Šiandien yra tvirtas pagrindas optimizmui

ISTORIKAS ir sociologas H. Dž. Velsas, gimęs 1866 metais, turėjo didelės įtakos XX amžiaus žmonių mąstysenai. Savo raštuose jis įtikinėjo, kad bus aukso amžius — mokslo pažangos amžius. Todėl leidinyje Collier’s Encyclopedia kalbama apie Velso „beribį optimizmą“, nes jis nepaliaujamai darbavosi propaguodamas savo idėją. Bet ten dar sakoma, kad jo optimizmą sugriovė prasidėjęs II pasaulinis karas.

Leidinyje Chambers’s Biographical Dictionary rašoma, kad kai Velsas suprato, jog „mokslas gali tarnauti tiek blogiems, tiek geriems tikslams, jo tikėjimas žlugo ir jį apėmė pesimizmas“. Kodėl taip atsitiko?

Velso tikėjimas ir optimizmas buvo pagrįstas išimtinai žmonijos pasiekimais. Supratęs, kad žmonija nepajėgi įgyvendinti jo utopijos, jis nebematė jokios išeities. Nusivylimas greitai virto pesimizmu.

Šiandien daugeliui žmonių panašiai atsitinka dėl tos pačios priežasties. Jie kunkuliuoja optimizmu jaunystėje, tačiau senėdami puola į niūrų pesimizmą. Net kai kurie jaunuoliai atsisako normalaus gyvenimo būdo ir ima piktnaudžiauti narkotikais, amoraliai elgtis bei kitaip žlugdyti gyvenimą. Kur išeitis? Apsvarstyk tolesnius biblinių laikų pavyzdžius, kad suprastumei, koks optimizmo pagrindas buvo praeityje, yra dabar ir bus ateityje.

Abraomo atlygis už optimizmą

1943 m. p. m. e. Abraomas iškeliavo iš Harano, persikėlė per Eufratą ir įžengė į Kanaano žemę. Abraomas buvo pavadintas ‛visų tikinčiųjų tėvu’ ir kokį puikų pavyzdį paliko! (Romiečiams 4:11)

Abraomą lydėjo Lotas — jo mirusio brolio sūnus su savo šeima. Vėliau, šalį ištikus badui, abi šeimos persikėlė į Egiptą, o po kurio laiko vėl drauge sugrįžo. Tuo metu ir Abraomas, ir Lotas jau turėjo daug turto ir bandų. Kilus ginčui tarp jų kerdžių, Abraomas ėmėsi iniciatyvos ir pasakė: „Tenebūna, prašau, vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų; nes mudu esame broliai. Štai visa šalis ties tavim; pasitrauk, meldžiamasis, nuo manęs; jei tu eisi kairėn, aš laikysiuos dešiniosios; jei tu pasirinksi dešinę, aš eisiu kairėn“ (Pradžios 13:8, 9).

Kaip vyresnis, Abraomas galėjo išspręsti reikalą savo naudai, o Lotas iš pagarbos dėdei turėjo pripažinti jo teisę pasirinkti. Tačiau „Lotas, pakėlęs akis, matė visą šalį aplink Jordaną, kuri, pirma negu Viešpats sugriovė Sodomą ir Gomorą, visa buvo drėkinama kaip Viešpaties linksmybių Rojus ir kaip Egiptas, siekiant iki Segorui. Lotas pasirinko sau kraštą aplink Jordaną“. Taip pasirinkdamas, Lotas turėjo dingstį būti optimistas. O Abraomas? (Pradžios 13:10, 11)

Ar Abraomas elgėsi paikai — rizikavo savo šeimos gerove? Ne. Abraomas dėl gero požiūrio ir dosnios dvasios buvo labai apdovanotas. Jehova pasakė Abraomui: „Pakelk savo akis ir pažvelk iš vietos, kurioje dabar esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus. Visą žemę, kurią matai, aš duosiu tau ir tavo palikuonims amžinai“ (Pradžios 13:14, 15).

Abraomo optimizmas turėjo tvirtą pagrindą. Jis rėmėsi Dievo pažadu padaryti iš Abraomo didelę tautą, kad „visos žemės giminės [per Abraomą būtų] palaimintos“ (Pradžios 12:2-4, 7). Mes taip pat turime pagrindą pasitikėti, nes žinome, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Romiečiams 8:28).

Du optimistai žvalgai

Daugiau nei po 400 metų Izraelio tauta buvo pasiruošusi įžengti į Kanaaną, „žemę, plūstančią pienu ir medum“ (Išėjimo 3:8; Pakartoto Įstatymo 6:3). Mozė įpareigojo 12 kunigaikščių ‛apžiūrėti žemę ir pranešti, kuriuo keliu jie turi pakilti ir į kuriuos miestus eiti’ (Pakartoto Įstatymo 1:22; Skaičių 13:2). Visi 12 žvalgų sutartinai pavadino tą žemę klestinčia, bet 10 iš jų kalbėjo pesimistiškai ir pasėjo žmonių širdyse baimę (Skaičių 13:31-33).

O Jozuė ir Kalebas pranešė žmonėms optimistinę žinią ir darė ką begalėdami, kad išsklaidytų jų nuogąstavimus. Jųdviejų požiūris ir pranešimas rodė visišką pasitikėjimą Jehovos galia įgyvendinti savo žodį bei grąžinti juos į Pažadėtąją žemę — tačiau viskas buvo veltui. Užuot paklausiusi, ‛visa minia šaukė ir norėjo juodu akmenimis užmušti’ (Skaičių 13:30; 14:6-10).

Mozė skatino žmones pasitikėti Jehova, bet jie nenorėjo klausyti. Kadangi jie nepakeitė savo pesimistinio požiūrio, visa tauta 40 metų turėjo klajoti dykumoje. Iš 12 žvalgų tik Jozuė ir Kalebas susilaukė atlygio už optimizmą. Kokia buvo pagrindinė problema? Tikėjimo stoka, nes žmonės rėmėsi savo pačių išmintimi (Skaičių 14:26-30; Žydams 3:7-12).

Jonos svyravimas

Jona gyveno devintajame šimtmetyje p. m. e. Biblijoje sakoma, kad jis buvo ištikimas Jehovos pranašas Izraelio dešimties giminių karalystėje kažkuriuo Jeroboamo II valdymo laikotarpiu. Tačiau jis atsisakė nuo įpareigojimo eiti į Ninevę perspėti žmones. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Jona „sumanė geriau pabėgti“ ir iškeliauti į Jopę. Čia jis sėdo laivan, plaukiančian į Taršišą, matyt, šiandieninę Ispaniją (Jonos 1:1-3). Kodėl Jona laikėsi tokio pesimistinio požiūrio į savo paskyrimą, paaiškinta Jonos 4:2.

Galop Jona sutiko įvykdyti duotą pavedimą, bet supyko, kai nineviečiai ėmė atgailauti. Todėl Jehova davė jam puikią gailestingumo pamoką: išaugino moliūgą, teikusį Jonai ūksmę, paskui leido jam suvysti ir nudžiūti (Jonos 4:1-8). Jona sielvartavo dėl žuvusio augalo, tad juolab turėjo liūdėti dėl 120000 nineviečių, kurie ‛nemokėjo atskirti dešinės nuo kairės’ (Jonos 4:11).

Ko galime pasimokyti iš Jonos patirties? Šventoje tarnyboje negalima pasiduoti pesimizmui. Jei matome Jehovos vadovavimą ir visiškai pasitikime juo, mes susilauksime sėkmės (Patarlių 3:5, 6).

Optimizmas priešiškoje aplinkoje

„Nesijaudink dėl tų, kurie elgiasi piktai, — pasakė karalius Dovydas. — Nepavydėk tiems, kurie daro neteisybę“ (Psalmių 36:1). Tai iš tikrųjų išmintingas patarimas, nes šiandieną mus supa neteisybė ir apgavystės (Ekleziasto 8:11).

Tačiau jei mes net nepavydime neteisiesiems, lengvai galime pulti į neviltį, kai matome nekaltus žmones kenčiančius nuo blogųjų arba kai su mumis elgiamasi neteisingai. Tokie atsitikimai gali sukelti liūdną arba pesimistinį požiūrį. Ką daryti, jei taip mąstome? Pirmiausia, reikia nepamiršti, jog blogi žmonės negali būti visiškai ramūs, kad niekada nesusilauks atpildo. Toliau 36-oje psalmėje, 2-oje eilutėje, mums laiduojama: „[Piktadariai] nukris greitai kaip šienas ir suvys kaip žalia žolė.“

Be to, mes galime toliau daryti, kas gera, likti optimistais ir laukti Jehovos. „Šalinkis nuo pikto ir daryk gera, kad pasiliktumei per amžius, — tęsia psalmininkas. — Nes Viešpats mėgsta teisumą ir nepalieka savo šventųjų“ (Psalmių 36:27, 28).

Tikrasis optimizmas nugali!

O kokia mūsų ateitis? Biblijos Apreiškimo knygoje kalbama, „kas turi greitai įvykti“. Ten sakoma ir apie karą vaizduojančio ugniaspalvio žirgo raitelį, ‛atimantį taiką iš žemės’ (Apreiškimas 1:1; 6:4).

Britanijoje per Pirmąjį pasaulinį karą vyravo populiari — ir optimistinė — nuomonė, kad tai turėtų būti paskutinis didelis karas. Britanijos valstybinis veikėjas Deividas Loidas Džordžas mąstė realiau. Jis pasakė: „Šis, kaip ir kitas karas, yra karus užbaigiantis karas“ (kursyvas mūsų). Jis buvo teisus. Antrasis pasaulinis karas tik pagreitino žiauresnių masinio naikinimo priemonių gamybą. Praėjus daugiau kaip 50 metų po jo, karų pabaigos nė nematyti.

Toje pačioje Apreiškimo knygoje skaitome apie kitus raitelius, simbolizuojančius badą, epidemijas ir mirtį (Apreiškimas 6:5-8). Tai kiti laikmečio ženklo aspektai (Mato 24:3-8).

Ar tai priežastis pesimizmui? Jokiu būdu, nes tame regėjime taip pat sakoma, kad „pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis su kilpiniu rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų“ (Apreiškimas 6:2). Čia mes matome Jėzų Kristų — dangiškąjį Karalių, sunaikinantį visą blogį, jojantį įkurti visame pasaulyje taiką ir darną.a

Kaip Paskirtasis Karalius, Jėzus Kristus gyvendamas žemėje mokė savo mokinius melsti Karalystės. Galbūt ir tu buvai išmokytas „Tėve mūsų“, arba Viešpaties maldos. Joje mes meldžiame, kad ateitų Dievo Karalystė, kad būtų jo valia čia, žemėje, kaip danguje (Mato 6:9-13).

Užuot lopęs dabartinę daiktų sistemą, Jehova ją visiškai pašalins per savo Mesijiškąjį Karalių, Kristų Jėzų. Kas bus jos vietoje, Jehova sako taip: „Aš sutveriu naują dangų ir naują žemę; senesnieji nebebus atmintyje ir nebepakils į širdį.“ Valdant dangiškajai Karalystės vyriausybei, žemė virs taikiais laimingais žmonijos namais, kur gyvenimas ir darbas bus nuolatinis džiaugsmas. „Jūs džiaugsitės ir linksminsitės per amžius tais, kuriuos aš sutversiu, — sako Jehova. — Mano išrinktieji visapusiškai naudosis savo rankų darbu“ (Izaijo 65:17-21; 65:22, NW). Jei tu grindi savo ateities viltį tuo tikru pažadu, turi visokeriopą pagrindą būti optimistu — dabar ir amžinai!

[Išnaša]

[Iliustracija 4 puslapyje]

H. Dž. Velsas

[Šaltinio nuoroda]

Corbis-Bettmann