Pasiekti visokius žmones šių dienų Atėnuose
KAI apaštalas Paulius 50 m. e. m. lankėsi Atėnuose, miestas vis dar buvo svarbus prekybinis centras, nors jau nebebuvo toks šlovingas kaip savo klasikinėje praeityje. Viename istoriniame veikale sakoma: „[Atėnai] toliau buvo Graikijos dvasinis ir meno centras, taip pat trokštama apsišvietusių ir įtakingų tos eros žmonių apsilankymo vieta.“
Ten būdamas, Paulius tikriausiai turėjo progą skelbti žydams, pagonims atėniečiams ir žmonėms iš daugelio įvairių vietovių. Būdamas aktyvus ir sumanus mokytojas, jis pasakė vienoje kalboje, kad Dievas davė „visiems... gyvybę, alsavimą“, kad „iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę [„visas žmonių tautas“, NTP]“ ir kad „visiems visur reikia atsiversti“, nes Jis teis „visą pasaulį [„apgyvendintą žemę“, NW]“ (Apaštalų darbai 17:25-31).
Mišri teritorija
Pastaraisiais dešimtmečiais Atėnai vėl tapo miestu, traukiančiu žmones iš visur. Diplomatai ir kariškiai atvyksta kaip užsienio misijų nariai. Jauni žmonės iš Afrikos ir Viduriniųjų Rytų apsigyvena kaip universitetų studentai. Yra daug atvykusių darbininkų imigrantų iš Afrikos, Azijos ir Rytų Europos šalių. Ten yra daug filipiniečių ir kitų žmonių iš Pietryčių Azijos, kurie atvyko ieškodami darbo šeimose. Taip pat nuolat plūsta pabėgėliai iš kaimyninių šalių ir iš viso žemės rutulio karštų vietų.
Tokios sąlygos yra iššūkis vietiniams gerosios naujienos apie Karalystę skelbėjams. Dauguma laikinai apsigyvenusiųjų kalba angliškai, tačiau kai kurie kalba tik savo gimtąja kalba. Tai skirtingų kultūrų ir religijų žmonės. Tarp lankytojų tu gali pamatyti tariamųjų krikščionių, musulmonų, induistų, budistų, animistų, agnostikų ir ateistų. Jehovos Liudytojai turi išmokti pritaikyti savo skelbimo įžangas, kad jos tiktų šiems įvairios kilmės žmonėms.
Kadangi daugelis iš tų naujai atvykusiųjų pergyveno sunkius laikus, jie dažnai turi klausimų apie gyvenimo prasmę ir ateities perspektyvas. Kai kurie labai gerbia Bibliją ir nesunkiai priima tai, ką ji sako. Dauguma gyvenančiųjų šioje mišrioje teritorijoje yra nuolankūs, romūs ir alkstantys tiesos. Jie gali laisviau ieškoti tiesos, nes jie yra toli nuo savo šeimos ir namų aplinkos.
Kad būtų apimta ši teritorija, 1986 metais Atėnuose buvo sudarytas pirmasis angliškai kalbančiųjų susirinkimas. Augimas buvo nuostabus. Per paskutinius penkerius metus buvo pakrikštyta apie 80 naujų asmenų. Dėl to Atėnuose buvo įkurti arabiškai kalbančiųjų ir lenkiškai kalbančiųjų susirinkimai ir tam tikram laikui prancūziškai kalbančiųjų grupė. Kai kurie angliškai kalbančiųjų susirinkimo nariai išvyko padėti kitiems tokiems susirinkimams ir grupėms į Salonikus, esančius šiaurėje, į Heraklioną, Kretą ir Atėnų uostą Pirėją. Ar tu norėtum susipažinti su keletu užsieniečių, kurie sužinojo tiesą Atėnuose?
Ateina pageidaujamieji iš tautų
Tomas gimė Asmaroje (Eritrėja) ir užaugo atsidavusiu kataliku. Būdamas 15 metų, jis įstojo į vienuolyną. Jis paklausė abato: „Kaip gali būti, kad vienas Dievas yra trys Dievai?“ Abatas atsakė: „Mes pripažįstame tai, ką apie dvasinius dalykus sako popiežius. O visų pirma, tai yra paslaptis, ir tu esi per jaunas ją suprasti.“ Po penkerių vienuolyne praleistų metų Tomas, praradęs iliuzijas ir nusivylęs bažnyčios elgesiu bei mokymais, išėjo iš jo. Vis dėlto jis nenustojo ieškoti tikrojo Dievo.
Vieną dieną, netrukus po to, kai persikėlė į Atėnus, jis rado prie savo durų Sargybos bokšto egzempliorių, kurio viršelio antraštė buvo „Tu gali būti sveikas ir laimingas“. Jis perskaitė jį keletą kartų. Tame pačiame žurnale jis perskaitė, kad mes turime pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės ir jo teisybės (Mato 6:33). Tomas atsiklaupė ir paprašė Dievo parodyti jam, kaip tai daryti, pažadėdamas: „Jeigu tu parodysi man, kaip ieškoti tavo Karalystės, aš paskirsiu šešis savo gyvenimo mėnesius, kad sužinočiau, kaip tarnauti tau.“ Ketvirtąją savaitę po to įvykio du Liudytojai pasibeldė į jo duris. Tomas tučtuojau sutiko studijuoti Bibliją ir po dešimties mėnesių buvo pakrikštytas. Jis pasakė: „Jehova iš tikrųjų atsiliepė į mano maldą ir suteikė man galimybę būti vienu iš jo Liudytojų. Dabar jo meilė skatina mane savo gyvenime pirmiausia ieškoti jo Karalystės ir teisybės.“
Skelbdamos po namus dvi kitos Liudytojos pamatė prie durų skambučio užsienietišką pavardę.
„Ko jūs norite?“ — pasigirdo moters balsas iš telefoninės spynos garsiakalbio.
Viena iš Liudytojų pasakė, kad jos stengiasi surasti angliškai kalbančių žmonių, kurie domisi Biblija.
„Kokiai religijai jūs priklausote?“ — paklausė moteris.
„Mes esame Jehovos Liudytojos.“
„Ak, gerai! Pasikelkite į viršutinį aukštą.“
Jos taip ir padarė; kai lifto durys atsidarė, jos išvydo priešais stovintį labai stambų, gan nepalankiai nusiteikusį vyrą. Tačiau iš vidaus moteris garsiai pasakė:
„Leisk joms įeiti. Aš noriu pasikalbėti su jomis.“
Pasirodo, moteris keliavo po pasaulį su savo vyro sporto komanda ir tik vakar ji meldėsi, kad surastų Jehovos Liudytojus. Taigi su ja iš karto buvo pradėtos Biblijos studijos. Kadangi jos ir jos vyro buvimo Graikijoje laikas buvo ribotas, buvo susitarta dėl trijų studijų per savaitę, ir knyga Gyventi amžinai buvo užbaigta per dešimt savaičių.
Kitą sporto sezoną jie vėl atvyko į Graikiją. Žmona atnaujino savo studijas ir darė puikią pažangą. Po poros mėnesių ji prisidėjo prie Liudytojų skelbimo darbe kaip nekrikštyta skelbėja ir netrukus pradėjo vesti savo pirmąsias Biblijos studijas. Kam? Savo vyrui, kuriam Liudytojai ir jo žmonos pasikeitimas padarė labai didelį įspūdį.
Alanas, protestantų pastoriaus sūnus, užaugo Pietų Afrikos Respublikoje. Nuo vaikystės jis buvo įsitikinęs, kad Biblija yra įkvėptas Dievo apreiškimas. Nepatenkintas savo religija, jis griebėsi filosofijos ir politikos, bet dėl to pajuto dar didesnę tuštumą negu kada nors anksčiau. Kai jis persikėlė į Graikiją, tas tuštumo jausmas didėjo. Jis manė, kad jo gyvenimas neturi prasmės, kad jis yra kelyje, vedančiame į niekur.
Vieną naktį kažkas atsitiko. „Aš parpuoliau ant kelių ir atvėriau savo širdį Dievui, — papasakojo Alanas. — Su ašaromis apgailestaudamas dėl savo gyvenimo kelio, aš maldavau Dievo nuvesti mane pas jo tikruosius pasekėjus. Aš pažadėjau, kad vaikščiosiu jo vadovavimo šviesoje.“ Tą pačią savaitę jis buvo parduotuvėje ir įsitraukė į pokalbį su jos savininke, kuri, pasirodo, buvo Liudytoja. Tas pokalbis buvo tikras posūkis Alano gyvenime. „Tolesnėmis dienomis aš supratau, kad žlugo mano branginti įsitikinimai: Trejybė, pragaro ugnis, sielos nemirtingumas — visi aiškiai nebibliniai mokymai.“ Karalystės salėje Liudytojų pora pasisiūlė studijuoti su juo Bibliją. Jis sutiko ir darė greitą pažangą. „Tiesa privertė mane verkti iš džiaugsmo, — prisiminė Alanas, — ir ji mane išlaisvino.“ Po metų jis buvo pakrikštytas. Šiandien jis džiaugsmingai tarnauja tarnybiniu padėjėju vietiniame susirinkime.
Elizabeta yra iš Nigerijos; ten ji ieškojo Dievo įvairiose bažnyčiose, tačiau liko nepatenkinta. Labiausiai ją šiurpino mokymas apie amžiną kankinimą pragaro ugnyje. Kai ji su savo šeima atvyko į Atėnus, pas ją apsilankė du Liudytojai, ir buvo pradėtos Biblijos studijos. Elizabeta buvo sujaudinta, kai sužinojo, kad Dievas nekankina žmonių, bet suteikia viltį amžinai gyventi žemės rojuje. Ji laukėsi ketvirto vaiko ir norėjo pasidaryti abortą. Tuomet ji sužinojo iš Biblijos Jehovos požiūrį į gyvybės šventumą. Dabar ji turi gražią dukterį. Elizabeta labai greitai darė pažangą ir netrukus buvo pakrikštyta. Nors ji turi keturis vaikus ir dirba visą darbo dieną, ji gali būti pagalbine pioniere beveik kiekvieną mėnesį. Jai buvo palaima, kad jos vyras pradėjo studijuoti Bibliją. Ji pasakė: „Galų gale aš radau tikrąjį Dievą ir tikrąjį garbinimą padedant Jehovai ir jo meilingai organizacijai.“
Daugeliui žmonių šioje mišrioje teritorijoje yra paskelbiama liudijant gatvėse, bet reikalingas atkaklumas, norint sukelti jų susidomėjimą. Taip įvyko su jauna moterimi, vardu Selei, iš Siera Leonės. Vienas Liudytojas davė jai traktatą, gavo jos adresą ir susitarė dėl jos aplankymo. Selei susidomėjo ir sutiko studijuoti Bibliją, bet dėl darbo ir kitų sunkumų buvo studijuojama nereguliariai. Po to ji staiga išsikėlė nepalikusi naujojo adreso. Liudytoja atkakliai ėjo senu adresu ir galiausiai Selei atsiuntė laiškelį Liudytojai, pakviesdama ateiti į jos naujus namus.
Šį kartą užsiėmimai tapo daug reguliaresni, nors tuomet buvo paskutiniai Selei nėštumo mėnesiai. Kūdikiui gimus Selei tapo nekrikštyta skelbėja. Tai gali atrodyti paprasta, tačiau taip nebuvo. Iš ryto, 6 val. 30 min., ji turi būti pasiruošusi pusės valandos kelionei autobusu, kad nuvežtų savo kūdikį į lopšelį, po to dar valandą važiuoti autobusu į darbą. Atlikusi savo valymo darbą, ji važiuoja atgal į namus. Sueigų vakarais arba tada, kai eina į lauko tarnybą, ji važiuoja autobusu dar valandą, nepaisydama savo vyro priešiškumo. Rodydama jam meilę ir kantrybę, ji toliau darė pažangą, pasiaukojo ir buvo pakrikštyta. O kaip jos vyras? Jis apsilankė Kristaus mirties Minėjime ir sutiko studijuoti Bibliją.
Palaiminti puikiais rezultatais
Dauguma šių žmonių Atėnuose gyvena laikinai. Daugelis sugrįžta į savo gimtinę dalintis gerąja naujiena su giminaičiais ir draugais. Kiti išvyksta į įvairias Vakarų šalis ir toliau tarnauja Jehovai. Pasiliekantieji Graikijoje susilaukia gerų rezultatų liudydami savo tautiečiams, kurie taip pat atsikėlė į Graikiją. Kitais atvejais tiesos sėklos davė vaisių tik po to, kai lankytojai išvyko į kitą šalį ir susitiko su Liudytojais.
Visa tai įrodo, kad Jehova yra nešališkas. Jis priima visų tautų žmones, kurie jo bijo ir myli teisingumą (Apaštalų darbai 10:34, 35). Tokiems į avis panašiems žmonėms jų persikėlimas į kitą šalį dėl materialinės naudos suteikė daug didesnes palaimas, negu jie buvo tikėjęsi — tikrojo Dievo, Jehovos, ir jo pažado apie amžinąjį gyvenimą teisingame naujajame pasaulyje, pažinimą. Taip, Jehova iš tiesų gausiai laimina pastangas pasiekti užsienio kalbomis kalbančius žmones šių dienų Atėnuose!
[Iliustracijos 16 puslapyje]
Žmonės iš daugelio kraštų girdi gerąją naujieną Atėnuose