Geresnis pasaulis — jau arti!
„ROJAUS ilgesys — matyt, pati didžiausia, žmogų kamuojanti nostalgija. Ji turbūt iš visų stipriausia ir nesiliaujanti. Tam tikras rojaus troškimas akivaizdus kiekviename religinio gyvenimo lygyje“, — sakoma enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion.
Visoms kultūroms būdingas troškimas gyventi geresniame pasaulyje, primenantis raudą dėl pradinio idealo, kuris daugiau nebeegzistuoja. Tai suteikia prielaidą, kad pirmykštis rojus buvo, tačiau kur? Psichoanalitikas galbūt pasakytų, jog už šio siekio slepiasi troškimas atgauti prarastą saugumą, patirtą motinos įsčiose. Tačiau šis paaiškinimas neįtikina mokslininkų, tyrinėjančių religijos istoriją.
„Rojaus ilgesys“ — kodėl?
Ar toks ilgesys, kaip kai kurie mano, tarnauja tik tam, kad palengvintų sunkumus ir padarytų trumpalaikę žmogaus egzistenciją pakenčiamesnę? Ar yra ir kitas aiškinimas?
Kodėl žmonija trokšta geresnio pasaulio? Biblija duoda ne tik aiškų, bet ir paprastą atsakymą: žmonija atėjo iš geresnio pasaulio! Pirmykštis rojus tikrai egzistavo. Dievo Žodis aprašo jį kaip „sodą“, buvusį specialiame Artimųjų Rytų regione, palaimintą „visokiais medžiais, kurie buvo gražūs pasižiūrėti ir nuo kurių buvo galima skaniai pavalgyti“. Dievas patikėjo pirmajai žmonių porai juo rūpintis (Pradžios 2:7-15, ŠvR). Tai buvo ideali aplinka, kurioje žmonės galėjo būti tikrai laimingi.
Kodėl šios Rojaus sąlygos nebuvo ilgaamžės? Dėl maišto, kurį pirmiausia sukėlė dvasinis kūrinys, o vėliau žmonių pora (Pradžios 2:16, 17; 3:1-6, 17-19). Todėl žmogus prarado ne tik Rojų, bet ir tobulumą, sveikatą bei amžiną gyvenimą. Po to susidariusios sąlygos tikrai nepagerino žmogaus gyvenimo. Priešingai, vyko nuolatinė degeneracija iki paties žemiausio lygio, kurį matome šiandieną (Ekleziasto 3:18-20; Romiečiams 5:12; 2 Timotiejui 3:1-5, 13).
Rojaus paieškos — idėjos istorija
Galima įsivaizduoti, kad „rojaus ilgesys“ turi labai ilgą istoriją. Šumerai minėjo laiką, kada visur visatoje vyravo harmonija: „Nebuvo baimės, teroro, žmogus neturėjo varžovo. ... Visa visata, žmonės sutartinai viena kalba garbino Enlilį“, — minima senovės Mesopotamijos poemoje. Kai kurie, panašiai kaip senovės egiptiečiai, tikėjosi geresnio pasaulio po savo mirties. Jie tikėjo, jog nemirtinga siela patenka į vadinamuosius Aru laukus. Tačiau bent pradžioje tokią viltį turėjo tik aristokratija; vargšai nė svajoti negalėjo apie gražų pasaulį.
Induistai, būdami kitoje religinėje aplinkoje, šimtmečiais laukė ateinant geresnio pasaulio laikotarpio — jugos. Pagal induizmo mokymus, vyksta nepertraukiamo keturių jugų ciklo kartojimasis ir dabar mes gyvename blogiausiosios iš jų laiku. Nelaimei, ši Kalijuga (juodasis amžius) su savo kentėjimais ir blogiu tęsis, pagal kai kuriuos šaltinius, ištisus 432000 metų. Nepaisant to, tikintys induistai laukia aukso amžiaus — Kritajugos.
O graikai ir romėnai svajojo patekti į mitologines Laimės salas Atlanto vandenyne. Ir daugelis rašytojų, tokių kaip Hesiodas, Vergilijus ir Ovidijus, kalbėjo apie nuostabų pirmykštį aukso amžių, tikėdamiesi, kad vieną dieną jis ir vėl sugrįš. Pirmojo šimtmečio prieš mūsų erą pabaigoje romėnų poetas Vergilijus pranašavo apie artėjantį naują ir amžiną aetas aurea (aukso amžių). Paskesniais amžiais „ne mažiau kaip šešiolika Romos imperatorių tvirtino, kad nuo jų valdymo vėl prasidėjo Aukso amžius“, — sakoma enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion. Tačiau kaip mes šiandieną gerai žinome, tai buvo tik politinė propaganda.
Daugelis keltų troško pakliūti ten, kur, jų manymu, buvo puiki sala (arba archipelagas) anapus jūros, tikėdami, kad čia žmonės gyveno visiškai laimingai. Pagal vieną legendą, karalius Artūras, nors ir būdamas mirtinai sužeistas, išliko gyvas, kai surado stebuklingą salą, vadinamą Avalonu.
Kaip aiškina istorikas Žanas Deliumo, ir senovės laikais, ir viduramžiais daugelis manė, kad tikrų malonumų sodas — Edenas vis dar kažkur egzistuoja, „nepasiekiamo kalno viršūnėje ar už neperplaukiamo vandenyno“. Italų poetas Dantė, nors ir tikėjo dangiškuoju rojumi, įsivaizdavo, kad žemės rojus tebėra jo „skaistyklos“, kaip Jeruzalės antipodo, kalno viršūnėje. Kai kurie tikėjo, kad jį galima rasti Azijoje, Mesopotamijoje arba Himalajuose. Viduramžiais buvo daugybė legendų apie Edeno rojų. Daugelis tikėjo, jog netoli rojaus buvo pasakiška karalystė, valdoma pamaldaus valdovo-vienuolio Jono. Buvo manoma, kad dėl žemiško rojaus artumo gyvenimas valdovo-vienuolio Jono karalystėje buvo ilgas ir laimingas, kupinas pertekliaus ir turtų. Dar kiti, menantys senovės graikų legendas, manė, jog rojaus salas galima rasti Atlante. Tokio tikėjimo Edeno sodu tikrumą rodė viduramžių žemėlapiai, kuriuose net buvo pažymėta jo spėjama vieta.
Jūrininkai, plaukioję Atlante 15-ame ir 16-ame amžiais, iš tikrųjų ieškojo pasaulio, kuris buvo ir naujas, ir drauge senas. Jie manė, kad anapus vandenyno ras ne tik Indiją, bet taip pat Edeno sodą. Pavyzdžiui, Kristupas Kolumbas jo ieškojo vidutinio klimato juostos bei tropinių Pietų ir Centrinės Amerikos kraštų kalnuose. Europiečiai keliautojai, atvykę į Braziliją, buvo tikri, kad prarastasis rojus turi būti čia, kur švelnus klimatas ir gausybė maisto bei augmenijos. Tačiau gana greitai jie susidūrė su negailestinga tikrove.
Utopijos — ideali aplinka?
Kiti vietoje pastangų surasti idealų pasaulį kuriame nors žemės krašte bandė jį projektuoti. Taip 1516-aisiais anglų humanistas Tomas Moras aprašė Utopijos salą su nuostabia, taikia ir tolerantiška aplinka, visiškai skirtinga nuo jam žinomo, sumenkėjusio pasaulio. Kiti taip pat bandė projektuoti geresnius pasaulius, kuriuose klesti laimė: ketvirtame amžiuje prieš mūsų erą — Platonas su savo „Valstybe“; 1602-aisiais — italų vienuolio Tomazo Kampanelos puikiai organizuotas „Saulės miestas“; vos po keleto metų — anglų filosofas Fransis Bekonas savo „Naujojoje Atlantidoje“ aprašo „laimingą ir klestinčią valstybę“. Per šimtmečius įvairių krypčių mąstytojai (nepriklausomai nuo to, ar jie buvo tikintys, ar ne) aprašė didelę daugybę utopijų. Tačiau beveik nė viena iš jų nesusilaukė rimto dėmesio.
Buvo net tokių, kurie bandė įgyvendinti savo utopijas. Pavyzdžiui, 1824 metais turtingas anglas Robertas Ovenas nusprendė emigruoti į Indianą (JAV), kad kaime, kurį jis pavadino „Naująja harmonija“, įgyvendintų savo utopines idėjas. Būdamas įsitikinęs, kad esant tinkamoms sąlygoms žmonės taps geresni, jis beveik visas savo lėšas išleido jo įsivaizduojamam naujam moraline prasme pasauliui sukurti. Tačiau rezultatai parodė, jog naujų gyvenimo sąlygų neužtenka naujam žmogui sukurti.
Beveik visos politinės ideologijos tvirtina, kad žmogus, norėdamas sukurti išsvajotą rojų žemėje, turi tvarkyti pasaulį pagal savo paties žinias ir savąjį supratimą, kas yra teisinga. Tačiau paradoksalu, kad visos pastangos realizuoti tokius siekius baigėsi karais bei revoliucijomis, tokiomis kaip prancūzų revoliucija 1789 metais ir bolševikų revoliucija 1917-aisiais. Užuot sukūrusios rojiškas sąlygas, šios pastangos dažnai tik padidino skausmą ir kančias.
Siekiai, planai, utopijos ir pastangos joms įgyvendinti — tai ištisas nusivylimų metraštis. Šiuo metu kai kurie kalba apie „sudužusias svajones“ ir „utopijų eros pabaigą“, kviesdami mus išmokti „gyventi be utopijų“. Tačiau ar yra kokia nors viltis pamatyti geresnį pasaulį, o gal lemta, kad tai ir liks tik svajone?
Krikščionys ir geresnis pasaulis
Naujasis pasaulis — tai ne tik svajonė, o reali viltis! Jėzus Kristus, krikščionybės Įkūrėjas, žinojo, jog šitas dabartinis pasaulis nėra geriausias iš geriausiųjų. Jis mokė, kad žemė bus apgyventa romiųjų ir joje bus įgyvendinta Dievo valia (Mato 5:5; 6:9, 10). Tiek jis, tiek jo mokiniai žinojo, kad šį pasaulį valdo Dievo priešas, Šėtonas Velnias, ir tai yra pagrindinė daugelio žmonijos vargų priežastis (Jono 12:31; 2 Korintiečiams 4:4; 1 Jono 5:19; Apreiškimas 12:12). Ištikimi žydai laukė dienos, kada Dievas sykį ir visiems laikams išvaduos žemę iš karų, skausmo ir ligų, kad apgyvendintų ją taiką ir teisingumą mylinčiais žmonėmis. Taip pat ir pirmojo amžiaus krikščionys su pasitikėjimu laukė, kad šis dabartinis pasaulis bus pakeistas į naują daiktų sistemą, „naują dangų ir naują žemę“ (2 Petro 3:13; Psalmių 36:11; 45:9, 10; Izaijo 25:8; 33:24; 45:18; Apreiškimas 21:1).
Kabodamas ant kančių stulpo, Jėzus Kristus pakartojo geresnio gyvenimo pažadą piktadariui, parodžiusiam tam tikrą tikėjimą Juo. „[Jėzus] tarė jam: ‛Iš tiesų sakau tau šiandieną, tu būsi su manimi Rojuje’“ (Luko 23:40-43, NW). Kaip nusikaltėlis suprato šių žodžių reikšmę? Ar Jėzus turėjo omenyje tai, kad nusikaltėlis ‛bus su juo’ danguje tą pačią dieną, kaip atrodo pagal kai kuriuos katalikų bei protestantų Biblijų vertimus? Ne, Jėzus to nemanė, nes po jo prikėlimo jis pasakė Marijai Magdalietei, jog ‛dar neįžengęs pas Tėvą’ (Jono 20:11-18). Iki 33 m. e. m. Sekminių net jo apaštalai nesitikėjo dangiškojo rojaus, nors Jėzus juos mokė tris su puse metų (Apaštalų darbai 1:6-11). Tas piktadarys suprato taip, kaip būtų supratusi didžioji dauguma to meto žydų: Jėzus pažadėjo, kad geresnis pasaulis bus žemės rojuje. Vienas vokiečių mokslininkas pripažino: „Senajame Testamente visiškai nėra mokymo apie bausmę gyvenimui pasibaigus.“
Apie tai, kad žemėje bus rojus, tvirtina apaštalas Paulius savo Laiške Žydams. Skatindamas savo bendratikius ‛nepraleisti tokio didelio išgelbėjimo, kurį Jėzus Kristus pradėjo skelbti’, Paulius patvirtina, kad Jehova Dievas davė Jėzui valdžią „būsimai [„apgyventai“, NW] žemei [graikiškai oi·kou·meʹne]“ (Žydams 2:3, NTP; 5). Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose terminas oi·kou·meʹne visada nurodo žemę, apgyventą žmonėmis, o ne dangiškąjį pasaulį. (Palygink Mato 24:14; Luko 2:1; 21:26; Apaštalų darbai 17:31.) Todėl Kristaus Jėzaus vadovaujama Dievo Karalystė valdys apgyventą žemę. Tai tikrai bus ideali gyvenamoji vieta!
Nors pati Karalystė yra dangiška, tačiau ji įsikiš į žemės reikalus. Koks bus rezultatas? Negalios, žiaurumai, skurdas ir mirtis virs tolimu prisiminimu. Išnyks net neviltis bei nepasitenkinimas (Apreiškimas 21:3-5). Biblija sako, kad ‛Viešpats atgniauš savo ranką ir pasotins visa, kas gyva, tuo, kas patinka’ (Psalmių 145:16, NTP). Tokios problemos kaip nedarbas ar užterštumas bus išspręstos visiems laikams (Izaijo 65:21-23; Apreiškimas 11:18). Bet negana to, per Dievo palaiminimus triumfuos tiesa, teisingumas ir taika — tai, kas, atrodo, beveik jau išnyko! (Psalmių 84:8-14; Galatams 5:22, 23).
Ar visa tai svajonė, utopija? Ne, šie patys kritiškiausi iš visų laikai, kuriais gyvename, rodo, jog tai šito pasaulio „paskutinės dienos“ ir todėl naujasis pasaulis jau arti (2 Timotiejui 3:1-5). Ar tu norėtumei gyventi jame? Sužinok, kaip tai pasiekti, studijuodamas Bibliją su Jehovos Liudytojais. Geresnis pasaulis — geriausias už visus įsivaizduojamus — jau arti. Tai ne utopija — jis realybė!
[Iliustracija 7 puslapyje]
Geresnis pasaulis — jau artima realybė