Skaitytojų klausimai
Kodėl Jehovos liudytojams tostai nepriimtini, nors Biblijoje apie juos neužsimenama?
Sakyti tostą pakėlus taurę vyno (ar kokių kitų svaigalų) — nuo seno paplitęs paprotys, nors daroma tai nevienodai, nelygu šalis. Kartais, paskelbus tostą, kompanija susidaužia taurėmis. Paprastai kalbėtojas kam nors palinki laimės, geros sveikatos, ilgų gyvenimo metų ar ko panašaus. Kiti dalyviai jam pritaria balsu arba pakelia taures ir išgeria vyno. Daugeliui tai — nekaltas paprotys arba tiesiog malonus gestas, bet Jehovos liudytojams jis nepriimtinas dėl gana svarių priežasčių.
Ar krikščionys nenori, kad kas nors būtų laimingas arba džiaugtųsi gera sveikata? Anaiptol. Pavyzdžiui, pirmojo amžiaus krikščionių vadovaujančioji taryba laišką bendruomenėms baigė žodžiais, kuriuos būtų galima išversti „likite sveiki“ arba „linkime sėkmės“ (Apaštalų darbų 15:29). Kai kurie tikrieji Dievo garbintojai karaliams sakė: „Tegyvuoja mano valdovas karalius!“, taip pat „Tegyvuoja karalius amžinai!“ (1 Karalių 1:31, Brb; Nehemijo 2:3).
O iš kur kilo paprotys skelbti tostus? 1968 m. sausio 1 d. Sargybos bokšto numeryje pacituota ištrauka iš 1910 m. išleistos The Encyclopædia Britannica (t. 13, p. 121): „Paprotys gerti į gyvųjų sveikatą greičiausiai kilęs iš senovės religinių apeigų, per kurias būdavo geriama dievų bei mirusiųjų garbei. Graikai ir romėnai kaip auką savo dievams nuliedavo truputį vyno, o per apeigų vaišes gerdavo, tuo pagerbdami dievus bei mirusiuosius.“ Toliau ten pat rašoma: „Su šiais tariamo aukojimo papročiais, be abejo, visada buvo glaudžiai susijęs ir gėrimas į gyvųjų sveikatą.“
Ar tostai tebereiškia tą patį? 1995 m. leidinyje International Handbook on Alcohol and Culture sakoma: „[Paprotys sakyti tostą] pasaulietinėje kultūroje tikriausiai yra liejamųjų aukojimų liekana. Senovėje skelbiant tostą būdavo atnašaujamas šventas skystis — kraujas arba vynas, — tikintis, kad dievai mainais už tai išpildys linkėjimus „Ilgiausių metų!“ arba „Į jūsų sveikatą!“.“
Žinoma, tai, kad paprotys ar kas kita kilę iš klaidingų senovės religijų arba turi su jomis kokių nors panašumų, ne visada reiškia, jog tikriesiems garbintojams jis nepriimtinas. Štai kad ir granatmedžio vaisius. Vienoje Biblijos enciklopedijoje rašoma: „Granatmedžio vaisius pagonims, regis, buvo šventas simbolis.“ Vis dėlto Dievas nurodė iš siūlų padarytais granatais papuošti vyriausiojo kunigo drabužių kraštus, o iš vario — Saliamono šventyklos kolonas (Išėjimo 28:33; 2 Karalių 25:17, Brb). Taip pat kadaise religinę prasmę turėjo ir vestuvinis žiedas. Bet dabar daugelis to net nežino, o toks žiedas tėra ženklas, kad žmogus susituokęs.
Tačiau ką galima pasakyti apie vyno vartojimą religinėse ceremonijose? Štai vienu metu Baalo garbintojai iš Sichemo „nuėję į savo dievo šventyklą, valgė bei gėrė ir keikė Abimelechą“, Gideono sūnų (Teisėjų 9:22-28). Argi Jehovai ištikimas asmuo būtų dalyvavęs tokiose išgertuvėse, galbūt prašydamas, kad dievai padėtų kovoti su Abimelechu? Apie laikus, kai daugelis izraelitų maištavo prieš Jehovą, Amosas sakė: „Jie gulasi prie kiekvieno aukuro [...] ir geria savo dievo namuose vyną, pirktą už savo pačių uždėtas baudas“ (Amoso 2:8). Ar tikrieji Dievo garbintojai būtų dalyvavę aukojant liejamąsias atnašas dievams arba bent jau gėrę tokia proga? (Jeremijo 7:18) Tad argi Jehovos tarnui būtų tinkama kelti taurę vyno ir prašyti dievų, kad šie kaip nors paveiktų arba palaimintų kieno nors gyvenimą?
Įsidėmėtina, kad Jehovos garbintojai kartais irgi prašydavo palaiminimo iškėlę rankas. Tačiau jas tiesdavo į tikrąjį Dievą. Štai 1 Karalių 8:22, 23, 30 skaitome: „Tada [...] Saliamonas atsistojo prieš Viešpaties aukurą ir, pakėlęs rankas į dangų, meldėsi: ‘O Viešpatie, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra. [...] Išgirsk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk!’“ Panašiai ir „Ezrai pašlovinus Viešpatį, [...] žmonės atsakė: ‘Amen! Amen!’ iškeldami rankas. Tada jie nusilenkė ir pagarbino Viešpatį, kniūbsti parpuldami ant žemės“ (Nehemijo 8:6; 1 Timotiejui 2:8). Aišku, šitie ištikimieji kėlė rankas į dangų ne tam, kad pelnytų Laimės dievo malonę (Izaijo 65:11).
Dabar sakydami tostus daugelis tikriausiai nemano, kad taip prašo kokio nors dievo pagalbos arba palaiminimo. Bet kodėl vyno taures kelia į viršų, paaiškinti negali. Tačiau tai, kad jie apie šituos dalykus negalvoja, nereiškia, jog tikrieji krikščionys turėtų daryti tokius pat gestus.
Jehovos liudytojai susilaiko ir nuo kitokių gestų. Pavyzdžiui, žmonės saliutuoja tautiniams simboliams arba vėliavoms ir nemano, kad tai garbinimo veiksmas. Tikrieji krikščionys to daryti niekam nekliudo, bet patys prie tokių dalykų neprisideda. Žinodami, jog gali vykti panaši ceremonija, Jehovos liudytojai stengiasi elgtis diskretiškai, kad nieko neįžeistų. Šiaip ar taip, jie nusistatę nedaryti patriotinių gestų, nes šie nesuderinami su Biblijos mokymais (Išėjimo 20:4, 5; 1 Jono 5:21). Dabar daugelis galbūt nė nemano, kad tostas kaip nors susijęs su religija. Vis dėlto krikščionims tostai nepriimtini dėl svarios priežasties — jų religinės kilmės. Be to, net ir šiandien kai kurių akyse tostas yra palaimos prašymas iš dangaus, kitaip tariant, kreipimasis pagalbos į antžmogiškas jėgas (Išėjimo 23:2).