Krikščionys ir pasaulio žmonės

„Elkitės protingai su pašaliniais“ (KOLOSIEČIAMS 4:5, Brb red.).

1. Ką Jėzus pasakė apie savo pasekėjus ir pasaulį?

MALDOJE dangiškajam Tėvui Jėzus pasakė apie savo pasekėjus: „Pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio.“ Toliau jis pridūrė: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jono 17:14, 15). Krikščionys neturėjo atsiriboti nuo pasaulio tiesiogine prasme — pavyzdžiui, atsiskirti vienuolynuose. O ne, Kristus ‛juos pasiuntė į pasaulį’ būti jo liudytojais „lig pat žemės pakraščių“ (Jono 17:18; Apaštalų darbai 1:8). Vis dėlto jis prašė Dievo sergėti pasekėjus, nes Šėtonas, „šio pasaulio kunigaikštis“, skatins žmones jų neapkęsti dėl Kristaus vardo (Jono 12:31; Mato 24:9).

2. a) Kokia reikšme Biblijoje vartojamas žodis „pasaulis“? b) Kokį nuosaikų požiūrį į pasaulį turi Jehova?

² Biblijoje žodis „pasaulis“ (graikiškai koʹsmos) dažnai reiškia neteisingą žmonių visuomenę, ‛pavergtą piktojo’ (1 Jono 5:19). Kadangi krikščionys laikosi Jehovos normų, taip pat klauso jo įsakymo skelbti gerąją Dievo Karalystės naujieną pasauliui, kartais tarp jų ir pasaulio būna įtempti santykiai (2 Timotiejui 3:12; 1 Jono 3:1, 13). Tačiau Rašte žodis koʹsmos dar vartojamas nurodyti žmoniją apskritai. Ta prasme kalbėdamas apie pasaulį, Jėzus pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jono 3:16, 17; 2 Korintiečiams 5:19; 1 Jono 4:14). Tad nors ir neapkęsdamas to, kas būdinga blogai Šėtono sistemai, Jehova parodė meilę žmonijai ir atsiuntė savo Sūnų į žemę išgelbėti visus, kurie ‛atsivers’ (2 Petro 3:9; Patarlių 6:16-19). Jehovos garbintojai turi vadovautis jo nuosaikiu požiūriu į pasaulį.

Jėzaus pavyzdys

3, 4. a) Kokia buvo Jėzaus pozicija dėl valdymo? b) Kaip Jėzus žiūrėjo į pasaulio žmones?

³ Prieš pat savo mirtį Jėzus pasakė Poncijui Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18:36). Laikydamasis tų žodžių, Jėzus jau anksčiau atmetė Šėtono pasiūlymą valdyti pasaulio karalystes ir nesutiko, kad žydai padarytų jį karaliumi (Luko 4:5-8; Jono 6:14, 15). Tačiau Jėzus parodė didelę meilę pasaulio žmonėms. Pavyzdžiui, tai patvirtina apaštalo Mato žodžiai: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“ Iš meilės jis skelbė žmonėms jų miestuose bei kaimuose. Jis mokė juos ir gydė jų negales (Mato 9:36). Taip pat jis buvo jautrus fiziniams poreikiams tų, kurie ateidavo pasimokyti iš jo. Mes skaitome: „Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: ‛Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje’“ (Mato 15:32). Koks meilingas rūpinimasis!

⁴ Žydai buvo griežtai nusiteikę prieš samariečius, bet Jėzus ilgai kalbėjosi su samariete ir dvi dienas praleido nuodugniai liudydamas jų mieste (Jono 4:5-42). Nors Jėzus buvo Dievo pasiųstas „pas pražuvusias Izraelio namų avis“, kai kuriais atvejais jis reaguodavo į tikėjimo pasireiškimą, parodytą nežydų (Mato 8:5-13; 15:21-28). Taip, Jėzus parodė, kad įmanoma būti „ne iš pasaulio“, bet drauge ir rodyti meilę pasaulio žmonėms. Ar mes panašiai parodome užuojautą žmonėms gyvenamoje vietoje, darbe ir parduotuvėse? Ar mes rūpinamės jų gerove — ne tik jų dvasiniais, bet ir kitais poreikiais, jei tikrai galime padėti? Jėzus taip darė ir tokiu elgesiu atvėrė galimybę mokyti žmones apie Karalystę. Aišku, mes negalime kaip Jėzus daryti stebuklų tiesiogine prasme. Bet dažnai geri veiksmai, vaizdžiai tariant, daro stebuklus ir įveikia nepalankų nusistatymą.

Pauliaus požiūris į „pašalinius“ žmones

5, 6. Kaip apaštalas Paulius elgėsi su žydais, kurie buvo „pašaliniai“?

⁵ Keletame savo laiškų apaštalas Paulius nurodo „svetimus“, arba „pašalinius“, žmones, tai yra ne krikščionis, nesvarbu, ar tai buvo žydai ar pagonys (1 Korintiečiams 5:12, Brb red.; 1 Tesalonikiečiams 4:12; 1 Timotiejui 3:7). Kaip jis elgėsi su tokiais? Jis ‛visiems tapo viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėtų’ (1 Korintiečiams 9:20-22). Atvykęs į kokį nors miestą, jis pagal savo įprotį pirmiausia eidavo skelbti ten gyvenantiems žydams. Kaip Paulius tai darydavo? Taktiškai ir pagarbiai jis pateikdavo įtikinamus Biblijos įrodymus, kad Mesijas atėjo, mirė aukos mirtimi ir buvo prikeltas (Apaštalų darbai 13:5, 14-16, 43; 17:1-3, 10).

⁶ Taip Paulius remdamasis tuo, kad žydai žinojo Įstatymą bei pranašus, mokė juos apie Mesiją ir Dievo Karalystę. Ir jam pavyko įtikinti kai kuriuos žmones (Apaštalų darbai 14:1; 17:4). Nepaisydamas žydų vadovų priešiškumo, Paulius rodydavo šiltus jausmus tautiečiams žydams; jis rašė: „Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos [žydus] — jų išgelbėjimui. Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, kuriam tačiau trūksta išmanymo“ (Romiečiams 10:1, 2).

Pagalba tikintiems ne žydams

7. Kaip reagavo daugelis prozelitų į Pauliaus skelbiamą gerąją naujieną?

⁷ Prozelitai buvo nežydai, tapę apipjaustytais judaizmo išpažinėjais. Matyt, žydų prozelitų buvo Romoje, Sirijos Antiochijoje, Etiopijoje bei Pisidijos Antiochijoje — iš tikrųjų visoje žydų diasporoje (Apaštalų darbai 2:8-10; 6:5; 8:27; 13:14, 43; palygink Mato 23:15). Skirtingai negu žydų vadovai, prozelitai tikriausiai nebuvo išpuikę ir negalėjo išdidžiai girtis esą Abraomo palikuonys (Mato 3:9; Jono 8:33). Jie buvo atsisakę pagoniškų dievų, nuolankiai priėmę Jehovą ir įgiję kažkiek pažinimo apie jį bei jo įstatymus. Prozelitai kaip ir žydai puoselėjo Mesijo atėjimo viltį. Ieškodami tiesos, jie jau buvo parodę norą pakeisti savo gyvenimą; daugelis jų buvo pasirengę dar labiau pasikeisti ir atsiliepti į apaštalo Pauliaus skelbimą (Apaštalų darbai 13:42, 43). Prozelitas, anksčiau garbinęs pagoniškus dievus ir tapęs krikščioniu, turėjo puikią galimybę liudyti kitiems nežydams, tebegarbinusiems tuos dievus.

8, 9. a) Kokią dar nežydų grupę, be prozelitų, patraukė žydų religija? b) Kaip daugelis neapipjaustytų dievobaimingųjų reagavo į gerąją naujieną?

⁸ Be apipjaustytų prozelitų, ir kitus nežydus patraukdavo žydų religija. Pirmasis tapęs krikščioniu buvo Kornelijus; nors jis nebuvo prozelitas, bet pasižymėjo „maldingumu bei Dievo baime“ (Apaštalų darbai 10:2). Savo komentaruose apie Apaštalų darbus profesorius F. F. Brusas rašė: „Tokie pagonys paprastai vadinami ‛dievobaimingaisiais’; nors tai nėra specialus terminas, bet tinkamas vartoti. Daugelį tų laikų nežydų, nors ir nepasirengusių atsiversti į judaizmą (vyrus labiausiai sulaikydavo apipjaustymo reikalavimas), traukė aiškiai suprantamas monoteistinis garbinimas žydų sinagogose bei etinės žydų gyvenimo normos. Kai kurie iš jų lankydavosi sinagogose ir kažkiek sužinodavo apie maldas bei pamokymus iš Rašto, kurį girdėdavo skaitomą graikiškai.“

⁹ Apaštalas Paulius sutikdavo daug dievobaimingųjų skelbdamas Mažosios Azijos bei Graikijos sinagogose. Pisidijos Antiochijoje jis kreipėsi į tuos, kurie susirinko sinagogoje, kaip į „Izraelio vyrus ir dievobaiminguosius žmones“ (Apaštalų darbai 13:16, 26). Lukas rašo, kad po to, kai Paulius tris šabus skelbė Tesalonikos sinagogoje, „kai kurie iš jų [žydų] įtikėjo [pasidarė krikščionys] ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė dievobaimingų graikų ir nemaža aukštos kilmės moterų“ (Apaštalų darbai 17:4). Matyt, kai kurie graikai buvo neapipjaustyti dievobaimingi žmonės. Tai yra įrodymas, kad daugelis tokių nežydų prisidėdavo prie žydų bendruomenės.

Skelbimas „netikintiesiems“

10. Kaip Paulius skelbė nežydams, visai nežinantiems Rašto, ir kokios buvo pasekmės?

¹⁰ Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose žodis „netikintieji“ gali reikšti žmones, paprastai nesančius krikščionių susirinkime. Dažnai jis nurodo pagonis (Romiečiams 15:31; 1 Korintiečiams 14:22, 23; 2 Korintiečiams 4:4; 6:14). Atėnuose daugelis netikinčiųjų išmanė graikų filosofiją, bet visai nebuvo susipažinę su Raštu. Ar tai atbaidė Paulių skelbti jiems? Ne. Bet jis tai darė prisitaikydamas. Paulius sumaniai išsakydavo Biblijos mintis tiesiogiai necituodamas atėniečiams nepažįstamų Hebrajiškųjų Raštų. Jis išradingai parodydavo Biblijos tiesų bei tam tikrų minčių, išreikštų senovės poetų stoikų, panašumą. Paulius taip pat pateikė vienintelio tikrojo visos žmonijos Dievo sampratą — Dievo, teisingai teisiančio per žmogų, kuris mirė ir buvo prikeltas. Taigi Paulius taktiškai skelbė atėniečiams apie Kristų. Kokios buvo pasekmės? Nors dauguma tyčiojosi iš jo arba buvo abejingi, „kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai“ (Apaštalų darbai 17:18, 21-34).

11. Kuo garsus buvo Korintas ir koks buvo Pauliaus skelbimo veiklos rezultatas?

¹¹ Korinte buvo didoka žydų bendruomenė, todėl ten Paulius pradėjo savo tarnybą skelbdamas sinagogoje. Tačiau kai žydai ėmė prieštarauti, Paulius nuėjo pas gyventojus nežydus (Apaštalų darbai 18:1-6). Ir kas per žmonės jie buvo! Korintas — judrus, kosmopolitinis, prekybinis miestas visame graikų ir romėnų pasaulyje garsėjo amoralumu. Elgtis „korintietiškai“ iš tikrųjų reiškė ištvirkauti. Tačiau žydams atmetus Pauliaus skelbimą, jam pasirodė Kristus ir pasakė: „Nebijok! Kalbėk, ... nes šiame mieste daugel žmonių — manieji“ (Apaštalų darbai 18:9, 10). Taip ir buvo: Korinte Paulius įkūrė susirinkimą, nors kai kurie jo nariai anksčiau gyveno „korintietiškai“ (1 Korintiečiams 6:9-11).

Bandymai šiandien išgelbėti „visokius žmones“

12, 13. a) Kuo panaši šiandieninė mūsų teritorija į Pauliaus laikų? b) Koks turėtų būti mūsų požiūris į teritorijas, kuriose seniai paplitusios krikščionių religijos, arba kur dauguma žmonių yra nusivylę organizuotomis religijomis?

¹² Šiandien, kaip ir pirmajame amžiuje, ‛neužtarnautas Dievo gerumas teikia išgelbėjimą visokiems žmonėms’ (Titui 2:11, NW). Gerosios naujienos skelbimo teritorija apėmė visus žemynus ir daugumą jūrų salų. Kaip ir Pauliaus dienomis, iš tikrųjų sutinkama „visokių žmonių“. Pavyzdžiui, kai kurie skelbia tokiose šalyse, kuriose krikščioniškojo pasaulio bažnyčios įsikūrė jau prieš daugelį amžių. Jų narius, panašiai kaip pirmojo amžiaus žydus, galbūt stipriai sieja religinės tradicijos. Vis dėlto mes džiaugiamės ieškodami geraširdiškai nusiteikusių žmonių ir ugdydami jų turimą tam tikrą Biblijos pažinimą. Mes nekalbame su jais iš aukšto ir nesipučiame prieš juos, net jei jų religiniai vadovai kartais yra priešiški mums ir persekioja. Ne, mes suvokiame, kad kai kurie iš jų galbūt turi „Dievui uolumo“ net ir stokodami tikslaus pažinimo. Kaip Jėzus ir Paulius, mes rodome tikrąją meilę žmonėms ir labai trokštame, kad jie būtų išgelbėti (Romiečiams 10:2).

¹³ Skelbdami dažnai sutinkame žmones, nusivylusius organizuota religija. Tačiau jie vis dėlto gali būti dievobaimingi, bent kiek tikintys Dievą ir besistengiantys gyventi dorai. Ar nesidžiaugiame, kad šioje iškrypusioje ir vis bedieviškesnėje kartoje sutinkame žmones, nors kiek tikinčius Dievą? Tad ar nenorėsime nurodyti jiems tokį garbinimą, kuris nėra veidmainiškas ir klaidingas? (Filipiečiams 2:15)

14, 15. Koks didelis laukas yra atvertas gerajai naujienai skelbti?

¹⁴ Savo palyginime apie tinklą Jėzus išpranašavo, kad bus didelė skelbimo teritorija (Mato 13:47-49). Apie tą palyginimą buvo paaiškinta 1992 metų birželio 15 d. Sargybos bokšto numerio (rusų k.) 20 puslapyje: „Šimtmečiais krikščioniškojo pasaulio atstovai vaidino pagrindinį vaidmenį verčiant, perrašinėjant ir platinant Dievo Žodį. Vėliau bažnyčios įkūrė ir palaikė Biblijos draugijas, vertusias Raštą į tolimų šalių kalbas. Jos taip pat siuntė misionierius medikus bei mokytojus, kurie atversdavo žmones į šiaudinius krikščionis. Taip buvo surinkta gausybė netikusių žuvų, neturėjusių Dievo pritarimo. Tačiau milijonai nekrikščionių bent buvo supažindinti su Biblija ir su tam tikra, nors ir sugadinta, krikščionybės forma.“

¹⁵ Krikščioniškojo pasaulio prozelitizmas ypač įsigaliojo Pietų Amerikoje, Afrikoje ir kai kuriose jūrų salose. Šiandien ten gyvena nemažai romių žmonių ir mes galime nuveikti dar daug gero, jei teigiamai žiūrime į tokius nuolankius asmenis — panašiai kaip Paulius į žydų prozelitus. Taip pat milijonus žmonių, kuriems reikia mūsų pagalbos, galima pavadinti „simpatizuojančiais“ Jehovos Liudytojams. Jie visada maloniai mus priima. Kai kurie jų yra studijavę Bibliją su mumis ir lankęsi mūsų sueigose, ypač kasmetiniame Kristaus mirties Minėjime. Ar tai nėra didžiulis gerosios naujienos apie Karalystę skelbimo laukas?

16, 17. a) Kokiems žmonėms skelbiame gerąją naujieną? b) Kaip mes sekame Pauliaus pavyzdžiu skelbdami visokiems žmonėms?

¹⁶ O kaip mes turime žiūrėti į asmenis iš nekrikščioniškųjų kultūrų, kur juos besutiktume — jų gimtinėse ar tarp Vakarų šalių ateivijos? Ir ką galima pasakyti apie daugelį milijonų žmonių, kurie iš viso atmetė religiją ir pasidarė ateistai arba pažinimo neigėjai? O koks požiūris į žmones, kurie beveik su religiniu užsidegimu laikosi šiuolaikinės filosofijos ar populiariosios psichologijos, propaguojamos daugybėje knygynuose esančių savišvietos knygų? Ar galima juos ignoruoti, laikyti nevertais išpirkimo? Ne, negalima, jei mes sekame apaštalo Pauliaus pavyzdžiu.

¹⁷ Skelbdamas Atėnuose, Paulius nepakliuvo į filosofinių debatų su savo klausytojais spąstus. Tačiau savo argumentus jis pritaikė tiems žmonėms ir pateikė Biblijos tiesas aiškiai bei logiškai. Panašiai ir mes neturime būti žmonių, kuriems skelbiame, religijų bei filosofijų žinovais. Tačiau turime prisitaikyti, kad mūsų skelbimas būtų veiksmingas, tapdami „visiems viskuo“ (1 Korintiečiams 9:22). Kolosų krikščionims Paulius rašė: „Elkitės protingai su pašaliniais, išnaudodami laiką. Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4:5, 6, Brb red.).

18. Kokia yra mūsų atsakomybė ir ko niekada neturime pamiršti?

¹⁸ Panašiai kaip Jėzus ir apaštalas Paulius, parodykime meilę visokiems žmonėms. Ypač tai darykime dalindamiesi su kitais gerąja Karalystės naujiena. Kita vertus, niekada neužmirškime, kad Jėzus pasakė apie savo mokinius: „Jie nėra iš pasaulio“ (Jono 17:16). Ką tai reiškia mums, bus svarstoma kitame straipsnyje.

Kartojimui

◻ Apibūdink Jėzaus nuosaikų požiūrį į pasaulį.

◻ Kaip apaštalas Paulius skelbė žydams bei prozelitams?

◻ Kaip Paulius kreipdavosi į dievobaimingus bei netikinčius žmones?

◻ Kaip mes galime būti „visiems viskuo“ savo skelbimo veikloje?

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Savo gerais veiksmais artimui krikščionys dažnai gali įveikti nepalankų nusistatymą