Pasaulinė neapykanta baigsis
MAŽDAUG prieš du tūkstančius metų nedidelė grupė buvo neapykantos objektas. Tertulianas aiškina vyraujantį romėnų požiūrį į pirmuosius krikščionis: „Jei dangus neduoda lietaus, jei vyksta žemės drebėjimas, jei kyla badas ar epidemija, tuojau girdisi šauksmas: ‛Meskite krikščionis liūtams!’“
Pirmieji krikščionys, nepaisydami jiems jaučiamos neapykantos, priešinosi pagundai keršyti už neteisybę. Savo garsiajame Kalno pamoksle Jėzus Kristus pasakė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‛Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.’ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mato 5:43, 44).
Pagal žodinę tradiciją, kurios žydai laikėsi, ‛nekęsti priešo’ buvo teisinga. Tačiau Jėzus pasakė, kad mes turime mylėti savo priešus, o ne tik draugus. Tai sunku, bet nėra neįmanoma. Mylėti priešą nereiškia mėgti jo gyvenimo būdą arba jo veiksmus. Graikiškas žodis, pavartotas Mato pranešime, yra kilęs iš a·gaʹpe; o tai reiškia meilę, kuri veikia pagal principus. Asmuo, parodantis a·gaʹpe — principinę meilę, daro gera net priešui, kuris jo neapkenčia ir blogai elgiasi su juo. Kodėl? Nes tai būdas imituoti Kristų ir priemonė nugalėti neapykantą. Vienas biblinės graikų kalbos žinovas pažymėjo: „[A·gaʹpe] įgalina nugalėti mūsų natūralų polinkį pykti ir jausti pagiežą.“ Bet ar tai praktiška šiandieniniame pasaulyje, kupiname neapykantos?
Reikia pripažinti, kad ne visi, kurie tvirtina esą krikščionys, yra pasiryžę sekti Kristaus pavyzdžiu. Neseniai Ruandoje žvėriškumus vykdė etninės grupės, kurių dauguma narių pareiškia esą krikščionys. Pilar Dies Espelosin, Romos Katalikų Bažnyčios vienuolė, dirbanti Ruandoje 20 metų, papasakojo vieną įspūdingą įvykį. Vyriškis atėjo prie jos bažnyčios turėdamas rankose ietį, kuria, aišku, buvo naudojęsis. Vienuolė paklausė jo: „Ką tu darai vaikščiodamas visur žudyti žmonių? Ar nepagalvoji apie Kristų?“ Jis tvirtino pagalvojęs ir nuėjo į bažnyčią, atsiklaupė ir karštai sukalbėjo rožančių. Tačiau baigęs išėjo žudyti toliau. „Tai parodo, kad mes nemokome evangelijos tinkamai“, — pripažino vienuolė. Tačiau tokia nesėkmė nereiškia, kad Jėzaus mokymai turi trūkumų. Tie, kurie laikosi tikrosios krikščionybės, gali įveikti neapykantą.
Įveikta neapykanta koncentracijos stovykloje
Maksas Lybsteris, gimimo žydas, pergyveno masinį naikinimą. Nors jo pavardė reiškia „mylimas“, jis matė be galo daug neapykantos. Jis rašo, ką sužinojo apie meilę ir neapykantą nacistinėje Vokietijoje.
„Ketvirtajame dešimtmetyje aš augau netoli Manheimo (Vokietija). Hitleris pareiškė, kad visi žydai — turtingi spekuliantai, eksploatuojantys vokiečių tautą. Bet iš tiesų mano tėvas buvo tik paprastas batsiuvys. Tačiau kaimynai, paveikti nacistinės propagandos, pasidarė priešiški mums. Man, paaugliui, vienas kaimo gyventojas prievarta ištepė kaktą kiaulės krauju. Šis grubus įžeidimas buvo tik pati pradžia to, kas turėjo įvykti ateityje. Gestapas 1939 metais areštavo mane ir konfiskavo visą mano turtą.
Nuo 1940 metų sausio iki 1945 metų gegužės aš grūmiausi, kad išlikčiau gyvas penkiose skirtingose koncentracijos stovyklose: Zachsenhauzene, Nojengamėje, Osvencime, Būnoje ir Būchenvalde. Mano tėvas taip pat buvo išsiųstas į Zachsenhauzeną ir mirė baisią 1940 metų žiemą. Aš pats nunešiau jo kūną į krematoriumą; ten krūva lavonų gulėjo sudeginimui. Iš viso aštuoni mano šeimos nariai mirė stovyklose.
Tarp kalinių kapos buvo labiau nekenčiami negu SS sargybiniai. Kapos buvo kaliniai, kurie bendradarbiavo su SS ir naudojosi kai kuriomis privilegijomis. Juos paskirdavo prižiūrėti maisto dalijimą ir taip pat mušti kitus kalinius. Dažnai jie elgdavosi neteisingai ir despotiškai. Aš maniau, jog turėjau daugiau negu pakankamai priežasčių neapkęsti tiek SS, tiek kapos, bet įkalinimo metu sužinojau, kad meilė galingesnė už neapykantą.
Kalinių Jehovos Liudytojų tvirtumas įtikino mane, kad jų tikėjimas pagrįstas Raštu, — ir aš pats pasidariau Jehovos Liudytoju. Ernstas Vaueris, Liudytojas, kurį sutikau Nojengamo koncentracijos stovykloje, skatino mane išsiugdyti Kristaus dvasinį požiūrį. Biblijoje sakoma, kad „šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:23). Aš bandžiau daryti tą patį — palikti kerštą Dievui, visų Teisėjui.
Metai, praleisti stovyklose, padėjo man suprasti, kad žmonės dažnai daro blogus dalykus to nežinodami. Net SS sargybiniai ne visi buvo blogi — vienas iš jų išgelbėjo man gyvybę. Kartą kentėjau dėl stipraus viduriavimo ir iš silpnumo nebegalėjau pareiti iš darbo į stovyklą. Mane kitą rytą turėjo išsiųsti į Osvencimo dujų kamerą, bet SS sargybinis, kuris buvo atvykęs iš to paties Vokietijos regiono kaip ir aš, įsikišo mano naudai. Jis parūpino man darbą SS kavinėje, kur aš galėjau šiek tiek pailsėti, kol pasveikau. Kartą jis man prisipažino: ‛Maksai, aš jaučiuosi tarsi keliaučiau traukinyje, kuris lekia nevaldomas dideliu greičiu. Jei iššoksiu, užsimušiu. Jei pasiliksiu, žūsiu katastrofoje!’
Tiems žmonėms reikėjo tiek pat meilės kaip ir man. Iš tikrųjų meilė ir užuojauta drauge su Dievo tikėjimu įgalino mane išlikti baisiomis sąlygomis ir esant kasdieninei grėsmei būti nužudytam. Būtų neteisinga sakyti, jog aš išlikau gyvas nepažeistas, tačiau mano emociniai randai buvo minimalūs.“
Jau 50 metų iš Makso sklindanti šiluma ir gerumas išraiškingai liudija tų jo žodžių teisingumą. Makso atvejis ne vienintelis. Jis turėjo rimtą priežastį įveikti neapykantą — jis norėjo imituoti Kristų. Kiti, kurie savo gyvenime vadovavosi Raštu, elgėsi taip pat. Simona, viena Jehovos Liudytoja iš Prancūzijos, aiškina, kaip ji sužinojo, ką iš tikrųjų reiškia nesavanaudiška meilė.
„Mano mama Ema, tapusi Liudytoja prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, mokė mane, kad žmonės dažnai daro bloga, nes nežino nieko geresnio. Ji paaiškino, kad jei mes už neapykantą atsimokame tuo pačiu, nesame tikri krikščionys, nes Jėzus pasakė, kad turime mylėti savo priešus ir melstis už tuos, kurie persekioja mus (Mato 5:44).
Aš prisimenu ypatingai sunkų atvejį, kai šis įsitikinimas buvo išbandytas. Nacistams okupavus Prancūziją, mama labai nukentėjo nuo savo daugiabučio namo kaimynės. Ji įskundė mamą gestapui, todėl mano mama dvejus metus praleido Vokietijos koncentracijos stovyklose, kur vos nenumirė. Po karo Prancūzijos policija norėjo, kad mama pasirašytų ant lapo, inkriminuojančio tą moterį kaip vokiečių kolaboracionistę. Bet mano mama atsisakė tardama, kad ‛Dievas yra Teisėjas ir Atlygintojas už gera ir bloga’. Po keleto metų ta pati moteris susirgo nepagydoma vėžio forma. Užuot džiūgavusi dėl jos nelaimės, mano mama praleido daug valandų, kad kiek galėdama palengvintų paskutinius jos gyvenimo mėnesius. Aš niekada neužmiršiu to meilės triumfo prieš neapykantą.“
Tie du pavyzdžiai parodo principinės meilės galią susidūrus su neteisingumu. Tačiau pačioje Biblijoje sakoma, kad yra „metas mylėti ir metas nekęsti“ (Ekleziasto 3:1, 8). Kaip tai gali būti?
Metas nekęsti
Dievas nepasmerkia visokios neapykantos. Apie Jėzų Kristų Biblijoje sakoma: „Tu pamilai teisingumą ir nekentei nedorybės“ (Žydams 1:9). Tačiau yra skirtumas tarp neapykantos blogiui ir neapykantos žmogui, kuris elgiasi blogai.
Jėzus davė pavyzdį, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp meilės ir neapykantos. Jis neapkentė veidmainystės, bet bandė padėti veidmainiams pakeisti savo mąstymo būdą (Mato 23:27, 28; Luko 7:36-50). Jis pasmerkė smurtą, bet meldė už tuos, kurie vykdė jam mirties bausmę (Mato 26:52; Luko 23:34). Ir nors pasaulis nekentė jo be priežasties, jis paaukojo savo gyvybę, kad duotų gyvenimą pasauliui (Jono 6:33, 51; 15:18, 25). Jis paliko tobulą principinės meilės ir dieviškos neapykantos pavyzdį.
Neteisybė gali mums sukelti vidinį pasipiktinimą, kaip buvo Jėzui (Luko 19:45, 46). Tačiau krikščionys neįgalioti keršyti patys. „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, — patarė Paulius krikščionims Romoje. — Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys... Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Romiečiams 12:17-21). Kai mes asmeniškai atmetame neapykantos jausmą ar mintį keršyti už bloga, meilė laimi pergalę.
Pasaulis, kuriame nėra neapykantos
Kad visame pasaulyje neliktų neapykantos, turi pasikeisti pažiūros, įsigalėjusios milijonų žmonių sąmonėje. Kaip galima tai pasiekti? Profesorius Ervinas Staubas rekomenduoja taip: „Mes nuvertiname tuos, kuriems kenkiame, o vertiname tuos, kuriems padedame. Kai imame labiau vertinti žmones, kuriems padedame, ir padėdami patiriame glaudžiai su tuo susijusį pasitenkinimą, mes taip pat pradedame žvelgti į save kaip į rūpestingesnius ir naudingesnius. Vienas iš mūsų tikslų turi būti sukurti visuomenę, kurioje vyktų kiek tik įmanoma plačiausia veikla kitų labui“ („Blogio šaknys“, anglų k.).
Kitaip tariant, kad atsikratytume neapykantos, reikia sukurti visuomenę, kurioje žmonės mokytųsi mylėti padėdami vienas kitam, visuomenę, kurioje žmonės pamirštų visokį priešiškumą dėl išankstinio nusistatymo, nacionalizmo, rasizmo bei genčių nesantaikos. Ar yra tokia visuomenė? Apsvarstykime pavyzdį žmogaus, kuris asmeniškai susidūrė su neapykanta per kultūrinę revoliuciją Kinijoje.
„Kai prasidėjo kultūrinė revoliucija, mes buvome mokomi, kad ‛klasių kovoje’ negali būti kompromisų. Neapykanta buvo vyraujantis polinkis. Aš tapau raudonuoju gynėju ir visur pradėjau ieškoti ‛klasinių priešų’, net savo paties šeimoje. Nors tuo metu buvau tik paauglys, aš dalyvaudavau atliekant kratas po namus, kai mes ieškodavome žmonių su ‛reakcionieriškais polinkiais’. Aš taip pat vadovavau viešoms sueigoms, kuriose paskelbdavome, kas yra ‛kontrrevoliucionierius’. Žinoma, kartais šie kaltinimai daugiau būdavo pagrįsti priešiškumu negu politinėmis priežastimis.
Aš matydavau, kaip daugeliui žmonių — jaunų ir senų, vyrų ir moterų — buvo vykdomos fizinės bausmės, kurios darėsi vis žiauresnės. Vienas mano mokytojas — geras žmogus — buvo varomas gatvėmis tarsi nusikaltėlis. Po dviejų mėnesių kitas labai gerbiamas mokytojas iš mano mokyklos buvo rastas negyvas Sudžou upėje, o mano anglų kalbos mokytojas buvo priverstas pasikarti. Aš buvau sukrėstas ir suglumintas. Tai buvo geraširdžiai žmonės. Taip elgtis su jais buvo neteisinga! Todėl aš nutraukiau visus savo ryšius su raudonaisiais gynėjais.
Nemanau, kad tas neapykantos, trumpam apėmusios Kiniją, laikotarpis buvo vienintelis. Šis amžius matė tiek daug neapykantos protrūkių. Tačiau esu įsitikinęs, jog meilė gali nugalėti neapykantą. Tai patyriau pats. Pradėjęs bendrauti su Jehovos Liudytojais, aš buvau paveiktas tikros meilės, kurią jie rodė skirtingų rasių ir įvairios kilmės žmonėms. Aš laukiu laiko, kai, pagal Biblijos pažadus, visi žmonės bus išmokę mylėti vienas kitą.“
Taip, tarptautinė Jehovos Liudytojų bendruomenė praktiškai įrodo, kad neapykanta gali būti pašalinta. Liudytojai, kad ir kokia bebūtų jų kilmė, stengiasi pakeisti išankstinį nusistatymą tarpusavio pagarba ir pašalinti bet kokius genčių nesantaikos, rasizmo ar nacionalizmo požymius. Vienas jų sėkmės pagrindas yra ryžtas imituoti Jėzų Kristų parodant meilę, besivadovaujančią principu. Kitas pagrindas yra tas, kad jie laukia Dievo Karalystės, kuri pašalins bet kokią jų patiriamą neteisybę.
Dievo Karalystė yra vienintelis sprendimo būdas sukurti pasaulį be neapykantos, pasaulį, neturintį nė blogio, kurio reikėtų neapkęsti. Ši dangiškoji vyriausybė, vadinama Biblijoje „nauju dangumi“, laiduoja, kad sukurs pasaulį, kuriame nebus neteisybės. Ji valdys „naują žemę“, naują visuomenę žmonių, kurie bus išmokyti mylėti vienas kitą (2 Petro 3:13; Izaijo 54:13). Tas mokymas jau vyksta kaip liudija Makso, Simonos bei daugelio kitų atvejai. Tai tik pradžia pasaulinės programos neapykantai ir jos priežastims pašalinti.
Jehova per savo pranašą Izaiją aprašo rezultatą: „Jie nekenks ir nežudys visame mano šventajame kalne, nes šalis pasidarė pilna pažinimo Viešpaties, taip, kaip vanduo uždengia jūros dugną“ (Izaijo 11:9). Pats Dievas pranešė apie neapykantos pabaigą. Tai iš tikrųjų bus meilės metas.
[Iliustracijos 6 puslapyje]
Nacistai ant kairės Makso Lybsterio rankos ištatuiravo kalinio numerį
[Iliustracija 7 puslapyje]
Netrukus neapykanta bus praeities dalykas