Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
Sargybos bokšto
INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
lietuvių
  • BIBLIJA
  • LEIDINIAI
  • SUEIGOS
  • w01 11/15 p. 24–26
  • Skitai — paslaptinga senovės tauta

Susijusios vaizdo medžiagos nėra.

Vaizdo siužeto įkelti nepavyko.

  • Skitai — paslaptinga senovės tauta
  • Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2001
  • Paantraštės
  • Panašūs
  • Įspūdingi raiteliai
  • Kapų rūsiai, paruošti amžinybei
  • Skitai ir Biblija
  • Paslaptingai išnykę
  • Ar tu prisimeni?
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2001
  • Knyga, verta pasitikėjimo — 2 dalis
    Atsibuskite! 2010
  • Ar žinote?
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos karalystę (studijų numeris) 2021
Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2001
w01 11/15 p. 24–26

Skitai — paslaptinga senovės tauta

SU PILNAIS balnakrepšiais grobio keldami dulkes atšuoliuoja klajoklių tautos raitininkai. Apie 700—300 m. p. m. e. ši paslaptinga tauta viešpatavo Eurazijos stepėse. Paskiau išnyko, tačiau žmonijos istorijoje liko jos pėdsakas. Ji netgi paminėta Biblijoje. Tai — skitai.

Po pievas, plytinčias nuo Karpatų kalnų rytų Europoje iki dabartinės pietryčių Rusijos, šimtus metų bastėsi klajokliai ir laukinių arklių bandos. Aštuntame amžiuje p. m. e. kinų imperatoriaus Šuano kariniai veiksmai paskatino skitus trauktis į vakarus. Traukdamiesi ta kryptimi jie kariavo ir išstūmė kimerus, kurie valdė Kaukazą bei teritoriją, plytinčią į šiaurę nuo Juodosios jūros.

Siekdami turtų skitai užgrobė Asirijos sostinę Ninevę. Vėliau jie su Asirija sudarė sąjungą prieš Mediją, Babiloniją ir kitas tautas. Skitai puldinėjo net šiaurės Egiptą. Izraelio šiaurės rytų miestas Bet Šeanas vėliau buvo vadinamas Skitopoliu. Iš to galima spręsti, kada jis buvo skitų okupuotas (1 Samuelio 31:11, 12).

Ilgainiui skitai apsigyveno dabartinės Rumunijos, Moldovos, Ukrainos ir pietų Rusijos stepėse. Čia, tarpininkaudami graikams ir grūdų augintojams, gyvenusiems šių dienų Ukrainos bei pietų Rusijos teritorijoje, jie ėmė turtėti. Mainydami grūdus, medų, kailius ir galvijus į graikų vyną, audinius, ginklus bei meno dirbinius, skitai sukaupė pasakiškus turtus.

Įspūdingi raiteliai

Šiems stepių kariams žirgas buvo tas pats, kas dykumų gyventojams kupranugaris. Skitai buvo puikūs raitininkai ir vieni iš pirmųjų pradėjo naudoti balną ir balnakilpes. Jie valgė arklieną ir gėrė kumelių pieną. Žirgus jie netgi aukodavo kaip deginamąją auką. Skitų kariui mirus, jo žirgą užmušdavo ir puošniai kamanotą bei pabalnotą atiduodavo iškilmingai palaidoti.

Kaip aprašo istorikas Herodotas, skitų papročiai buvo labai žiaurūs, pavyzdžiui, jie naudodavo taures, padarytas iš savo priešų kaukolių. Priešus jie žudydavo geležiniais kardais, kovos kirviais, ietimis ir kūną draskančiomis strėlėmis.

Kapų rūsiai, paruošti amžinybei

Skitai užsiiminėjo kerais ir šamanizmu, garbino ugnį ir deivę motiną (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Kapą jie laikė mirusiojo namais. Šeimininkui mirus, jo reikmėms buvo aukojami vergai ir gyvuliai. Manoma, jog brangenybės ir tarnai vadus lydėdavo ir į „kitą pasaulį“. Viename karališkame kape buvo rasta penketas tarnų, gulinčių kojomis į šeimininką, tarsi būtų pasirengę pakilti ir vėl imtis savo pareigų.

Laidojant valdovus jiems buvo dosniai aukojama, o gedulo laikotarpiu skitai liedavo savo kraują ir nusikirpdavo plaukus. Herodotas rašė: „[Skitai] nusipjauna dalį ausies, nusikerpa apvaliai plaukus, įsipjauna į ranką aukščiau alkūnės, susidrasko kaktą ir nosį, pro kairiąją plaštaką perveria strėlę.“ Tuo tarpu Dievo įstatymas izraelitams liepė elgtis visiškai kitaip: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui“ (Kunigų 19:28).

Skitai paliko tūkstančius pilkapių. Juose randama daug puošybos elementų, kuriuose vaizduojama skitų kasdienybė. Rusų caras Petras Didysis 1715 metais pradėjo tuos radinius kolekcionuoti. Dabar šių nuostabių daiktų galima pamatyti Rusijos ir Ukrainos muziejuose. Meniniai dirbiniai gyvūnų tematika vaizduoja žirgus, erelius, sakalus, kates, panteras, briedžius, elnius, paukščio ar liūto pavidalo mitologines būtybes (sparnuotos arba besparnės būtybės, turinčios vienokio gyvūno kūną ir kitokio galvą).

Skitai ir Biblija

Biblijoje apie skitus tiesiogiai užsimenama tik kartą. Kolosiečiams 3:11 rašoma: „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo, bet visa ir visuose — Kristus.“ Kai apaštalas Paulius rašė šiuos žodžius, graikų kalbos terminas, verčiamas „skitas“, reiškė ne konkrečios tautos atstovą, o labiausiai necivilizuotą žmogų. Paulius pabrėžė, kad veikiami Jehovos šventosios dvasios, arba veikliosios jėgos, net tokie žmonės gali apsivilkti nauja asmenybe (Kolosiečiams 3:9, 10).

Kai kurie archeologai mano, jog vardas Aškenazas, minimas Jeremijo 51:27, yra tapatus asirų Ašguzei — terminui, kuriuo buvo vadinami skitai. Dantiraščio lentelėse ši tauta minima kaip septintojo amžiaus p. m. e. minų sąjungininkė maište prieš Asiriją. Jeremijui dar nepradėjus pranašauti, žygiuodami į Egiptą ir grįždami atgal skitai apėjo Judą nepadarydami jam žalos. Todėl daug kas iš girdėjusiųjų jo pranašystę apie Judo užpuolimą iš šiaurės galėjo suabejoti jos tikslumu (Jeremijo 1:13-15).

Kai kurie Biblijos tyrėjai mano, jog apie skitus kalbama ir Jeremijo 50:42 (Brb). Ten rašoma: „Jie ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs bei negailestingi. Jie atūžia kaip jūra, joja ant žirgų, pasirengę kovai prieš tave, Babilono dukra!“ Tačiau ši eilutė visų pirma taikoma medams ir persams, 539 m. p. m. e. nukariavusiems Babiloną.

Kartais daroma prielaida, kad Ezechielio 38 ir 39 skyriuose minimas „Magogo kraštas“ nurodo skitų gentis. Tačiau posakis „Magogo kraštas“ turi simbolinę prasmę. Matyt, tai nurodo erdvę apie žemę, į kurią po karo danguje buvo išmestas Šėtonas ir jo angelai (Apreiškimo 12:7-17).

Skitai buvo susiję su Nahumo pranašystės apie Ninevės sunaikinimą išsipildymu (Nahumo 1:1, 14). 632 m. p. m. e. Ninevę užgrobę chaldėjai, skitai ir medai nulėmė Asirijos imperijos žlugimą.

Paslaptingai išnykę

Skitai išnyko, bet kodėl? „Mes tiesiog nežinome, kas atsitiko“, — sako vienas įtakingas Ukrainos archeologas. Vieni mano, jog pirmajame ir antrajame šimtmetyje p. m. e. prabangus gyvenimas susilpnino skitų kovingumą ir jie pasidavė kitai Azijos klajoklių grupei — sarmatams.

Kitų nuomone, nuosmukio priežastis buvo nesantaika tarp pačių skitų genčių. Dar kiti tvirtina, jog galbūt skitų likutis tebėra tarp Kaukazo osetinų. Kad ir kaip būtų, ši paslaptinga tauta žmonijos istorijoje paliko pėdsaką — skitas yra žiaurumo sinonimas.

[Žemėlapis 24 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

◻ Senovės miestas

• Šiuolaikinis miestas

Dunojus

SKITIJA ← KLAJONIŲ MARŠRUTAS

• Kijevas

Dniepras

Dniestras

Juodoji jūra

OSETIJA

Kaukazo kalnai

Kaspijos jūra

ASIRIJA ← INVAZIJOS MARŠRUTAI

◻ Ninevė

Tigras

MEDIJA ← INVAZIJOS MARŠRUTAI

MESOPOTAMIJA

BABILONIJA ← INVAZIJOS MARŠRUTAI

◻ Babilonas

Eufratas

PERSIJOS IMPERIJA

◻ Sūzai

Persijos įlanka

PALESTINA

• Bet Šeanas (Skitopolis)

EGIPTAS ← INVAZIJOS MARŠRUTAI

Nilas

Viduržemio jūra

GRAIKIJA

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Skitai buvo karinga tauta

[Šaltinio nuoroda]

The State Hermitage Museum, St. Petersburg

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Mainydami savo prekes į graikų meno dirbinius skitai labai praturtėjo

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of the Ukraine Historic Treasures Museum, Kiev

    Leidiniai lietuvių kalba (1974–2025)
    Atsijungti
    Prisijungti
    • lietuvių
    • Bendrinti
    • Parinktys
    • Copyright © 2025 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
    • Naudojimosi svetaine sąlygos
    • Privatumo politika
    • Privatumo nustatymai
    • JW.ORG
    • Prisijungti
    Bendrinti