Džiaugtis Jehova, nepaisant išbandymų
PAPASAKOJO DŽORDŽAS SKIPIJAS
Buvo 1945-ųjų gruodis. Gulėjau ligoninės palatoje visiškai paralyžiuotas, judinau tik plaštakas ir pėdas. Tikėjausi, kad tokia mano būklė laikina, tačiau kiti abejojo, ar kada nors vėl vaikščiosiu. Koks išbandymas judriam 17-mečiui! Aš nesutikau su tokia prognoze. Turėjau tiek daug planų, įskaitant kitų metų kelionę į Angliją su savo darbdaviu.
BUVAU auka poliomielito, praūžusio per mūsų gyvenamą Šv. Elenos salą. Jis nusinešė 11 žmonių gyvybes ir paliko dešimtis suluošintų. Gulėdamas lovoje, turėjau daugybę laiko mąstyti apie savo neilgą gyvenimą bei ateitį. Taip pradėjau suvokti, kad, nepaisant nelaimės, turėjau priežastį džiaugtis.
Nežymi pradžia
1933-iaisiais, kai man buvo penkeri, mano tėvas Tomas, policininkas ir baptistų bažnyčios diakonas, iš dviejų Jehovos Liudytojų įsigijo kelias įrištas knygas. Tie visalaikiai evangelistai, arba pionieriai, buvo trumpam atvykę į salą.
Viena iš tų knygų vadinosi Dievo Arfa. Naudodamasis ja, tėvas studijavo Bibliją su šeima ir keliais besidominčiais žmonėmis. Tai buvo sunkiai įkandama medžiaga ir aš nedaug ką tesupratau. Tačiau prisimenu, kad savo Biblijoje pasižymėdavau kiekvieną mūsų aptarinėjamą citatą. Netrukus tėvas suvokė, kad tai, ką studijavome, — tiesa ir kad ji skiriasi nuo to, ką jis skelbė baptistų bažnyčioje. Jis pradėjo kalbėti apie tai su kitais ir skelbti iš sakyklos, kad nėra nei Trejybės, nei pragaro ugnies, nei nemirtingos sielos. Tai bažnyčioje sukėlė visišką sąmyšį.
Galų gale tam klausimui išsiaiškinti buvo sušauktas susirinkimas. Paklausus, ‛kas palaiko baptistus?’, teigiamai atsakė dauguma. Kitas klausimas buvo: „Kas palaiko Jehovą?“ Teigiamai atsakė 10 ar 12 žmonių. Jiems buvo liepta palikti bažnyčią.
Tokia buvo nežymi naujos religijos pradžia Šv. Elenos saloje. Tėvas susisiekė su Sargybos bokšto bendrijos pagrindiniu biuru Jungtinėse Valstijose ir paprašė atsiųsti gramofoną, kad žmonės galėtų klausytis įrašytų Biblijos paskaitų. Jam buvo atsakyta, kad šis įrenginys per didelis siųsti į Šv. Elenos salą. Buvo atsiųstas mažesnis gramofonas, o vėliau broliai užsakė dar du. Broliai nešė žinią žmonėms keliaudami po salą pėsčiomis arba ant asilų.
Žiniai plintant, pasipriešinimas didėjo. Mano mokykloje vaikai dainuodavo: „Šen visi, — bus atliekama Tomo Skipijo ansamblio programa!“ Man, ištroškusiam bendraamžių pritarimo, tai buvo sunkus išbandymas. Kas padėjo ištverti?
Mūsų didelėje šeimoje — buvome šešetas vaikų — reguliariai vykdavo šeimos biblinės studijos. Be to, kas rytą prieš pusryčius mes drauge skaitydavome Bibliją. Tai buvo priemonė, kuri padėjo mūsų šeimai metai iš metų likti ištikimai tiesai. Aš pats pamėgau Bibliją vaikystėje ir per visą laiką išsaugojau įprotį reguliariai ją skaityti (Psalmių 1:1-3). Kai būdamas 14 metų nustojau lankyti mokyklą, jau buvau stipriai įsitvirtinęs tiesoje ir mano širdyje buvo Jehovos baimė. Tai padėjo man, nepaisant šių išbandymų, džiaugtis Jehova.
Tolesni išmėginimai ir džiaugsmai
Kai gulėjau ligos patale ir mąsčiau apie tuos ankstyvuosius metus ir ateitį, iš savo Biblijos studijų žinojau, kad ši liga nebuvo koks nors Dievo siųstas išmėginimas ar bausmė (Jokūbo 1:12, 13). Vis dėlto tas poliomielitas buvo sunkus išbandymas ir jo pasekmes jausiu iki savo gyvenimo pabaigos.
Išgijęs vėl turėjau mokytis vaikščioti. Be to, atrofavosi kai kurie mano rankų raumenys. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų per dieną griuvinėdavau. Vis dėlto karšta malda bei nuolatinės pastangos man padėjo ir 1947 metais aš jau galėjau vaikščioti pasiramsčiuodamas lazda.
Tuomet pamilau jauną moterį — Doris, kuri pritarė mano religiniams įsitikinimams. Mes buvome per jauni galvoti apie santuoką, tačiau aš buvau paskatintas išmokti geriau vaikščioti. Be to, atsisakiau savo darbo, nes tokio atlyginimo išlaikyti šeimai nebūtų pakakę, ir įkūriau savo stomatologinį kabinetą, kuris veikė dvejus metus. 1950-aisiais mes susituokėme. Iki to laiko užsidirbau pakankamai pinigų nusipirkti nedideliam automobiliui. Dabar galėjau pavėžėti brolius į sueigas bei skelbimo tarnybą.
Teokratinė pažanga saloje
1951 metais Bendrija pas mus atsiuntė savo pirmąjį atstovą. Tai buvo Jokūbas van Stadenas, jaunas vyras iš Pietų Afrikos Respublikos. Mes kaip tik buvome persikėlę į erdvų namą, todėl galėjome apgyvendinti jį visiems metams. Kadangi dabar buvau pats sau šeimininkas, mes daug laiko praleisdavome skelbdami kartu ir aš gavau iš jo daug vertingų pamokymų.
Jokūbas, mūsų vadinamas Kosu, organizavo reguliarias susirinkimo sueigas, kuriose visi mielai lankydavomės. Buvo sunkumų su transportu, nes per visus besidominčiuosius teturėjome du automobilius. Ta vietovė nelygi, kalvota ir tuomet ten buvo mažai gerų kelių. Taigi pasiekti sueigą visiems būdavo nelengva. Kai kurie iškeliaudavo anksti rytą. Aš paimdavau į savo mažutį automobilį trejetą žmonių ir, pavėžėjęs dalį kelio, išsodindavau. Jie žingsniuodavo toliau. Tada grįždavau atgal, paimdavau dar trejetą, kiek pavėžėjęs išlaipindavau ir sugrįždavau. Taip galiausiai visi pasiekdavo sueigą. Po sueigos darydavome tą patį, kad kiekvienas parkeliautų į namus.
Be to, Kosas mokė mus, kaip veiksmingai skelbti po namus. Patyrėme daug malonių akimirkų, nors taip būdavo ir ne visada. Tačiau džiaugsmas, patirtas skelbimo tarnyboje, pranoko visus išbandymus, sukeltus mūsų skelbimo veiklos priešininkų. Vieną rytą aš darbavausi su Kosu. Prisiartinę prie durų, viduje išgirdome balsą. Žmogus garsiai skaitė Bibliją. Aiškiai galėjome girdėti žinomus žodžius iš Izaijo 2 skyriaus. Jam perskaičius iki 4 eilutės, mes pasibeldėme. Draugiškas senyvas žmogus pakvietė įeiti ir mes, remdamiesi Izaijo 2:4, paaiškinome jam gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Nors jis gyveno sunkiai prieinamoje vietoje, buvo pradėtos Biblijos studijos. Turėdavome nusileisti nuo kalvos, akmenimis pereiti upelio brastą, pakilti į kitą kalvą ir po to nusileisti prie jo namų. Tačiau vertėjo. Šis nuolankus senyvas žmogus priėmė tiesą ir buvo pakrikštytas. Norėdamas patekti į sueigas, jis ateidavo pasiramsčiuodamas dviem lazdomis į vietą, iš kurios likusią kelio dalį galėdavau jį pavėžėti. Jis buvo ištikimas Liudytojas iki mirties.
Ypatingasis policijos įgaliotinis priešinosi mūsų veiklai ir daug kartų grasino išsiųsiąs Kosą. Kartą per mėnesį jis kviesdavosi jį apklausai. Kosas visada duodavo jam tiesius atsakymus iš Biblijos, ir tai kėlė dar didesnį jo priešiškumą. Kiekviena proga jis perspėdavo Kosą, kad šis nustotų skelbęs, tačiau kaskart jam būdavo paliudijama. Įgaliotinis priešinosi tai veiklai net ir Kosui išvykus iš Šv. Elenos salos. Paskiau šis aukštas, stiprus vyras susirgo ir labai sulyso. Gydytojai negalėjo suprasti, kas jam darosi. Galiausiai jis išvyko iš salos.
Krikštas ir nuolatinis augimas
Prabuvęs saloje trejetą mėnesių, Kosas nusprendė, jog pribrendo laikas surengti krikštą. Kadangi buvo sunku rasti tinkamą vandens telkinį, nusprendėme iškasti didelę duobę, ją išbetonuoti ir pripilti vandens. Naktį prieš krikštą lijo, tad kitą rytą mums buvo malonu rasti duobę sklidiną vandens.
Tą sekmadienio rytą Kosas pasakė krikšto kalbą. Jam paprašius krikšto kandidatus atsistoti, 26 iš mūsų pakilo, kad atsakytų į įprastus klausimus. Mums teko privilegija būti pirmaisiais Liudytojais, pakrikštytais toje saloje. Tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena, nes visada baiminausi, kad Armagedonas ateis man nespėjus pasikrikštyti.
Pagaliau buvo suformuoti du susirinkimai: vienas — Levelvude, kitas — Džeimstaune. Kas savaitę trejetas ar ketvertas mūsiškių keliaudavo 13 kilometrų į vieną susirinkimą vesti šeštadienio vakarą Teokratinės tarnybos mokyklą ir Tarnybos sueigą. Po skelbimo tarnybos sekmadienio rytą grįždavome ir po pietų dalyvaudavome tose pačiose savo susirinkimo sueigose, o vakare — Sargybos bokšto studijose. Taigi mūsų savaitgaliai būdavo užpildyti džiaugsminga teokratine veikla. Aš troškau užsiimti visalaikiu skelbimu, tačiau turėjau išlaikyti šeimą. Todėl 1952 metais grįžau į valdišką dantų gydytojo tarnybą.
Nuo 1955-ųjų salą kasmet pradėjo lankyti keliaujantieji Bendrijos atstovai, rajono prižiūrėtojai, ir po keletą dienų jie apsistodavo mano namuose. Jie turėjo teigiamos įtakos mūsų šeimai. Maždaug tuo pačiu metu man irgi teko privilegija prisidėti — saloje rodžiau tris Bendrijos filmus.
Jaudinanti asamblėja „Dievo valia“
Norėdamas dalyvauti 1958 metais Niujorke vyksiančioje tarptautinėje asamblėjoje „Dievo valia“, aš vėl atsisakiau valdiško darbo. Ši asamblėja buvo ypatingas įvykis mano gyvenime — puiki proga, suteikusi man daugybę priežasčių džiaugtis Jehova. Kadangi reguliaraus susisiekimo su sala nebuvo, mes užtrukome pusšešto mėnesio. Asamblėja tęsėsi aštuonias dienas ir programa trukdavo nuo devintos valandos ryto iki devintos vakaro. Tačiau niekada nesijaučiau pavargęs ir laukdavau kitos dienos. Man teko privilegija dvi minutes programoje atstovauti Šv. Elenos salai. Jaudinausi kreipdamasis į didžiules minias „Jankių“ bei Polo Grounds stadionuose.
Asamblėja sustiprino mano apsisprendimą tapti pionieriumi. Ypač padrąsinanti buvo viešoji kalba „Dievo Karalystė valdo. Ar pasaulio pabaiga arti?“ Pasibaigus asamblėjai apsilankėme Bendrijos pagrindiniame biure Brukline ir apėjome spaustuvę. Su broliu Noru, tuometiniu Sargybos bokšto bendrijos prezidentu, kalbėjomės apie veiklos plėtojimąsi Šv. Elenos saloje. Jis pasakė, kad kada nors būtų malonu aplankyti salą. Šeimai bei draugams iš asamblėjos parvežėme visų kalbų įrašus ir daugybę filmuotos medžiagos.
Pagaliau — visalaikis tarnas
Kadangi saloje nebuvo dantisto, kai grįžau, man vėl buvo pasiūlytas mano senasis darbas. Tačiau paaiškinau, kad ketinu pradėti visalaikę tarnybą. Po ilgų derybų susitarėme, kad dirbsiu tris dienas per savaitę, tačiau gausiu didesnį atlyginimą negu tada, kai dirbau šešias dienas. Jėzaus žodžiai pasirodė teisingi: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33). Vaikščioti silpnomis kojomis kalvotoje saloje ne visada būdavo lengva. Vis dėlto tarnavau pionieriumi 14 metų ir galėjau daugeliui salos gyventojų padėti pažinti tiesą; be abejo, tai teikė daug džiaugsmo.
1961 metais, norėdama, kad tapčiau kvalifikuotu dantistu, vyriausybė ketino pasiųsti mane į nemokamus dvimečius pasitobulinimo kursus Fidžio salose. Ji netgi pasiūlė vykti drauge su šeima. Tai buvo viliojantis pasiūlymas, tačiau, rimtai apsvarstęs, jį atmečiau. Man nesinorėjo palikti brolių tokiam ilgam laikui ir atsisakyti privilegijos tarnauti su jais. Vyresnysis medicinos tarnautojas, organizavęs tą kelionę, labai nuliūdo. Jis pasakė: „Jei tu manai, kad galas taip arti, dar gali pasinaudoti pinigais, kuriuos uždirbsi.“ Bet aš atsilaikiau.
Kitais metais buvau pakviestas į Pietų Afrikos Respubliką lankyti Karalystės tarnybos mokyklos; tai buvo vieno mėnesio susirinkimo prižiūrėtojų tobulinimosi kursai. Mes gavome vertingų nurodymų, kurie padėjo efektyviau rūpintis savo susirinkimo užduotimis. Baigęs mokyklą, buvau toliau ruošiamas darbuotis su keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Paskui daugiau nei dešimtį metų tarnavau rajono prižiūrėtojo pavaduotoju dviejuose Šv. Elenos salos susirinkimuose. Laikui bėgant atsirado kitų prityrusių brolių ir tarnavome paeiliui.
Tuo metu mes persikėlėme iš Džeimstauno į Levelvudą, kur buvo didesnis poreikis, ir pasilikome ten dešimčiai metų. Per tą laiką aš deginau žvakę iš abiejų galų — tarnavau pionieriumi, tris dienas per savaitę dirbau valstybinėje įstaigoje ir laikiau nedidelę bakalėjos parduotuvę. Be to, tvarkiau susirinkimo reikalus ir abu su žmona auginome ketvertą vaikų. Kad atgaučiau jėgas, atsisakiau savo tridienio darbo, pardaviau krautuvę ir pasiėmiau visą šeimą į Keiptauną (Pietų Afrikos Respublika) trijų mėnesių atostogų. Paskui nuvykome į Dangun žengimo salą ir metus pasilikome ten. Per tą laiką galėjome padėti daugeliui įgyti tikslų biblinės tiesos pažinimą.
Grįžę į Šv. Elenos salą, persikraustėme atgal į Džeimstauną. Mes atsinaujinome su Karalystės sale sujungtą namą. Kad apsirūpintume materialiai, su sūnum Džonu iš „Ford“ markės sunkvežimio susikonstravome furgoną, iš kurio penkerius metus pardavinėjome valgomuosius ledus. Tik pradėjęs verslą, patyriau furgono avariją. Aš apsiverčiau ir prisispaudžiau kojas. Dėl to mano nervai žemiau kelių neteko jautrumo ir gydymuisi prireikė trejeto mėnesių.
Gausios praeities bei ateities palaimos
Bėgant metams turėjome daugybę palaimų — kitų priežasčių džiaugtis. Viena iš jų buvo mūsų kelionė į Pietų Afrikos Respublikoje 1985 metais vykusį šalies kongresą bei apsilankymas statomuose naujuose Betelio namuose. Kita džiaugsmo priežastis — galimybė kartu su sūnumi Džonu šiek tiek prisidėti prie gražios Asamblėjų salės netoli Džeimstauno statybos. Be to, mes laimingi, kad trejetas mūsų sūnų tarnauja vyresniaisiais, o vienas anūkas darbuojasi Pietų Afrikos Respublikos Betelyje. Ir, žinoma, susilaukėme daug džiaugsmo bei pasitenkinimo padėdami daugeliui įgyti tikslų Biblijos pažinimą.
Mūsų tarnybos laukas yra ribotas — tik maždaug 5000 žmonių. Nepaisant to, nuolat apskelbiant tą pačią teritoriją, pasiekiama puikių rezultatų. Su mumis nedaug kas būna grubūs. Šv. Elenos sala garsėja savo draugiškumu; tu būsi sveikinamas visur kur — ar žingsniuotum keliu, ar važiuotum savo automobiliu. Aš patyriau, kad kuo geriau pažįsti žmones, tuo lengviau yra jiems skelbti. Nors daugelis išsikėlė iš salos, mes dabar turime 150 skelbėjų.
Mūsų vaikai užaugo ir paliko namus, ir mudu su žmona vėl vieni; praėjo 48 santuokinio gyvenimo metai. Žmonos ištikima meilė ir parama per tuos metus padėjo man, nepaisant išbandymų, su džiaugsmu ir toliau tarnauti Jehovai. Mūsų fizinės jėgos senka, tačiau dvasinės kasdien atsinaujina (2 Korintiečiams 4:16). Kartu su šeima ir draugais laukiu tos nuostabios ateities, kai būsiu fiziškai sveikas, net sveikesnis nei buvau septyniolikmetis. Mano didžiausias troškimas yra būti visapusiškai tobulam ir, svarbiausia, amžinai tarnauti mūsų mylinčiam, rūpestingam Dievui Jehovai ir jo valdančiam Karaliui Jėzui Kristui (Nehemijo 8:10).
[Iliustracija 26 puslapyje]
Džordžas Skipijas ir trys jo sūnūs, tarnaujantys vyresniaisiais
[Iliustracija 29 puslapyje]
Džordžas Skipijas su žmona Doris