Gausios šeimos vieningai tarnauja Dievui
„Viešpaties dovana yra vaikai, — rašė psalmininkas, — įsčių vaisius — jo atlyginimas. Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs. palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę!“ (Psalmių 127:3-5, Brb red.)
VAIKAI gali būti Jehovos palaima. Kaip šaulys jaučia pasitenkinimą žinodamas, kur nukreipti savo strėles, taip tėvai džiaugiasi galėdami nurodyti savo vaikams kelią į amžinąjį gyvenimą (Mato 7:14).
Senais laikais Dievo tautoje buvo daug šeimų, turėjusių ‛pilnas strėlines’ vaikų. Štai kas sakoma apie jų nelaisvės Egipte metus: „Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, išsiplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kraštą“ (Išėjimo 1:7, Brb red.). Palyginus Egiptan atsikėlusių ir iš jo išėjusių izraelitų skaičių, galima manyti, kad vidutinėse šeimose būdavo po dešimt vaikų!
Jėzus užaugo šeimoje, kuri daugeliui šiandien atrodo didelė. Jėzus buvo pirmagimis, bet Juozapas ir Marija turėjo dar keturis sūnus bei keletą dukterų (Mato 13:54-56). Turėdami tiek daug vaikų, Marija su Juozapu galėjo iškeliauti iš Jeruzalės net nepastebėję, kad Jėzaus nėra tarp jų (Luko 2:42-46).
Gausios šeimos šiandien
Šiandien daugelis krikščionių nusprendžia apsiriboti mažomis šeimomis dėl dvasinių, ekonominių, socialinių bei kitų priežasčių. Vis dėlto daugelyje šalių vyrauja gausios šeimos. Ataskaitos The State of the World’s Children 1997 duomenimis, didžiausio gimstamumo regionas yra Afrikos rajonai į pietus nuo Sacharos. Ten paprastai moterys pagimdo po šešis vaikus.
Gausių šeimų tėvams krikščionims išmokyti savo vaikus mylėti Jehovą nelengva, tačiau daugeliui pasiseka. Sėkmę lemia šeimos vienybė tyrai garbinti. Apaštalo Pauliaus žodžiai Korinto susirinkimui tinka ir dabartinėms krikščionių šeimoms. Jis rašė: „Broliai, ... maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Korintiečiams 1:10). Kaip pasiekti tokios vienybės?
Patys tėvai turi būti dvasingi
Svarbiausia, kad tėvai būtų visiškai atsidavę Dievui. Pagalvok, ką Mozė sakė izraelitams: „Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas yra vienintelis Viešpats! Tu turi mylėti Viešpatį, savąjį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Ir šie šiandien Mano tau duotieji žodžiai tepasilieka tavo širdyje! Įkalk juos savo vaikams. Kalbėk jiems apie tai namie būdamas arba kelionėje keliaudamas, atsiguldamas, ar atsikeldamas“ (Pakartoto Įstatymo 6:4-7, ŠvR).
Atkreipk dėmesį: Mozė nurodė, kad Dievo įsakymai turi būti tėvų ‛širdyse’. Tik tada tėvai galės perteikti dvasinius mokymus savo vaikams. Jei tėvai išties dvasiškai tvirti, jie trokšta mokyti savo vaikus dvasinių dalykų.
Norint tapti dvasingu žmogumi ir mylėti Jehovą visa širdimi, itin svarbu nuolat skaityti, apmąstyti ir pritaikyti Dievo Žodį. Psalmininkas rašė, jog tas, kuris mėgsta Jehovos įstatymą ir skaito jį „dieną ir naktį“, yra „kaip medis, pasodintas šalia vandens upelių, kurs duoda vaisių savo metu, kurio lapai nevysta, ir ką tik jis daro, jam gerai sekasi“ (Psalmių 1:2, 3).
Kaip medis neša gerų vaisių, nuolat gaudamas drėgmės, taip ir dvasiškai maitinamos šeimos duoda atsidavimo Dievui vaisių Jehovos šlovei. Tokia yra Uvadiegvu, gyvenančio Vakarų Afrikoje, šeima. Nors Uvadiegvu turi aštuonis vaikus, jiedu su žmona tarnauja reguliariaisiais pionieriais, arba visalaikiais Jehovos Liudytojų skelbėjais. Šis brolis sako: „Mūsų šeima jau daugiau kaip 20 metų laikosi įpročio reguliariai drauge studijuoti Bibliją. Savo vaikus mokėme Dievo Žodžio, kai jie tebebuvo kūdikiai, — ir ne tik per šeimos studijas, bet ir tarnyboje bei kitu metu. Visi mūsų vaikai yra gerosios naujienos apie Karalystę skelbėjai; tik pati mažiausia, kuriai šešeri, dar nėra krikštyta.“
Dirbti petys į petį
„Namai statomi išmintimi“, — sakoma Biblijoje (Patarlių 24:3). Vadovaudamasi ta išmintimi, šeima dirba petys į petį. Šeimos komandos „kapitonas“ yra tėvas; jis yra Dievo paskirtas šeimynos galva (1 Korintiečiams 11:3). Būdamas įkvėptas, apaštalas Paulius pabrėžė vadovavimo šeimai svarbą tokiais žodžiais: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais [materialiai ir dvasiškai], tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8)
Remiantis šiuo Dievo Žodžio patarimu, krikščionys vyrai turi rūpintis savo žmonų dvasingumu. Jeigu žmonoms užkraunama visa namų ruoša, jų dvasingumas nukenčia. Neseniai pasikrikštijęs brolis iš vienos Afrikos šalies savo susirinkimo vyresniesiems skundėsi, kad jo žmonai neberūpi dvasiniai dalykai. Vyresnieji pasakė, jog jo žmonai reikia praktinės pagalbos. Vyras ėmėsi pagelbėti jai ruoštis namuose. Jis skyrė laiko padėti jai gerinti skaitymo įgūdžius bei Biblijos žinias. Ji buvo dėkinga ir dabar visa šeima vieningai tarnauja Dievui.
Tėvams reikia rūpintis ir savo vaikų dvasingumu. Paulius rašė: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Kai tėvai laikosi patarimo neerzinti savo vaikų bei paklūsta nurodymui auklėti juos, vaikai jaučiasi esą šeimos dalis. Tada jie labiau linkę padėti vienas kitam siekti dvasinių tikslų.
Dirbti bendrai reiškia skirti vaikams tam tikras dvasines pareigas, kai jie tam pasiruošę. Vienas krikščionių vyresnysis, 11 vaikų tėvas, keliasi anksti rytą ir prieš išvykdamas į darbą studijuoja su keletu iš jų. Vyresni vaikai po krikšto imasi padėti savo mažesniems broliukams ir sesutėms, — net moko juos iš Biblijos. Tėvas prižiūri ir giria juos už pastangas. Šeši vaikai jau pasikrikštiję, o kiti ruošiasi tam.
Geras bendravimas, vieni tikslai
Šeimos vienybei labai svarbus meilingas bendravimas ir bendri dvasiniai tikslai. Krikščionių vyresnysis Gordonas iš Nigerijos turi septynis vaikus: jauniausiam 11 metų, o vyriausiam — 27-eri. Šeši iš jų, kaip ir tėvai, yra pionieriai. Mažiausiasis neseniai pasikrikštijo ir reguliariai dalyvauja su kitais šeimos nariais mokinių ruošimo darbe. Du suaugę sūnūs yra susirinkimo tarnybiniai padėjėjai.
Gordonas pats vedė Biblijos studijas su kiekvienu vaiku. Be to, šeima laikosi išsamios Biblijos mokymo programos. Kas rytą jie susirenka aptarti Biblijos citatą, o paskui ruošiasi susirinkimo sueigoms.
Kiekvieno šeimos nario tikslas yra perskaityti visus Sargybos bokšto ir Atsibuskite! straipsnius. Neseniai jie pradėjo kasdien skaityti Bibliją. Aptardami tai, ką perskaitė, šeimos nariai skatina vieni kitus laikytis to įpročio.
Savaitinės šeimos biblinės studijos vyksta reguliariai, todėl niekam nereikia priminti — visi jų laukia. Per laiką, atsižvelgiant į vaikų amžių bei jų poreikius, šeimos studijų turinys, vedimo tvarka ir trukmė keitėsi. Šeima artimai draugauja su kitais ištikimais Dievo tarnais ir tai naudinga vaikams.
Darbuodamasi kartu, šeima skiria laiko ir poilsiui. Kartą per savaitę jie rengia „šeimos vakarą“: atsakinėja į klausimus, krečia smagius pokštus, skambina pianinu, pasakoja linksmas istorijas ir drauge ilsisi. Kartais jie eina į pajūrį ar kitas įdomias vietas.
Pasitikėti Jehova
Niekas iš minėtų tėvų nesako, jog lengva auklėti gausią šeimą. „Labai sunku būti geru aštuonių vaikų tėvu, — sako vienas krikščionis. — Jiems išlaikyti reikia nemažai fizinio ir dvasinio maisto; turiu sunkiai dirbti, kad užtektų pinigų išlaidoms. Vyresni vaikai jau paaugliai; be to, visi aštuoni lanko mokyklą. Žinau, kad dvasinis mokymas būtinas, tačiau kai kurie mano vaikai užsispyrę ir neklusnūs. Jie liūdina mane, tačiau ir aš kartais savo elgesiu nuliūdinu Jehovos širdį, o jis atleidžia man. Taigi turiu kantriai taisyti savo vaikus, kol jie taps išmintingesni.
Stengiuosi sekti Jehovos pavyzdžiu; jis yra kantrus su mumis, nes trokšta, kad visi atgailautų. Studijuoju su šeima ir kai kurie mano vaikai turi tikslą krikštytis. Rezultatai priklauso ne vien nuo mano pastangų; savo jėgomis mažai ką padaryčiau. Stengiuosi labiau artintis prie Jehovos malda ir pritaikyti patarlės žodžius: ‛Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.’ Jehova padės man išauklėti savo vaikus“ (Patarlių 3:5, 6, Brb red.).
Niekada nepasiduok!
Kartais užduotis auklėti vaikus atrodo tokia nedėkinga, tačiau nepasiduok! Būk tvirtas! Jeigu vaikai elgiasi priešingai ar nevertina tavo pastangų, jie galbūt atsilieps vėliau. Suaugti ir tapti krikščionimi, nešančiu dvasios vaisius, vaikui reikia laiko (Galatams 5:22, 23).
Monika iš Kenijos yra iš dešimties vaikų šeimos. Ji sako: „Tėvai mokė mus Biblijos tiesos nuo kūdikystės. Tėvas kas savaitę studijuodavo su mumis krikščionių leidinius. Dėl jo darbo studijos ne visada vykdavo tą pačią dieną. Kartais grįždamas iš darbo namo jis rasdavo mus žaidžiančius lauke ir pasakydavo, kad po penkių minučių visi pareitume namo studijuoti Bibliją. Po studijų mus ragindavo užduoti klausimus ar aptarti kokias nors problemas.
Jis rūpinosi, kad draugautume su dievobaimingais vaikais. Tėtis dažnai apsilankydavo mokykloje ir klausdavo mokytojų, kaip elgiamės. Kartą apsilankęs jis išgirdo, kad trys vyresni mano broliai pešasi su kitais berniukais ir būna šiurkštūs. Tėtis nubaudė juos už blogą elgesį ir skyrė laiko paaiškinti iš Rašto, kodėl jie turi dievobaimingai elgtis.
Ruošdamiesi sueigoms kartu su mumis, tėvai parodė jų lankymo naudą. Norėdami išmokyti mus tarnauti, jie rengdavo namuose praktines pamokas. Nuo kūdikystės ėjome su tėvais į skelbimo tarnybą.
Šiandien du mano vyresnieji broliai yra specialieji pionieriai, viena sesuo — reguliarioji pionierė, o kita, ištekėjusi ir turinti šeimą, yra uoli Liudytoja. Dvi mano jaunesnės seserys, 18 ir 16 metų, yra krikštytos skelbėjos. Du mažesni broliai dar mokomi. Aš jau trejus metus tarnauju Jehovos Liudytojų Kenijos filiale. Myliu ir vertinu savo tėvus, nes jie yra dvasiški žmonės; jie mums puikus pavyzdys.“
Kad ir kiek vaikų turėtum, visada stenkis padėti jiems eiti amžinojo gyvenimo keliu. Jehova palaimins tavo pastangas ir tu pasakysi tą patį, ką pasakė apaštalas Jonas apie savo dvasinius vaikus: „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje“ (3 Jono 4).