Dvasinių lobių ieškoma Gvinėjoje

RIZIKUODAMI gyvybe ir sveikata žmonės nuo seno ieškojo lobių bei visokių gėrybių. Drąsūs keliautojai, nusigavę iki Gvinėjos Vakarų Afrikoje, rado dvejopą lobį — materialinį ir dvasinį. Ši valstybė, turtinga deimantų, aukso, geležies rūdos, kokybiško boksito (iš jo gaunamas aliuminis), turi per devynis milijonus gyventojų.

Nors krikščionijos bažnyčios Gvinėjoje nėra įtakingos, garbinimas daugeliui yra svarbi gyvenimo dalis ir žmonės vertina dvasinius lobius. O kas tie lobiai? Tai ištikimi Jehovos tarnai, Biblijoje vadinami „visų tautų lobiais“ (Agėjo 2:7).

Dvasiniai lobiai

Norint rasti giliai žemėje paslėptus lobius, reikia atkaklumo. Dvasinių turtų ieškantys krikščionys irgi turi nuoširdžiai stengtis. Gvinėjoje žinia apie Karalystę pirmą kartą nuskambėjo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, pačioje šalies širdyje. Po dešimtmečio pasiekė sostinę Konakrį. Dabar Gvinėjoje beveik 900 Jehovos liudytojų, kurie susibūrę į 21 bendruomenę bei grupę.

Pirmieji misionieriai į šalį atvyko 1987-aisiais ir darbavosi su tuomet vienintele bendruomene Konakryje. Dabar sostinėje bei visoje Gvinėjoje yra per 20 misionierių. Jie stiprina bendruomenes ir uoliai skelbia drauge su vietiniais broliais bei seserimis.

Lukas, Jehovos liudytojas iš Konakrio, patyrė daug džiaugsmo studijuodamas Bibliją su jaunu gydytoju Albertu. Šis tiesos ieškojo įvairiose Bažnyčiose, net įsitraukė į spiritizmą. Nešiojo mediumo duotą žiedą, kuris neva neša laimę. Nusivylęs, jog nerado tikrosios religijos, Albertas išmetė žiedą ir meldėsi: „Dieve, jeigu tu esi, prašau leisti tave pažinti ir tau tarnauti. Antraip gyvensiu taip, kaip seniau.“ Po kurio laiko Albertas apsilankė pas savo seserį ir nugirdo, kaip viena Jehovos liudytoja dukterėčiai veda Biblijos studijas. Netrukus buvo susitarta, kad su juo Bibliją studijuoti ateis Lukas.

Lukui kas savaitę tekdavo žingsniuoti apie penkis kilometrus, tačiau jis noriai aukojosi. Nors Lukas menkai išsilavinęs, jo stiprus tikėjimas Biblija bei pastangos taikyti jos principus universitetą baigusiam Albertui padarė didelį įspūdį. Koks laimingas buvo šis vyras, sužinojęs, kad Dievas nėra kaltas dėl žmonijos kančių ir kad ketina sunaikinti visokį blogį bei atkurti žemėje rojų! (Psalmyno 37:9-11) Biblijos tiesos, taip pat puikus bendruomenės narių elgesys palietė Alberto širdį.

Bet kaip meistrui reikia gerokai paplušėti šlifuojant deimantą, kad šis žėrėtų, taip ir Albertas turėjo atsikratyti ydų, kad būtų tinkamas Dievo tarnas. Jis liovėsi tartis su mediumais, piktnaudžiauti svaigalais, lošti, bet mesti rūkyti buvo kur kas sunkiau. Galiausiai, kai ėmė karštai melsti Jehovą pagalbos, šitą žalingą įprotį Albertas įveikė. O praėjus šešiems mėnesiams įteisino santuoką. Jo žmona irgi pradėjo studijuoti Bibliją. Dabar abu yra krikštyti Jehovos tarnai.

Martinas — kitas dvasinis deimantas. Jis gyveno Gekedu mieste ir būdamas penkiolikos pradėjo studijuoti Bibliją. Katalikai tėvai pyko, kad Martinas lanko Jehovos liudytojų sueigas. Jie sunaikino biblinę literatūrą, sumušė sūnų ir išvarė iš namų. Kaip anglis, veikiama nepaprastai aukšto slėgio, virsta deimantu, taip ir didelis priešiškumas sustiprino Martino meilę Biblijos tiesai. Ilgainiui tėvai suminkštėjo ir leido sūnui grįžti namo. Kodėl tėvų nuomonė pasikeitė? Jie matė, kaip skiriasi Martino ir jo jaunesnių brolių bei sesers elgesys. Šie maištavo ir palaidai gyveno. Įsitikinęs, kad Martino tikėjimas daro jam gerą poveikį, tėvas maloniai atvėrė namų duris ir bendruomenės nariams. O mama ne kartą jiems dėkojo už viską, ką padarė dėl jos sūnaus. Martinas krikštijosi aštuoniolikos, paskui baigė Tarnybos tobulinimo mokyklą ir dabar tarnauja specialiuoju pionieriumi.

Įvežti dvasiniai turtai

Nors daug gamtos gėrybių Gvinėja eksportuoja, „įsiveža“ kai kurių dvasinių turtų. Į šalį atsikėlė daugybė kitų afrikiečių: vieni ieškojo geresnio gyvenimo, kiti bėgo nuo užsitęsusių žiaurių karų.

Štai Ernestina į Gvinėją iš Kamerūno persikraustė prieš 12 metų. Ilgą laiką ji studijavo su Jehovos liudytojais ir lankė sueigas, tačiau pasiaukoti Jehovai nesiryžo. Stebėdama krikštą per vieną 2003 metų rajono asamblėją moteris nepajėgė sulaikyti ašarų. Graužiama sąžinės ji meldėsi Jehovai: „Man penkiasdešimt vieneri ir aš nieko gero dėl tavęs nepadariau. Trokštu tau tarnauti.“ Paskui Ernestina darė tai, ko taip nuolankiai meldė. Ji paaiškino sugyventiniui, jog nebegali gyventi drauge, nebent susituoktų. Vyras sutiko. Vėliau Ernestina verkė per savo pačios krikštą 2004-ųjų lapkritį, tik šįkart iš džiaugsmo.

Nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios Gvinėja priėmė tūkstančius pabėgėlių, įskaitant šimtus Jehovos tarnų, iš Liberijos bei Siera Leonės. Atvykę į vieną pabėgėlių stovyklą broliai netrukus ėmė rengti sueigas, pradėjo skelbti, pasistatė Karalystės salę. Stovyklose netgi atsirado žmonių, kurie priėmė tiesą. Vienas jų — Izaakas. Netrukus po krikšto jis sulaukė pasiūlymo grįžti į ankstesnį darbą vienoje didelėje Liberijos įmonėje. Tačiau Izaakas nusprendė likti Lenė pabėgėlių stovykloje ir tarnauti reguliariuoju pionieriumi. Jis paaiškino, kodėl taip nutarė: „Dabar man nebereikia prašyti viršininką leidimo vykti į sueigas ar asamblėją. Aš laisvas tarnauju Jehovai.“ Šioje atokioje stovykloje tarp 30000 pabėgėlių gyvena 150 liudytojų ir jiems 2003-iųjų gruodį buvo surengtas srities kongresas. Kaip smagu, kad jame dalyvavo 591 asmuo, o devyniems kurtiesiems programa buvo verčiama į gestų kalbą. Krikštijosi dvylika žmonių. Broliai ir seserys buvo labai dėkingi už tokią dvasinę puotą.

„Tautų lobiai“ įveikia sunkumus

Aukso ir deimantų ieškotojams, atrodo, nebaisios jokios kliūtys. Tačiau kaip malonu matyti, kada kliūtis, trukdančias tarnauti Jehovai, įveikia jį pamilę žmonės. Štai Zainabės pavyzdys.

Būdama trylikos metų ji pateko į vergiją. Mergaitę į Gvinėją atgabeno iš kitos Vakarų Afrikos šalies. Dvidešimties ji išgirdo žinią iš Biblijos ir panoro taikyti, ką sužinojusi.

Lankyti krikščionių sueigas merginai buvo nelengva. Tačiau Zainabė labai brangino tuos sambūrius ir buvo pasiryžusi jų nepraleisti (Hebrajams 10:24, 25). Ji slėpdavo knygas lauke, kad galėtų pasiimti slapta eidama į sueigas. Už jų lankymą „savininkai“ merginą ne sykį žiauriai sumušė.

Vėliau aplinkybės pasikeitė ir Zainabė atgavo laisvę. Ji iškart ėmė eiti į visas sueigas ir sparčiai stiprėjo dvasiškai. Kad galėtų reguliariai semtis dvasinių pamokymų, mergina net atsisakė pelningo, bet daug laiko atimančio darbo. Ji įsirašė į teokratinės tarnybos mokyklą, tapo nekrikštyta Karalystės skelbėja, galiausiai pasiaukojo Jehovai ir parodė tai krikštu. Tada iškart ėmėsi pagalbinės pionierės tarnybos. O po šešių mėnesių užpildė prašymą tarnauti reguliariąja pioniere.

Vienas vyras, apsilankęs keliose sueigose, pasakė: „Čia nesijaučiu esąs vargšas.“ Nors daugelį tedomina materialinės Gvinėjos gėrybės, Jehovą mylintys žmonės uoliai ieško dvasinių lobių. Taip, šiandien „visų tautų lobiai“ renkasi tyrai garbinti Jehovą.

[Rėmelis 8 puslapyje]

GVINĖJA — 2005

Didžiausias liudytojų skaičius: 883

Biblijos studijos: 1710

Minėjimo dalyviai: 3255

[Žemėlapiai 8 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

GVINĖJA

Konakris

SIERA LEONĖ

LIBERIJA

[Iliustracija 9 puslapyje]

Albertas ir Lukas

[Iliustracija 9 puslapyje]

Karalystės salė Konakryje

[Iliustracija 10 puslapyje]

Ernestina

[Iliustracija 10 puslapyje]

Martinas

[Iliustracija 10 puslapyje]

Zainabė

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 8 puslapyje]

USAID