Dėkingas Dievui, nepaisant skaudžių nelaimių. Kaip Biblija padėjo man ištverti

Papasakojo Enrikė Karavaka Akosta

Tai atsitiko 1971-ųjų balandžio 15-ąją. Vykau į savo šeimos ūkį aplankyti namiškių. Kurį laiką praleidęs svetur, labai troškau visus pamatyti. Galvojau, ką rasiu namie, kas pirmas mane pasitiks. Tačiau įžengęs pro duris patyriau siaubą. Keturi žmonės, tarp jų mano mama, gulėjo nužudyti!

BUVAU be galo sukrėstas. Kas čia įvyko? Ką daryti? Aplink nieko nebuvo, jaučiausi sutrikęs ir bejėgis. Prieš tęsdamas savo pasakojimą, trumpam sugrįšiu į praeitį. Tai padės geriau suprasti, kas padėjo ištverti šią bei kitas man tekusias nelaimes.

Radome tiesą

Gimiau Kosta Rikoje, Kirimano miestelyje, netoli Nikojos. Gyvenau su tėvais šeimos ūkyje. Nors buvome išauklėti katalikiškai, kai kurios bažnyčios dogmos mums nepatiko ir turėjome daug klausimų.

Vieną rytą 1953-iaisiais, kai man buvo 37 metai, į mūsų namus atėjo Anatolijas Alfaras ir paragino studijuoti Bibliją. Jis perskaitė daug Biblijos eilučių ir paaiškino kai kuriuos jos mokymus. Tėtis, mama, vienas iš mano brolių, sesuo, jos draugė, viešinti pas mus, bei aš sėdėjome ir klausėmės. Pokalbis tęsėsi visą dieną iki vėlaus vakaro. Iškėlėme daug klausimų.

Anatolijas liko nakvoti, ir kitą dieną vėl kalbėjomės. Mus sujaudino tai, ką išgirdome. Dar labiau džiaugėmės, kai į mūsų klausimus buvo atsakyta tiesiai iš Biblijos. Ta diskusija smarkiai mus paveikė. Mąstėme apie tai, ką sužinojome, ir aiškiai supratome radę tiesą. Anatolijas paliko keletą biblinių žurnalų ir knygų. Vakarais skaitėme tuos leidinius drauge visa šeima. Tai nebuvo lengva, nes gyvenome be elektros. Prieš įsitaisydami studijuoti, kiekvienas dideliu bulvių maišu apsiklodavome kojas, kad nesugeltų moskitai.

Po šešių mėnesių penki mano šeimos nariai, tarp jų tėvai ir aš, buvome pakrikštyti. Su džiaugsmu pradėjome skelbti po namus, kad pasidalytume įgytomis žiniomis su kitais. Taip pat keliaudavome į Kariljo miestą porą valandų pėsčiomis, kartais raitomis ant arklio, susitikti su grupele Jehovos liudytojų. Anatolijas vis ateidavo studijuoti su mumis Biblijos. Paskui mūsų namuose buvo pradėta rengti sueiga, į kurią rinkdavosi aštuoni žmonės. Per laiką visi pasikrikštijo. Netrukus ši grupė išaugo į nedidelę, dvidešimties narių bendruomenę.

Imuosi visalaikės tarnybos

Paskui Jehovos liudytojų Kosta Rikos filialas paragino tuos, kas gali, darbuotis visalaikiais evangelizuotojais. 1957 metais aš atsiliepiau į paraginimą ir pradėjau visalaikę tarnybą. Ši tarnystė teikė daug džiaugsmo. Žmones dažnai lankydavau vienas. Daug valandų tekdavo eiti pėsčiam, kol pasiekdavau atokius kaimus. Kartais mane sutikdavo ne visai svetingai. Prisimenu, bent trejetą kartų vyrai grasindami mačetėmis reikalavo pasakyti, kas toks esu ir ką darau.

Šeštajame dešimtmetyje per dykumą vedė tik išminti takai, ir kaimiečius pasiekti buvo gana sunku. Į kai kurias vietoves jodavome arkliais. Ne kartą teko bristi per upes, o naktį praleisti po atviru dangumi. Ramybės nedavė debesys moskitų. Taip pat reikėjo sergėtis gyvačių ir krokodilų. Nors nebuvo lengva, labai džiaugiausi padėdamas žmonėms sužinoti apie Jehovą Dievą. Parėjęs namo jausdavausi laimingas ir patenkintas, nes galėjau su kitais dalytis Biblijos tiesomis. Skelbimo veikla bei kasdienės Biblijos studijos stiprino mano meilę Jehovai Dievui ir jis man darėsi vis artimesnis.

Per laiką man buvo patikėta daugiau tarnybos užduočių. Dešimt su viršum metų tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju — lankiau ir stiprinau vieno regiono bendruomenes, kas savaitę vis kitą. Nors dėl blogėjančios sveikatos turėjau šios tarnybos atsisakyti, toliau darbavausi visalaikiu evangelizuotoju.

Baisi nelaimė

Tarnaudamas Nikojoje 1971 metais, grįžau aplankyti savo šeimos. Įėjęs į namus, radau savo 80-metę mamą gulinčią ant grindų. Ji buvo peršauta ir subadyta. Kai pasilenkęs mamą pakėliau, ji dar kvėpavo, bet po kelių minučių užgeso ant mano rankų. Apsižvalgęs virtuvėje ant grindų pamačiau virėją, nėščią aštuntą mėnesį. Ji irgi buvo negyva. Tuo košmaras nesibaigė. Koridoriuje gulėjo vietinės bendruomenės sesė, o vonioje — virėjos mažas sūnus. Visi buvo žiauriai subadyti ir nušauti. Kas galėjo taip žvėriškai pasielgti ir kodėl?

Išėjęs lauk radau tėvą. Jis buvo pašautas į galvą, bet dar gyvas! Nuskubėjau pas savo brolį, gyvenantį maždaug penkiolikos minučių atstumu, ir sužinojau, kad žudiko aukomis tapo dar viena moteris ir jos sūnus. Savo siaubui, išgirdau, kad visas šias žmogžudystes įvykdė septyniolikmetis mano sūnėnas, psichinis ligonis, ne Jehovos liudytojas. Jam pavyko pabėgti. Prasidėjo bėglio gaudynės, pačios didžiausios Kosta Rikos istorijoje.

Ši tragedija buvo plačiai pagarsinta. Po septynių dienų policija suėmė žudiką, apsiginklavusį dideliu peiliu ir 22-o kalibro pistoletu, kurį kažkas jam pardavė, nors žinojo vaikiną esant nestabilios emocinės būsenos ir nesveiko proto. Sūnėnas per gaudynes buvo peršautas ir žuvo.

Vykstant paieškai, daug kas patarė man bėgti iš tos vietovės, kad sūnėnas negrįžtų ir manęs nenužudytų. Meldžiausi Dievui ir galvojau, jog turiu palaikyti dar likusius gyvus namiškius ir bendruomenės narius. Taigi pasilikau.

Tragedijos nesibaigia

Deja, tėvas išgyveno tik metus. Netrukus po to per kitą incidentą buvo nužudyta mano sesuo, ištikimai tarnavusi Jehovai Dievui. Visi giminaičiai, netekę dar vieno šeimos nario, patyrė baisų sukrėtimą. Neįmanoma žodžiais apsakyti, kiek skausmo mums ir mūsų draugams atnešė tos netektys. Per tuos sunkius išbandymus tvirtai pasitikėjau Jehova ir nuolat meldžiau jo stiprybės.

1985-aisiais sostinėje San Chosė lankiau trijų dienų mokymo kursus krikščionių vyresniesiems. Po tų kursų jaučiausi dar labiau sutvirtėjęs dvasiškai. Ankstyvą pirmadienio rytą išskubėjau į autobusų stotį vykti namo. Pakeliui staiga užpuolė banditai, jie mane smaugė ir apiplėšė. Tai atsitiko taip greitai, kad net nespėjau įsidėmėti jų veidų. Po šio incidento nebegaliu su kitais bendrauti taip, kaip Kosta Rikoje įprasta. Čia, Gvanakastės provincijoje, vyrai susitikę sveikinasi riksmais ir šūksniais; kartais šūkavimu jie tiesiog paskelbia apie savo atėjimą. Aš buvau puikus šūkautojas, bet po banditų antpuolio to daryti nebegaliu.

1979-aisiais vedžiau Seliją, bendratikę iš gretimos bendruomenės. Selija brangino Bibliją. Kasdien ją abu drauge skaitydavome ir studijuodavome. 2001-ųjų liepą, savo didžiam sielvartui, žmonos netekau. Ji mirė nuo vėžio. Kai kada jaučiuosi vienišas, bet prikėlimo viltis neleidžia palūžti (Jono 5:28, 29).

Nors ir sunku, neprarandu džiaugsmo

Nors aš galbūt patyriau daugiau tragiškų įvykių nei kiti žmonės, į tai žiūriu kaip į galimybę parodyti savo tikėjimą bei ištikimybę Jehovai (Jokūbo 1:13). Idant neimčiau pernelyg sielvartauti, nuolat primenu sau, jog visa priklauso nuo „laiko ir atsitiktinumo“ (Mokytojo 9:11, Brb). Taip pat neužmirštu, kad dabar „sunkūs laikai“, nes žmonės pikti, nuožmūs, nesusivaldantys (2 Timotiejui 3:1-5). Be to, imu sau pavyzdžiu Jobą. Nors jis turėjo smarkiai nukentėti — neteko šeimos, sveikatos, bandų, — tvirtai pasakė: „Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ Jehova už tokią ištikimybę Jobą labai palaimino (Jobo 1:13-22; 42:12-15). Nors patyriau daugybę išbandymų, visos šios Biblijos mintys padeda man neprarasti džiaugsmo.

Jehova mane visada palaikė, tad ir toliau Jam gyvenime skiriu pirmąją vietą. Kasdien skaitydamas Bibliją semiuosi daug paguodos ir stiprybės ištverti. Melsdamasis Jehovai, įgyju „Dievo ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą“ (Filipiečiams 4:6, 7). Taip turiu dvasios ramybę. Lankydamas krikščionių sueigas ir jose komentuodamas stiprinu tikėjimą (Hebrajams 10:24, 25).

Nors jau esu senyvo amžiaus, dėkoju Jehovai, kad vis dar pajėgiu darbuotis su broliais ir sesėmis, studijuoti su žmonėmis Bibliją ir eiti į tarnybą. Šitaip tarnaudamas kitiems įstengiu nepasiduoti nevilčiai. Nepaisant visų patirtų nelaimių, tikrai iš širdies esu dėkingas Jehovai.a

[Išnaša]

[Anotacija 20 puslapyje]

Kasdien skaitydamas Bibliją semiuosi daug paguodos ir stiprybės ištverti

[Iliustracija 19 puslapyje]

Sakau vieną pirmųjų savo biblinių kalbų

[Iliustracija 20 puslapyje]

Skelbimo tarnyboje, kai buvau jaunesnis