Jėzus atneš amžiną taiką
PRANAŠYSTĖ apie ramybę tarp žmonių, kurią angelai paskelbė apstulbusiems piemenims, buvo ne vienintelė, susijusi su Jėzaus gimimu. Daugiau pranašiškų žinių apie gimsiantį vaikelį dangaus pasiuntiniai suteikė Marijai ir jos vyrui Juozapui. Aptarkime tas svarbias žinias. Taip geriau perprasime Jėzaus gimimo istoriją ir sužinosime, apie kokią ramybę tarp žmonių iš tikrųjų giedojo angelai.
Dar prieš užsimezgant Jėzaus gyvybei, Mariją aplankė angelas, vardu Gabrielius. Jis tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Marija sumišo ir tikriausiai net šiek tiek išsigando. Ką toks pasisveikinimas galėtų reikšti?
Angelas paaiškino: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo.“ Marija paklausė, kaip tai įmanoma: juk ji mergelė, neturi vyro. Angelas atsakė, jog kūdikis bus pradėtas per Dievo šventąją dvasią. Taigi jis bus nepaprastas (Luko 1:28-35).
Išpranašautasis Karalius
Angelo Gabrieliaus žodžiai tikriausiai padėjo Marijai suprasti, jog gimsiantis jai sūnus — pažadėtas senovės pranašystėse. Žinia, kad Jehova jam patikės „jo tėvo Dovydo sostą“, turėjo priminti Marijai — kaip ir kiekvienam Raštus išmanančiam žydui — Jehovos pažadą, duotą Izraelio karaliui Dovydui.
Jehova per pranašą Nataną buvo Dovydui pasakęs: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus amžinai tvirtas“ (2 Samuelio 7:4, 16). Apie Dovydą Jehova kalbėjo: „Padarysiu jo palikuonis [„sėklą“, NW] amžinus, ir jo sostas bus kaip dangaus dienos. Per amžius gyvuos jo palikuonys [„sėkla“, NW]; jo sostas bus kaip saulė mano akyse“ (Psalmyno 89:21, 30, 36, 37 [89:20, 29, 35, 36, Brb]. Taigi neatsitiktinai ir Marija, ir Juozapas buvo kilę iš Dovydo namų.
Hebrajiškųjų raštų knygose apie karališkąją Dovydo atžalą buvo ir daugiau pranašysčių. Marija, be abejo, žinojo, ką užrašė pranašas Izaijas: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys!“ (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]).
Angelas Marijai ne tik paskelbė, jog ši pagimdys kūdikį. Jis dar pasakė, kad jos sūnus bus Dovydo sosto įpėdinis — Dievo įkurtos Karalystės amžinas paveldėtojas. Gabrieliaus pranašystės apie tai, kuo taps Jėzus, mums be galo svarbios.
Išgirdęs, kad būsimoji žmona laukiasi, Juozapas nusprendė susižadėjimą nutraukti. Jis žinojo nesąs vaiko tėvas, nes intymių ryšių su Marija neturėjo. Galima įsivaizduoti, kaip sunku buvo Juozapui patikėti sužadėtinės aiškinimu apie jos nėštumą. Paskui, kaip rašoma Evangelijoje, „per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: ‘Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių’“ (Mato 1:20, 21).
Ar Juozapas suprato, kaip tas sūnus „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“, Biblijoje nepasakyta. Tačiau angelo žodžiai įtikino jį, kad būsimoji motina niekuo nenusikalto. Paklusdamas angelui, Juozapas parsivedė Mariją į savo namus, kas tada ir buvo laikoma vedybomis.
Ką angelas norėjo pasakyti, geriau suprantame pasitelkę kitas Biblijos eilutes. Dar žmonijos istorijos pradžioje viena maištinga dvasinė esybė užginčijo Jehovos teisę valdyti. Remiantis Hebrajiškųjų raštų knygomis, tas maištininkas, be kita ko, tvirtino, kad Dievas valdo neteisingai ir kad joks išbandomas žmogus neliks Dievui ištikimas (Pradžios 3:2-5; Jobo 1:6-12). Adomas išbandymo neatlaikė. Jam nusidėjus nuodėmę paveldėjo visi po jo gimę žmonės, o atpildas už nuodėmę — mirtis (Romiečiams 5:12; 6:23). Tačiau Jėzus gimė be nuodėmės, nes jo tėvas buvo ne žmogus. Jėzus atiduodamas kaip išpirką savąją tobulo žmogaus gyvybę, lygiavertę Adomo gyvybei, galėjo išvaduoti mus iš nuodėmės. Šitaip jis sugrąžino mums amžinojo gyvenimo viltį (1 Timotiejui 2:3-6; Titui 3:6, 7; 1 Jono 2:25).
Tarnaudamas žemėje Jėzus iš dalies parodė, kokia laukia ateitis išdildžius nuodėmės pasekmes. Jis gydė visokias fizines negalias ir net prikėlė mirusiuosius (Mato 4:23; Jono 11:1-44). Tie stebuklai liudijo, ką Jėzus dar padarys. Jis pažadėjo: „Ateina valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs [mano] balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, Jr).
Šitas prikėlimo pažadas mums padeda suvokti, kodėl Jėzaus gimimas, o dar labiau mirtis, tokie svarbūs. Jono 3:17 sakoma, jog Dievas siuntė savo Sūnų, kad „pasaulis per jį būtų išgelbėtas“. Ši nuostabi žinia primena žodžius, kuriuos Jėzaus gimimo naktį išgirdo bandas saugantys piemenys.
„Geroji naujiena“
Angelų paskelbta žinia apie Išganytojo, Viešpaties Mesijo, gimimą žmonijai išties reiškė nepaprastą džiaugsmą (Luko 2:10, 11). Tas kūdikis — būsimasis Mesijas, didis Pranašas ir Valdovas — Dievo tautos buvo seniai laukiamas (Pakartoto Įstatymo 18:18; Michėjo 5:1 [5:2, Brb]). Savo gyvenimu ir mirtimi jis turėjo apginti Jehovos visavaldystės teisę, todėl angelai ne veltui giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse“ (Luko 2:14).
Jėzus, Biblijoje vadinamas „paskutiniu Adomu“, aiškiai įrodė, jog likti Dievui atsidavusiems įmanoma net sunkiausiomis aplinkybėmis (1 Korintiečiams 15:45). Taip jis paneigė piktą Šėtono melą ir pradžiugino ištikimus angelus.
Dabar grįžkime prie klausimo: ar tai, ką angelai paskelbė Jėzaus gimimo naktį, išsipildys? Be jokios abejonės! Taika, arba ramybė, būtina, kad Dievas galėtų įgyvendinti savo tikslus ir atkurti žemėje rojų. Tada žmonės viską darys iš meilės ir atsidavimo. Tačiau prieš tai Jehova turės pašalinti tuos, kas priešinasi jo visavaldystei. Šėtono rėmėjams, teigiantiems, esą Jehovos normos netinkamos, tai — bloga naujiena. Jų laukia sunaikinimas (Psalmyno 37:11; Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]).
Atkreipkite dėmesį: angelai nekalbėjo apie taiką, arba ramybę, tarp visų žmonių, o tik tarp tų, „kuriems [Dievas] palankus“ (kursyvas mūsų). Tie, kas iš tikrųjų tiki Jehovą, ištikimai seka Jėzumi. Jie stengiasi būti dosnūs ir užjaučiantys ne kelias dienas per metus, o nuolatos.
Krikščioniškas elgesys — visus metus
Jėzaus skelbta geroji naujiena paveikė milijonus. Daugelis krikščioniškus principus ima taikyti visose gyvenimo srityse. Anksčiau buvę savanaudžiai susimąsto, kaip Jėzus pasielgtų jų aplinkybėmis. Kiti, kadaise vaikęsi turtų ar pasinėrę į pramogas, pripažįsta, jog dvasinės vertybės svarbesnės, ir stengiasi perduoti jas kitiems. Tokie siekia rodyti dosnumą ir gerumą visada. O juk to ir laukiama iš tikrųjų krikščionių!
Jei visi geranoriškai nusiteikę žmonės susimąstytų, kiek svarbi angelų paminėta ramybė, ir ją puoselėtų, pasaulis visiškai pasikeistų.
Su Jėzaus gimimu susijusios pranašystės Dievo mylimus žmones patikina, kad tikrąja ramybe jie galės džiaugtis amžiais. Tikriausiai ir jūs to norėtumėte! Galime neabejoti: šlovingas angelų pranešimas apie ramybę ateityje būtinai išsipildys. Tie žodžiai, kartojami Kalėdų laikotarpiu, nėra bereikšmiai. Tai tikros, amžinos taikos pažadas!
[Iliustracijos 7 puslapyje]
Krikščionišką dvasią galime ir turime rodyti ištisus metus