Mielai priimu Jehovos vadovavimą
PAPASAKOJO JULISAS V. GLASAS
Tai buvo ypatinga proga. Išleidžiamojoje klasėje buvo tik 127 absolventai, tačiau dalyvavo 126387 entuziastingi klausytojai, atvykę iš daugelio šalių. Tai buvo Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos 21-osios klasės absolventų išleistuvės. Jos vyko 1953-iųjų liepos 19-ąją Niujorko miesto Jankių stadione. Kodėl šis įvykis buvo toks reikšmingas mano gyvenime? Leiskite man papasakoti šiek tiek iš savo biografijos.
GIMIAU Vinsenze (Indiana, JAV) 1912 metų vasario 17 dieną, maždaug dviem metais anksčiau už Mesijo Karalystę, kurios gimimas aprašytas Apreiškimo 12:1-5. Tėvai prieš metus buvo pradėję studijuoti Bibliją pagal Šventraščio studijavimų tomus. Kiekvieną sekmadienio rytą tėtis skaitydavo šeimai iš vienos tų knygų, o paskiau perskaitytą ištrauką aptardavome.
Mama, ką sužinodavo, pritaikydavo formuoti savo vaikų mąstyseną. Ji buvo tikrai puiki — nepaprastai gera ir trokštanti padėti. Mūsų buvo ketvertas vaikų, tačiau mama rodė meilę ir kaimynų vaikams. Ji skirdavo mums laiko: mėgo pasakoti mums biblines istorijas bei drauge giedoti.
Be to, ji kviesdavo į svečius visalaikius tarnus. Jie pasilikdavo kokiai dienai ar dviem ir dažnai rengdavo sueigas bei sakydavo kalbas mūsų namuose. Ypač mėgdavome tuos brolius, kurie vaizdingai aiškindavo ir pasakodavo mums įvairias istorijas. Kartą, 1919-aisiais, praėjus maždaug metams po I pasaulinio karo, besilankantis brolis skyrė savo kalbą specialiai mums, vaikams. Jis kalbėjo apie pasišventimą — tai, ką dabar tiksliau vadiname pasiaukojimu — ir padėjo suprasti, kaip tai veikia mūsų gyvenimą. Vėliau tą vakarą atsigulęs meldžiausi dangiškajam Tėvui ir pasakiau, jog noriu jam tarnauti visuomet.
Tačiau po 1922-ųjų kiti gyvenimo rūpesčiai tą apsisprendimą beveik nugramzdino užmarštin. Mes kraustėmės iš vienos vietos į kitą ir neturėjome ryšių su Jehovos tautos susirinkimu. Tėvas dirbo geležinkelyje, todėl dažnai būdavo išvykęs. Mūsų Biblijos studijos buvo nereguliarios. Aš mokiausi turėdamas tikslą dirbti reklamų kūrėju ir ketinau stoti į žymų universitetą.
Mano gyvenimo tikslas keičiasi
Įpusėjus ketvirtajam dešimtmečiui, pasaulis vėl pradėjo ruoštis karui. Gyvenant Klivlende (Ohajas), sykį į mūsų duris pasibeldė vienas Jehovos Liudytojas. Pradėjome rimčiau mąstyti apie tai, ką žinojome iš vaikystės. Ypač susidomėjo mano brolis Raselas — jis pasikrikštijo pirmasis. Aš buvau kiek kitoks, tačiau 1936-ųjų vasario 3-iąją pasikrikštijau ir aš. Vis geriau supratau, kas siejosi su pasiaukojimu Jehovai, ir mokiausi priimti jo vadovavimą. Tais pačiais metais pasikrikštijo ir dvi mano seserys, Kotryna ir Gertrūda. Visi ėmėmės visalaikės pionieriaus tarnybos.
Tačiau tai nereiškė, jog mes niekad negalvojome apie ką nors kita. Aš tuojau pastačiau ausis, kai brolienė papasakojo man apie labai gražią ir nuo tada, kai sužinojo tiesą, „tiesiog skraidančią“ merginą, vardu Ana. Ji ruošėsi lankyti sueigas mūsų namuose. Tuo metu Ana dirbo sekretore vienoje juridinėje kontoroje; po metų ji pasikrikštijo. Tuoktis neplanavau, tačiau buvo akivaizdu, kad ji visiškai atsidavusi tiesai. Ji troško kuo daugiau tarnauti Jehovai. Ana niekada nebuvo iš tų, kurie sako: „Ar galiu tai daryti?“ Veikiau ji paklausdavo: „Kaip man geriausiai pavyktų tai padaryti?“ Ir ji buvo pasiryžusi įvykdyti viską iki galo. Man patiko tas teigiamas požiūris. Be to, ji buvo ir tebėra labai graži. Ana tapo mano žmona, o netrukus ir partnere pionieriaus tarnyboje.
Vertingas mokymasis tarnaujant pionieriais
Tarnaudami pionieriais sužinojome paslaptį, kaip būti patenkintiems, ir kai stinga maisto, ir kai jo yra apsčiai (Filipiečiams 4:11-13). Kartą artėjant vakarui mes visiškai neturėjome ko valgyti. Visos mūsų santaupos tebuvo penki centai. Užėjome į mėsinę ir aš paprašiau: „Ar galite pasverti mums Bolonės dešros už penkis centus?“ Pardavėjas pažvelgė į mus ir atpjovė keturis griežinėlius. Esu tikras, jog jie kainavo daugiau nei penkis centus. Mes šiek tiek užvalgėme.
Tarnyboje dažnai patirdavome smarkų pasipriešinimą. Miestelyje netoli Sirakūzų (Niujorko valstija), gatvėje platinome reklaminius lapelius ir buvome prisisegę plakatus, norėdami atkreipti dėmesį į rengiamą viešą specialiąją sueigą. Du žaliūkai šiurkščiai sugriebė mane. Vienas jų buvo policininkas; jis nevilkėjo uniformos ir atsisakė parodyti pažymėjimą. Kaip tik tuomet pro šalį ėjo Grantas Sjuteris iš Bruklino Betelio; jis pasakė, jog eisime į policijos nuovadą išsiaiškinti. Jis paskambino į Bendrijos biurą Brukline ir man su žmona buvo duotas nurodymas tą pačią dieną vėl išeiti su reklaminiais lapeliais bei plakatais, kad būtų pagrindas teisiniam precedentui. Kaip tikėtasi, mus areštavo. Tačiau, kai pasakėme policijai, kad kelsime bylą dėl neteisėto arešto, mus paleido.
Kitą dieną į mūsų sueigos vietą įsiveržė kunigo pakurstyta grupė triukšmingų paauglių, o policijos niekur nesimatė. Chuliganai daužė beisbolo lazdomis medines grindis, išvertė keletą klausytojų iš vietų, užlipo ant pakylos ir iškėlę Amerikos vėliavą ėmė šaukti: „Saliutuokite jai! Saliutuokite jai!“ Paskiau pradėjo dainuoti tuo metu populiarią Amerikoje dainelę. Sueiga nutrūko. Mes tiesiogiai patyrėme, ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas: „Kadangi jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jono 15:19).
Ta viešoji kalba buvo tuometinio Sargybos bokšto bendrijos prezidento Dž. F. Rezerfordo kalbos įrašas. Mudu su Ana pasilikome tame mieste dar kelias dienas ir siūlėme žmonėms galimybę pasiklausyti šio įrašo jų pačių namuose. Keletas priėmė pasiūlymą.
Pasisiūlome tarnauti užsienyje
Laikui bėgant atsivėrė naujos tarnybos galimybės. Mano brolis Raselas su žmona Dorote 1943-iaisiais buvo pakviesti į pirmąją Gileado mokyklos klasę, o paskiau pasiųsti misionieriais Kubon. Sesuo Kotryna mokėsi ketvirtojoje klasėje. Ją irgi paskyrė į Kubą. Vėliau seserį perkėlė į Dominikos Respubliką, paskui į Puerto Riką. O kaip mudu su Ana?
Sužinoję apie Gileado mokyklą ir apie tai, kad Bendrija nori siųsti misionierius į kitas šalis, pamanėme, jog galėtume tarnauti užsienyje. Iš pradžių tarėmės vykti į Meksiką savo iniciatyva. Tačiau paskui nusprendėme, kad galbūt geriau palaukti, kol Bendrija paskirs mus baigusius Gileado mokyklą. Supratome, jog toks buvo Jehovos sutvarkymas.
Buvome pakviesti į ketvirtąją Gileado mokyklos klasę. Tačiau prieš pat mokslus tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas N. H. Noras sužinojo apie Anos silpnąsias vietas dėl vaikystėje persirgto poliomielito. Jis pasikalbėjo su manimi apie tai ir nusprendė, kad nebūtų išmintinga siųsti mus tarnauti į kitą šalį.
Maždaug po dvejų metų, kai darbavausi rengiant kongresą, brolis Noras vėl užkalbino mane ir pasiteiravo, ar mes vis dar norėtume mokytis Gileado mokykloje. Jis pasakė, jog mums neteks vykti pagal paskyrimą į užsienį; jis buvo numatęs kitką. Taigi 1947-ųjų vasario 26 dieną, kai buvo užregistruota devintoji klasė, mes buvome įtraukti į studentų sąrašą.
Dienų, praleistų Gileade, pamiršti neįmanoma. Paskaitose gaudavome daug dvasinių pamokymų. Su kai kuo užmezgėme draugystę visam gyvenimui. Tačiau po to mokyklos veikloje dalyvavau dar ilgą laiką.
Tarp Vašingtono ir Gileado
Gileado mokykla buvo palyginti dar nauja. Jungtinių Valstijų vyriausybė nebuvo pakankamai susipažinusi su jos tikslais, taigi iškildavo daugybė klausimų. Bendrija norėjo turėti atstovą Vašingtone (Kolumbijos apygarda). Ten ir buvome pasiųsti praėjus keliems mėnesiams po Gileado mokyklos baigimo. Aš padėdavau gauti vizas tiems, kuriuos pakviesdavo į Gileadą iš kitų šalių, bei teisinius dokumentus absolventams, siunčiamiems dirbti misionieriais į užsienį. Kai kurie pareigūnai būdavo labai bešališki ir paslaugūs. Kiti — labai griežtai nusiteikę prieš Liudytojus. Keletas pareigūnų, itin griežtų politinių pažiūrų, pareiškė, jog mes palaikome ryšius su, jų manymu, nepageidaujamais veikėjais.
Vienas vyras, į kurio kontorą užsukau, griežtai kritikavo mus, kad nesaliutuojame vėliavai ir neiname į karą. Leidęs jam kurį laiką kalbėti, galiausiai tariau: „Noriu pabrėžti, nors jūs ir taip žinote, jog Jehovos Liudytojai nekariauja nė su kuo pasaulyje. Mes nesikišame į pasaulio reikalus. Mes nesikišame į jo karus bei politiką. Mes — visiškai neutralūs. Ir jau įveikėme tas problemas, su kuriomis jūs susiduriate; mūsų organizacijoje vyrauja vienybė. ... Tad, ką jūs norite, kad mes darytume? Ar kad atsisakytume viso to ir vėl elgtumės taip, kaip jūs?“ Po to jis nepratarė nė žodžio.
Dvi dienos per savaitę buvo skirtos darbui su vyriausybės įstaigomis. Be to, tarnavome specialiaisiais pionieriais. Tada tai reiškė kas mėnesį skelbimo tarnyboje praleisti 175 valandas (vėliau 140 valandų), todėl dažnai tarnyboje išbūdavome iki vėlumos. Tai buvo malonus laikas. Mes vedėme daug gerų studijų su šeimomis ir jos darė puikią pažangą. Mudu su Ana nusprendėme neturėti vaikų, tačiau dvasine prasme turėjome ne tiktai vaikų, bet ir vaikaičių bei provaikaičių. Kaip jie džiugina mūsų širdis!
1948-ųjų pabaigoje gavau kitą užduotį. Brolis Noras paaiškino, jog brolis Šrėderis, Gileado mokyklos registratorius bei vienas iš dėstytojų, ruošiasi imtis kito svarbaus darbo, ir paprašė mane mokyti Gileado studentus, kai prireiks. Gruodžio 18-ąją kartu su Ana neramia širdimi grįžau į Gileadą Pietų Lansinge (Niujorko valstija). Iš pradžių ten būdavome tik kelias savaites, paskiau vėl turėdavome grįžti į Vašingtoną. Tačiau laikui bėgant Gileade praleisdavau daugiau laiko nei Vašingtone.
Tai buvo, kaip jau minėjau, laikotarpis, kai Niujorko Jankių stadione vyko Gileado mokyklos 21-osios klasės absolventų išleistuvės. Aš turėjau privilegiją dalyvauti išleistuvių programoje kaip vienas iš dėstytojų.
Tarnyba pasauliniame biure
1955-ųjų vasario 12-ąją ėmėmės kitos tarnybos. Mes tapome Jehovos matomosios organizacijos pasaulinio biuro Betelio šeimos nariais. Ko buvo reikalaujama iš mūsų? Iš esmės noriai daryti visa, kas paskirta, vykdyti užduotis, kur reikėjo bendradarbiauti su kitais. Žinoma, mes tai darėme ir anksčiau, tačiau dabar buvome daug didesnės grupės — pasaulinio biuro Betelio šeimos nariai. Mes mielai priėmėme šį naują paskyrimą, kaip Jehovos vadovavimo įrodymą.
Mano darbas daugiausia buvo susijęs su žiniasklaida. Vaikantis sensacijų bei remiantis išankstinę nuostatą turinčių šaltinių informacija, spaudai buvo parašyta keletas pagiežingų straipsnių apie Jehovos Liudytojus. Mes stengėmės taisyti padėtį.
Brolis Noras norėjo būti tikras, jog turime pakankamai darbo, todėl gaudavome ir kitų užduočių. Kartais reikėdavo įgūdžių, kuriuos buvau išsiugdęs, dirbdamas reklamos kūrėju. Be to, dirbau Bendrijos radijo stotyje WBBR. Teko dirbti ir su Bendrijos leidžiamais filmais. Žinoma, teokratijos istorija buvo dėstoma Gileado mokykloje, tačiau dabar buvo imtasi įvairių sumanymų geriau supažindinti Jehovos tautą su nūdienos teokratinės organizacijos istorijos detalėmis bei padaryti tai prieinama visuomenei. Gileade buvo mokoma oratorinio meno; reikėjo kai ką daryti, kad broliai susirinkimuose taip pat sužinotų oratorystės pagrindus. Tad darbo buvo per akis.
Nuolatinė tarnyba Gileade
1961 metais, ketinant netrukus pradėti mokyti keliaujančiuosius prižiūrėtojus bei filialų personalą, Gileado mokykla buvo perkelta į Brukliną, kur įsikūręs Sargybos bokšto bendrijos pagrindinis biuras. Aš vėl grįžau į klasę — šį kartą ne kaip dėstytojo pavaduotojas, o kaip nuolatinis dėstytojas. Kokia privilegija! Esu tvirtai įsitikinęs, jog Gileado mokykla yra Jehovos dovana, naudinga visai jo matomajai organizacijai.
Brukline Gileado studentai turėjo daugiau privilegijų negu ankstesnės klasės. Buvo daugiau atvykstančių dėstytojų, glaudesnis bendravimas su Vadovaujančiąja taryba bei draugystė su daugybe pagrindinio biuro Betelio šeimos narių. Be to, studentai galėjo mokytis biuro darbo tvarkos, Betelio namų bei spaustuvės darbų.
Metams bėgant tiek studentų, tiek dėstytojų skaičius keitėsi. Mokyklos vieta irgi keitėsi kelis kartus. Dabar ji yra gražiose Patersono (Niujorko valstija) apylinkėse.
Darbas su studentais
Koks malonumas mokyti šiuos studentus! Tai jauni žmonės, nesuinteresuoti dalyvauti senosios sistemos reikaluose. Jie palieka savo šeimas, draugus, namus bei žmones, kalbančius jų kalba. Keisis klimatas, maistas, apskritai viskas. Jie netgi nežino, į kurią šalį vyks, bet jų tikslas — būti misionieriais. Tokių žmonių skatinti nereikia.
Kai įeidavau į auditoriją, mano tikslas visuomet būdavo, kad studentai jaustųsi laisvai. Niekas nesimoko gerai, jausdamas įtampą ar nerimą. Tiesa, aš buvau dėstytojas, bet žinojau, ką reiškia būti studentu. Kadaise pats sėdėjau tame suole. Aišku, Gileade jie uoliai studijuodavo ir daug išmokdavo, bet aš norėjau, kad jiems dar būtų ir malonu.
Žinojau, jog, išvykus pagal paskyrimus, jiems, be abejo, reikės dar kai ko pasiekti tikslui. Pirmiausia — tvirto tikėjimo, taip pat didelio nuolankumo. Jiems svarbu bus išmokti sugyventi su žmonėmis, prisitaikyti prie aplinkybių, noriai atleisti. Jie ir toliau turės ugdytis dvasios vaisius. Be to, jie turės mylėti žmones ir mėgti tą darbą, kuriam pasiųsti. Kol studentai būdavo Gileade, aš nuolat stengdavausi pabrėžti tuos dalykus.
Iš tikrųjų nežinau, kiek studentų mokiau, tačiau žinau, ką jiems jaučiau. Per penketą su jais klasėje praleistų mėnesių visada prie jų prisirišdavau. Kai stebėdavau juos išleistuvių dieną einančius pakyla atsiimti diplomų, žinodavau, kad jie sėkmingai užbaigė kursą ir greit išvyks. Jausdavausi taip, tarsi išvyktų kažkas iš mano šeimos. Kaip gali nemylėti žmonių, kurie trokšta aukotis ir atlikti tokį darbą?
Kai po kelių metų jie apsilanko čia, girdžiu juos pasakojant apie tarnybos džiaugsmus ir žinau, kad jie dar tebėra savo paskyrimo vietose ir daro tai, ko buvo mokomi. Kaip aš pasijuntu? Sakau jums, — nuostabiai.
Žvelgiu į ateitį
Dabar mano akys silpsta ir dėl to nekaip jaučiuosi. Daugiau nebegaliu dėstyti Gileado studentams. Iš pradžių buvo sunku prie to priprasti, tačiau per savo gyvenimą aš išmokau susitaikyti su aplinkybėmis. Dažnai mąstau apie apaštalą Paulių ir jo „dyglį kūne“. Paulius tris kartus meldė išvaduoti jį nuo tos negalios, bet Viešpats pasakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Korintiečiams 12:7-10). Paulius susitaikė su negalia. Jei jis galėjo tai padaryti, turiu stengtis ir aš. Nors nebedėstau studentams, esu dėkingas, vis dar galėdamas matyti juos ten kasdien vaikštant. Kartais galiu pasikalbėti su jais ir tai džiugina mano širdį, kai mąstau apie puikią jų rodomą dvasią.
Nuostabu galvoti apie ateitį. Jos pagrindas dedamas dabar. Gileadas atlieka svarbų vaidmenį. Po didžiojo sielvarto, kai bus atskleistos knygos, paminėtos Apreiškimo 20:12, tūkstantį metų bus intensyviai mokoma Jehovos kelių (Izaijo 11:9). Bet netgi tai dar ne viskas. Iš tiesų tai tik pradžia. Visą amžinybę bus ko mokytis apie Jehovą ir ką veikti, kai matysime atsiskleidžiant jo tikslus. Aš tvirtai įsitikinęs, kad Jehova įgyvendins visus savo didingus pažadus; aš noriu būti ten ir tada drauge su kitais priimti Jehovos vadovavimą.
[Iliustracija 26 puslapyje]
Gileado absolventų išleistuvės Niujorko Jankių stadione 1953 metais
[Iliustracija 26 puslapyje]
Gertrūda, aš, Kotryna ir Raselas
[Iliustracija 26 puslapyje]
Su N. H. Noru (kraštinis kairėje) ir M. Dž. Henšeliu rengiamės kongresui
[Iliustracija 26 puslapyje]
WBBR radijo studijoje
[Iliustracija 29 puslapyje]
Gileado klasėje
[Iliustracija 31 puslapyje]
Pastaraisiais metais su Ana