Ar yra gyvenimas po mirties?

ŽMONIJĄ tūkstantmečiais domino du klausimai. Kodėl mes senstame ir galiausiai mirštame? Ar yra koks nors sąmoningas gyvenimas po mirties?

Pirmasis klausimas buvo galvosūkis daugeliui žmonių, nes net šiuolaikinis medicinos mokslas, nepaisant jo įspūdingų atradimų, negali duoti galutinio ir patenkinamo atsakymo.

Į antrąjį klausimą yra daugybė įvairių atsakymų. Tačiau apskritai atsakymai į klausimą, ar yra sąmoningas gyvenimas po mirties, svyruoja tarp dviejų nuomonių: vieni teigia, kad šis gyvenimas dar nėra viskas, o kiti lygiai taip pat tvirtai mano, jog sąmoningas gyvenimas baigiasi mirus. Dauguma pastarųjų sakosi neabejoją, jog trumpas žmogaus gyvenimas yra viskas, ko galima tikėtis. Dažnai į bet kokį iškeltą priešingą argumentą skamba atsakymas, parodantis visišką įsitikinimą savo teisumu. „Juk nė vienas nesugrįžo papasakoti mums, ar ne?“

Kitais ginčytinais klausimais daugelis dar nėra apsisprendę ir pareiškia, kad jie visada yra pasiruošę būti įtikinti viena ar kita nuomone. Tačiau yra ir tokių, kurie galbūt lengvabūdiškai atsakys: „Mes palauksime ir pamatysime — laikas parodys!“

Senas klausimas

Anksčiau paminėtą klausimą apie gyvenimą po mirties maždaug prieš 3500 metų iškėlė įžymus Rytų gyventojas Jobas, išgarsėjęs savo kantrybe kančių metu. Štai kaip Jobas uždavė savo klausimą: „Žmogus miršta ir jo nebėra... Kaip vanduo išbėga iš ežerėlio ir kaip upė išsenka ir išdžiūsta, taip žmogus guli ir nesikelia... Argi numiręs žmogus vėl bus gyvas?“ (Jobo 14:10-13, ŠvR; 14:14)

Bet ne vien Jobui kilo klausimai apie gyvenimą po mirties. Enciklopedijoje Encyclopædia of Religion and Ethics šia tema pateikiama tokia informacija, pavadinta „Mirusiųjų būklė“: „Joks dalykas, susijęs su žmogaus psichika, neužvaldo jo minčių taip kaip klausimas apie jo būklę po mirties. Visuose pasaulio kraštuose [tenykščiai žmonės] apskritai labai aiškiai ir gyvai įsivaizduoja dvasinį pasaulį — jo gyvenimą, ypatybes, kraštovaizdį — ir tai parodo, kad ta tema juos labai domina. Plačiai paplitusi mirusiųjų baimė nurodo labai seną idėją, kad mirusiųjų būklė nėra tai, kuo užsibaigia gyvenimas. Pakankamai akivaizdu, kad mirtis atėmė energiją; bet ar neveikia kita energija, arba ar ta energija negali pasireikšti neapčiuopiamais paslaptingais būdais? Nesvarbu, ar iš pradžių žmonės tikėjo dvasia, siela arba atsiskyrusia nuo kūno vėle, ar ne, atrodo, kad yra pagrindas manyti, jog jie laikė mirusiuosius kažkaip dar egzistuojančiais.“

Gal tu priklausai kuriai nors iš trijų anksčiau paminėtų žmonių kategorijų: nesi tikras, kas įvyksta mirus; esi įsitikinęs, kad po mirties yra kažkoks gyvenimas arba tiki, kad šis gyvenimas ir yra viskas. Kaip bebūtų, mes kviečiame tave kruopščiai apsvarstyti tolesnį straipsnį. Pažiūrėk, ar nerasi jame įtikinančių Biblijos įrodymų apie puikią laimingo gyvenimo po mirties perspektyvą, kaip tai įvyks, kur ir kada.