Gelbstintys Jehovos veiksmai šiandieną
BIBLIJA mums kalba apie Jehovą: „Daug yra blogybių teisiajam, bet iš visų išgelbsti jį Viešpats“ ir „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo“ (Psalmių 33:20; 2 Petro 2:9).
Kaip Jehova ateina į pagalbą savo žmonėms, kai juos ištinka nelaimė? Ne stebuklingai sutramdydamas gamtos jėgas arba kitokiais antgamtiniais veiksmais, kaip, daugelio manymu, jis turėtų daryti, bet su jėga, kurios, tiesą sakant, daugelis nesupranta — meile. Taip, Jehova myli savo žmones ir ugdo juose vienas kitam tokią stiprią meilę, kad jis gali įgyvendinti jiems tai, kas atrodo beveik kaip antgamtiška (1 Jono 4:10-12, 21).
Kai kurie gali prieštarauti, kad kritišku metu reikalingas maistas, vaistai ir daiktai, o ne meilė. Žinoma, maistas, vaistai ir daiktai yra svarbu. Tačiau apaštalas Paulius samprotauja taip: „Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, — nieko nelaimėčiau“ (1 Korintiečiams 13:2, 3).
Dažnai mes skaitome, kad materialinė pagalba stovi uostuose, kur produktai genda arba juos sudoroja graužikai, tuo tarpu stokojantys žmonės žūsta nuo ligų ir bado. Arba negana to, materialinė parama gali pakliūti į godžių bei nesąžiningų žmonių rankas ir jie pelnosi iš to. Taigi viena yra turėti atsargų, bet kas kita — matyti, kad jomis naudojasi nukentėjusieji. Viskas kitaip, kai yra tikra meilė ir rūpestis.
Veikli meilė
Uraganas Iniki 1992-ųjų rugsėjį praūžė virš Havajų Kauajo salos, kurioje yra 55000 gyventojų. Dėl uragano, kurio greitis siekė 210 km per valandą, o gūsiuose — 260 km per valandą, 2 žmonės žuvo, 98 buvo sužeisti, 75 procentai namų apgadinta, 8000 žmonių tapo benamiais ir padaryta 1 milijardo dolerių vertės nuostolių. Tarp šios mažos salos gyventojų buvo apie 800 Jehovos Liudytojų, sudarančių šešis susirinkimus. Kaip jiems sekėsi?
Dar iki atūžiant Iniki, susirinkimo vyresnieji, vadovaujami keliaujančiojo prižiūrėtojo, susisiekė su visais susirinkimų nariais, kad įsitikintų, jog jie saugūs ir pasirengę smūgiui. Toks meilingas rūpinimasis padėjo Liudytojams apsisaugoti nuo rimtų sužeidimų ir mirties. (Palygink Izaijo 32:1, 2.)
Nors ryšių ir transporto priemonės buvo stipriai sugadintos, tarp pirmųjų, atvykusių iškart po uragano, buvo trys Sargybos bokšto ir traktatų bendruomenės Honolulu filialo atstovai, gavę iš civilinės gynybos specialų leidimą skristi į Kauajį. Jie tuoj pat susisiekė su vietiniais Liudytojais ir kitą rytą surengė susitikimą pagalbos strategijai numatyti. Buvo įkurtas pagalbos komitetas, kad nustatytų poreikius ir įsigytų būtinas medžiagas per Honolulu filialą. Veikdami be perstojo, jie vadovavo darbams aprūpinant nukentėjusiuosius reikalingais dalykais, valant bei taisant sugadintus namus.
Liudytojai iš kitų salų greitai atsiliepė į savo brolių poreikius. Kai tik Kauajo aerouostas buvo atidarytas, į talką atskrido 70 Liudytojų. Buvo pristatyta 100000 dolerių vertės pagalba, įskaitant generatorius, kilnojamąsias virykles, žibintus ir maistą. Saloje viena iš Karalystės salių naudojosi kaip baze; tiesa, buvo prisibijoma grobimo. Vėliau į Karalystės salės aikštelę atvažiavo keletas kariškų sunkvežimių ir jų vairuotojai paprašė leisti statyti mašinas čia. Kareiviai pastatė sargybą savo sunkvežimiams saugoti ir taip galimo atsargų apiplėšimo problema atpuolė.
Broliai, pasiėmę generatorius, ėjo po namus, įjungdami juos kiekvienuose namuose dviems arba trims valandoms, kad žmonės galėtų naudotis savo šaldytuvais. Brolių grupės buvo paskirstytos po įvairius namus, kad padėtų valyti ir taisyti tai, kas sugadinta. Kai jie darbavosi namuose pas vieną seserį, kurios vyras praeityje nuožmiai jai priešinosi, visa tai jį taip sujaudino, kad jis stovėjo ir verkė. Vienas svečias iš Amerikos, pamatęs dirbančią kitą grupę Liudytojų, buvo taip paveiktas jų elgesio ir organizuotumo, kad priėjo prie jų ir paklausė, kodėl jie taip skiriasi iš visų. Kai brolis paaiškino, kad tai dėl jų meilės Dievui ir savo bendrakrikščionims, vyriškis atsiliepė: „Kaip man pažinti Dievą?“ (Mato 22:37-40). Po to jis pridūrė: „Jūs taip organizuoti, kad manęs turbūt kas nors iš jūsiškių jau lauks, kai aš grįšiu į Floridą!“
Iš viso Jehovos Liudytojai padėjo išvalyti ir suremontuoti 295 namus Kauajyje. Iš jų 207 reikėjo nedidelio remonto, bet 54 buvo rimtai sugadinti, o 19 — visiškai sugriauti. Jų darbas taip pat buvo aplankyti kiekvieną salos Liudytoją, kad įsitikintų, jog kiekvienu pasirūpinta. Kai vienai seseriai pristatė pagalbą, kaimynas budistas pasakė, kad jis iš savo bendruomenės negavo nė arbatos pakelio. Kita ponia, kurios namus sutvarkė Liudytojų grupė, pasakė: „Jūs ateidavote prie mano durų daugelį kartų ir aš laikiau jus gerais kaimynais, tačiau ši meilės artimui išraiška rodo man, kuo užsiima jūsų organizacija. Ačiū už jūsų sunkų darbą.“
Be rūpinimosi savo bendrakrikščionių materialiniais poreikiais, atsakingieji už pagalbą lygiai taip pat rūpinosi jų dvasine gerove. Nepraėjus nė dviems dienoms po uragano, keletoje susirinkimų jau vyko sueigos. Greitai ėmė veikti nedidelės Knygos studijos grupės. Į Kauajį atvyko dešimt vyresniųjų iš kitų salų padėti vietiniams vyresniesiems su ganytojišku vizitu aplankyti kiekvieną salos Liudytoją. Artimiausią sekmadienį visuose šešiuose susirinkimuose vyko Sargybos bokšto studija; 30 minučių trukmės pranešimą apie pagalbos suteikimo tvarką padarė Pagalbos komiteto narys ir baigiamąją kalbą pasakė Filialo komiteto narys, specialiai tam atvykęs iš Honolulu. Vienas liudininkas, matęs tai, praneša: „Visi buvo padrąsinti puikaus vadovavimo ir pasijuto dvasiškai pasiruošę įveikti likusius sunkumus. Kai programa baigėsi, auditorijoje daugelio akyse buvo ašaros ir pasigirdo spontaniški plojimai.“
Pasaulinė brolija
Tokia meilė ir dėmesys būdingi Jehovos tautai visame pasaulyje. Kai beveik prieš metus per Vakarų Samoa praūžė ciklonas Val, jis padarė gana daug nuostolių, bet greitai Jehovos Liudytojai iš kitų pasaulio šalių suteikė ten savo broliams pagalbą. Vėliau, kai vyriausybė skyrė pagalbos fondą visoms religijoms, įskaitant Jehovos Liudytojus, jų pastatams remontuoti, Liudytojai grąžino lėšas, pridėdami laišką, kuriame rašė, kad jie jau visą žalą likvidavo ir pinigai gali būti panaudoti valstybiniams pastatams remontuoti. Apie tai buvo pranešta vietinėje spaudoje. Atkreipdamas į tai dėmesį, vienas valdininkas pasakė Liudytojui, kad jam gėda dėl savo bažnyčios, nes ji paėmė pinigus iš vyriausybės, nors nukentėję nuo uragano pastatai buvo apdrausti ir nuostoliai padengti.
Taip pat greitai sureagavo Liudytojai ir 1992-ųjų rugsėjį, kai pietryčių Prancūzijoje patvino Uazos upė ir nuniokojo Vezon la Romeną ir 15 aplinkinių gyvenviečių. Per naktį dėl potvynio žuvo 40 žmonių, buvo sugriauta 400 namų ir šimtai sugadinta, tūkstančiai šeimų liko be vandens ir elektros. Ankstyvą kitos dienos rytmetį vietinių susirinkimų Liudytojai patys pirmieji atėjo į pagalbą potvynio aukoms. Tuos, kuriems reikėjo pastogės, maloniai priglaudė to rajono Liudytojai. Į talką iš visur atvyko šimtai Liudytojų. Artimiausiame mieste, Oranže, buvo įkurtas pagalbos komitetas, kad koordinuotų pastangas keturių savanorių grupių, kurios šalino dumblą ir valė namus, plovė krūvas purvinų rūbų, gamino ir tiekė maistą bei geriamą vandenį visoje nukentėjusioje teritorijoje. Jie netgi pasisiūlė išvalyti vietinę mokyklą ir keletą municipalinių pastatų. Nenuilstamas jų pastangas įvertino ir broliai, ir tos vietovės žmonės.
Daugelyje kitų vietų Jehovos Liudytojai, kaip ir visi žmonės, kentėjo nuo nelaimių, tokių kaip potvyniai, audros bei žemės drebėjimai. Suprasdami, jog tai yra nenumatytų ar neišvengiamų aplinkybių pasekmės, jie nekaltina Dievo ar ko nors kito (Ekleziasto 9:12). Greičiau jie tikri, jog nepaisant į kokias baisias aplinkybes bepakliūtų, jiems į pagalbą ateis bendratikiai su savo pasiaukojančia meile. Šie meilingi veiksmai — tai jų bendro tikėjimo rezultatas. Mokinys Jokūbas aiškina: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‛Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, — kas iš tų žodžių?!“ (Jokūbo 2:15-17).
Tikros apsaugos šaltinis
Užuot laukę stebuklų, kaip tam tikro Dievo įsikišimo, Jehovos Liudytojai supranta, kad apsauga randama jų pasaulinėje krikščionių brolijoje. Iš tikrųjų tai, ką ši brolija gali padaryti nelaimės atveju, yra beveik stebuklas. Jie prisimena Jėzaus žodžius iš Mato 17:20: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‛Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.“ Taip, kalnų didumo kliūtys pranyksta, kai drauge su meile ima veikti tikras krikščioniškas tikėjimas.
Jehovos tauta visame pasaulyje jaučia savo Dievo apsaugančią ranką šiais nestabiliais ir pavojingais laikais. Jų jausmai panašūs į psalmininko: „Ramybėje, kai tik esu atsigulęs, aš užmiegu, nes tu vienas, Viešpatie, suteiki man saugumą“ (Psalmių 4:9). Su pasitikėjimu jie sutelkia savo dėmesį į turimą užduotį: „Bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24:14). Būdami tikri, jie laukia Jehovos pažado įgyvendinimo — taikaus, teisingo naujojo pasaulio, kuriame daugiau nebeteks patirti jokių nelaimių, nei stichinių, nei kylančių dėl žmogaus veiklos (Michėjo 4:4).
[Iliustracijos 12 puslapyje]
Iš visur atvyko Liudytojai padėti nukentėjusiesiems nuo potvynio