Aukoti Jehovai priimtinas aukas

VIENU istoriniu laikotarpiu rytinėse Edeno sodo prieigose buvo galima stebėti nepaprastą reiškinį.a Čia sargyboje stovėjo galingi kerubai. Jų grėsminga išvaizda bylojo: niekas tenedrįsta praeiti. Ne mažiau grėsmingi buvo liepsnojantys švytruojančio kardo ašmenys, kurie naktį, matyt, metė klaikią atšvaistę ant aplinkinių medžių (Pradžios 3:24, Brb red.). Nors stebėtojams tikriausiai buvo smalsu, jie stovėdavo per deramą atstumą.

Galbūt Kainas ir Abelis lankėsi toje vietoje daugelį kartų. Adomui su Ieva gimę ne sode, jie galėjo tiktai spėlioti, koks buvo gyvenimas Rojuje su jo puikiai drėkinama vešlia žaluma ir gausybe vaisių bei daržovių, kur kadaise gyveno jų tėvai. Dabar tas matomas Edeno lopinėlis turėjo, be abejo, atrodyti neįdirbtas ir apžėlęs.

Adomas su Ieva, žinoma, paaiškino savo vaikams, kodėl sodas apleistas ir kodėl jie buvo iš jo išvaryti (Pradžios 2:17; 3:6, 23). Kokie nusivylę turėjo jaustis Kainas ir Abelis! Jie galėjo matyti sodą, tačiau negalėjo į jį patekti. Jie buvo taip arti Rojaus ir vis dėlto taip toli. Jiems pakenkė netobulybė ir Kainas su Abeliu mažai ką tegalėjo dėl to padaryti.

Jų tėvų santykiai, be abejo, negalėjo pagerinti padėties. Paskelbdamas nuosprendį Ievai, Dievas pasakė: „Tu geisi savo vyro, o jis tave valdys“ (Pradžios 3:16, NW). Pagal šią pranašystę, dabar Adomas turbūt viešpatavo savo žmonai ir tikriausiai nebesielgė su ja kaip su drauge bei padėjėja. Ir Ieva, matyt, rodėsi pernelyg priklausoma nuo šio vyro. Viename komentare jos „geismas“ apibūdinamas net kaip „liguistas troškimas“.

Biblijoje nekalbama, ar dėl šių santuokinių aplinkybių sūnūs mažiau gerbė savo tėvus. Tačiau akivaizdu, kad Adomas su Ieva savo vaikams rodė netinkamą pavyzdį.

Pasirinkti skirtingi keliai

Galiausiai Abelis tapo piemeniu, o Kainas ėmėsi žemdirbystės (Pradžios 4:2). Kadangi Abelis rūpinosi savo banda, jis turbūt turėjo daug laiko apmąstyti savitą pranašystę, išsakytą prieš išvarant jo tėvus iš Edeno: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį“ (Pradžios 3:15, Brb red.). Abelis tikriausiai norėjo žinoti, ‛kaip bus įvykdytas Dievo pažadas dėl sėklos, kuri sutrins gyvatę, ir kaip šiai sėklai bus įgelta į kulnį’?

Po kurio laiko jau, matyt, suaugę Kainas ir Abelis atnašavo aukas Jehovai. Kadangi Abelis buvo piemuo, nenuostabu, kad jis pateikė „iš savo bandos riebiausių pirmagimių“. Kainas — priešingai, aukojo „iš žemės vaisių“. Jehova priėmė Abelio auką, tačiau „į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė“ (Pradžios 4:3-5, Brb red.). Kodėl?

Kai kas nurodo tą faktą, kad Abelio auka buvo iš „bandos pirmagimių“, o Kaino — tiesiog „žemės vaisiai“. Bet netinkama buvo ne Kaino aukojamų vaisių kokybė. Pranešime sakoma, kad Jehova palankiai pažvelgė „į Abelį ir jo auką“ ir nepalankiai „į Kainą ir jo auką“. Taigi Jehova pirmiausia žvelgė į garbintojo širdį. Ką jis suvokė? Žydams 11:4 sakoma, kad Abelis aukojo savo auką „tikėjimo įkvėptas“. Tad Kainui, matyt, trūko tikėjimo, kuris Abelio auką darė priimtiną.

Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Abelis aukojo kruviną auką. Jis padarė tinkamą išvadą, kad Dievo pažadas apie sėklą, kuriai bus įgelta į kulnį, susijęs su gyvybės auka. Taigi Abelio atnaša yra maldavimas atleidimo ir ja buvo išreikštas tikėjimas, kad Dievas tinkamu laiku pasirūpins permaldavimo auka už nuodėmes.

O Kainas, matyt, žiūrėjo į aukojimą paviršutiniškai. „Jo auka tebuvo Dievo kaip geradario pripažinimas, — teigė vienas XIX amžiaus Biblijos komentatorius. — Ji aiškiai parodė, kad jis nepripažino jokios prarajos tarp savęs ir savo Kūrėjo ir nemanė, kad būtina išpažinti nuodėmes ar kad reikia išpirkos.“

Be to, kaip pirmagimis, Kainas netgi galbūt akiplėšiškai manė esąs ta pažadėtoji sėkla, kuri sunaikins Gyvatę — Šėtoną. Ieva irgi galėjo puoselėti tokius ambicingus siekius dėl savo pirmagimio sūnaus (Pradžios 4:1). Žinoma, jei Kainas su Ieva to tikėjosi, jie labai klydo.

Biblijoje nenurodoma, kaip Jehova parodė pritariąs Abelio aukai. Kai kurių teigimu, ji buvo sudeginta ugnimi iš dangaus. Koks bebūtų įrodymas, suvokęs, kad jo auka atmesta, „Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro“ (Pradžios 4:5, Brb red.). Kainui grėsė nelaimė.

Jehovos patarimas ir Kaino atsakymas

Jehova įtikinėjo Kainą. „Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?“ — paklausė jis. Tai davė Kainui pakankamai gerą progą kruopščiai ištirti savo jausmus bei motyvus. „Darydamas gera, — tęsė Jehova, — argi nebūsi priimtinas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų [„Ji trokšta tavęs, o tu, ar ją sutramdysi?“, NW]“ (Pradžios 4:6, 7, Brb red.). (Žiūrėk rėmelį 23 puslapyje.)

Užuot paklausęs, Kainas išsivedė Abelį į lauką ir jį užmušė. Vėliau, Jehovai paklausus, kur Abelis, Kainas dar padidino savo nuodėmę melu. „Nežinau, — atkirto jis. — Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pradžios 4:8, 9, Brb red.)

Ir prieš nužudydamas Abelį, ir po to Kainas atsisakė ‛daryti gera’. Jis labiau norėjo būti nuodėmės valdomas ir už tai buvo ištremtas iš tos vietovės, kurioje gyveno žmonių šeima. Kainas buvo ‛pažymėtas’ — galbūt tiesiog buvo griežtai nurodyta, kad joks žmogus neatkeršytų Kainui už Abelio nužudymą (Pradžios 4:15).

Vėliau Kainas pastatė miestą ir pavadino jį savo sūnaus vardu. Nenuostabu, kad jo palikuonys išgarsėjo savo žiaurumu. Galiausiai, kai Nojaus dienų tvanas nušlavė visus nedorėlius, Kaino linija pasibaigė (Pradžios 4:17-24; 7:21-24).

Biblijos pranešimas apie Kainą ir Abelį buvo išsaugotas ne tik šiaip dėl pasiskaitymo. Veikiau tai buvo „mums pamokyti parašyta“ ir yra ‛naudinga mokyti, barti’ (Romiečiams 15:4; 2 Timotiejui 3:16). Ko mes galime pasimokyti iš šio pranešimo?

Pamoka mums

Kaip Kainas su Abeliu, taip ir šių dienų krikščionys kviečiami aukoti Dievui — ne deginamąją, o „šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Žydams 13:15). Dabar tai daroma visame pasaulyje, nes Jehovos Liudytojai gerąją naujieną apie Dievo Karalystę skelbia daugiau kaip 230 šalių (Mato 24:14). Ar tu dalyvauji tame darbe? Tada gali būti tikras, kad „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Žydams 6:10).

Apie tavo auką, kaip ir apie Kaino bei Abelio, nesprendžiama iš išorės — pavyzdžiui, tik pagal valandų, praleistų tarnyboje, skaičių. Jehova žvelgia giliau. Jeremijo 17:10 (Brb red.) sakoma, kad jis ‛ištiria širdį’ ir net ‛išbando inkstus’. Taigi esmė yra motyvas, — ne kiekis. Iš tikrųjų ar auka didelė, ar maža, ji brangi Dievui, kai aukojama iš meilės skatinamos širdies. (Palygink Morkaus 12:41-44 su 14:3-9.)

Kartu turėtume žinoti, kad juo labiau Jehova nepriims atmestinių aukų, kaip nepriėmė abejingai aukotos Kaino aukos (Malachijo 1:8, 13). Jehova reikalauja, kad atiduotum visa, ką turi geriausia, kad tarnautum jam visa savo širdimi, siela, protu ir jėgomis (Morkaus 12:30). Tu taip darai? Tada turi pakankamai priežasčių būti patenkintas savo auka. Paulius rašė: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu“ (Galatams 6:4).

Kainas ir Abelis buvo auklėjami vienodai. Tačiau laikas ir aplinkybės kiekvienam suteikė galimybę ugdytis savitus bruožus. Kaino galvosena palaipsniui tapo pavyduliavimo, vaidų bei pykčio protrūkių priežastimi.

O Abelį Dievas atsimena kaip teisųjį (Mato 23:35). Abelis ryžosi bet kokia kaina įtikti Dievui, ir tuo jis savitai išsiskyrė iš šeimos nedėkingųjų: Adomo, Ievos ir Kaino. Biblijoje sakoma, kad nors Abelis ir miręs, jis „tebekalba“. Jo ištikima tarnyba Dievui paminėta Biblijos istoriniame pranešime. Sekime Abelio pavyzdžiu nuolat aukodami Dievui priimtinas aukas (Žydams 11:4).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 23 puslapyje]

Pavyzdys krikščionims patarėjams

„KODĖL tu supykai ir tavo veidas paniuro?“ Šiuo klausimu Jehova švelniai kreipėsi į Kainą. Jis nevertė Kaino pasikeisti, nes Kainas turėjo laisvą valią. (Palygink Pakartoto Įstatymo 30:19.) Vis dėlto Jehova nevengė nurodyti maištingos Kaino elgsenos padarinių. Jis perspėjo Kainą: „Jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave“ (Pradžios 4:6, 7, Brb red.).

Pažymėtina, jog net taip griežtai pabardamas Jehova nelaikė Kaino ‛beviltišku’ asmeniu. Ne, jis kalbėjo Kainui apie laukiančias palaimas, jei šis pakeis savo kelius, ir išreiškė pasitikėjimą, kad panorėjęs Kainas gali įveikti tuos sunkumus. „Darydamas gera, — pasakė Jehova, — argi nebūsi priimtinas?“ Be to, įžvelgdamas žmogžudišką Kaino nuostatą, Jehova jo paklausė: „O tu, ar ją sutramdysi?“ (NW)

Krikščionių susirinkimo vyresnieji šiandien turėtų sekti Jehovos pavyzdžiu. Kaip užrašyta 2 Timotiejui 4:2, kartais jie turi ‛barti’ bei ‛drausti’, nurodydami klystančiųjų maištingo elgesio padarinius. Tuo pat metu vyresnieji turi „raginti“. Graikiškas žodis pa·ra·ka·leʹo reiškia „pastiprinti“. „Pabarimas nėra kandus, užgaulus ar kritiškas, — pastebima knygoje Theological Dictionary of the New Testament. — Tą pačią mintį nurodo faktas, kad kita žodžio reikšmė gali būti ‛paguoda’.“

Įdomu, jog, kalbant apie teisinius reikalus, giminingu graikišku žodžiu pa·raʹkle·tos galima pavadinti pagalbininką arba advokatą. Todėl vyresnieji net griežtai bardami turi prisiminti, kad jie yra ne priešininkai, o pagalbininkai to, kam reikalingas patarimas. Vyresnieji, kaip ir Jehova, turėtų padrąsinti bei parodyti pasitikėjimą, kad asmuo, kuriam patariama, gali įveikti tuos sunkumus. (Palygink Galatams 6:1.)

Žinoma, pats asmuo galiausiai nuspręs, ar taikyti tą patarimą (Galatams 6:5; Filipiečiams 2:12). Patarėjai pastebės, jog kai kas nepaklausė jų perspėjimų kaip ir Kainas, nusprendęs nekreipti dėmesio į paties Kūrėjo pabarimą. Tačiau kai vyresnieji seka Jehova, tobulu Pavyzdžiu krikščionims patarėjams, jie gali būti tikri, jog padarė tai, ką turėjo padaryti.