruoti. Jis apsaugojo juos sunkių persekiojimų metu, o kai kuriose vietose — pogrindinės veiklos dešimtmečiais. Jehovos Liudytojai pasiryžę tam, kad ko Velniui nepasisekė pasiekti persekiojimais, jam nepavyktų padaryti nė panaudojus klastingesnes žabangas — materializmą!

Mokėti laukti visais atžvilgiais

Erdvios Karalystės salės, brangiai kainuojanti garso aparatūra, Kongresų salės ir patrauklūs Betelio namai teikia garbę Jehovai ir be žodžių liudija, kad jis laimina savo tautą. Jehovos Liudytojai tose šalyse, kuriose ilgą laiką veikla buvo uždrausta, galbūt mano, kad jiems reikės daug nuveikti panašiam lygiui pasiekti. Bet visų svarbiausia — ir toliau tobulėti dvasiškai. Išoriniai materialieji Dievo palaimos požymiai pasirodys nustatytu laiku.

Pasiaukojusieji Jehovos tarnai turi stebėti save, kad siekdami asmeninių interesų nepradėtų manyti, jog jie pernelyg ilgai neturi tam tikrų dalykų. Suprantamas troškimas išsivaduoti iš ekonominės ir socialinės nelygybės, bet Jehovos žmonės žino ir tai, kad visi Dievo tarnai geidžia palengvėjimo. Aklieji trokšta vėl regėti, chroniški ligoniai — pasveikti, prislėgtieji — šviesių dienų, netekusieji artimųjų — vėl pamatyti savo mylimus mirusiuosius.

Kiekvieną krikščionį tam tikru atžvilgiu sąlygos verčia laukti Jehovos naujojo pasaulio, kuriame bus išspręstos jo problemos. Tad turėtume paklausti savęs: ‛Būdamas sotus ir apsirengęs, ar neturėčiau pasitenkinti tuo ir noriai laukti išvadavimo iš ekonominių problemų?’ (1 Timotiejui 6:8).

Krikščionys, kurie visiškai pasitiki Jehova, gali būti tikri, kad jei tik jie pasiryžę palaukti, visi jų teisingi troškimai ir poreikiai greitai bus patenkinti. Nebus nė vieno, laukusio veltui. Mes kartojame Pauliaus žodžius: „Būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 15:58).

Tad ar iš tikrųjų tokia didelė problema išmokti laukti?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Mokėjimas laukti gali išgelbėti tavo gyvybę