Ar tavo darbas atlaikys ugnį?

„Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs [ant pamato]“ (1 KORINTIEČIAMS 3:10).

1. Kokia yra ištikimų krikščionių viltis dėl būsimų mokinių?

KRIKŠČIONYS sutuoktiniai neatitraukia akių nuo savo naujagimio. Karalystės skelbėjas mato entuziastingą, kupiną dėmesio Biblijos studijuotojo veido išraišką. Scenoje kalbą sakantis krikščionių vyresnysis pastebi tarp klausytojų naują žmogų, uoliai ieškantį savo Biblijoje nurodytų eilučių. Tų ištikimų Jehovos tarnų širdys pilnos vilties. Jiems kyla natūralus klausimas: ‛Ar šis žmogus pamils Jehovą ir tarnaus jam, ar liks ištikimas?’ Žinoma, tai neįvyks savaime. Būtina dirbti.

2. Kaip apaštalas Paulius priminė krikščionims žydams mokymo svarbą ir kaip esame skatinami ištirti save?

² Sumanus mokytojas apaštalas Paulius pabrėžė mokymo bei mokinių ruošimo darbo svarbą: „Žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai“ (Žydams 5:12). Krikščionių, kuriems jis rašė, pažanga buvo nedidelė, nors jie jau seniai įtikėjo. Jie ne tik nebuvo pasiruošę mokyti kitų, bet patys turėjo būti vėl pamokyti tiesos pagrindų. Ir šiandieną visiems mums, mokantiems kitus, reikėtų nuolat tikrinti savo sugebėjimus, kad matytume, kaip juos pagerinti. Nuo to priklauso žmonių gyvybė. Ką turime daryti?

3. a) Kam apaštalas Paulius prilygina krikščionių mokinių ruošimo darbą? b) Kokią didelę privilegiją turime kaip krikščionys statytojai?

³ Plačiąja prasme Paulius prilygino mokinių ruošimą namo statybai. Jis pradėjo taip: „Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs — Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Korintiečiams 3:9). Todėl mūsų statyba susijusi su žmonėmis; mes padedame jiems statytis kaip Kristaus mokiniams. Mes triūsiame kaip To, kuris yra „visa ko statytojas“, bendradarbiai (Žydams 3:4). Kokia privilegija! Aptarkime, kaip įkvėpti Pauliaus patarimai korintiečiams gali padėti mums būti sumanesniems savo darbe. Ypač atkreipsime dėmesį į savo „mokymo meną“ (2 Timotiejui 4:2, NW).

Padėti gerą pamatą

4. a) Kokia buvo Pauliaus užduotis krikščioniškoje statyboje? b) Kodėl galima teigti, jog ir Jėzus, ir jo klausytojai žinojo, kokią svarbą turi geras pamatas?

⁴ Tvirtam ilgalaikiam pastatui reikia gero pamato. Todėl Paulius rašė: „Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą“ (1 Korintiečiams 3:10). Panašiai kalbėjo ir Jėzus Kristus apie audrą atlaikiusį namą, nes jo statytojas pasirinko tvirtą pamatą (Luko 6:47-49). Jėzus puikiai išmanė, kokią svarbą turi pamatai. Jis dalyvavo Jehovai dedant pačios žemės pamatusa (Patarlių 8:29-31). Ir Jėzaus klausytojai žinojo, kaip svarbu pakloti gerus pamatus. Tik ant tvirtų pamatų stovintys namai atlaikydavo netikėtus potvynius bei žemės drebėjimus, kartais ištikdavusius Palestiną. O apie kokį pamatą kalbėjo Paulius?

5. Kas yra krikščionių susirinkimo pamatas ir kaip tai buvo išpranašauta?

⁵ Paulius rašė: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Korintiečiams 3:11). Tai ne pirmas kartas, kai Jėzus prilygintas pamatui. Juk ir Izaijo 28:16 išpranašauta: „Štai aš dedu į Siono pamatus akmenį, ištirtą akmenį, kampinį, brangų.“ Jehova seniai buvo numatęs padaryti savo Sūnų krikščionių susirinkimo pamatu (Psalmių 118:22, Brb red.; Efeziečiams 2:19-22; 1 Petro 2:4-6).

6. Kaip Paulius padėjo gerą pamatą ugdydamas Korinto krikščionis?

⁶ Koks yra kiekvieno krikščionio pamatas? Pasak Pauliaus, tikrajam krikščioniui nėra kito pamato kaip tas, kuris padėtas Dievo Žodyje, — Jėzus Kristus. Paulius tikrai padėjo tokį pamatą. Korinte, kur klestėjo filosofija, jis nesistengė patraukti žmonių pasaulio išmintimi. Ne, Paulius skelbė „Jėzų nukryžiuotąjį“, kuris pagonims buvo „kvailystė“ (1 Korintiečiams 1:23). Paulius mokė, kad Jėzus yra pagrindinis Jehovos tikslų įgyvendintojas (2 Korintiečiams 1:20; Kolosiečiams 2:2, 3).

7. Ko galime pasimokyti iš Pauliaus, pasivadinusio „išmaniu statybos vadovu“, žodžių?

⁷ Paulius pasakė mokęs kaip „išmanus statybos vadovas“. Tai nebuvo gyrimasis. Paulius tiesiog turėjo omenyje nuostabią Jehovos duotą dovaną — organizuoti ir vadovauti darbui (1 Korintiečiams 12:28). Suprantama, šiandieną mes neturime tų stebuklingų dovanų, kurias buvo gavę pirmojo amžiaus krikščionys. Galbūt mes nė nemanome esą gabūs mokytojai. Tačiau mes tikrai esame gavę mokymo dovaną. Pagalvok: Jehova duoda savo šventąją dvasią padėti mums. (Palygink Luko 12:11, 12.) Be to, mes mylime Jehovą ir žinome pagrindinius jo Žodžio mokymus. Tai išties nuostabios dovanos, įgalinančios mokyti kitus. Tvirtai pasiryžkime panaudoti jas ir pakloti tvirtą pamatą.

8. Kaip galime padėti Kristų kaip pamatą ugdydami būsimus mokinius?

⁸ Dėdami pamatu Kristų, nepristatome jo kaip bejėgio kūdikėlio ėdžiose, nei kaip Jehovai lygaus Trejybės asmens. Ne, nes tokį Raštu nepagrįstą pamatą kloja netikri krikščionys. Mes mokome, jog Jėzus buvo didžiausias iš visų žmonių ir atidavė savo tobulą gyvybę mūsų labui, o šiandieną yra Jehovos paskirtasis Karalius, valdantis iš dangaus (Romiečiams 5:8; Apreiškimas 11:15). Be to, mes skatiname savo studijuotojus vaikščioti Jėzaus pėdomis bei ugdytis jo savybes (1 Petro 2:21). Mes norime, kad juos stipriai paveiktų Jėzaus uolumas tarnyboje, jo užuojauta pažemintiems bei prislėgtiems žmonėms, jo gailestingumas nusidėjėliams, išvargintiems savo pačių kaltės, jo tvirtas vyriškumas per išbandymus. Jėzus tikrai yra didingas pamatas. O kas ant to pamato?

Statyba iš tinkamų medžiagų

9. Nors Paulius pirmučiausia buvo pamato klojėjas, kaip jis rūpinosi žmonėmis, priėmusiais jo mokomą tiesą?

⁹ Paulius rašė: „Kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų, — kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas“ (1 Korintiečiams 3:12, 13, Brb red.). Ką Paulius turėjo omenyje? Atkreipk dėmesį į aplinkybes. Paulius pirmučiausia buvo pamato klojėjas. Savo misionieriškose kelionėse jis keliaudavo iš miesto į miestą skelbdamas daugeliui žmonių, niekada negirdėjusių apie Kristų (Romiečiams 15:20). Kai žmonės priimdavo jo mokomą tiesą, būdavo sudaromi susirinkimai. Paulius labai rūpinosi tais ištikimais krikščionimis (2 Korintiečiams 11:28, 29). Tačiau darbas vertė jį keliauti toliau. Korinte 18 mėnesių klojęs pamatą, jis išvyko skelbti į kitus miestus. Vis dėlto Paulių labai domino, kaip kiti tęsia jo pradėtą darbą toje vietoje (Apaštalų darbai 18:8-11; 1 Korintiečiams 3:6).

10, 11. a) Kaip Paulius palygina dvi statybinių medžiagų rūšis? b) Kokių rūšių statinių galėjo būti senovės Korinte? c) Kokios rūšies pastatai yra labiau atsparūs ugniai ir kokia tai pamoka krikščionims mokinių ruošėjams?

¹⁰ Matyt, kai kurių darbas statant ant Pauliaus padėto Korinte pamato buvo prastas. Problemai atskleisti Paulius palygina dvi statybinių medžiagų rūšis: auksą, sidabrą, brangakmenius su medžiu, šienu, šiaudais. Pastatas gali būti pastatytas iš gerų, tvirtų, ugniai atsparių medžiagų arba skubiai padarytas iš po ranka pasitaikiusių nepatvarių, degių medžiagų. Be abejo, tokiame dideliame mieste kaip Korintas buvo abiejų rūšių statinių. Ten buvo įspūdingų šventyklų iš didžiulių brangių akmenų, galbūt padengtų arba kai kur išpuoštų auksu bei sidabru.b Matyt, tie puikūs tvirti pastatai didingai stūksojo greta lūšnų, pašiūrių bei turgaus pastogių, suręstų iš netašyto medžio ir dengtų šiaudais.

¹¹ Kas atsitiktų šiems pastatams kilus gaisrui? Tiek Pauliaus, tiek mūsų dienų žmonėms aišku, kas nutiktų tuomet. Juk 146 m. p. m. e. Korintą užkariavo ir sudegino romėnų karvedys Mumijus. Iš tikrųjų daug statinių iš medžio, šieno, šiaudų visiškai sudegė. O kaip su tvirtais akmens pastatais, papuoštais sidabru bei auksu? Jie, be abejo, išliko. Pauliaus mokiniai galbūt kasdien praeidavo pro tuos puikius pastatus, atlaikiusius gaisrus, kurie kažkada sunaikino nepatvarius aplinkinius statinius. Todėl Paulius labai įtikinamai pabrėžė esmę! Mokydami mes turime būti panašūs į statytojus. Privalome statyti iš geriausių ir atspariausių medžiagų. Tikėtina, kad toks mūsų darbas bus ilgaamžis. Kokios yra tos patvarios medžiagos ir kodėl labai svarbu jas naudoti?

Ar tavo darbas atlaikys ugnį?

12. Kaip nerūpestingai statė kai kurie Korinto krikščionys?

¹² Aišku, Paulius suprato, jog kai kurių Korinto krikščionių darbas yra prastas. Kas buvo ne taip? Iš konteksto matyti, jog susirinkimą vargino susiskaldymas, atskirų asmenų garbinimas ir tai kėlė grėsmę susirinkimo vienybei. Vieni sakė: „Aš esu Pauliaus“, kiti: „Aš — Apolo.“ O dar kiti, matyt, pernelyg pabrėždavo savo išmintį. Tad nenuostabu, jog vyravo pasaulietiškas mąstymas, dvasinė nebranda, išsikerojo „pavydas ir nesantaika“ (1 Korintiečiams 1:12; 3:1-4, 18). Tokios pažiūros išties turėjo įtakos mokymui susirinkime bei tarnyboje. Todėl jie ruošė mokinius nerūpestingai, tarsi statytų iš nekokybiškų medžiagų. Jos neatlaikytų „ugnies“. Apie kokią ugnį kalbėjo Paulius?

13. Ką reiškia ugnis Pauliaus palyginime ir ką turi žinoti visi krikščionys?

¹³ Ta ugnis — mūsų tikėjimo išmėginimai, su kuriais visi susiduriame gyvenime (Jono 15:20; Jokūbo 1:2, 3). Kaip ir mes šiandieną, Korinto krikščionys turėjo žinoti, jog kiekvienas žmogus, kurį mokome tiesos, bus išmėgintas. Jei mokysime prastai, pasekmės bus liūdnos. Paulius perspėjo: „Kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį“c (1 Korintiečiams 3:14, 15, Brb red.).

14. a) Kaip galėtų krikščionys mokinių ruošėjai ‛patirti nuostolį’, tačiau išsigelbėti tartum per ugnį? b) Ką turėtume daryti, kad kuo daugiau apsidraustume nuo nuostolio?

¹⁴ Koks rimtas perspėjimas! Labai skaudu, kai sunkiai triūsi padėdamas žmogui būti mokiniu, o paskui matai, kaip jis, pasidavęs pagundai arba neatlaikęs persekiojimo, galop palieka tiesos kelią. Paulius tai pavadina nuostoliu. Įvykis gali būti toks skaudus, jog mūsų išgelbėjimas apibūdinamas žodžiais „kaip per ugnį“ — palyginama su žmogumi, kuriam viskas žuvo ugnyje, tik pačiam vos ne vos pavyko išsigelbėti. Ką turėtume daryti, kad kuo daugiau apsidraustume nuo tokio nuostolio? Statyti iš patvarių medžiagų! Jei mokome savo studijuotojus skatindami jų širdis branginti tokias vertingas krikščionių savybes kaip išmintis, įžvalgumas, Jehovos baimė bei tikras tikėjimas, statome iš tvirtų, ugniai atsparių medžiagų (Psalmių 19:9, 10, Brb red.; Patarlių 3:13-15; 1 Petro 1:6, 7). Žmonės, išsiugdę tokias savybes, nenustos vykdę Dievo valios; jų viltis išlikti amžiams yra tikra (1 Jono 2:17). O kaip galime Pauliaus palyginimą taikyti praktiškai? Aptarkime keletą pavyzdžių.

15. Kaip mums išvengti nerūpestingumo dirbant su savo Biblijos studijuotojais?

¹⁵ Mokydami Biblijos, niekada neturime iškelti žmonių aukščiau Jehovos Dievo. Nereikia mokyti juos žiūrėti į mus kaip į svarbiausią išminties šaltinį. Mes norime, kad jie ieškotų Jehovos, jo Žodžio bei jo organizacijos vadovavimo. Todėl atsakydami į jų klausimus nepiršime jiems savo pažiūrų. Ne, mes mokysime juos rasti atsakymus Biblijoje bei „ištikimo ir protingo vergo“ leidiniuose (Mato 24:45-47, Naujasis Testamentas, vertė A. Jurėnas). Dėl tos pačios priežasties mes stengiamės nebūti Biblijos studijuotojų viešpačiais. Kai kiti domisi jais, užuot įsižeidę, mes turėtume skatinti studijuotojus „praplėsti“ savo meilę — susipažinti su kuo daugiau susirinkimo žmonių ir branginti juos (2 Korintiečiams 6:12, 13).

16. Kaip vyresnieji gali statyti iš ugniai atsparių medžiagų?

¹⁶ Krikščionių vyresnieji taip pat vaidina itin svarbų vaidmenį ruošiant mokinius. Mokydami susirinkime, jie stengiasi statyti iš ugniai atsparių medžiagų. Jų sugebėjimas mokyti, patirtis bei asmenybė gali būti labai skirtingi, tačiau jie niekada nesinaudoja tokiais pranašumais, kad patrauktų paskui save mokinius. (Palygink Apaštalų darbų 20:29, 30.) Mes nežinome tiksliai, kodėl kai kurie korintiečiai sakė: „Aš esu Pauliaus“ arba „aš — Apolo“. Tačiau galime būti visiškai tikri, kad nė vienas iš anų ištikimų vyresniųjų nepalaikė šio skaldytojiško požiūrio. Paulius nepriėmė tokio meilikavimo, bet tuoj pat jį atmetė (1 Korintiečiams 3:5-7). Panašiai ir šiandieną vyresnieji nepamiršta, jog jie yra „Dievo kaimenės“ ganytojai (1 Petro 5:2). Ji — ne žmogaus nuosavybė. Todėl vyresnieji tvirtai priešinasi bet kokiam kurio nors žmogaus mėginimui viešpatauti kaimenėje arba vyresniųjų taryboje. Jei vyresnieji nuolankiai trokšta triūsti susirinkime, pasiekti žmonių širdis ir padėti avims visa siela tarnauti Jehovai, jie stato iš ugniai atsparių medžiagų.

17. Kaip krikščionys tėvai stengiasi statyti iš ugniai atsparių medžiagų?

¹⁷ Krikščionims tėvams tai irgi yra labai svarbus dalykas. Kaip stipriai jie trokšta, kad jų vaikai gyventų amžinai! Todėl jie visomis jėgomis stengiasi „įkalti“ Dievo Žodžio principus į savo vaikų širdis (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7, ŠvR). Jie nori, kad vaikams tiesa būtų ne taisyklių rinkinys ar krūva faktų, o turiningas, palaimingas ir džiugus gyvenimo būdas (1 Timotiejui 1:11). Stengdamiesi auklėti vaikus ištikimais Kristaus mokiniais, mylintys tėvai naudoja ugniai atsparias medžiagas. Jie kantriai padeda savo vaikams šalinti tuos bruožus, kurių nekenčia Jehova, ir ugdytis jo mėgiamas savybes (Galatams 5:22, 23).

Kas yra atsakingas?

18. Kodėl kuriam nors mokiniui atmetus sveiką mokymą nebūtinai kalti tie, kurie mokė ir ruošė jį?

¹⁸ Svarstant šią temą, kyla svarbus klausimas. Jei žmogus, kuriam mes stengiamės padėti, atmeta tiesą, ar tai reiškia, kad mes blogi mokytojai, statą iš nekokybiškų medžiagų? Nebūtinai. Žinoma, Paulius primena mums, kokia didelė atsakomybė būti statytoju ruošiant mokinius. Mes turime kiek begalėdami stengtis statyti gerai. Bet Dievo Žodyje nesakoma užsikrauti visą atsakomybės bei kaltės naštą, jei tie, kuriems norėjome padėti, nusisuka nuo tiesos. Mes, statytojai, ne viską galime nulemti. Pavyzdžiui, atkreipk dėmesį, ką Paulius sako net apie tokį mokytoją, kuris prastai dirbo šioje statyboje: „Tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas“ (1 Korintiečiams 3:15, Brb red.). Jei galiausiai ir šis mokytojas gali būti išgelbėtas — nors jo studijuotojas, kaip krikščioniška asmenybė, ‛sudegė’ mėginamas ugnimi, — kokia prašosi išvada? Be abejo, Jehovos požiūriu, pirmiausia pats studijuotojas atsako už savo apsisprendimą būti ištikimas, ar ne.

19. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Asmeninis apsisprendimas turi didelę reikšmę. Šis klausimas liečia mus visus. O ko moko Biblija ta tema? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Kaip tu atsakytumei?

◻ Kas yra tikrojo krikščionio „pamatas“ ir kaip jis klojamas?

◻ Ko galime pasimokyti iš palyginimo apie dviejų rūšių statybines medžiagas?

◻ Ką palyginime simbolizuoja „ugnis“ ir kaip dėl jos kai kurie gali patirti „nuostolį“?

◻ Kaip Biblijos mokytojai, vyresnieji bei tėvai gali statyti iš ugniai atsparių medžiagų?

[Iliustracija 9 puslapyje]

Daugelyje senovės miestų šalia ugniai atsparių akmeninių pastatų stovėjo ir nepatvaresni statiniai